Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja B. S. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-3), kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Komisariatas) viršininko 2020 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-769 „Dėl B. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiosios patrulės pareigas bei priteisti negautą darbo užmokestį už visą atleidimo iš pareigų laikotarpį. Taip pat prašo, jeigu būtų nustatytas pagrindas, sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai.

Nurodo, kad skundžiamu Įsakymu ji buvo atleista iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 45 straipsnio 4 ir 7 dalis, 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 76 straipsnio 1 dalį atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020, kuriuo pareiškėja, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla nutraukta. Nurodo, kad buvo nuteista už tai, kad 2018 m. gruodžio 26 d. apie 1.40 val. siekdama aiškintis aplinkybes dėl ankstesnio konflikto sugriebė V. J. už plaukų, patempdama juos papurtė galvą, tokiu būdu jai galimai sukeldama fizinį skausmą. Pažymi, kad tokius veiksmus lėmė emocijos ir šoko būsena, nes tą patį vakarą prieš šį įvykį neblaivi V. J. stipriai sumušė pareiškėjos seserį I. S. (jai sužalota nugara, prakirsta galva). Pareiškėja iš tarnybos buvo atleista neatsižvelgus į veikos padarymo aplinkybes, objektą, pavojingumą, kitas aplinkybes, kurias taikant ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Priėmus skundžiamą įsakymą jai užkertamas kelias įsidarbinti tarnyboje, todėl taikyta priemonė neproporcinga. Pažymi, kad jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo. Tarnybinės atsakomybės taikymas sukelia sunkesnes pasekmes nei baudžiamosios atsakomybės taikymas, kas yra ydinga teisinės atsakomybės tikslų ir paskirties aspektu.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b.l. 24-27) su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti.

Nurodo, kad statutiniai santykiai ir norminiai aktai, reglamentuojantys vidaus tarnybos pareigūnų veiklą, apsprendžia didesnius reikalavimus ir lemia, kad iš policijos pareigūnų būtų reikalaujama ypatingo drausmingumo ir pareigingumo. Pareiškėja, būdama pareigūne, geriau nei bet kurie kiti asmenys suvokė reikalavimus savo elgesiui. Kauno apygardos teismo vertinimu pareiškėja pagal Baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. buvo nuteista pagristai. Pareiškėjos gynėjo argumentus, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji jautė skausmą, kai B. S. patempė jai už plaukų, paneigė byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip B. S. tempia nukentėjusiajai už plaukų. B. S. veiksmai yra staigūs ir stiprūs. Sugriebusi nekentėjusiajai už plaukų, ji staigiu rankos judesiu patempia plaukus, vėliau savo veiksmą pakartoja, stipriai suėmusi plaukus ir purtydama nukentėjusiosios galvą. Be to, Kauno apygardos teismas pažymėjo, jog pareiškėja savo neteisėtais veiksmais, panaudodama fizinį smurtą, kėsinosi į vieną labiausiai saugomų vertybių - žmogaus sveikatą (pareiškėjos veiksmai buvo staigūs, ji veikė įtakota pykčio, t. y. pareiškėja siekė nukentėjusiajai sukelti skausmą), taip pat, kad būdama policijos pareigūne, iš savo profesinės praktikos turėjo suvokti, kad jos veiksmai yra neteisėti, jog tokiais veiksmais ji gali sukelti kitam žmogui fizinį skausmą ar kitaip jį sužaloti, tačiau šių aplinkybių nepaisė ir savo neteisėtais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prie asmenį. Esant šių duomenų visumai, pripažinti aukščiau aptartus pareiškėjos veiksmus mažareikšmiais, Kauno apygardos teismo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo. Įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi tyčinį nusikaltimą ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, jos atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 72 str. 1 d. 9 p. buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju privalėjo taikyti atsakovas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Komisariato viršininko Įsakymo, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 nusprendė nuteistosios B. S. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą tenkinti; Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, kuriuo B. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: B. S., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, perduodant ją laiduotojos I. S., gimusios (duomenys neskelbtini), atsakomybėn ir baudžiamąją bylą B. S. nutraukti (b.l. 4-9).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 10-TE-769 „Dėl B. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleista iš vidaus tarnybos 2020 m. gegužės 29 d. viršila B. S., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausioji patrulė (pareiškėja). Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalimis, 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 (b.l. 10).

Vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus nustato Statutas.

Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Statuto 76 straipsnio 1 dalį šio statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu.

Statutas nenumato galimybės pasirinkti, ar atleisti pareigūną esant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, ar ne. Pagal paminėtą teisinį reglamentavimą visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį nusikaltimą ir net teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3536/2011). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas nenustatė pagrindo abejoti minėtos teisės normos atitiktimi Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir teisėms, todėl šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį teismą būtinybės nėra.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, neprivalėjo vertinti pareiškėjos padaryto nusikaltimo aplinkybių dėl veikos pavojingumo, galimo mažareikšmiškumo ir kitų. Visos reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos Kano apygardos teismo priimant nuosprendį, kuris šioje byloje turi prejudicinę galią. Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje pažymėjo, kad „nagrinėjamu atveju nuteistoji savo neteisėtais veiksmais, panaudodama fizinį smurtą, kėsinosi į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kaip jau aptarta šio nuosprendžio 5 punkte, nuteistosios veiksmai buvo staigūs, ji veikė įtakota pykčio, todėl akivaizdu, kad siekė nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą. Taip pat pažymėtina, kad pati nuteistoji yra policijos pareigūnė ir iš savo profesinės praktikos B. S. turėjo suvokti, kad jos veiksmai yra neteisėti, jog tokiais veiksmais ji gali sukelti kitam žmogui fizinį skausmą ar kitaip jį sužaloti, tačiau šių aplinkybių nepaisė ir savo neteisėtais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš asmenį. Esant šių duomenų visumai, pripažinti aukščiau aptartus nuteistosios veiksmus mažareikšmiais, teisinio pagrindo nėra. Ši išvada atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią paprastai mažareikšmėmis neturi būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-719/2012).“ Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarytų priešingą išvadą nei yra konstatuota įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje, pareiškėja atitinkamai galėtų kelti naują ginčą, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Teismas neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančius duomenis dėl pareiškėjos padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Be to, ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja iš esmės patvirtino, kad nusikalstamą veiką padarė ne iš karto po sesers užpuolimo, o vėliau, todėl toks elgesys negali būti pripažįstamas kaip išprovokuotas, paveiktas susijaudinimo ar šoko būsenos. Nagrinėjamoje situacijoje teismas konstatuoja, kad pareiškėjos padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių tikimasi iš pareigūnų. Pažymėtina, kad statutinio pareigūno priesaika yra pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis.

Skunde dėstoma daugiau teiginių, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl dėl šių teiginių detaliau teismas šiame sprendime nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes konstatuoja, kad ginčijamas Įsakymas yra priimtas vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu teisėtai ir pagrįstai, jo naikinti pagrindo nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos B. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.