Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vilmanto Gaidelio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas viešaisiais darbais 3 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš A. A. priteista 1093 litai M. P. nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. nuteistas M. P., jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 6 d., apie 20 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje iš dujinio revolverio „(duomenys neskelbtini)“ šovė M. P. į dešinį kelį, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jam fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir iš jo priteista 1093 Lt padarytos žalos atlyginimo, panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas. Visų pirma, teismas atsisakė skirti teismo balistinę ekspertizę, taip pažeisdamas kaltinamojo teises bei ekspertizių skyrimo tvarką, ir be būtinų specialių mokslo žinių neteisingai įvertino faktines aplinkybes. Apelianto teigimu, šūvis nors ir buvo, tačiau ne į nukentėjusįjį, o per atidarytas duris į laiptinės pusę virš D. M. galvos. Be to, dujinis revolveris „(duomenys neskelbtini)“ yra su pertvara ir jokiais užtaisais nešaudo, juo galima iššauti dujas arba atlikti garsinį šūvį. Tuo tarpu garso banga ar dujomis iš 0,5 m atstumo perplėšti džinsines kelnes ir padaryti sveikatos sužalojimą neįmanoma. Jis nėra sakęs, kad revolveris buvo užtaisytas „dujine kulka“, nes minėtas revolveris negali šaudyti jokiomis kulkomis, buvo užtaisytas garsiniais ir dujinais šoviniais, o pastarieji neturi jokių kulkų, iššovus dujiniu šoviniu iš revolverio vamzdžio išsiskleidžia ašarinės dujos, o tūtelė lieka būgnelyje.

2006 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje padaryta tik prielaida, kad M. P. padaryta šautinė žaizda dešinio kelio sąnario srityje galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku ir būdu (šūvio metu), tačiau byloje nenustatyta, kad M. P. žaizda padaryta iššovus iš dujinio revolverio „(duomenys neskelbtini)“.

Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad M. P. žaizda buvo nudegintais kraštais, kas, apelianto nuomone, rodo kad žaizda buvo padaryta degančiu objektu arba degančio parako dujomis šaudant įrėmus ginklo vamzdį į kūną. Tuo tarpu įvykio metu nė vienas liudytojas nematė nieko degančio, D. M. parodė, kad jis – A. A. – šovė nukentėjusiajam į koją iš 0,5 m atstumo. Be to, įvykis buvo po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių, todėl M. P. galėjo būti sužeistas arba pats susižeisti kokia nors pirotechnikos priemone, ir pasinaudoti tuo, atkeršydamas apeliantui už tai, kad jis apgynė G. L. konflikto su nukentėjusiuoju metu.

Teismas neturi specialių mokslo žinių, be kurių neįmanoma nustatyti šūvio iš dujinio revolverio ir M. P. džinsinių kelnių pažeidimo aplinkybių. Teismas nežino dujinių šovinių sandaros ir suklydo manydamas, kad šūvio metu iš dujinio revolverio buvo iššauta kulka. Baudžiamojoje byloje buvo visos sąlygos atlikti teismo balistinę ekspertizę. Atlikus eksperimentinį šaudymą ekspertizės metu galėjo būti nustatyta, kad neįmanoma iššovus iš dujinio revolverio „(duomenys neskelbtini)“ dujiniu šoviniu iš 0,5 m atstumo perplėšti džinsines kelnes. Ištyrus džinsines kelnes gali būti nustatyta plyšimo susidarymo priežastis ir nustatytas faktas, ar ant džinsinių kelnių yra kokio nors šūvio pėdsakai (parako dalelės ir pan.) ir jų sutapimas (nesutapimas) su šūvio pėdsakais dujiniame revolveryje.

Teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 7 str. 2 d., numatantį lygias šalių teises, BPK 22 str., numatantį kaltinamojo teisę reikšti prašymus, bei BPK 209 str. 2 d., numatančią ekspertizių skyrimo tvarką. Prašymas skirti ekspertizę buvo išnagrinėtas be posėdžio pertraukos pasitarimui ir nutarties priėmimui. Apie atsisakymą skirti ekspertizę yra tik įrašyta teismo posėdžio protokole, nenurodant priežasčių ir motyvų, nors, apelianto nuomone, toks atsisakymas turėjo būti rašytinis ir motyvuotas.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nėra įrodyti būtini nusikaltimo sudėties požymiai – veika ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Teismas išvadą, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog šūvio metu buvo sužalotas nukentėjusiojo M. P. dešinės kojos kelias, padarė remdamasis liudytojų D. M., N. L. ir L. G. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada. Liudytojai N. L. ir L. G. įvykio aplinkybių nematė, tik patvirtino M. P. sužalojimo faktą. Specialisto išvadoje padaryta tik prielaida, kad M. P. padaryta šautinė žaizda dešinio kelio sąnario srityje galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku ir būdu (šūvio metu). Todėl, apelianto nuomone, nei specialisto išvada, nei kitais įrodymais byloje neįrodyta, kad M. P. žaizda yra šūvio iš dujinio revolverio „(duomenys neskelbtini)“ pasekmė. Vien tai, kad M. P. dešinės kojos kelias galėjo būti sužalotas šūvio metu dar neįrodo, kad sužalojimas yra šūvio pasekmė.

Apelianto teigimu, specialisto išvada, kad M. P. žaizda yra šautinė, negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga, nes yra niekuo nemotyvuota. Nenurodyta, kuo M. P. žaizda yra ypatinga, kad ją kategoriškai vertinti kaip šautinę. M. P. žaizdoje nebuvo būdingo visoms šautinėms žaizdoms požymio – kiauryminio šautinio pažeidimo, nebuvo jokių svetimkūnių, nerasta jokių šūvio pėdsakų, žaizda nekraujavo ir nebuvo siuvama, todėl specialisto išvada neįrodo, kad M. P. padaryta šautinė žaizda ir neįrodo, kad ji padaryta iššovus iš dujinio revolverio „(duomenys neskelbtini)“.

D. M. ir M. P. paaiškino, kad pamatė M. P. sužalojimą praėjus 5-7 min. po šūvio, taigi, D. M. ir M. P. nematė, kad M. P. dešinės kojos kelias buvo sužalotas šūvio metu ir dėl šūvio.

Apeliantas nurodo, kad teismas neobjektyviai įvertino įvykį mačiusių liudytojų D. M. ir G. L. parodymus. Liudytoja G. L. parodė, kad konfliktas buvo buto koridoriuje. Jos parodymai, kad buvo susistumdymas su M. P. patvirtino jo – A. A. – parodymus, kad D. M. ir M. P. jį puolė, o jis, norėdamas apsiginti, išsitraukė revolverį. D. M., M. P. ir G. L. matė ir parodė, kad M. P. iš tikrųjų spyrė su koja jam į ranką, kurioje buvo revolveris. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad liudytojo D. M. parodymai apie tai, kad A. A. šovė M. P. į koją, o po to M. P. pabandė su koja išmušti revolverį, prieštarauja M. P. parodymams, kad jis bandė revolverį išspirti iš rankos su koja, o vėliau, jam grįžus į butą, A. A. šovė jam į koją.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti. Nuteistasis M. P. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas netenkintinas.

A. A. nusikaltimas neginčytinai įrodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė įrodymus ir juos vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimų. Teismo išvados pagrįstos ištirtais įrodymais, kurių objektyvumas nekelia abejonių. Nors nuteistasis ir nesutinka su minėtomis teismo išvadomis, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad apeliantas būtų nepagrįstai pripažintas kaltu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai atmetė nuteistojo A. A. bei liudytojos G. L. parodymus, kad šūvis iš revolverio įvyko tuo metu, kai nukentėjusysis M. P. spyrė A. A. į ranką, kurioje pastarasis laikė revolverį, ir iššauta buvo į viršų virš nukentėjusiojo M. P. ir liudytojo D. M. galvų. Šie parodymai prieštarauja nukentėjusiojo M. P. parodymams apie tai, kad jam grįžus į butą pasiimti pirštinių, A. A., kuris buvo kambaryje, išėjo į koridorių ir iškart vieną kartą šovė jam į dešinę koją, bei liudytojo D. M., betarpiškai mačiusio įvykį, parodymams, apie tai, kad M. P. atidarius buto duris, A. A. pradėjo rėkti ir jis pamatė revolverį, koridoriuje A. A. šovė M. P. į koją, o praėjus 5-7 min. po šūvio ant M. P. kojos jis pamatė kraują. Netikėti nukentėjusiojo M. P. bei liudytojo D. M. parodymais nėra jokio pagrindo, šie parodymai yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina liudytojų – medicinos darbuotojų – N. L. ir L. G. parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad M. P. padarytas kūno sužalojimas: šautinė žaizda dešinio kelio sąnario srityje, dėl kurios M. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku (2006-01-06) ir būdu (šūvio metu) (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 18).

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai ir pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus atsisakė skirti teismo balistinę ekspertizę. Byloje esančioje specialisto išvadoje yra padaryta tik prielaida, kad M. P. padaryta šautinė žaizda galėjo būti padaryta užduotyje nurodytu laiku ir būdu (šūvio metu), be to, specialisto išvada, kad M. P. žaizda yra šautinė yra niekuo nemotyvuota, todėl negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Būtinumo skirti ekspertizę nebuvo, nes byloje surinkta pakankamai kitų įrodymų, leidusių nustatyti esmines bylos aplinkybes, be to, siekiant nustatyti A. A. ginčijamas aplinkybes buvo iškviesti ir apklausti liudytojai, suteikę M. P. medicininę pagalbą. Byloje pateikta teismo medicinos specialisto išvada atitiko Lietuvos Respublikos BPK 90 str. reikalavimus, šią išvadą pateikė teismo medicinos ekspertas gyd. S. F., turintis 32 metų ekspertinio darbo stažą, todėl abejoti šios išvados pagrįstumu ar patikimumu teismas neturėjo jokio pagrindo. Klausimą dėl ekspertizės skyrimo teismas išsprendė, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 270 straipsnio, reglamentuojančio prašymų išsprendimą teisiamojo posėdžio metu, nuostatų, tuo tarpu apelianto minimas Lietuvos Respublikos BPK 209 straipsnis reglamentuoja ekspertizės skyrimo (atsisakymo skirti ekspertizę) tvarką ikiteisminio tyrimo metu.

Byloje esančių įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad A. A. 2006 m. sausio 6 d., apie 20 val., buto, esančio Taikos pr. 16, Nr. 1, Visagine, koridoriuje iš dujinio revolverio šovė M. P. į dešinį kelį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jam fizinį skausmą.

Nuteistojo A. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, turtinė bei neturtinė žala priteista pagrįstai, nes ši žala buvo padaryta A. A. nusikalstamais veiksmais.

Esant tokioms aplinkybėms, keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.