Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį surašytas už tai, kad jis, 2015 m. kovo 19 apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pradėjo važiuoti neatjungęs degalų tiekimo žarnos, dėl ko sugadino degalinės įrangą. Eismo įvykio metu padaręs turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje policijai nepranešė, nepažymėjo įvykio vietos kelių eismo taisyklų nustatyta tvarka ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 101, 219.1.; 222 punktų reikalavimus.

M. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015-05-14 nutarimą ir prašo panaikinti nutarimo dalį, kuria jis pripažintas padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje pažeidimą ir nubaustas 289 EUR (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) bauda. Nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Šiuo atveju teismas nutarime pats konstatavo, kad apeliantas iš įvykio vietos pasitraukė ne siekdamas išvengti atsakomybės, o neteisingai supratęs savo veiksmų pavojingumą ir baustinumą. Todėl nesant vieno iš būtinų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto subjektyvaus sudėties požymio – tyčios, atsakomybė pareiškėjui M. M. negali būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

M. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2015-05-14 nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str. 1 d.). Kaip matyti iš skundo turinio, M. M. nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio, tuo padarydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

M. M., neigdamas tyčią pasišalinti iš jo sukelto eismo įvykio vietos, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, įrodymų vertinimu. Priešingai negu skunde nurodo apeliantas, minėto pažeidimo sudėtis įrodyta bylos duomenų visuma, apylinkės teismui išsamiai ir nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių padarius motyvuotas išvadas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pažeidimo sudėtis įrodyta eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, paties apelianto paaiškinimais ir parodymais teisme. Šių įrodymų visetu byloje patikimai nustatyta, kad M. M., vairuodamas automobilį vairuodamas automobilį Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo važiuoti neatjungęs degalų tiekimo žarnos, dėl ko sugadino degalinės įrangą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje policijai nepranešė, nepažymėjo įvykio vietos kelių eismo taisyklų nustatyta tvarka ir iš įvykio vietos nuvažiavo.

M. M. teismo posėdžio metu kaltu prisipažino visiškai, jis neneigė, kad prieš pradėdamas važiuoti iš automobilio neišėmė degalų tiekimo žarnos, pradėjus važiuoti, išgirdo garsą, tada suprato, kad pamiršo ištraukti žarną, išlipo, pamatė, kad žarna išsitraukusi, pakėlė ją ir pakabino, jokių apgadinimų nematė, todėl nuvažiavo. Savo automobilio apgadinimus pastebėjo tik kitą dieną. Skunde jis teigia, kad įvykio metu buvo tamsu ir jis nepastebėjo jokių degalinės įrangos apgadinimų, todėl išvažiavo iš įvykio vietos, t.y. neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės, tačiau tiek degalinės įrangos apgadinimo pobūdis, tiek jo paties automobilio apgadinimai rodo, kad apeliantas turėjo suprasti, kad išvažiuodamas iš degalinės neatjungęs degalų žarnos, jis sugadino degalinės įrangą. Tai akivaizdžiai patvirtina filmuotos vaizdo medžiagos duomenys, fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad nukritęs ir sulaužytas vožtuvo dangtelis, sulankstyta degalinės įrangos skardinė apdaila. M. M. sustojo, pakėlė kuro tiekimo žarną ir ją pakabino, todėl akivaizdu, kad jis negalėjo nepastebėti šių akivaizdžių apgadinimų. Išdėstytų duomenų pagrindu apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju degalinei padaryta žala buvo akivaizdi. Nors teismo posėdžio metu pažeidėjo atstovas pateikė medicinines pažymas, patvirtinančias prastą M. M. regėjimą ir prašė į tai atsižvelgti, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad asmuo, turinti teisę vairuoti transporto priemonę ir valdantis padidinto pavojaus šaltinį - automobilį, privalo atitikti tokiems asmenims keliamus reikalavimus, turi būti pakankamai pastabus ir apdairus, todėl šiuo atveju tokie duomenys negali būti atsakomybės išvengimo pagrindu. Iš pateiktų bylos duomenų matyti, kad M. M. turi pakankamai didelį vairuotojo stažą, todėl jis, kaip patyręs vairuotojas, turėjo suvokti, kad sukėlė eismo įvykį, dėl kurio privalo pranešti nukentėjusiajam asmeniui ar policijai, kaip tai numato Kelių eismo taisyklių 232 arba 234 punktų nuostatos. Būtent šios pareigos neatlikimas, skubus pažeidėjo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, vienašališkai įvertinus šio įvykio metu kilusių padarinių dydį, ignoruojant kito asmens turtui padarytą žalą ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, yra ne jo atsakomybę šalinanti, o tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos įrodanti aplinkybė. Tai, kad teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad M. M. pasišalinimas iš įvykio vietos nebuvo piktybiškas, kad jo sukeltas įvykis nebuvo itin pavojingas ir jo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų pasekmių, nepaneigia, kad iš įvykio vietos jis pasitraukė suvokdamas savo veiksmais padaręs žalą kito asmens turtui, ir todėl jo kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo laikoma pilnai įrodyta. Pažymėtina, kad aukščiau paminėta ir kitos aplinkybės skundžiamame nutarime pagrįstai buvo įvertinos skiriant jam nuobaudą.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. M., apgadinęs svetimą turtą, sąmoningai, tai yra tyčia, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, ir tokius jo veiksmus teisingai kvalifikavo ne tik pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį bet ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl tenkinti jo apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.