Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-09-09 · Administracinė byla Nr. A-146-1298-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-12-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-09
Bylos Nr.
A-146-1298-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00116-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1298/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00116-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (11.3)I-8051; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrių, atsakovas) 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriais perskaičiuota pareiškėjos (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpa, 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo perskaičiuota pareiškėjos (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpa; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 6-24-33097 ir išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai apskaičiuotas ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. neišmokėtas pareiškėjos vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), motinystės (tėvystės) išmokos sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 6-24-4112; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bus ištirta, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl šio prašymo administracinė byla buvo sustabdyta teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas ir įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas (sprendimas) bylose pagal gautus prašymus dėl tų pačių teisės aktų atitikties Konstitucijai (b. l. 83–84).

Paaiškino, kad nuo 2008 m. lapkričio 24 d. jai suteiktos vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogos, o nuo 2010 m. vasario 22 d. – vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 6-24-33097 visam vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros laikotarpiui paskirta konkretaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 5 824,25 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 4 966,16 Lt (atskaičius mokesčius). VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 6-24-4112 visam vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros laikotarpiui paskirta konkretaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 4 659 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 3 965,77 Lt (atskaičius mokesčius). Tačiau skundžiamais sprendimais motinystės (tėvystės) pašalpos buvo perskaičiuotos ir mokamos sumažintos. Nesutikdama su sprendimais dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pareiškėja juos skundė VSDFV, kuri VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus paliko nepakeistus. Mano, kad jos motinystės pašalpos perskaičiavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) nenumatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, o susiejo šių pašalpų apskaičiavimo su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu ir tokiu būdu užtikrino pašalpų gavėjų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą visą pašalpos mokėjimo laikotarpį. Be to, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis po motinystės (tėvystės) pašalpos paskyrimo. Todėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas pažeidžia Konstitucijos nuostatas ir teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę bei proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principus.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–32, 43–47). Atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos paaiškino, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Taip apskaičiuota mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai buvo 5 430,41 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos pašalpą, taikydamas 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai paskirta 3 510 Lt pašalpa. Dėl (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos paaiškino, kad iki 2010 m. birželio 30 d. paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo patvirtintą ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, todėl vykdant Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki šiam vaikui sukaks 1 metai taikant 90 proc., o nuo vaiko 1 iki 2 metų – 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 4 680 Lt, o iki vaikui sukaks 2 metai – 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3 510 Lt, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. iki šiam vaikui sukaks 1 metai paskirta maksimali 4 680 Lt dydžio, o iki šiam vaikui sukaks 2 metai – 3 510 Lt dydžio per mėnesį pašalpa. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos R. Š. skundą atmetė .

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimų Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti sprendimais paskirtas motinystės (tėvystės) pašalpas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis, priteisimo.

Ištyręs įrodymus dėl (duomenys neskelbtini) gimusio pareiškėjos vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos teismas nustatė, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2008 m. lapkričio 24 d. (b. l. 53). VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 6-24-33097 pareiškėjai pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) buvo paskirta 7527,06 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 6398 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa (b. l. 53–54).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537) nuostatoms, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir iki vaikui sukaks 2 metai buvo paskirta 5430,41 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa (b. l. 56–57). Šį sprendimą patvirtino VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3) I-8051 (b. l. 33–35).

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt.

Konstitucinis Teismas tyrė nurodytos teisės normos atitiktį Konstitucijai ir 2013 m. kovo 5 d. nutarime (žr. Valstybės žinios, 2013, Nr. 25-1222) konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį perskaičiuotas teisėtai ir pagrįstai. Dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes pareiškėjos ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka neprieštarauja Konstitucijai. Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa dar kartą buvo perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 (b. l. 58). Šį sprendimą VSDFV Vilniaus skyrius priėmė vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota taikant 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks du metai 4 791,54 Lt (307,89 Lt x 75 proc. x 20,75 d. d.) viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3 510 Lt, iki vaikui sukaks 2 metai paskirta maksimali 3510 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 patvirtino VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 (b. l. 33–35).

Vadovaujantis pareiškėjos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos. Tačiau vėlesnio, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą šiuo aspektu, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, į kurias teisė įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadinasi, atsakovas, nuo 2010 m. liepos 1 d. neteisėtai perskaičiavo pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nes pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad iš skundžiamo VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3)I-8051 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 turinio matyti, kad nuo 2008 m. lapkričio 24 d. pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 10 d. buvo apribota ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo būti perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieneri metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, o jeigu buvo didesnės, turėjo būti mokamos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių. Pažymėtina, jog oficialią konstitucinę doktriną formuojantis Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis tiek, kiek jomis atitinkamai nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, į kurias teisė įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Ši išvada iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo iki 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama.

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 11 d. rašte Nr. (1.14)3-45808 pateikė teismui duomenis, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. susidarė 2 486,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumas (b. l. 90–92). Ši suma, atskaičius mokesčius, pareiškėjai išmokėta 2013 m. gegužės 24 d. (b. l. 100–102).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3)I-8051 dalies, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį, turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime, todėl šie sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Kadangi atsakovas pareiškėjai visiškai sumokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri jai galėjo būti priteisiama teismo sprendimu, pareiškėja neteko teisinio suinteresuotumo dėl šių sprendimų galiojimo. Nustačius, kad pareiškėjos interesai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 nėra pažeidžiami, asmens skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-302-13).

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 28 sprendime Nr. 6-24-33097, tačiau teismas sprendė, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi jis yra įvykdytas tiek, kiek galėjo būti tenkinamas, todėl šią skundo dalį taip pat atmetė vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Dėl (duomenys neskelbtini) gimusio pareiškėjos vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos teismas nustatė, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2010 m. vasario 22 d. (b. l. 67–68). Vadovaujantis jos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcija, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sukaks vieni metai, iki 2010 m. birželio 30 d. buvo 100 proc., o kol vaikui sueis dveji metai – 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 6-24-4112 pareiškėjai vaiko priežiūros atostogų metu iki vaikui sukaks 1 metai paskyrė 5 850 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą ir 4 972,50 Lt pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai (b. l. 67–68). Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. buvo apribota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis.

Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) išmoką įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaujantis minėto Konstitucinio Teismo nutarimo išvadomis, dėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka Konstitucijai neprieštarauja. Tokį ginčo teisinio reguliavimo aiškinimą pateikia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis Nr. A502-2083/2013). Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šią pareiškėjos skundo dalį. Atmetus skundą pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

Pareiškėja R. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 129-135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, nes teismas netyrė ir nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl Laikinojo įstatymo pagrindu atlikto pareiškėjai paskirtų motinystes (tėvystės) pašalpų sumažinimo atitikties pagrindiniams konstituciniams principams, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

2. Pirmosios instancijos teismo turėjo pareigą nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus bei pasisakyti dėl jų sprendime (ABTĮ 6 straipsnis, 57 straipsnio 6 dalis, 81 ir 86 straipsniai), o ne tik remtis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo išvadomis, kadangi pareiškėjos skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o ir Laikinojo įstatymo pagrindu atlikto pareiškėjai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo prieštaravimu pagrindiniams teisės principams.

Atmetęs pareiškėjos skundo reikalavimus, teismas, apeliantės nuomone, valdžių padalijimo ir teisės aktų hierarchijos principų pažeidimą laikė teisėtu ir pagrįstu. Taip pat buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo ir įstatymo negaliojimo atgal principai (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutariami). Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuriuo ribojamas pagal įstatymą paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Teismas neatsižvelgė į skundo argumentus, kad santykiai, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymu, yra reguliuojami poįstatyminiu teisės aktu.

Teismui atmetus pareiškėjos skundą iš esmės yra paneigiama jos teisė į nuosavybę, kuri įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog sąvoka „nuosavybė“ turi savarankišką prasmę, kuri neapsiriboja fizinių daiktų nuosavybe: tam tikros kitos teisės ir interesai, sudarantys turtą, taip pat gali apimti „nuosavybės teise“ ir todėl turi būti laikomi „nuosavybe“ (EŽTT byla G. D. – und Fordertechnik GmbH prieš Olandiją). Analogiškai aiškina ir Konstitucinis Teismas savo doktrinoje (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. grūdžio 3 d., 2004 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir kt. nutarimai). Perskaičiuodamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, įstatymų leidėjas turėjo numatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau kompensavimo mechanizmas nebuvo numatytas.

Atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus, buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principai (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. 2010 m. balandžio 20 d nutarimai). Įstatymų leidėjas kompensavimo mechanizmą numatė tik valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų atveju. Nesant numatyto kompensavimo mechanizmo motinystės (tėvystės) pašalpų atžvilgiu bei teismo sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, buvo pažeisti minėti principai.

5. Teismas nepagrįstai nepanaikino pareiškėjos skundžiamų sprendimų.Teismas pripažino, kad atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo už (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimusiam vaikui mokėtiną motinystės pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nes pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo bei po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėjui išmokėdamas motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Nepriklausomai nuo to, skundas buvo atmestas visiškai, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013). Konstatavus pareiškėjos motinystės pašalpos sumažinimo neteisėtumą, tai sudarė pagrindą bent jau iš dalies panaikinti ginčijamus sprendimus, o ne atmesti skundą visiškai.

6. Teismas neteisingai išsprendė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo. Teismas pripažino, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas iš dalies buvo neteisėtas, kadangi prieštaravo Konstitucijai, tačiau prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė visiškai. Apeliantės nuomone, jai turėjo būti priteista bent dalis teismo išlaidų.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 140-144) grindžia šiais pagrindiniais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 8 d. įsigaliojusiame 2013 m. kovo 5 d. nutarime, ištyręs Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumą, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nepripažino antikonstitucine, o Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalis pripažino prieštaraujančias Konstitucijai tų pareiškėjų atžvilgiu, kurie teisę i motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ta apimtimi, kuria pareiškėjų motinystės (tėvystės) pašalpos, kurios sumažintos nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio jos buvo apskaičiuotos, buvo dar ir apribotos einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Kadangi apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpos apribojimas (už pirmąjį vaiką) 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma prieštaravo Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m kovo 5 d. nutarimą, perskaičiavo apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. apribojant ją einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma ir išmokėjo nepriemoką.

Dėl apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pagal naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį Konstitucinis Teismas minėtoje konstitucinės justicijos byloje pažymėjo, kad Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus tvirtina einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio VSDFV biudžeto pajamų ir išlaidų. Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt. Minėtu nutarimo punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo taikomas įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, kuriuo, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonomine, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, su kuriuo apeliantė ir nesutinka. Minėtą nutarimo punktą Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai.

2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipia viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Taigi, šiuo atveju Konstitucinis Teismas pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai, minėtas kvestionuojamas nuostatas įvertino pagrindinių teisės principų kontekste. Todėl apeliantės teiginiai, jog teismo sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindinius teisės principus, nepagrįstas.

3. Dėl apeliacinio skunde išdėstyto teiginio, jog: <...> motinystės (tėvystės) pašalpa yra nuosavybė <...>“ atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo: Laikinojo Įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams - vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų“. Taip pat Konstitucijai prieštaraujančiu nepripažintas ir Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas.

4. VSDFV Vilniaus skyrius po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo išmokėdamas apeliantei motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pašalino ginčą. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 6-26-2721, VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3) 1-8051 dalis dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d.nutarimą, dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka apeliantei buvo išmokėta, ginčo šioje dalyje neliko, todėl teismui nebuvo pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo.

5. Dėl apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpos už antrąjį vaiką perskaičiavimo nuo 2010 m. liepos 1 d. pažymėjo, kad pašalpa VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiuota pagrįstai, nes ginčijamas perskaičiavimas Konstitucijai neprieštaravo. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, kurios nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo skiriamos ir mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų melų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma - iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų. o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat išaiškinta ir tai, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir VSDFV biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu, atsižvelgiant i valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.

6. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d. nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2. 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių.

Šalies argumentai

7. Apeliantė skunde prašo ne tik panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, bet ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtas motinystės (tėvystės) pašalpos sumas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. už pirmąjį vaiką ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. už antrąjį vaiką. Kadangi remiantis pirmiau išdėstytais argumentais apeliantei motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį perskaičiuota pagrįstai, o pašalpos nepriemoka nuo 2010 m. liepos 1 d. remiantis pirmiau pateiktais argumentais neturi būti mokama, šis pareiškėjos reikalavimas taip pat buvo pagrįstai atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų vaikų priežiūros atostogų metu perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja teismo prašė panaikinti VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (11.3I-8051), VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805, 2010 m. liepos 29 d. sprendimus Nr. 6-26-2721 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti sprendimus, kuriais motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos, išmokant neišmokėtas šių pašalpų sumas. Taip pat pateiktas prašymas dėl bylos sustabdymo iki Konstituciniame Teisme bus nustatyta, ar Laikinojo įstatymo nuostatos, remiantis kuriomis ir buvo sumažinti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, neprieštarauja Konstitucijai ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė visiškai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis iš esmės sutinka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai buvo paskirtos ir atitinkamai vėliau perskaičiuotos dvi motinystės (tėvystės) pašalpos – pirmoji, už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) (pirmasis vaikas), antroji – už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) (antrasis vaikas).

Byloje yra duomenys apie tai, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą gimus pirmajam vaikui pareiškėja įgijo 2008 m. lapkričio 24 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 6-24-33097 pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d.: 7 527,06 Lt (100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (nesiekė Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos)) per mėnesį, iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2009 m. rugsėjo 25 d.) ir 6 398 Lt (85 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (nesiekė Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos)) per mėnesį, iki vaikui sukaks dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 25 d.).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt vietoje 1 488 Lt), bei Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. sausio 27 d. priėmė perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-805, kuriuo nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą – 5 430,41 Lt (85 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių (5 x 1170) suma) per mėnesį, iki vaikui sukaks dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 25 d.).

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 dėl pirmojo vaiko, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota dar kartą: nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. po 3 510 Lt (75 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170) suma) per mėnesį.

Byloje yra duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) gimė antrasis pareiškėjas vaikas. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2010 m. vasario 22 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 6-24-4112 pareiškėjai nuspręsta skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d.: 5 850 Lt (100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (ribojant penkių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (5 x 1170)) per mėnesį, iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2010 m. gruodžio 18 d.) ir po 4 972,50 Lt (85 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (ribojant penkių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (5 x 1170) per mėnesį, iki vaikui sukaks dveji metai (iki 2011 m. gruodžio 18 d.).

Žemesnės instancijos teismas

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 dėl antrojo vaiko, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) buvo perskaičiuota: nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 18 d. po 4 680 Lt (90 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170) suma)) per mėnesį, už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. – po 3 510 Lt (75 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170) suma) per mėnesį.

Visi aptarti ir pareiškėjos prašomi panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051, priimtu išnagrinėjus ginčą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, buvo įvertinti kaip teisėti ir pagrįsti, todėl palikti nepakeisti.

Laikinojo įstatymo nuostatų, remiantis kuriomis vadovaudamasis atsakovas perskaičiavo pareiškėjai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, konstitucingumas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo, todėl nagrinėjamo ginčo atveju būtina remtis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje ypač aktualus, nes Konstitucinis Teismas jame pateikė ne tik konkrečių, šiai bylai aktualių Laikinojo įstatymo ir kitų teisės aktų vertinimą atitikties Konstitucijai aspektu, tačiau ir atitinkamus išaiškinimus pareiškėjos apeliacinio skundo aspektais, kad šioje byloje skundžiami administraciniai aktai, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, pažeidė pareiškėjos teisę į nuosavybę bei atitinkamus teisės principus.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje („Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti tas ribinį dydį viršijusias paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį (savo ruožtu pakitusį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą prilygintą Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamų pajamų 5 dydžių sumai). Pažymėta ir tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius (nurodytais laikotarpiais atitinkamai 90 ir 75 procentų kompensuojamojo uždarbio ir vidutinio darbo užmokesčio), t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai, t. y.: Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jau atitinkamai perskaičiuotų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo iki vaikui sukaks vieni metai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. iki vaikui sukaks vieni metai būtų ne didesnės kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10 procentų sumažintos viršijo laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų neviršytų 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu pripažino, kad: (1) Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; (2) Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; (3) Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pateiktus dėl šioje administracinėje byloje taikytinų teisės normų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmasis pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos pirmajam vaikui perskaičiavimas, tiek pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos už antrą vaiką perskaičiavimas, atlikti pagal su Konstitucija suderinamą teisinį reguliavimą. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805 pašalpa perskaičiuota pritaikius naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį ir maksimalią išmoką apribojant 85 procentais penkių tokių dydžių, toks reguliavimas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisė į pašalpą už antrąjį vaiką buvo įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pastarieji perskaičiavimo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos reikalavimus dėl šių administracinių aktų panaikinimo atmetė pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, negali būti pašalinamos su minėtu sumažinimu susijusios pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies pašalpos praradimu.

Tuo tarpu antrasis pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos pirmajam vaikui perskaičiavimas, įformintas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721, atliktas remiantis teisiniu reguliavimu, kurį Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. antikonstituciniu. Todėl pareiškėja įgijo teisę į dėl tokio teisinio reguliavimo patirtų neigiamų pasekmių (pašalpos nepriemokos) atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis (b. l. 90-92), dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai susidarė 2 486,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka. Taigi, pareiškėja įgijo teisę į būtent tokio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, t. y. jos reikalavimas šioje byloje galėtų būti tenkinamas šia apimtimi. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, atsižvelgdamas į minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, pašalino šį pareiškėjos teisių pažeidimą: pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. rugsėjo 25 d. laikotarpį - (2 486,25 Lt, atskaičius 372,95 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 149,18 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokas) remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. PA_SP3-2065, 2013 m. gegužės 24 d. buvo pervesta į pareiškėjos asmeninę sąskaitą.

Atsižvelgdamas į šias byloje nustatytas aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3)I-8051 dalies, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį, turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime, tačiau įvertinęs tai, kad atsakovas pareiškėjai visiškai sumokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri jai galėjo būti priteista teismo sprendimu priėjo prie išvadų, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 pareiškėjos interesai nebepažeidžiami ir pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Patikslindama aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pagrindžiančius motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjektas, sumokėdamas pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pats savo veiksmais pritaikė Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes ex tunc, t. y. retroaktyviai, ir faktiškai atkūrė padėtį, buvusią iki teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo. Atsakovui sumokėjus pareiškėjai dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pašalpos nepriemoką, ginčo šioje dalyje iš esmės neliko. Taigi teismas šią pareiškėjos skundo dalį atmetė pagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas minėtu aspektu atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-818/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-702/2014 ir kt.)

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad sprendžiant kilusį ginčą, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519-2013, t. y. konstatavus pareiškėjos motinystės pašalpos sumažinimo neteisėtumą, ginčijami sprendimai (VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (11.3)I-8051) turėjo būti panaikinti bent iš dalies. Atsakant į šį apeliantės argumentą, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjama byla ir apeliantės nurodyta administracinė byla Nr. A552-519-2013 yra skirtingos tiek faktinių aplinkybių, tiek taikytinos teisės požiūriu; byloje pagal pareiškėjos skundą nagrinėjamas ginčas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos ribojimo, o pareiškėjos nurodytoje byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimu. Pabrėžtina, kad Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo ir tai, jog pareiškėjai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas neatitiko pagrindinių konstitucinių principų (valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo), buvo paneigta pareiškėjos teisė į nuosavybę, o pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjos skundą, nurodytų principų ir pareiškėjos teisės į nuosavybę pažeidimas esą laikytas teisėtu ir pagrįstu.

Atsakant į šiuos apeliantės argumentus primintina, jog, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas tyrė motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo atitiktį Konstitucijai įvairiais aspektais, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytus konstitucinius principus, asmenų, kuriems tokios pašalpos sumažintos, teisę į nuosavybę. Ištyręs konstitucinės justicijos bylą, Konstitucinis Teismas, teisinį reguliavimą, kuriuo motinystės (tėvystės) pašalpos buvo sumažintos, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino tik tam tikra, pirmiau pacituota, apimtimi.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją ir tirti įstatymų, Vyriausybės nutarimų atitiktį Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjos skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti ir pagrįstai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus šiai bylai aktualius išaiškinimus.Dėl nurodytos priežasties, Konstituciniam Teismui nekonstatavus, kad motinystės (tėvystės) pašalpų ribojimas prieštaravo Konstitucijai platesne apimtimi, nei nurodyta 2013 m. kovo 5 d. nutarime, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes šio Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste, negalėjo priimti kitokį sprendimą, t. y. negalėjo nepaisyti Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir pagal Konstituciją bei ją įgyvendinančius įstatymus neturėjo kompetencijos pats tirti pareiškėjos argumentų kontekste, ar jos atžvilgiu taikytas teisinis reguliavimas nepažeidė valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principų, bei pareiškėjos teisės į nuosavybę. Pažymėtina, kad pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo sustabdyti šią administracinę bylą kol Konstitucinis Teismas nustatys, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas į šį pareiškėjos prašymą atsižvelgė.Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi byla buvo sustabdyta kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas (sprendimas) konstitucinės justicijos bylose (pagal prašymą Nr. 80/2010, bylos Nr. 73/2010; prašymą Nr. 85/2010, bylos Nr. 76/201; prašymą Nr. 94/2010, bylos Nr. 81/2010; prašymą Nr. 98/2010, bylos Nr. 88/2010). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. nutartimi atnaujino bylą. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos iškeltą administracinį ginčą išsprendė Konstituciniam Teismui ištyrus byloje taikytinų įstatymo normų atitiktį Konstitucijai.

Žemesnės instancijos teismas

Konkrečiai pasisakydamas dėl konstitucinės justicijos byloje tirto reguliavimo Konstitucijos 23 straipsnio (nuosavybės) aspektu, Konstitucinis Teismas paminėjo, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga; šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Taigi pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.

Pasisakydamas dėl teisinės valstybės principo, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. paminėjo, jog konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai; asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų; – išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos. Atitinkamai konstatuota, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Toks reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai nutarime nurodyta apimti.

Konstitucinis Teismas, nors ir nurodė, kad einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuriuo ribojamas pagal įstatymą paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) dydis, buvo tvirtinamas Vyriausybės nutarimu, tačiau nenustatė, kad tokiu būdu būtų pažeisti kiti pareiškėjos nurodyti principai – valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis vien minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimų priėmimą bei įrodymų vertinimą, teismo vaidmenį administracinės bylos nagrinėjime, kad teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain).

Patikrinusi skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą minėtais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantė, nustatė šiam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas visapusiškai ištyrė, motyvuotai, remdamasis taip pat ir minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktais išaiškinimais, išsprendė pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje) pareikštus reikalavimus, materialinės teisės normas taikė teisingai, priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat remiasi ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teisėjų kolegija, su tokiu argumentu nesutinka. Nors pirmiau aptarta apimtimi pareiškėjos reikalavimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos buvo pagrįstas, kaip minėta, atsakovas 2013 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 d. rugsėjo 25 d. ir šį sprendimą įvykdė, pervesdamas atitinkamą sumą į pareiškėjos sąskaitą. Pareiškėjai toliau bylinėjantis, neatsisakant skundo ar dalies jo reikalavimų, visi pareiškėjos skundo reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Tuo tarpu ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja , skundo neatsisakė, todėl nepagrįstai reikalauja atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį (žr. pvz., LVAT 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-818/2014).

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, o nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas, sprendimas byloje nėra priimtas pareiškėjos naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRičardas Piličiauskas