- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-07
- Bylos Nr.
- 2S-1376-343/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-07422-2009-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Jolita Cirulienė, Arvydas Žibas
- Kreditorius
- R. B.
- Kategorijos
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo išieškotojos R. B. ir skolininės VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14359-657/2009 pagal išieškotojos R. B. pareiškimą dėl baudos vykdymo procese skyrimo ir sprendimo grąžinti į darbą neįvykdymo pasekmių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 22 d. nutartimi (b.l. 56-58), iš dalies tenkindamas išieškotojos prašymą, nubaudė skolininkės direktorių T. J. 200 Lt bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą, priteisė išieškotojai iš skolininkės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. birželio 11 d., po 279,79 Lt įskaitant mokesčius už kiekvieną darbo dieną, iš priteistos sumos išskaičiuojant skolininkės sumokėtą 5875,59 Lt vieno mėnesio darbo užmokestį, darbo užmokesčio už prastovos laikotarpį sumas - 527,10 Lt už 2009 m. balandžio mėnesį, 855,04 Lt už 2009 m. gegužės mėnesį bei darbo užmokesčio sumą už prastovos laikotarpį už 2009 m. birželio mėnesį. Teismas nurodė, kad skolininkės direktoriaus 2009 m. balandžio 6 d. įsakymas nelaikytinas tinkamu teismo sprendimo, kuriuo skolininkė įpareigota grąžinti išieškotoją į darbą, įvykdymu, pareigybės, kurioje iki atleidimo dirbo išieškotoja, panaikinimas nelaikytinas pagrindu išleisti išieškotoją į prastovą. Kadangi teismo sprendimas įvykdytas tik iš dalies, skolininkės direktoriui už antstolio nurodymų nevykdymą teismas paskyrė 200 Lt baudą, išieškotojai taip pat priteistas skirtumas tarp darbo užmokesčio, kurį ji gaudavo iki atleidimo ir už prastovą sumokėtos sumos už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2009 m. birželio 11 d., kai išieškotoja vėl buvo atleista iš darbo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 60-63) skolininkė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti, išieškotojos pareiškimą atmesti ir nurodo, kad vykdymo procese antstolė neatliko jokio priverstinio vykdymo veiksmo, vykdomajame dokumente nepadarė jokio įrašo, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, jog skolininkės direktoriui taikytina atsakomybė už antstolio įpareigojimų nevykdymą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pareigybė, į kurią išieškotoja buvo grąžinta, yra panaikinta, skolininkė neturėjo galimybių suteikti išieškotojai darbo sutartimi sulygto darbo, todėl į prastovą išieškotoja buvo išleista pagrįstai, teismo sprendimas įvykdytas tinkamai. Skolininkė taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismo nurodyta procesinė norma, reglamentuojanti sprendimo grąžinti darbuotoją į darbą nevykdymo pasekmes, apibrėžia priverstinės pravaikštos situaciją. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo prastova, o ne pravaikšta, minėta norma šiai situacijai netaikytina. Skolininkė taip pat nurodo, jog išieškotoja su atskiru ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu dalį skolininkės direktoriaus 2009 m. balandžio 6 d. įsakymo, įskaitant ir šio įsakymo nuostatą dėl išieškotojos išleidimo į prastovą, o tai buvo pagrindas nagrinėjamai bylai sustabdyti.
Atskiruoju skundu (b.l. 66-69) išieškotoja prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį pakeisti, šalinant iš nutarties motyvuojamosios dalies išvadą dėl dalinio Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo įvykdymo, skolininkės direktoriui skiriamą baudą padidinant iki 1000 Lt, išieškant iš skolininkės išieškotojai darbo užmokestį už visą laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo. Išieškotoja nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog teismo sprendimas dėl išieškotojos grąžinimo į darbą buvo įvykdytas iš dalies skolininkės direktoriui priėmus 2009 m. balandžio 6 d. įsakymą. Nors išieškotoja formaliai ir buvo grąžinta į darbą, realiai teismo įpareigojimas liko neįvykdytas, kadangi išieškotojai nebuvo suteikta darbo vieta ir konkretus darbas, nebuvo mokamas darbo užmokestis. Dalinis sprendimo dėl grąžinimo į darbą įvykdymas yra negalimas, todėl skolininkė pripažintina sprendimo neįvykdžiusia. Kadangi nepagrįsta išvada dėl dalinio teismo sprendimo įvykdymo tapo pagrindu teismui sumažinti skolininkės direktoriui skirtiną baudą, teismo nustatytas baudos dydis didintinas iki maksimalios įstatyme nustatytos sumos. Be to, teismas nepagrįstai darbo užmokestį išieškotojai priteisė ne iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o iki 2009 m. birželio 11 d., kai išieškotoja, kuri net nebuvo teisėtai priimta į darbą, vėl buvo iš jo atleista. Tuo būdu teismas skolininkės direktoriaus veiksmus, susijusius su teismo sprendimo nevykdymu, pripažino mažareikšmiais, konstatavo, jog neįvykdytas sprendimas gali būti nebevykdomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininkės atskirąjį skundą (b.l. 74-76) išieškotoja prašo atskirąjį skundą atmesti ir nurodo, kad vykdomasis raštas dėl skubaus išieškotojos grąžinimo į darbą skolininkės direktoriui buvo įteiktas 2009 m. balandžio 6 d., tačiau teismo įpareigojimą pastarasis ignoravo, savo veiksmais, piktnaudžiaudamas tarnyba, sukūrė faktinę situaciją, pagal kurią išieškotoja realiai į darbą grąžinta nebuvo. Kadangi teismo sprendimas realiai įvykdytas nebuvo, darbo užmokestis išieškotojai buvo priteistas pagrįstai. Išieškotoja taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkės atskirojo skundo argumentas dėl pagrindų bylai sustabdyti egzistavimo neturi įtakos ginčijamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsiliepimu į išieškotojos atskirąjį skundą (b.l. 77-80) skolininkė prašo išieškotojos atskirąjį skundą atmesti, savo poziciją grįsdama analogiškais savo atskirajame skunde nurodytiems argumentais.
Apeliacinis procesas pagal išieškotojos R. B. ir skolininkės VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalies, kuria skolininkės direktoriui paskirta bauda, nutrauktinas, likusios atskirųjų skundų dalys atmestinos, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalis dėl darbo užmokesčio priteisimo paliktina nepakeista.
Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
CPK 315 str. 2 d. 3 p. nustatyta, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis) negali būti apeliacinio apskundimo objektu. Jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios nuostatos taikytinos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 str.). Vadovaujantis CPK 334 str. 1 d., atskirieji skundai gali būti paduoti tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai nurodoma CPK, arba kai priimta nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai. Procesinės nuobaudos – baudos - vykdymo procese skiriamos remiantis bendra tvarka, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose (CPK 616 str.). CPK 106-107 str., reglamentuojančiuose su šia teismo nuobauda susijusius klausimus, nenumatyta galimybė nutartį dėl baudos paskyrimo skųsti apeliacine tvarka. Priešingai, CPK 107 str. vienareikšmiškai nurodyta, kad asmuo, nesutinkantis su jam paskirta procesine bauda, turi teisę kreiptis į baudą paskyrusį teismą dėl šios nuobaudos panaikinimo ir tik teismo nutartis, kuria prašymas baudą panaikinti atmetamas, yra apeliacinio apskundimo objektas. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl baudos sumažinimo ar panaikinimo nebuvo pateiktas, be to, atskiraisiais skundais nutarties dalį dėl baudos paskyrimo skundžia ne asmuo, kuriam bauda paskirta, o kiti proceso dalyviai (CPK 107 str. 2 d., 315 str. 2 d. 2 p.). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ginčijama Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalis, kuria skolininkės direktoriui paskirta bauda, atskiruoju skundu neskundžiama, o tai yra pagrindas šią apeliacinio proceso dalį nutraukti (CPK 315 str. 5 d., 338 str.).
DK 297 str. 3 d. įtvirtintas darbo teisių gynimo būdas, kai be teisinio pagrindo atleistas darbuotojas grąžinamas į darbą, vertintinas kaip darbo santykių, egzistavusių iki teisės pažeidimo padarymo atkūrimas (darbo vietos ir darbo funkcijų suteikimas, darbo apmokėjimo sąlygų užtikrinimas ir kt.). Teismui sprendžiant, ar teismo sprendimas, įpareigojantis darbdavį grąžinti darbuotoją į darbą, yra įvykdytas, nepakanka nustatyti faktą, kad formaliai yra priimtas įsakymas grąžinti darbuotoją į darbą. Teismas turi nustatyti ar realiai buvo atkurta iki darbuotojo atleidimo buvusi padėtis, t.y., ar visa apimtimi vykdomos iki pažeidimo egzistavusios darbo sutarties sąlygos. DK 93-94 str. įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį esminėmis darbo sutarties sąlygomis įvardinti darbo funkcija ir darbo užmokestis, vienareikšmiškai įtvirtinta darbdavio pareiga suteikti darbuotojui darbą ir mokėti darbo sutartyje numatytą atlygį. Remiantis DK 297 str. 4 d., į darbą asmuo gali būti grąžinamas tik tuo atveju, jeigu teismas nenustato ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, kliudančių atkurti teisinius darbo santykius, taip pat tuo atveju, kai nėra pagrindo manyti, jog darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Iš byloje esančio 2009 m. balandžio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimo (b.l. 10-18) turinio matyti, jog sprendimą priėmęs teismas visas šias aplinkybes įvertino ir pripažino, jog skolininkės vykstant teisminiams ginčams įvykdyti struktūriniai pertvarkymai nelaikytini kliūtimi išieškotojai grąžinti į darbą. Kadangi vykdymo procese nesprendžiamas vykdytino teismo sprendimo teisėtumo klausimas, iki vykdytino teismo sprendimo priėmimo egzistavusios, jį priimant įvertintos aplinkybės negali būti pagrindu išvadai, jog situacijos, egzistavusios iki neteisėto darbo santykių nutraukimo, atkūrimas yra neįmanomas, daryti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje padaryta išvada, jog Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimas nebuvo tinkamai įvykdytas. Iš ginčijamos nutarties turinio akivaizdu, jog teismo motyvas dėl dalinio sprendimo įvykdymo buvo skirtas skolininkės direktoriui skirtinos nuobaudos dydžiui pagrįsti bei faktinėms aplinkybėms, jog formaliai, bet ne realiai, darbo santykiai buvo atkurti, išieškotojai buvo mokama dalis jai priklausiusio darbo užmokesčio, įvardinti, tačiau neturėjo jokios įtakos teismui vertinant skolininkės teisių reikalauti, jog teismo sprendimas būtų vykdomas, jog būtų taikomos teismo sprendimo nevykdymo pasekmės, turinio. Pripažinus, jog teismo sprendimas nebuvo tinkamai įvykdytas, ginčijama nutartimi buvo išspręstas ir CPK 772 str. nurodytų sprendimo grąžinti į darbą nevykdymo pasekmių taikymo klausimas. Darbdaviui nevykdant teismo sprendimo grąžinti darbuotoją į darbą, darbuotojo teisinis statusas vertinamas kaip priverstinė pravaikšta (DK 297 str. 3 d.). Už šį laiko tarpą darbuotojui priteisiamas jam priklausantis darbo užmokestis. Aplinkybė, jog darbdavys, formaliai priėmęs sprendimą grąžinti darbuotoją į darbą, tačiau, piktnaudžiaudamas teise, realiai neatkūręs darbo teisinių santykių, išleido darbuotoją į prastovą, negali būti vertinama kaip teisėtas pagrindas CPK 772 str. nustatytas darbuotojo teises suteikiančiam statusui pasikeisti. Priešinga išvada lemtų absurdišką situaciją, kai už neteisėtus veiksmus asmeniui taikoma civilinė procesinė atsakomybė išnyktų dėl kitų to paties asmens atliktų neteisėtų veiksmų. Todėl skolininkės atskirojo skundo argumentas, jog darbo užmokesčio skirtumas išieškotojai neturėjo būti priteisiamas, atmestinas kaip nepagrįstas. Išieškotoja savo atskirajame skunde taip pat nurodė nesutinkanti su tuo, jog ginčijama nutartimi darbo užmokestis jai buvo priteistas tik iki 2009 m. birželio 11 d., kurią ji vėl buvo atleista iš darbo. Šis skolininkės argumentas taip pat vertintinas kaip nepagrįstas. Minėta, jog darbo užmokesčio skirtumas išieškotojai buvo priteistas kaip procesinė sankcija, taikytina skolininkės atžvilgiu. Remiantis CPK 772 str., ši sankcija taikytina iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. birželio 11 d. įvyko naujas juridinis faktas - skolininkės direktoriaus įsakymu išieškotoja vėl buvo atleista iš darbo. Šis juridinis faktas gali tapti savarankiško civilinio proceso objektu. Būtent tame procese, pripažinus išieškotojos atleidimą iš darbo neteisėtu, būtų sprendžiamas išieškotojos statuso laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo klausimas. Kol darbdavio priimtas sprendimas dėl darbo santykių nutraukimo nėra pripažintas neteisėtu, bet kokių su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas ar išieškojimas iš darbdavio darbuotojui už laikotarpį po darbo santykių nutraukimo laikytinas nepagrįstu. Įvertinusi visus atskirųjų skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalis dėl darbo užmokesčio priteisimo yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį procesą pagal išieškotojos R. B. ir skolininkės VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalies, kuria skolininkės direktoriui paskirta bauda, nutraukti.
Likusias išieškotojos R. B. ir skolininkės VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės atskirųjų skundų dalis atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.