Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-265-870/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-21
Bylos Nr.
1A-265-870/2017
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-00858-2014-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Kazlauskienė, Vladislavas Lenčikas, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis
V. S.
Advokatai
Anatolijus Svila
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-265-870/2017Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00858-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.12; (S) 2.4.6.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. balandžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei,nuteistajam V. S. (V. S.), jo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,vertėjaujant Rimantui Skuratovič,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo V. S. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu, prie neatliktos bausmės dalies, paskirtos 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu, pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, galutinė bausmė V. S. skirta - laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 19 d.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. S. nuteistas už tai, kad būdamas Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme. Minėtam nuosprendžiui įsiteisėjus 2014 m. liepos 4 d., Vilniaus apygardos teismui atmetus jo apeliacinį skundą, būdamas nesuimtas, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku išvyko iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir besislapstydamas nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, vengė atlikti teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kol 2016 m. spalio 11 d. buvo sulaikytas Vilniaus tarptautiniame oro uoste, esančiame Rodūnios kelias 2, Vilniuje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Nuteistasis nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, nesilaikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2, 5, 6 punktų, 61 straipsnio reikalavimų, neatsižvelgė į kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, formą ir rūšį. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, nesilaikė baigiamojo akto motyvavimo, racionalumo, sprendimo aiškumo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Buvo pažeista teisė į nešališką bylos išnagrinėjimą. Pirmos instancijos teismas, nuteistojo nuomone, net nenurodė jokių teisėtų motyvų ir visiškai neapsvarstė klausimo, kodėl galima ar negalima jam skirti baudą, nors BK 242 straipsnio sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki 2 metų, iš karto pasisakė tik dėl griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo skyrimo. Šios aplinkybės, nuteistojo įsitikinimu, byloja, kad teismas buvo vienašališkas ir neobjektyvus, taip pat, teismas, surašydamas savo baigiamąjį aktą, nesilaikė minėtų reikalavimų. Nuteistasis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatė, todėl galėjo parinkti ir švelnesnę bausmę nuteistajam, t.y. baudą.

3. Skundu nuteistasis nesutinka ir su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, nurodydamas, kad

pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apsiribojo tiktai kai kurių asmenų parodymais, o visos bylos aplinkybės ir faktai, turintys reikšmės bylai, atitinkamai teismo nebuvo patikrinti ir visapusiškai ištirti bei atitinkamai įvertinti, tuo, nuteistojo manymu, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimai, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalys, Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5 straipsnių, 14 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimai. Teismas apklausė tiktai pareigūnus N. D., V. T. ir jo buvusią žmoną J. S.. Pareigūnui N. D. pastaroji nurodė aplinkybes apie grėsmę V. S., pirmos instancijos teismas savo nuosprendyje nenurodė, kodėl atmeta J. S. parodymus ir tiki pareigūno N. D. parodymais, nors tarp J. S. ir pareigūno N. D. parodymų yra esminių prieštaravimų dėl nurodytų įvykių eigos ir fakto kylančios jam grėsmės. Be to, pirmosios instancijos teismas neapklausė R. Š., R. P., V. K., nors šie asmenys tiesiogiai susiję su bylos aplinkybėmis. Teismas konstatavo faktą apie R. P. apsilankymą jo buvusios žmonos gyvenamojoje vietoje, tačiau nereagavo ir nesiėmė atitinkamų priemonių dėl to fakto, kad R. P. apgaulės būdu išviliojo aukso dirbinius iš jo buvusios žmonos ir apgaulingai prisistatė pastarajai policijos pareigūnu. Nuteistasis skunde nurodo, kad BPK nuostatos ir LAT suformuota vienoda teismų praktika byloja, kad jeigu nagrinėjant baudžiamąją bylą paaiškėja koks nors kitas nusikaltimas, teismas privalo imtis atitinkamų procesinių veiksmų, bet, šiuo atveju, teismas jokių priemonių nesiėmė, nors R. P. veiksmuose aiškiai matyti nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 182 straipsnyje, BK 289 straipsnyje. Nuteistasis taip pat teigia, kad buvo būtina apklausti R. Š., kadangi tiek J. S., tiek jis teismui nurodė, kad grėsmė buvo kilusi būtent dėl šio asmens grasinimų, dėl ko nuteistasis buvo priverstas palikti šeimą. Tuo tarpu, pirmos instancijos teismas atmetė nuteistojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jo buvusios žmonos parodymus, net nepatikrinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Pareigūnas N. D. patvirtino faktą, kad R. Š. pavardė jam girdėta ir kad jis buvo ieškomas kitoje byloje, kas iš dalies patvirtina jo bei buvusios žmonos parodymus apie grėsmę nuteistajam ir jo šeimai.

4. Aptardamas liudytojo V. T. parodymus, t.y. kad buvo gauta informacija, jog nuteistasis slapstosi nuo bausmės vykdymo Jungtinėje Karalystėje, vėliau gauta informacija, kad nuteistasis žada grįžti į Lietuvą, įsigijo lėktuvo bilietą, nuteistasis teigia, kad byloje nėra nei vieno dokumento, kuris tokius parodymus patvirtintų. Taip pat nebuvo pridėti ir jokie dokumentai – tarnybiniai pranešimai, iš kur gauta informacija apie nuteistojo slapstymąsi Jungtinėje Karalystėje. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokurorės nutarime pripažinti V. S. įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką, nurodyta kito asmens pavardė (B.), ir todėl, nuteistojo nuomone, toks dokumentas negali būti laikomas teisėtu. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad į Lietuvą nuteistasis grįžo savo noru, taip pat kad R. P. melagingai jam prisistatė policijos pareigūnu.

5. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė tyčia. Nurodo, kad, nors jam pirmosios ir apeliacinės instancijos priimti procesiniai sprendimai buvo išversti į jam suprantamą rusų kalbą, tačiau nebuvo išaiškinta atvykimo ir nuosprendžio vykdymo tvarka jam suprantama, t.y. rusų kalba. Be to, prokuroras nepateikė teismui įrodymų, kad apeliacinio teismo nutartis dėl 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio buvo išversta į rusų kalbą, asmeniškai jam buvo įteikta į rankas ar kad jis ją gavo asmeniškai ir pasirašytinai. Nuteistojo teigimu, jam suprantama kalba nebuvo atitinkamai išaiškinta 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio vykdymo tvarka, nebuvo atitinkamai suprantama kalba išaiškinta visa procedūra - kur ir kada, kelių dienų laikotarpyje, jis turi atvykti. Šių aplinkybių, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino.

6. Skunde nurodoma, kad prokurorė atmetė jo bei gynėjos prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo ir nutraukimo tą pačią dieną, kada buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla persiųsta į teismą, taip atimdama teisę tokį procesinį sprendimą skųsti aukštesniajam prokurorui bei pažeidė jo teises į gynybą. Prokurorė neįteikė jam bei jo gynėjui 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimo nuorašo. Be to, teismas išsiuntė 2016 m. gruodžio 9 d. pranešimus apie teisiamojo posėdžio datą (2016 m. gruodžio 20 d., 10 val.) tik advokatei ir prokurorei, apie pakeistą posėdžio datą pranešimas buvo išsiųstas tik prokurorei, taigi nuteistasis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio datą.

7. Nuteistasis taip pat nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas bausmės pradžią nurodė skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2017 m. sausio 19 d., nors jis buvo sulaikytas 2016 m. spalio 11 d. ir šis laikas (nuo sulaikymo dienos iki nuosprendžio paskelbimo), nuteistojo teigimu, turi būti įskaitytas į jam paskirtą bausmę. Nuteistasis nesutinka su teismo nurodyta neatlikta bausmės dalimi, taikant BK 64 straipsnio nuostatas, nurodydamas, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nuosprendį, neatliktos bausmės dalis sudaro ne 4 metus, nes nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 19 d. jis buvo įkalinimo įstaigoje ir atlikinėjo bausmę, t.y laisvės atėmimo vietose praleido daugiau nei 3 mėn. 8 dienas ir šis laikas pirmos instancijos teismo niekur nebuvo įskaitytas.

8. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinio skundo argumentus, prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo V. S. atžvilgiu. Nuteistojo teigimu, baudžiamojo byla buvo sufabrikuota, tyčios nevykdyti nuosprendžiu skirtos bausmės jis neturėjo, iš šalies išvyko dėl kilusios grėsmės jo saugumui. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 242 straipsnį

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Juos išsamiai išanalizavęs, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl apelianto veiksmų, susijusių su įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nevykdymu, ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu pagal BK 242 straipsnį.

10. BK 242 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kuomet asmuo dar nėra suimtas <...>. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia kaltininko vengimu atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę; subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad nėra pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis gali nevykdyti paskirtos bausmės, ir tai suprasdamas siekia ilgiau (bet kurį laiką), negu leidžia atitinkami teisės aktai, išvengti laisvės atėmimo bausmės.

11. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. 2014 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžią nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo V. S. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį dienos. Šį nuosprendį nuteistasis apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2014 m. liepos 4 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. S. dalyvavo nagrinėjant baudžiamąją byla apeliacinės instancijos teisme, taip pat, kaip nurodė nuteistasis, apklaustas teismo posėdžio metu, dalyvavo ir nutarties paskelbime. Kasacinis nuteistojo skundas buvo pateiktas 2014 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė priimti nuteistojo V. S. kasacinį skundą ir kartu su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 29 d. nutarimu V. S. pripažino įtariamuoju, padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ir paskelbė V. S. paiešką. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje vietoje V. S. yra nurodyta kito asmens – I. B. pavardė. Iš nutarime dėstomų faktinių aplinkybių matyti, kad prokurorė motyvuoja būtent nuteistojo V. S. paieškos paskelbimą, kito asmens pavardės įrašymas laikytinas rašymo apsirikimu, kuris nutarimo esmės nekeičia. Iš Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus tyrėjo R. M. 2016 m. spalio 12 d. pranešimo matyti, kad V. S. sulaikytas 2016 m. spalio 11 d., 23 val., Rodūnios kel. 2, Vilniuje.

12. Apeliantas savo tyčią dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę viso proceso metu neigė, nurodydamas, kad jo sprendimas slapstytis priimtas siekiant užtikrinti savo ir savo šeimos narių saugumą, nurodė laukęs, kol bus išnaudotos visos galimybės apskųsti procesinius teismo sprendimus bei atnaujinti baudžiamąjį procesą. Be to, nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teisme paskelbus nutartį, jam nebuvo suprantama kalba paaiškinta, kada ir kokia tvarka bus vykdoma bausmė, galvojo, kad bausmę reikės atlikti tik pasinaudojus teise skųsti teismo priimtą sprendimą kasacine tvarka. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nurodytos įrodytomis pripažintos V. S. bausmės vengimo aplinkybės ir paaiškinta, kaip pasireiškė nuteistojo tyčia. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistasis V. S., kaip pats nurodė, iš šalies išvyko praėjus vos savaitei po teismo sprendimo paskelbimo, t.y. 2014 m. vasaros viduryje, dar iki paduodant kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kas rodo, jos nuteistasis visgi suprato, jog apkaltinamasis apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjo, ir kad jis privalės atlikti jam paskirtą bausmę. Tai, kad pastarajam nebuvo skirta kardomoji priemonė, nereiškia, kad asmuo, privalėdamas vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį, galėjo išvykti iš šalies. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo advokatė 2015 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą su pareiškimu pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, susijusių su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu (1 t, b.l. 107-109). Advokatės pareiškimas tenkintas nebuvo ir apeliacinis procesas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo baigėsi 2016 m. sausio 19 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus nuteistojo gynėjos skundą. Tuo tarpu, net kaip nuteistasis skunde įvardija „praėjus visas instancijas“, į Lietuvos Respubliką atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės nuteistasis negrįžo. Sulaikytas jis buvo tik 2016 m. sausio 9 d., praėjus beveik dešimčiai mėnesių nuo minėto proceso pabaigos. Tokios aplinkybės paneigia nuteistojo argumentus, jog jis manė, kad bausmę jam reikės atlikti tik pasibaigus visiems paduotų skundų procesams. Teisėjų kolegija taip pat pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad aplinkybės, jog buvo deramasi su policijos pareigūnų prisistačiusi asmeniu dėl nuteistojo parvykimo į Lietuvos Respubliką, nepateisina nuteistojo vengimo atlikti jam paskirtą bausmę.

13. Nepagrįsti nuteistojo skundo argumentai, kad faktas, jog liudytoju apklaustam policijos pareigūnui N. D. buvo girdėta R. Š. pavardė, patvirtina nuteistojo bei jo buvusios žmonos parodymus apie grėsmę pastarajam bei jo šeimai. Vien tas faktas, kad R. Š. yra žinomas teisėsaugai, yra ieškomas ar teisiamas kitoje baudžiamojoje byloje, nepatvirtina aplinkybės, kad dėl šio asmens neva išsakytų grasinimų buvo kilusi grėsmė nuteistajam ar jo šeimai. Nuteistojo tiek teismo posėdžių metu, tiek skunde dėstomi teiginiai apie grėsmę dėl neva buvusių R. Š. grasinimų yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Dėl šių nuteistojo skunde nurodomų aplinkybių nei jis, nei J. S. į teisėsaugos institucijas nesikreipė, apie tai liudytoja J. S. neužsiminė ir nuteistojo paiešką vykdančiam policijos pareigūnui N. D., ką pastarasis patvirtino ir posėdžio metu. Dar daugiau, nurodytas pareigūnas paaiškino, kad iš J. S. kalbų suprato, kad nuteistasis neketina vykdyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kadangi, pastarojo teigimu, buvo nuteistas neteisingai. Šio liudytojo parodymai nekelia abejonių dėl jų patikimumo, viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Tuo tarpu, liudytoja J. S. yra buvusi nuteistojo sutuoktinė, palaikė ryšius su pastaruoju jam besislapstant užsienyje (siųsdavo elektroniniu paštu jo vardu advokatės surašytus skundus), todėl ji gali būti suinteresuota duoti palankius nuteistajam parodymus. Vertinant liudytojos J. S. parodymus, pažymėtina, kad apie neva kilusią grėsmę jos buvusiam sutuoktiniui pastaroji nurodė tik sulaikius V. S. ir pareiškus jam įtarimą pagal BK 242 straipsnį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytoja vis dėlto negalėjo konkrečiai įvardinti, kokia buvo kilusi grėsmė jos buvusiam vyrui ir jų šeimai, dėl kurios pastarasis išvyko iš šalies. Liudytoja paaiškino tokias prielaidas apie atsiradusią grėsmę dariusi iš savo buvusio sutuoktinio kalbų. Nuomonė apie neva gresiantį pavojų susidarė dėl to, kad niekas nereagavo į skundus. Aplinkybes dėl neva kilusios grėsmės nuteistasis taip pat nurodė tik jį sulaikius ir apklausus įtariamuoju. Be to, nors teisme parodė, kad R. Š. grasino jam dar nesibaigus baudžiamajam procesui, iš šalies išvyko tik tada, kai apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėjo. Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes, į tai, kad nei nuteistasis, nei jo buvusi sutuoktinė J. S. pagalbos į teisėsaugos institucijas iki šio laiko, t.y. kol nuteistasis slapstėsi užsienio valstybėje, nesikreipė, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad nei V. S., nei J. S. galimų grasinimų nevertino kaip realių ir sprendimas slapstytis priimtas ne dėl R. Š. veiksmų.

14. Nepagrįsti ir nuteistojo skundo argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. lapkričio 17 d. surašytas paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokolas. Įtariamasis bei jo gynėja, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikė prašymus prokurorei dėl ikiteisminio tyrimo papildymo bei nutraukimo. Šie prašymai prokurorės 2016 m. lapkričio 25 d. nutarimais buvo atmesti. Tai, kad tą pačią dieną buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduoti teismui, nuteistojo teisės skųsti procesinį sprendimą nepažeidė, kadangi prokurorės nutarimas atsisakyti papildyti ikiteisminį tyrimą yra neskundžiamas (BPK 218 straipsnio 5 dalis), kas buvo nurodyta ir nutarties lydraštyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas, skirdamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nustatė teismo posėdžio datą ir laiką, t.y. 2016 m. gruodžio 20 d., 10 val. Apie šio posėdžio datą ir laiką buvo pranešta prokurorui bei nuteistojo gynėjai, taip pat priimta nutartis perkelti nuteistąjį iš Pravieniškių pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą 5 dienoms, siekiant užtikrinti nuteistojo dalyvavimą teismo posėdyje. Advokatei V. Gortovanovai pateiktus prašymą bylos nagrinėjimą atidėti, teismo posėdžio laikas buvo pakeistas į 14.10 val., apie tai informavus prokurorę, taip pat buvo išsiųstas prašymas dėl nuteistojo perkėlimo su pasikeitusia data į paminėtas įkalinimo įstaigas. Pažymėtina, jog atskiras pranešimas apie teismo posėdį suimtam nuteistajam nėra siunčiamas. Į teisiamąjį posėdį nuteistasis V. S. buvo pristatytas paskirtu laiku. Teigti, kad nuteistasis apie teismo posėdį buvo informuotas netinkamai nėra pagrindo.

Dėl bausmės

15. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. S., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, pagal BK 61 straipsnio 1, 2 dalis, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, yra teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, buvo ieškomas ilgiau kaip 2 metus, o tokia trukmė teismo buvo įvertinta kaip didinanti veikos pavojingumą, taip pat atsižvelgė į iš nuteistojo ankstesniu nuosprendžiu priteistos žalos dydį (45 081 Eur). Nors nuteistasis kaltu prisipažino tik iš dalies, teismas šią aplinkybę vertino kaip lengvinančią nuteistojo atsakomybę, sunkinančių nuteistojo atsakomybę aplinkybių teismas nenustatė. Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat įvertino tai, kad jis turi du vaikus ir siekia išlaikyti ryšį su jais, todėl bausmės trukmė nustatyta trumpesnė nei sankcijos vidurkis. Su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrino su 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu skirta bausme.

17. Pagal BK 64 straipsnio nuostatas, jei nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismai iš pradžių skiria jam bausmę už naują nusikalstamą veiką, o po to vadovaudamiesi BK 64 straipsniu šią bausmę ir neatliktos bausmės dalį subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdami. Kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ir neatlikta bausmės dalis sudedamos iš dalies, teismai prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies prideda neatliktos bausmės dalį, nebent neatlikta bausmės dalis yra didesnė už nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šiuo atveju, teismai prie neatliktos bausmės dalies pridėjo nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį.

18. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis, prie neatliktos bausmės dalies (kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną buvo 3 m. 8 mėn. 22 d.) yra pridedama nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės dalies. Nors teismas neįvardino, kokia yra neatlikta bausmės dalis, tačiau iš teismo motyvų matyti, kad nauju nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta ne su visa ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o su neatliktos bausmės dalimi. Be to, teismas taikė palankesnį bendrinimo būdą nuteistajam, bausmes sudėdamas iš dalies, o ne visiškai. Pažymėtina, jog teismas pats sprendžia, kokią bausmės dalį pridėti prie neatliktos bausmės dalies, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

19. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2017 m. balandžio 14 d. pateikė pažymą, kuria prašo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Prašyme nurodyta, kad advokatas Anatolijus Svila teikė antrinę teisinę pagalbą byloje. Antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro advokato užmokestis – 55,01 Eur.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šia nuostata įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta imperatyvia įstatymo nuostata valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme, o proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo, kas, kolegijos vertinimu, reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo netenkinti.

Teisėjai Daiva KazlauskienėVladislavas LenčikasVirginija Liudvinavičienė