- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-18
- Bylos Nr.
- 2S-1526-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Birutė Bobrel, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- R. T.
- Atsakovas
- V. T.
- Trečiasis asmuo
- Prienų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriumi ir banku Abbey Nation
- Kategorijos
- 119.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. T. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. 2-676-644/2008 pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovei V. T. su trečiaisiais asmenimis Prienų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriumi ir banku Abbey Nation dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. T. ieškiniu prašė nutraukti jo ir atsakovės V. T. santuoką, sudarytą 1993 m. gegužės 29 d. Prienų rajono civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 56, dėl atsakovės kaltės; nustatyti nepilnamečio sūnaus L. T. gyvenamąją vietą su R. T.; priteisti iš atsakovės V. T. nepilnamečio sūnaus L. išlaikymui po 135 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nustatant R. T. uzufrukto teisę tvarkyti nepilnamečio sūnaus Luko išlaikymui skirtas lėšas ir kitą jo turtą; pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esantį adresu: Winsor Terrace, Beckton E6 6LE London, Didžioji Britanija, įpareigoti ieškovą grąžinti bankui Abbey Nation likusią negrąžintą pinigų sumą pagal 2004 m. kovo 23 d. paskolos sutartį; įpareigoti ieškovą sumokėti atsakovei 87 746 Lt dydžio vertės kompensaciją už ieškovui tenkantį registruotą nekilnojamąjį turtą adresu: Winsor Terrace, Beckton E6 6LE London, Didžioji Britanija; priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise transporto priemones Mercedes Benz, 240 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Volkswagen VW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Ford Escort valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovei du televizorius, virtuvinį kombainą „Kenvud“.
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 20 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad šeimos bylų nagrinėjimo teismingumo klausimas tiesiogiai siejamas su šalių nuolatine gyvenamąja vieta (CPK 381 straipsnio 1 dalis, CPK 784 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra D.Britanijoje. Šią išvadą teismas grindė, įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Nors Gyventojų registro pažymose nurodyta, kad atsakovė ir ieškovas gyvenamąją vietą deklaravo Stuomenų k., Šilavoto sen., Prienų raj., tačiau tai padaryta 1993 m. ir 1995 m., t.y. prieš 15 ir 13 metų. Todėl, teismo nuomone, šios pažymos nepatvirtina, kad dabartinė šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nes tai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Šalys pripažįsta, kad nuo 1999 m. gyvena ir dirba D.Britanijoje, jų nepilnametis sūnus L., gim. 1993 m. lapkričio 3 d., taip pat gyvena ir mokosi D.Britanijoje. Jokio nekilnojamojo bei kilnojamojo turto Lietuvoje neturi, prašomi padalinti automobiliai yra menkaverčiai. Šalių įsigytas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantis D.Britanijoje, kurio pirkimui tretysis asmuo bankas Abbey Nation 2004 m. kovo 23 d. suteikė paskolą 21 metų 2 mėnesių laikotarpiui, įrodo, kad šalys savo nuolatine gyvenamąja vieta pasirinko D.Britaniją. Be to, atsakovė pateikė dokumentus dėl analogiškos bylos užvedimo D.Britanijoje, ir teismui patvirtino, jog savo nuolatine gyvenamąja vieta laiko D.Britaniją. Todėl teismas darė išvadą, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo paliktinas nenagrinėtu. Nors ieškovas ir nepatvirtino, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra D.Britanijoje, tačiau aplinkybės dėl nekilnojamojo turto įgijimo, gyvenimo, darbo ir vaiko mokymosi kitoje valstybėje akivaizdžiai įrodo jo ketinimus nuolat gyventi kitoje valstybėje, t.y. D.Britanijoje.
Šalies argumentai
Ieškovas R. T. atskiruoju skundu prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus: 1) Šalių įsigytas turtas Didžiojoje Britanijoje negali būti laikomas neginčytinu įrodymu apie jų apsisprendimą gyventi toje šalyje, nes turtas įsigytas dėl palankesnių uždarbio ir kreditavimo sąlygų. Nėra pagrindo laikyti, kad šalys siekia gyventi tik D.Britanijoje, nes nei viena šalių nėra garantuota dėl tolesnio gyvenimo šioje šalyje. Šalių nuolatiniai ekonominiai ryšiai su Lietuva ir D.Britanija gali iš esmės pasikeisti, kai bus išspręsti turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir jo išlaikymo klausimai. Ieškovas tam tikrą laiko dalį dirba D.Britanijoje, todėl jam reikėjo pasirūpinti gyvenamuoju būstu, tačiau laikinas uždarbiavimas negali būti laikomas ekonominių saitų su Lietuva nutraukimu ta apimtimi ir negali patvirtinti išvados apie nuolatinį gyvenimą kitoje valstybėje. 2) Teismas vienpusiškai taikė CK 2.12 straipsnį ir neatsižvelgė į CK 2.17 straipsnį. Abi šalys yra deklaravusios savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl pagal CK 2.12 straipsnį, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgta į paties fizinio asmens pareiškimą apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. 3) Teismas be pagrindo atsakovės vėliau pareikštą ieškinį D.Britanijos teisme laiko šalių interesų sprendimo būdu. Remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsniu, teismas, manydamas kad jame byla buvo iškelta vėliau, privalėjo sustabdyti nagrinėjimo procesą, kol bus nustatyta D.Britanijos teismo jurisdikcija. Reglamento 16 ir 17 straipsniai įpareigoja teismą nustatyti bylos iškėlimo momentą pagal bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento įteikimo laiką atsakovui. Nesant byloje įrodymų apie atsakovės ieškinio D.Britanijoje įteikimą ieškovui pirmiau, nesant Prienų rajono apylinkės teismo jurisdikcijos atsisakymo D.Britanijos teismo naudai bei nesant ieškovui paaiškintos teisės kreiptis su tuo pačiu ieškiniu į D.Britanijos teismą (kaip pirmesnės jurisdikcijos teismą), bylos palikimas nenagrinėta yra neteisėtas. Ieškovas pateikė įrodymus apie tai, kad jo ieškinys buvo priimtas nagrinėti pirmiau, nes atsakovė padavė savo prašymą Anglijoje 2008 m. birželio 3 d., po to, kai Lietuvos teismo procesas buvo įvykęs ir dokumentai įteikti. Be to, minėtas reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 nurodo, kad valstybės (narės) jurisdikcijai priskirtinos bylos dėl santuokos nutraukimo, jei tos valstybės pilietybę turi abu sutuoktiniai, todėl ir tokio kriterijaus pakanka teismingumui nustatyti.
Atsiliepimas
Atsakovė V. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad ieškovo argumentas, jog tolesnis gyvenimas D.Britanijoje priklausys nuo to, kaip bus išspręsti turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir jo išlaikymo klausimai, turi būti vertinamas kritiškai. Teismai, spręsdami su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, negali apriboti asmens judėjimo laisvės, kuri yra užtikrinta tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos teisės aktais. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad šalių pagrindiniai ekonominiai interesai nesusiję su D. Britanija, kad teismas vienpusiškai taikė CK 2.12 straipsnį ir neatsižvelgė į CK 2.17 straipsnio nuostatas, ir kad šioje byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti šalių gyvenamosios vietos. Bylos aplinkybių visuma akivaizdžiai patvirtina, kad šalys dar nuo 1999 metų yra išvykusios iš Lietuvos ir šiai dienai jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra D.Britanijoje, šioje valstybėje mokosi jų nepilnametis sūnus, gimęs 1993 m., ir šioje valstybėje yra šalių įsigytas nekilnojamasis turtas. Vien tik formalus gyvenamosios vietos deklaravimas negali būti tapatinamas su faktine gyvenamąja vieta. Ieškovas nutarties neteisėtumą bando pagrįsti 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo“ 16, 17 ir 19 straipsnių nuostatų pažeidimais. Ieškovas reglamento nuostatas interpretuoja savanaudiškais tikslais, neatsižvelgdamas į jų esmę. Reglamento 16 straipsnyje numatytos sąlygos, kurioms esant byla teisme laikoma iškelta, o reglamento 17 straipsnis numato iškeltos bylos jurisdikcijos tikrinimą, t.y. jei bylą iškėlęs teismas nustato, kad jurisdikciją turi ne jis, o kitas teismas, tai pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi. Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, kadangi nurodęs priežastis, dėl ko ieškinys paliekamas nenagrinėtu, pareiškė, kad šioje byloje jurisdikcijos neturi, o byla teisminga D.Britanijos kompetentingam teismui. Ši nutartis neprieštarauja ir reglamento 19 straipsniui, kuriame reglamentuojama Lis pendens taisyklė. Pagal šio straipsnio taisykles nėra tiek svarbu, kuriame teisme (Lietuvos ar Didžiosios Britanijos) pirmiau buvo iškelta byla. Tai būtų aktualu tuo atveju, jei Lietuvos teismas būtų nustatęs savo jurisdikciją. Tačiau Lietuvos teismas pareiškė neturintis jurisdikcijos, palikęs ieškinį nenagrinėtą, tuo pagrindu, kad byla yra teisminga šalių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t.y. D.Britanijos teismui.
Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė susituokė 1993 m. Šalys kartu su jų nepilnamečiu sūnumi L., gimusiu 1993 m., 1999 m. išvyko gyventi ir dirbti į Didžiąją Britaniją. Sūnus lanko mokyklą D.Britanijoje, šalys šioje valstybėje 2004 m. nusipirko nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą su žemės sklypu - kurio pirkimui tretysis asmuo bankas Abbey Nation suteikė paskolą pagal 2004 m. kovo 23 d. paskolos sutartį. Byloje reiškiami reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei turto padalijimo, ir ši byla turi tarptautinį elementą, todėl teismas pirmiausia turi išspręsti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).
Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, ES teisės aktai taikomi tiesiogiai. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis IIa”. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento „Briuselis IIa“ preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr.44/2001; teismai turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis IIa“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr.44/2001 5 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Ieškovas atskirajame skunde nesutinka pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuolatinės šalių gyvenamosios vietos D.Britanijoje ir nurodo, kad šioje valstybėje šalių įsigytas nekilnojamasis turtas neįrodo šalių ketinimo gyventi nuolat šioje šalyje, nes priklausomai nuo to, kaip išsispręstų turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir vaiko išlaikymo klausimai, gali iš esmės pasikeisti šalių nuolatiniai ryšiai tiek su Lietuva, tiek su Didžiąja Britanija. Šis ieškovo atskirojo skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes sprendžiant jurisdikcijos klausimus, svarbu yra nustatyti faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą bylos iškėlimo metu. Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 nėra apibrėžta, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta, todėl tai yra fakto klausimas. Byloje nustatytos aplinkybės, kad šalys kartu su jų nepilnamečiu sūnumi dar 1999 m. išvyko iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, kur 2004 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą, sūnus nuo išvykimo nepertraukiamai gyvena D.Britanijoje ir ten lanko mokyklą, ieškovė šią valstybę laiko savo nuolatine gyvenamąja vieta. Šios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad faktinė šalių gyvenamoji vieta nuo jų išvykimo iš Lietuvos yra Didžioji Britanija. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie šalių prieš 13 ir 15 metų deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje yra nereikšmingos, nes šalys su jų sūnumi iš Lietuvos išvyko 1999 m. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra D.Britanijoje.
Ieškovas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios bylos jurisdikcija priklauso Didžiosios Britanijos teismui. Ieškovas šioje byloje be kitų reikalavimų reiškia reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, t.y. byla susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, taip pat globos ir bendravimo teisėmis, kurios apima tėvų teises ir pareigas. Reglamento „Briuselis IIa“ I skyriaus 1 straipsnio 1 punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms bylos, susijusioms su santuokos nutraukimu, tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis. Šio reglamento II skyriaus 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta, byla pagal visus šiuos kriterijus byla būtų teisminga D.Britanijos teismams. Taikant 3 straipsnio b punkto kriterijus, yra galima abiejų valstybių teismų jurisdikcija, nes abu sutuoktiniai turi Lietuvos Respublikos pilietybę, bet nuolatinė gyvenamoji vieta yra D.Britanijoje. Tačiau reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Byloje nėra ginčo, kad šalių nepilnametis sūnus L. nuo 1999 m. nenutrūkstamai gyvena Britanijoje. Jurisdikcijos taisyklė pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir Reglamento 1 straipsnis, apibrėžiantis jo taikymo sritį (t.y. bet kokio pobūdžio civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu ir tėvų pareigų skyrimu), yra pagrindas daryti išvadą, kad byla priklauso Didžiosios Britanijos teismų jurisdikcijai.
Reglamento „Briuselis IIa“ jurisdikcijos normos leidžia sutuoktiniams pasirinkti vieną iš keleto skirtingų jurisdikcijos kriterijų (jurisdikcijos prorogacija). Galimybė šalims pasirinkti teismą bei taikytiną teisę padidintų teisinį aiškumą, leistų greičiau ir efektyviau išspręsti ginčą ir atneštų naudos abiems sutuoktiniams. Tačiau šioje byloje santuoką siekiančios nutraukti šalys nepasiekė susitarimo, nes ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą, o atsakovė tuo metu iškėlė analogišką bylą Didžiosios Britanijos teisme ir reikalauja taikyti šios valstybės jurisdikciją. Šalys turi bendrą Lietuvos Respublikos pilietybę ir bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą D.Britanijoje. Todėl esant ginčui, privaloma atsižvelgti į vaiko interesus ir siekti apsaugoti silpnesnę šalį. Ieškovas atskirajame skunde teisingai nurodo, kad abiejų sutuoktinių pilietybės kriterijus yra pakankamas civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo jurisdikciją priskirti tos valstybės teismams (Reglamento „Briuselis IIa“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas). Tačiau šioje byloje pareikšti reikalavimai ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl tėvų pareigų. Todėl remiantis reglamento „Briuselis IIa“ 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ 8 straipsniu, bylų, susijusių su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos (kuris sutampa ir su tėvų gyvenamąja vieta) kriterijaus taikymas, nustatant jurisdikciją, garantuoja teisinį aiškumą.
Susijusių ieškinių problemai spręsti Briuselio IIa reglamente įtvirtintas „lis pendens“ principas (19 straipsnis). Pagal šį principą, esant skirtingose valstybėse iškeltom analogiškoms byloms, vėliau bylą iškėlęs teismas turi sustabdyti bylą, kol pirmasis teismas nustatys savo jurisdikciją; jei nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, vėliau bylą iškėlęs teismas jurisdikcijos atsisako pirmojo teismo naudai. Prienų rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad šios bylos jurisdikcija priklauso Anglijos teismams, ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis), tuo patvirtindamas savo jurisdikcijos atsisakymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai įvertino jurisdikcijos nustatymo kriterijus ir padarė pagrįstą išvadą dėl šios bylos jurisdikcijos.
Šalies argumentai
Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad apylinkės teismas privalėjo nagrinėjimo procesą sustabdyti ir išaiškinti jam teisę kreiptis su tuo pačiu ieškiniu į D.Britanijos teismą kaip pirmesnės jurisdikcijos teismą. Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą atmeta, nes esant iškeltai bylai pagal atsakovės ieškinį D.Britanijoje, ieškovas ir šiuo metu turi teisę pareikšti priešpriešinį reikalavimą šios valstybės teisme iškeltoje byloje, o bylos sustabdymas vilkintų procesą. Dėl tų pačių priežasčių netikslinga svarstyti ir reglamento 15 straipsnyje numatytos galimybės išimtinais atvejais spręsti klausimą dėl jau iškeltos bylos perdavimo kitos valstybės teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t ar i a:
Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.