- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-376-302/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Andžej Maciejevski, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- J. K., J. L., V. K., K. K., J.
- Atsakovas
- G. P., V. Č.
- Advokatai
- Mindaugas Kukaitis
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų J. K. , J. L. , J. K. , V. K. , K. K. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. K. , J. L. , J. K. , V. K. , K. K. ieškinį atsakovėms G. P. , V. Č. dėl nuosavybės teisių panaikinimo ir pripažinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės J. K. , J. L. , J. K. , V. K. , K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos pripažinti negaliojančias V. Č. 3/5 dalis nuosavybės teisių į 1,4500 ha žemės sklypą, 0,5500 ha žemės sklypo, 3,5500 ha žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), ir pripažinti 1/5 dalį J. K. , 1/5 dalį J. L. , 1/15 dalį V. K. , 1/15 dalį K. K. nuosavybės teisių į nurodytus žemės sklypus; pripažinti negaliojančias G. P. 3/5 dalis nuosavybės teisių į 1,4500 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3,000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pripažinti 1/5 dalį J. K. 1/5 dalį J. L. , 1/15 dalį J. K. , 1/15 dalį V. K. , 1/15 dalį K. K. nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovių senelis F. K. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdė 9,98 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Jis turėjo sūnų (jų tėvą) A. K. , kuris gimė 1894 m. gruodžio 6 d., o mirė 1980 m. liepos 19 d. A. K. kartu su žmona S. K. turėjo penkis vaikus: sūnų Stanislovą (jis mirė 2006-03-19) ir dukras: J. L. , J. K. , G. P. , V. Č. . Kadangi senelis F. K. nepaliko testamento, todėl visas senelio teises paveldėjo jo sūnus (mūsų tėtis) A. K. , o po jo mirties - lygiomis dalimis jo teises paveldėjo penkiese: po 1/5 dalį ieškovių brolis Stanislovas ir keturios seserys: J. L. , G. P. , V. Č. , J. K. . S. K. mirus 2006-03-19, jo teises ir pareigas, tame tarpe jo teisę į 1/5 dalį senelio F. K. atkurtiną nuosavybę lygiomis dalimis paveldėjo ieškovės: J. K. (velionio žmona), V. K. (velionio dukra), K. K. (velionio dukra). Po velionio mirties paveldėjimo byla pas notarą nebuvo užvesta, turtą ir teises jie paveldėjo faktiškai valdydami ir naudodami velionio turtą, nes iki jo mirties visi gyveno kartu kaip šeima, o po mirties toliau naudojosi velionio daiktais, tame tarpe ir butu (butas yra registruotas J. K. vardu).
Ieškovės, A. K. vaikai, teises į senelio nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo lygiomis dalimis. Jos buvo sutarusios, kad viską, kas susiję su senelio turto atkūrimu, dalinsis lygiomis dalimis. Kadangi seserys (G. ir V.) gyveno arčiau senelio buvusios žemės, tai jos pažadėjo viską sutvarkyti pačios tiek už save, tiek už seseris ir pranešti kada ir kaip bus grąžinta nuosavybė ir kokius dokumentus reikės sutvarkyti, tačiau nieko nepranešusios atsakovės atkūrė visas nuosavybės teises tik savo vardu į 9,98 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad G. P. ir V. Č. atsisakė ieškovėms perleisti priklausančias dalis -kiekvienam po 1/5 dalį į atkurtą nuosavybę. Atsakovės nuslėpė nuo valstybės institucijų apie ieškovių teises į grąžintiną nuosavybę ir nepranešė joms, kad nesilaiko duoto susitarimo ir nuosavybės teisių neatkuria jų vardu. G. P. ir V. Č. pateikdamos savo prašymą turėjo nurodyti visus gyvus įpėdinius ir jų giminystės ryšys su buvusiu žemės savininku, tačiau jos nurodė įpėdiniais tik save. Atsakovės elgėsi ir elgiasi nesąžiningai, neinformavo ieškovių apie senelio turėtą žemę ir nenurodė jų kaip įpėdinių, pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovės nurodė, kad nors jos laiku nepateikė prašymų atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, jos niekada ir jokia forma — nei žodžiu, nei raštu — nėra atsisakiusios savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, t.y. į joms priklausančias dalis.
Ieškovės kartu su atsakovėmis lygiomis teisėmis yra mirusiojo senelio F. K. teisių ir pareigų paveldėtojos, kurios visos lygiomis dalimis paveldėjo teisę į seneliui priklausiusį 9,98 ha žemes sklypą (duomenys neskelbtini), o kadangi atsakovės perėmė visas nuosavybės dalis, tame tarpe ir tas, kurios priklausė ieškovėms, tai ieškiniu prašoma apginti ieškovių teises, panaikinti nesąžiningai įgijusių ir neteisėtai praturtėjusių atsakovių nuosavybės dalis ir jas pripažinti ieškovėms.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad turtą, į kurio dalį ieškovės siekia pripažinti joms (prisiteisti) nuosavybės teises, atsakovės įgijo teisėtai – atkuriant nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, t. y. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (Apskrities viršininko sprendimais), ieškovės atsakovių minėtų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų byloje neneigė ir juos pripažino, todėl nėra pagrindo spręsti, kad turtą įgijo be pagrindo ir Civilinio kodekso 6.237 straipsnio pagrindu dalį turto perduoti ieškovėms. Taip pat teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys sudarė sutartį, kuria susitarė, jog atsakovėms atkūrus nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę jos dalį žemės sklypų perleis ieškovėms, teismas taip pat nenustatė, kad ieškovės vienu iš Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje numatytų pagrindų įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą turtą, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ieškovės J. K. , J. L. , J. K. , V. K. , K. K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas iš esmės nepagrįstai ieškovių reikalavimus siejo su apskrities viršininko sprendimų teisėtumu, nurodydamas, kad žemės sklypus atsakovės įgijo teisėtai - apskrities viršininko sprendimų pagrindu, todėl ginčo sprendimui netaikomos Civilinio kodekso 6.237 – 6.242 straipsnių nuostatos. Nurodo, kad ginčo dėl valstybės sprendimų priėmimo nėra ir jų priėmimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nuosavybės atkūrimo procesas yra jau įvykęs ir pasibaigęs. Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimų nereikia ginčyti, jų naikinti ar keisti. Ieškiniu ieškovės siekia apginti nusavintą nuosavybę, jos siekia apginti pažeistas teises, kad būtų pripažintos joms priklausančios nuosavybės dalys, nes atsakovės ne teisėto pagrindo įgijo į dalį žemės sklypų, neturėdamos ieškovių aiškaus atsisakymo nuo teisės atkurti nuosavybę į senelio turėtą žemę. Atsakovės neteisėtai perėmė visas senelio turėtas ir atkurtas nuosavybės teises savo vardu, nors turėjo paveldėjusios tik dalį (2/5 dalis) senelio teisių.
Teismas be teisinio pagrindo nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys sudarė sutartį, kuria susitarė, kad atsakovėms atkūrus nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, jos dalį žemės sklypų perleis ieškovėms. Nors ieškovės nebuvo išklausytos teismo posėdyje ir negalėjo duoti paaiškinimų, tačiau paaiškinimus jos išdėstė savo ieškinyje, taigi teismas turėjo arba patenkinti ieškinį, nes jis nebuvo atsakovių paneigtas arba paskirti bylos nagrinėjimą teismo posėdžiui ir išklausius šalių ir liudytojų paaiškinimus nuspręsti, ar ieškovai įrodė, ar neįrodė tarpusavio susitarimo buvimo, o ne priimti sprendimą už akių ieškovių nenaudai, juo labiau, kad atsakovės nepateikė jokių duomenų, jog jos nesutinka su ieškiniu ir jame išdėstytais paaiškinimais. Be to, atsakovė gavusi ieškinį susisiekė su ieškovėmis ir žodžiu patvirtino faktą, kad ji sutinka su ieškiniu, todėl neneigs jo.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad ieškovės pareiškė reikalavimą, kuriuo siekia gauti nuosavybės teisę į tam tikras žemės sklypų, į kuriuos atsakovės atkūrė nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, dalis, nurodydamos, kad su atsakovėmis buvo sutarusios, jog jos atkurs nuosavybės teisę į senelio turėtą žemę savo vardu ir po atkūrimo pasidalins žemės sklypais su ieškovėmis.
Atsakovėms nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas priėmė sprendimą už akių ir ieškovių ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti sprendimą ir patenkinti jų ieškinį visiškai. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo materialinės teisės normų reguliuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto galimą (Civilinio kodekso 6.237 – 6.242 straipsnių) aiškinimo ir taikymo, paveldėjimo teisinius santykius, procesinės teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis) ir sprendimo už akių priėmimą (Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 d.) taikymo.
Nagrinėjamo procesinio instituto – sprendimo už akių - taikymo įvairūs aspektai kasaciniame teisme buvo nagrinėjami, suformuluotos atitinkamos šio instituto aiškinimo ir taikymo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 326/2004; 2004 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2004; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2005; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 245/2005; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2005; 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2006, kt.). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad nors ir, esant atitinkamoms procesinėms sąlygoms, yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini, taip pat ar pakanka daryti vienai ar kitai išvadai.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, nesivadovavo Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. vienu iš jų: teismo pareiga formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendimo už akių priėmimas, kaip specifinis civilinio proceso teisės institutas, palyginus jį su kitų sprendimų priėmimu, turi tam tikrų ypatumų. Vienas iš tokių ypatumų yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Kad galėtų priimti sprendimą už akių, teismas turi atlikti formalų įrodymų vertinimą, t. y. turi spręsti, ar, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismas įsitikina, kad, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių. Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalies nuostatą būtina aiškinti ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į visą santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, teisinį Civilinio proceso kodekso reglamentavimą, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, pažymėjo, kad civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi prieš priimdamas sprendimą už akių teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Tokį teiginį taip pat patvirtino Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytame nutarime konstatavęs, kad Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, jog ieškovių pasirinktas teisinis ieškinio pagrindas Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 d. netinkamas, nes bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės ginčo turtą – žemės sklypus įgijo teisėtai, t.y. administracinių aktų pagrindu. Tačiau ieškinio faktinės aplinkybės yra nurodomos ne tik neteisėtas turto įgijimas, bet ir sutartiniai santykiai, neva buvę tarp šalių pareiškimo dėl nuosavybės teisių į šalių senelių žemę padavimo metu. Teismas tik konstatavęs, jog tokiam susitarimui pagrįsti ieškovės nepateikė jokių įrodymų, bylą išnagrinėjo formaliai, nenustatęs visų aplinkybių ir tokio sprendimo priėmimo laikyti teisingu ir kartu pripažinti teisingu bylos išnagrinėjimą kolegija neturi pagrindo.
Teismas nustatęs, jog ieškovės neteikė prie ieškinio įrodymų nurodytos apie susitarimo tarp šalių buvimą, turėjo pasiūlyti pateikti įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 d.). Turėdamas pareigą teisingai išspręsti bylą, nagrinėjamoje byloje neturėjo galimybių priimti sprendimo už akių, o turėjo bylą nagrinėti žodine tvarka ir išaiškinti ieškovių nurodytas aplinkybes ir pasisakyti dėl jų pagrįstumo tik ištyręs ieškovių, o esant reikalui, ir atsakovių pateiktus įrodymus.
Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas sprendimą už akių, neišsiaiškino ir nepasisakė, ar pakanka byloje įrodymų tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas sprendžiant kilusį šalių ginčą.
Pirmosios instancijos teismas turėdamas tik formalią galimybę priimti sprendimą už akių, nesivadovavo Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. vienu iš jų: teismo pareiga formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog teismas be pagrindo sprendė, kad ginčui nėra taikomos Civilinio kodekso 6.237 straipsnio nuostatos. Neišnagrinėjus ieškinyje nurodytos aplinkybės apie minimo tarp šalių susitarimo dėl žemės pasidalinimo atkūrus nuosavybės teisę atsakovių vardu buvimo, nenustačius jo turinio, jeigu toks susitarimas buvo, negalima spręsti ar šalių ginčui taikytinos Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 d. nuostatos. Todėl apylinkės teismas iš naujo nagrinėdamas bylą ir tik nustatęs minėtą aplinkybę galės pasisakyti dėl minėtos įstatymo normos taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad esant ieškinyje nurodytiems ir kitiems šalis siejantiems sutartiniams santykiams, apeliantų nurodyta teisinė norma galėtų būti taikoma sąsajoje su tinkamą prievolių vykdymą reglamentuojančiomis nuostatomis.
Apeliaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas dėl netinkamų teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius taikymo. Šiuos santykius reglamentuojančios nuostatos turėtų būti analizuojamos iš naujo nagrinėjant bylą, kiek tai susiję su ieškovėmis J. K. , V. K. ir K. K. , tuo aspektu susijusios jos ar nenusijusios su nurodomu tarp šalių esančiu susitarimu dėl žemės sklypų pasidalinimo per paveldėjimo santykius. Kolegija dėl apeliacinio skundo argumento - šių normų taikymo konkrečiu atveju - nepasisako, nes dėl jų taikymo pirmiausiai pasisakys teismas nagrinėdamas bylą pirmąja instancija.
Dėl išdėstyto, skundžiamas teismo sprendimas už akių naikintinas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 4 p.), nes kolegija pripažįsta, jog bylos nenagrinėjus iš esmės neatskleista bylos esmė ir bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme bei ištaisyti pirmos instancijos padarytus procesinius pažeidimus (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
n utarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.