Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-541/2011

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-12
Bylos Nr.
1A-541/2011
Teisminio proceso Nr.
1-60-1-00152-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė, Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
P. D.
Kaltinamasis
P. D.
Nukentėjusysis
P. G.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-541/2011Proceso Nr. 1-60-1-00152-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Svajūno Knizlerio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjui Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

P. D. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Baudžiamoji byla dalyje dėl nežymaus S. B. sveikatos sutrikdymo nutraukta šiam nukentėjusiajam ir kaltinamajam P. D. susitaikius.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš nuteistojo P. D. priteista 1873,80 Lt nukentėjusiojo P. G. gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinei ligonių kasai. Likusioje dalyje (dėl S. B. gydymo išlaidų atlyginimo) Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad padarė sunkų kūno sužalojimą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. liepos 2 d., apie 1 val., Palangos m., (duomenys neskelbtini) vykusių muštynių metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu S. B. į sėdmenis ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą - durtinę kairio sėdmens srities žaizdą, bei tyčia vieną kartą dūrė peiliu R. G. į pilvą ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą - kiauryminę durtinę pjautinę pilvo žaizdą dešinės kirkšnies srityje su didžiosios taukinės sužalojimu, sukėlusiu kraujavimą į pilvaplėvės ertmę.

Šalies argumentai

Nuteistasis P. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso normų pažeidimų vertinant įrodymus. Teismas visapusiškai neišanalizavo ir tinkamai neįvertino nusikaltimo metu įvykio vietoje susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą ir nepagrįstai konstatavo, kad jis R. G. sveikatą sunkiai sutrikdė be jokio pamatuoto preteksto, kad prieš jį nebuvo pavojingo kėsinimosi ir jo veiksmų negalima vertinti būtinąja gintimi. Tokių teismo išvadų nepatvirtina nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Jis R. G. nesunkiai (iš tikrųjų sunkiai) sutrikdė sveikatą gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Remdamasis vaizdo įrašu (kuriame tik iš dalies matosi įvykęs konfliktas) ir S. B. nustatyta sėdmens lokalizacija, teismas galėjo daryti tik prielaidą, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas R. G.. Vaizdo įrašas gali patvirtinti tik tai, kad jis ne visą laiką stovėjo prie I. V., o buvo įsivėlęs į muštynes, tačiau nepaneigia jo nurodytų aplinkybių, kad peilį jis išsitraukė ir dūrė vienam, o po to ir kitam nukentėjusiajam po S. B. jam suduoto smūgio, ką teismas pats pripažino. Jokie objektyvūs įrodymai nepaneigia to, kad po S. B. jam suduoto smūgio, bijodamas dar kartą gauti į nosį, jis išsitraukė peilį ir dūrė kitam prie jo besiartinančiam nukentėjusiajam R. G. į pilvą. R. G. padaryto sužalojimo lokalizacija patvirtina jo nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis buvo sužalotas iš priekio tuo metu, kai jį puolė, t. y. jam ginantis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Nors besigindamas jis panaudojo peilį, kuriuo sunkiai sutrikdė R. G. sveikatą, tačiau nemano, kad peržengė būtinosios ginties ribas, nes peilį panaudojo dėl didelio išgąsčio, sukelto neteisėtų kito nukentėjusiojo veiksmų. Anksčiau jis buvo smarkiai sumuštas, todėl po S. B. suduoto smūgio, dėl kurio buvo sužalota jo nosis ir iš jos bėgo kraujas, jis išsigando, kad grėsmingai besiartinantis kitas nukentėjusysis jam smogs dar kartą, todėl išsitraukė peilį ir gindamasis smogė jam. Kadangi jis veikė esant būtinosios ginties sąlygomis, tai, vadovaujantis BK 28 str. nuostatomis, teismas bylą turėjo nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Jeigu jo veiksmai vis dėlto būtų vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, skirdamas bausmę ir parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį teismas į tai turėjo atsižvelgti ir vadovautis BK 62 str. 2 d. 5 p., 3 d. nuostatomis, nes pats teismas nustatė tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jis visiškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Jei nebūtų nustatyta, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 2 d., atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, jo nuomone, bausmės tikslai nebus pasiekti izoliavus jį nuo visuomenės, o pagal BK 135 str. 1 d. jam paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas taikyti jam BK 54 str. 3 d. nuostatas. Jis nebuvo konflikto iniciatorius, į muštynes įsijungė vėliau, norėdamas padėti savo draugams, peilį panaudojo tik po to, kai jį patį S. B. sužalojo, R. G. dūrė tik vieną kartą, pripažino esmines įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, kad nukentėjusiesiems sutrikdė sveikatą, visiškai atlygino nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, dar ikiteisminio tyrimo metu jų atsiprašė ir šie jam atleido. Teismas nustatė tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neteistas, po nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip metai laiko ir per tą laiką jis nepadarė jokių teisės pažeidimų. Jis yra registruotas darbo biržoje, savanoriškai talkininkauja vaikų dienos centro veikloje. Vien ikiteisminio tyrimo procesas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas jau nulėmė jo siekį daugiau nebenusikalsti. Mano, kad visos šios aplinkybės žymiai mažina jo padarytos nusikalstamos veikos ir jo paties pavojingumą bei leidžia manyti, kad pagal BK 135 str. 1 d. jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Prašo nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BK 28 str., BPK 327 str. 1 p., baudžiamąją bylą nutraukti. Arba pakeisti nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę negu BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmę.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo P. D. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad nusikaltimas buvo padarytas 2010 m. liepos 2 d., apie 1 val., Palangos m., (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiųjų R. G. ir S. B., liudytojos I. V. bei nuteistojo P. D. parodymais nustatyta, kad nuteistasis P. D. su I. V. atvykę į Palangą pailsėti, naktį išėję pasivaikščioti prie jūros, sutiko iš matymo pažįstamus asmenis, apie 5-6 vaikinus ir kelias merginas, kurių pavardžių ir kitų duomenų nežino, kalbėdamiesi su jais ėjo nuo jūros pusės link miesto. Vienas girtas iš kartu su nuteistuoju ėjusių vaikinų keikėsi. Jūratės ir Kastyčio skvere ant suolelio sėdėjo nukentėjusieji S. B. ir R. G. su dviem merginomis, o S. B. sudrausminus besikeikiantį vaikiną, tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, jie ėjo vienas link kito, tarp jų kilo konfliktas, peraugęs į muštynes, o po to nukentėjusįjį puolė mušti ir kiti kartu su nuteistuoju nuo jūros ėję nenustatyti vaikinai. S. B. į pagalbą atskubėjo nukentėjusysis R. G., kuris taip pat įsitraukė į muštynes, sudavė smūgius tiems vaikinams ir pats buvo mušamas. Iš pradžių atokiau stovėjęs nuteistasis P. D. taip pat pribėgo prie besimušančiųjų, bėgiojo aplinkui ir pats gavo smūgį į veidą. Muštynių metu nuteistasis išsitraukė su savimi turėtą peilį ir dūrė juo S. B. į sėdmenis ir R. G. į pilvo sritį. Muštynės vyko trumpai, o po nukentėjusiųjų sužalojimo peiliu nuo jūros atėjęs būrys asmenų, taip pat ir nuteistasis P. D., iš įvykio vietos staiga pabėgo. Kažkas iškvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą, sužeisti nukentėjusieji buvo nuvežti į ligoninę. Specialistų išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiajam S. B. buvo padarytas sėdmens sužalojimas, nežymiai sutrikdęs šio nukentėjusiojo sveikatą, o nukentėjusiajam R. G. buvo padaryta kiauryminė durtinė-pjautinė pilvo žaizda dešinės kirkšnies srityje su didžiosios taukinės sužalojimu, sukėlusi šiam nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Daugelio nustatytų bylos aplinkybių nuteistasis P. D. neginčijo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. To, kad peiliu sužalojo S. B. bei R. G., jis taip pat neginčija ir savo apeliaciniame skunde, tačiau mano, kad teismas visapusiškai neišanalizavo ir tinkamai neįvertino nusikaltimo metu įvykio vietoje susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą ir nepagrįstai konstatavo, kad jis sunkiai sutrikdė R. G. sveikatą be jokio pamatuoto preteksto, kad prieš jį nebuvo pavojingo kėsinimosi ir jo veiksmų negalima vertinti būtinosios ginties situacija. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Paties nuteistojo, liudytojos I. V. ir nukentėjusiųjų S. B. bei R. G. parodymais nustatyta, kad tarp nukentėjusiųjų ir kartu su nuteistuoju buvusių jaunuolių kilusio konflikto metu nuteistajam buvo suduotas smūgis į veidą ir iš nosies bėgo kraujas, tačiau taip pat nustatyta ir tai, kad tuo metu, kai nuteistasis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius R. G. ir S. B., jis stovėjo ne nuošalėje nuo vykusių muštynių, o buvo muštynių sūkuryje. Apie kilusio konflikto pradžią pakankamai detaliai ir beveik vienodai parodė visi šioje byloje apklausti asmenys, tik nukentėjusieji parodė, kad keikėsi girti su nuteistuoju ėję vaikinai ir dėl to nukentėjusysis S. B. juos sudrausmino, o pats nuteistasis parodė, kad girtų su juo buvusių vaikinų nepasitenkinimą sukėlė ir dėl to kilo žodinis konfliktas, kai nukentėjusieji nusikeikė ar juokėsi.

Apie kitas įvykio aplinkybes nukentėjusieji ir nuteistasis bei liudytoja I. V. aiškino šiek tiek skirtingai. Nuteistasis P. D. teisme parodė, jog žodinis konfliktas prasidėjo dėl to, kad nukentėjusieji nusikeikė ir juokėsi, tuomet jų kompanijoje buvę vaikinai kažką atsikirto, nes buvo išgėrę, o po to prasidėjo muštynės. Jis su drauge stovėjo nuošalyje, prie jo pribėgo vienas nukentėjusysis ir smogė jam į nosį, dėl to jis sutriko ir net nepajuto kaip išsitraukė peiliuką ir smogė juo jam į veidą sudavusiam vaikinui, tada prie jo iš karto pribėgo kitas vaikinas, kuriam jis taip pat smogė peiliu. Daugiau jis niekur nesivėlė ir bėgo namo. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisme perskaitytų nuteistojo parodymų matosi, kad jis nuošaliau nuo visų stovėjo tik tuo metu, kai tarp S. B. ir vieno iš kartu su nuteistuoju buvusių vaikinų vyko žodinis konfliktas ir fizinis kontaktas, o paskui prie jų pribėgo visi nuteistojo pažįstami ir tarp jų prasidėjo muštynės, į kurias įsivėlė ir jis pats. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo parodęs, kad pamena, kaip muštynių metu S. B. smogė jam kumščiu į veidą, dėl ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tada jis labai supyko ir iš kišenės išsitraukė sulenkiamą kišeninį peiliuką, pribėgo prie kažkurio vieno jam nepažįstamo vyriškio, t. y. ar prie S. B., ar prie R. G. ir kažkuriam smogė kažkur link pilvo, o paskui pribėgo prie kito, kuriam taip pat smogė peiliu, bet kur pataikė, dėl sumaišties ir pasimetimo neprisimena. Kažkas iš moterų, buvusių aplinkui ar netoli, pradėjo šaukti, kad reikia kviesti policiją, tada muštynės baigėsi ir jų kompanija išsibėgiojo (2 t., 92-94 b. l.). Perskaičius šiuos nuteistojo parodymus teisme, P. D. negalėjo paaiškinti, kodėl juose užrašyta, kad nukentėjusiesiems peiliu jis dūrė pribėgęs iš pradžių prie vieno, po to prie kito. Jis parodė, kad taip jo parodymus užrašė tyrėja, jis juos skaitė ir tuo metu jam atrodė, kad taip viskas ir buvo. Tačiau teisme jis ir toliau tvirtino, kad kai jis gavo smūgį į veidą, nukentėjusysis buvo šalia, o jo draugas kitas nukentėjusysis irgi buvo šalia.

Nuteistojo P. D. teisme duoti parodymai apie tai, kad jis muštynėse nedalyvavo, laikėsi nuo jų atokiau, o nukentėjusiuosius peiliu sužalojo tik po to, kai prie jo pribėgęs vienas iš nukentėjusiųjų sudavė smūgį į veidą, buvo paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais. Nukentėjusysis S. B. teisme parodė, kad konfliktas prasidėjo po to, kai jis sudrausmino nuo jūros jaunimo būrio priekyje einantį ir besikeikiantį vaikiną. Su tuo vaikinu iš pradžių buvo tik žodinis konfliktas, o po to ir fizinis kontaktas, o jau paskui supuolė visi kiti jaunuoliai ir pradėjo jį mušti. Tada jam į pagalbą atbėgo R. G.. Nukentėjusysis parodė, kad buvo tokia „makalynė“, jog sunku atsekti, kaip ten kas buvo, jį iš visų pusių puolė, jis pats sukinėjosi, vienam vaikinui užvožė į nosį, o po kelių akimirkų pastebėjo, kad pas tą vaikiną yra peilis. Galėjo būti, kad smūgį į nosį jis sudavė P. D., šis buvo aukščiausias iš visų toje kompanijoje, matė, kaip šis muštynių metu bėgo prie jo draugo, kad lakstė, bet ką konkrečiai darė, nepamena. Po to, kai P. D. bėgo link R. G., S. B. netrukus atsisukęs vėl pamatė jį šalia savęs su peiliu. Nukentėjusysis S. B. parodė, kad kokiam nors nuošalėje esančiam asmeniui smūgio jis nesudavė, nors jis nematė ir negali pasakyti, kokius veiksmus atliko P. D., tačiau šis nuošalėje tikrai nestovėjo, jis judėjo, o viskas vyko būryje žmonių. Kai jis pas nuteistąjį rankoje pamatė peilį ir pasakė, kad viską reikia baigti, tuo metu pastebėjo, kad R. G. kruvinas ir iš rankinės norėdamas išsitraukti telefoną vaikinams pasakė, kad jie turės problemų. Tuomet visi greitai pabėgo. Nukentėjusysis R. G. teisme parodė, kad nusikaltimo įvykio vakarą su S. B. kavinėje išgėrę šiek tiek brendžio dviračiais nuvažiavo prie jūros, o grįžę nuo tilto Jūratės skvere užkalbino ant suolelio sėdėjusias merginas. Netrukus jis pastebėjo nuo jūros pusės einančią kompaniją, kurioje buvo apie 4 vaikinai ir 2 merginos, iš jų pusės sklido keiksmažodžiai. Po to, kai S. B. juos sudrausmino, o vienas vaikinas iš tos kompanijos jam atsakė keiksmažodžiais ir sureagavęs į pabarimą ėjo aiškintis link S. B., S. B. taip pat ėjo link to vaikino ir jiedu susimušė. Tuomet jis puolė draugą gelbėti, prasidėjo muštynės, visi bėgiojo, nebuvo galima suprasti, kas ten vyko. Jis gavo pakankamai smūgių ir pats kažkam sudavė, bet ar sudavė P. D., negali pasakyti. R. G. parodė, kad nuteistasis iš pradžių tikrai stovėjo atokiau už kokių 20 m., bet tai buvo ne visą laiką, kai vyko muštynės P. D. vietoje nestovėjo. Kai jis pamatė nuteistąjį su peiliu rankoje, šis buvo jau maždaug už 5 m nuo jo. S. B. pirmas pamatė peilį pas P. D., o jis pats net nepajuto, kada buvo sužeistas peiliu. Viskas vyko labai greitai, po smūgio jis nuėjo į šalį ir atsigulė ant žolės. Tada atvyko policija ir greitoji pagalba. Liudytoja I. V. teisme parodė, kad tą vakarą su savo draugu P. D. eidami nuo jūros susitiko su iš matymo pažįstamais panevėžiečiais, kurie buvo išgėrę, ir su jais kartu ėjo į Basanavičiaus gatvę. Einant nuo kopų Jūratės skvere buvę du vaikinai ir mergina kažką pasakė ar nusijuokė ir tarp vieno iš jų kompanijos bei vieno nukentėjusiojo prasidėjo konfliktas, jie ėjo vienas link kito, o paskui prasidėjo ir muštynės. Pribėgo ir kitas nukentėjusysis bei kiti vaikinai iš jų kompanijos. Ji su P. D. ir dar viena mergina stovėjo nuošalyje, prie nuteistojo pribėgo vienas vaikinas ir sudavė jam į veidą. P. D. į muštynes įsitraukė po jam suduoto smūgio, jis nenugriuvo, bet ką darė, gal trenkė atgal, gal gynėsi, ji nematė, nematė ir kaip buvo sužeisti nukentėjusieji, nes buvo tamsu, o viskas įvyko labai greitai, ji buvo išsigandusi ir parėjo namo. Iš šių liudytojos parodymų matosi, kad ji teisme davė nuteistajam palankesnius parodymus, kaip ir nuteistasis parodydama, kad į muštynes P. D. įsitraukė tik po jam pačiam suduoto smūgio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja davė kitokius parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 100-102 b. l.) liudytoja taip pat buvo parodžiusi, kad kas, kam ir kokius smūgius sudavė, o taip pat kaip buvo sužaloti nukentėjusieji, ji nematė, nes viskas vyko labai greitai, tačiau apie pačią muštynių eigą ji buvo parodžiusi kitaip. Ji buvo parodžiusi, kad muštis pradėjo visi kompanijos iš Panevėžio vaikinai su vienu iš nukentėjusiųjų, su kuriuo buvo kilęs žodinis konfliktas. Jos draugas P. D. taip pat pradėjo muštis, tik gal truputį vėliau, ji matė ir kaip prie kilusių muštynių prisijungė kitas nukentėjusysis. Tačiau liudytoja buvo parodžiusi, kad muštynių metu nuošaliau ji stovėjo ne su P. D., o su viena iš jų kompanijos mergina. Kai P. D. parėjo namo, ji matė, kad jam iš nosies bėgo kraujas. Šie liudytojos parodymai buvo perskaityti teisme, o liudytoja negalėjo teismui paaiškinti, kodėl juose nebuvo nurodyta apie P. D. suduotą smūgį. Ji vėl tvirtino, kad kai nuteistajam sudavė smūgį, šis sudavė atgal ir dalyvavo muštynėse, o kada nuteistasis gavo smūgį, ar prieš prisijungiant antram nukentėjusiajam, ar po to, ji nežinanti. Taip pat ji jau parodė, kad matė, kaip P. D. vienam vaikinui sudavė ranka, o kad sudavė dar vienam, nematė, nes buvo tamsu, o ji buvo susijaudinusi. Atsakydama į teismo klausimą liudytoja taip pat parodė, kad su P. D. kartu negyvena, tačiau susitinka kiekvieną dieną. Nors liudytoja parodė, kad apie parodymus teisme su P. D. ji nekalbėjo, iš teisme jos duotų parodymų akivaizdu, kad būdama nuteistojo drauge ir norėdama sušvelninti nuteistojo padėtį ar netgi padėti išvengti jam baudžiamosios atsakomybės, liudytoja teisme davė P. D. palankesnius parodymus. Būtent ikiteisminio tyrimo metu šios liudytojos duotus parodymus patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir prie bylos pridėtas Jūratės ir Kastyčio skvere įrengta vaizdo kamera užfiksuotas vaizdo įrašas. Iš teisme peržiūrėto šio vaizdo įrašo matosi, kad atokiau nuo visų stovėjo tik I. V. ir nenustatyta mergina, o P. D. dalyvavo konflikte, lakstė kartu su visais besimušančiais. Peržiūrėjus šį vaizdo įrašą liudytoja I. V. paaiškino, kad jame užfiksuotos atokiau stovinčios dvi merginos yra ji su drauge, o P. D. prasidėjus muštynėms nubėgo dalyvauti konflikte.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad šis vaizdo įrašas tik patvirtina, kad jis ne visą laiką stovėjo šalia I. V., o buvo įsivėlęs į muštynes, tačiau nepaneigia jo nurodomų aplinkybių, kad peilį jis išsitraukė ir juo dūrė vienam, o po to kitam nukentėjusiajam po S. B. jam suduoto smūgio. Kadangi jis po S. B. suduoto smūgio bijojo dar kartą gauti į nosį, todėl išsitraukęs peilį dūrė juo kitam besiartinančiam nukentėjusiajam. Mano, kad baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 28 str. nuostatomis, jam turėjo būti nutraukta, kadangi suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam R. G. jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad jau pirmosios instancijos teismas galimybę vertinti P. D. veiką kaip būtinąją gintį apsvarstė ir ją pagrįstai atmetė.

BK 28 str. 1, 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį yra realizuojama atremiant pavojingą kėsinimąsi, kuris turi būti realus ir akivaizdus. Be to, teismų praktikoje būtinąja gintimi nepripažįstami atvejai, kai smurtas panaudojamas dėl abipusio konflikto kilusių muštynių metu. Jau buvo nurodyta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais puolančiais interesais ir abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Kitais atvejais yra laikoma, kad abipusių muštynių metu nėra vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi.

Aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad abu nukentėjusieji buvo sužaloti kaltinime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku įvykusių muštynių metu. Nors byloje nėra medicininių duomenų apie sužalojimo padarymą pačiam nuteistajam (teisme P. D. parodė, kad nei į policiją, nei pas medikus nesikreipė, nes nelaikė, kad rimtai nukentėjo), iš tų pačių jau aptartų įrodymų matosi, kad nuteistajam kraujas iš nosies pradėjo bėgti irgi tų pačių muštynių metu gavus smūgį nuo nukentėjusiojo S. B.. Nors byloje nėra tiksliai nustatyta, kada buvo peiliu sužaloti nukentėjusieji, net ir tikint nuteistojo parodymais, kad nukentėjusiesiems jis dūrė po to, kai pats gavo smūgį į veidą, kolegijos nuomone, tuo metu muštynės jau buvo abipusės ir tiek nukentėjusieji, tiek nuteistasis šių muštynių metu smūgius sudavė ne gynybos, o puolimo tikslu. Nukentėjusiųjų parodymai, peržiūrėtas muštynių vaizdo įrašas, o taip pat jau aptarti šiuos įrodymus atitinkantys ikiteisminio tyrimo metu duoti paties nuteistojo P. D. ir liudytojos I. V. parodymai patvirtina išvadą, kad įsivėlęs į muštynes nuteistasis lakstė, bėgiojo nuo vieno nukentėjusiojo prie kito ir sudavė jiems abiem smūgius peiliu. Perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti P. D. parodymai patvirtina netgi tai, kad jam nebuvo svarbu kuriam nukentėjusiajam ir į kurią kūno vietą suduoti smūgius. Tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad sužalojimo R. G. lokalizacija (sužalojimas pilvo srityje) rodo, jog jis smūgį R. G. sudavė gindamasis. Todėl remiantis jau aptarta teismine praktika, kolegijos nuomone, nuteistojo smūgių sudavimą peiliu laikyti būtinąja gintimi ar jos ribų peržengimu nėra pagrindo.

Iš nuosprendžio matosi, kad visas aptartas bylos aplinkybes labai išsamiai aiškinosi ir jas nustatė pats pirmosios instancijos teismas. Tą savo apeliaciniame skunde faktiškai pripažįsta ir apeliantas. Vertindamas įrodymus teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų irgi nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad visas abejones, kurių nepavyko pašalinti, teismas jau įvertino nuteistojo naudai. Nusikalstamą veiką dėl R. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo teismas perkvalifikavo iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 135 str. 1 d., jo veiką dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo S. B. perkvalifikavo iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir baudžiamąjį procesą šioje dalyje nutraukė. Taip pat teismas nustatė 3 nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tarp jų ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo S. B. elgesys. Tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą ir apie tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą R. G. nuteistasis padarė muštynių metu, tai jis padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi ir P. D. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jei jo veiksmai būtų laikomi būtinosios ginties ribų peržengimu, tuomet į tai turi būti atsižvelgta skiriant bausmę ir vadovaujantis BK 62 str. 2 d. 5 p., 3 d. nuostatomis paskirta švelnesnė bausmė. Jeigu nebūtų pagrindų jam taikyti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. nuostatas, būtų pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nes teismo jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarauja teisingumo principui. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti ir atmetami.

Švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyje arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti P. D. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 61 str. 1 d., 2 d. nėra šiose straipsnio dalyse numatytų būtinų sąlygų. Pats apeliantas konkrečiai prašo taikyti BK 62 str. 2 d. 5 p. nuostatas, tačiau tokio prašymo tenkinti pagrindo nėra. Nors byloje nustatytos trys nuteistojo P. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat yra visiškai atlyginta nukentėjusiajam padaryta žala, tačiau nenustatyta BK 62 str. 2 d. 5 p. nurodyta aplinkybė – veikos padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas. Jau išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad R. G. sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistasis P. D. padarė tyčia jam suduodamas smūgį peiliu nei veikdamas būtinosios ginties situacijoje, nei peržengdamas šios ginties ribas. Tuo tarpu taikyti BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 str. 3 d. nuostatos taikomos tais atvejais, kai nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje tokiomis išimtinėmis laikomos aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tokių išimtinių aplinkybių, kurios rodytų mažesnį P. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, byloje nėra. Teismo nustatytos P. D. atsakomybę lengvinančios bei kitos nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės turi reikšmės skiriant bausmę, tačiau vertinti šias aplinkybes išimtinėmis, kolegijos nuomone, pagrindo nėra, be to į jas jau buvo atsižvelgta skiriant jam bausmę. Nenustačius jokių išimtinių aplinkybių skirti P. D. švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę taikant BK 54 str. 3 d. taip pat nėra pagrindo. Teismo paskirta P. D. laisvės atėmimo bausmė bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą taip pat neprieštarauja.

Paskirdamas nuteistajam P. D. bausmę teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat laikėsi ir nenukrypo nuo jau įtvirtintos ir galiojančios teismų praktikos. Teismas nustatė tris nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad P. D. iš esmės pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo S. B. elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), kaltininkas savo noru atlygino nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat buvo įvertintos ir kitos BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę. P. D. padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, padidintą šios nusikalstamos veikos, o kartu ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumą rodo tai, kad nuteistasis sunkų R. G. sveikatos sutrikdymą padarė muštynių metu ir sudavė nukentėjusiajam smūgį peiliu. Sunkesnių padarinių buvo išvengta tik dėka greitai suteiktos kvalifikuotos medicinos pagalbos. Buvo įvertinta ir tai, kad P. D. yra jauno amžiaus, registruotas darbo biržoje, savanoriškai talkininkauja vaikų dienos centro veikloje. Nors P. D. ir neteistas, tačiau daug kartų yra baustas administracinėmis nuobaudomis už kelių eismo taisyklių pažeidimus bei už neteisėtą narkotinių priemonių įgijimą ir laikymą. BK 135 str. 1 d. sankcija numato griežtą bausmę laisvės atėmimą iki 10 metų, įvertinęs visas šias aplinkybes teismas P. D. paskyrė ženkliai mažesnę už BK 135 str. 1 d. sankcijos vidurkį 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Laikyti šią bausmę aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Violeta RažinskaitėSvajūnas Knizleris