- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-04
- Bylos Nr.
- 1A-153/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. D., R. K.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. D. ir R. K. solidariai priteista L. M. P. 1500 Lt turtinei žalai ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. ir R. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. spalio 17 d. tarp 20 val. ir 23 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia nužudė R. P. , t. y. J. D. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio konflikto su R. P. metu, dėl menkavertės priežasties A. D. ne mažiau kaip vieną kartą sudavė R. P. ranka į krūtinę ir ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, išvedė jį iš J. D. kambario ir pasodino prie išėjimo iš bendrabučio. Po kiek laiko R. P. sugrįžus prie J. D. buto ir pasibeldus į jos buto lango stiklą bei paprašius įsileisi jį per langą į J. D. butą, A. D. ir R. K. per langą įsitraukė R. P. į J. D. buto vidų ir, veikdami bendrininkų grupėje, mušdami R. P. rankomis, kojomis, sulūžusios taburetės dalimis, t. y. suduodami jam ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, padarė poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame dilbyje, dešinės alkūnės sąnaryje, dešinės rankos 3-4 pirštuose, dešinėje blauzdoje, šlaunyse; odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje; taip pat poodines kraujosruvas nosyje, dešiniame antakyje, kairės akies viršutiniame voke-antakyje, smakre, ausyse, skruostuose, dešiniame smilkinyje-žande; odos nubrozdinimus nosyje, kairiame antakyje, kaktoje, smakre, kairiame skruoste; kraujosruvas ir muštines žaizdas lūpose; kraujosruvas liežuvyje; muštinę žaizdą kairiame smilkinyje; dešinio viršutinio žandikaulio pirmo kandžio ir apatinio žandikaulio kairės pusės pirmo kandžio panirimą; kraujosruvas pakaušio, kaktos-smilkinių, nosies minkštuosiuose audiniuose; kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu apie dešinį pusrutulį; kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir juose – abiejų pusrutulių kaktinėse, dešinio pusrutulio smilkininėje, kairio pusrutulio smilkininėje-pakaušinėje skiltyse, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris komplikavosi kraujo ir krešulių susikaupimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (170 ml), dideliu galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, nuo ko R. P. mirė, t. y. šiais veiksmais A. D. ir R. K. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir jį išteisinti, akcentuodamas teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė neobjektyviais liudytojos J. D. , kuri įvykio metu buvo neblaivi, parodymais. Teigia teismą neįvertinus to, kad liudytoja buvo neblaivi, be to, jai praeityje ir šiuo metu konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas (teismas nepagrįstai nurodė minėtą sutrikimą buvus tik praeityje), kas rodo J. D. galėjus neteisingai suvokti įvykio aplinkybes. Apeliantas šios liudytojos parodymus vadina nenuosekliais ir prieštaringais, net ir skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog ji dėl patirtos galvos traumos tiksliai neprisimena visų aplinkybių.
Nesutikdamas su teismo išvada, jog R. P. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti J. D. bute, pažymi, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant išorinės metalinės lango palangės buvo rasta kraujo dėmė, taip pat ant prie lango stovinčio stalo uždengtos staltiesės (servetėlės) aptiktos raudonos spalvos dėmės. Po įvykio prie minėtos lango, ant išorinės namo sienos taip pat pastebėtos į kraują panašios raudonos spalvos dėmės. Tvirtina prokuratūrai pateikęs prašymą atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą, tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas, kas rodo, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Teigia byloje nesant duomenų, jog padedant R. P. įlipti per langą, jį kas nors mušė. Pabrėžia, jog pastarasis dar prieš traukimą per langą buvo kažkieno sužalotas, ką rodo kraujo dėmės ant išorinės palangės, išorinės namo sienos bei staltiesės (servetėlės). Atkreipia dėmesį tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme parodęs, jog, R. P. per langą įlipus į kambarį, jo galva ir veidas buvo sužaloti, kraujavo. Iš liudytojos A. A. parodymų matyti, kad 2007-10-17, vakare, apie 19 val. 30 min., R. P. buvo užėjęs į parduotuvę ir ji ant jo veido pastebėjo nubrozdinimą. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas E. R. , parodęs, jog matė nubrozdintą R. P. veidą ir iškruvintus plaukus. Nors teisme liudytojas K. Š. ir pakeitė parodymus, tačiau ikiteisminiame tyrime jis parodė, jog, R. P. einant pas J. D. , pastarasis jau buvo sumuštas. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis R. P. į butą pateko jau būdamas sumuštas. Neneigia, kad ant jo drabužių galėjo būti rastas R. P. kraujas, kadangi jis su pastaruoju kontaktavo, padėjo įlipti per langą, kai pastarasis jau buvo sužalotas. Mano, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo J. D. parodymais, kurių metu ši nurodė, jog antrą kartą į jos butą patekęs R. P. buvo sužalotas, nors kitais minėtos liudytojos parodymais ir rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Toliau aptaria nuteistojo R. K. parodymus, t. y. šis parodė, kad jam per langą patekus į J. D. butą, R. P. buvo sumuštas, o apeliantas, t. y. A. D. , miegojo. Paprašytas J. D. , R. K. bandė išvesti nukentėjusįjį iš buto, tačiau šiam pasipriešinus, abu apsistumdė, pargriuvo ant grindų. Kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog tos vietos, kuriose buvo rastas kraujas, rodo ten buvus mušamą R. P. . Tvirtina pastarąjį į butą patekus jau sužalotą bei tai, kad nukentėjusysis, ieškodamas sugyventinės, įvairiose vietose paliko kraujo žymes, ką patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas. Nesutinka ir su ta teismo išvada, kad jis kartu su R. K. įsitraukė nukentėjusįjį R. P. į buto vidų, ir, veikdami bendrininkų grupėje, jį sumušė, nuo ko pastarasis mirė. Teigia, jog R. K. atėjus į J. D. priklausantį butą, jis (apeliantas A. D.) miegojo ir tik ryte prabudęs pastebėjo atėjusį nuteistąjį, su kuriuo vėliau kartu išėjo į darbą. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis R. K. . Akistatų metu J. D. taip pat patvirtino, jog atėjus R. K. jis (A. D.) jau miegojo. Be to, ši aplinkybė matyti ir iš 2007-11-29 akistatos protokolo, kur užfiksuota, jog pirmiausia per langą pateko R. P. , tada R. K. , o jis tuo tarpu snaudė. 2008-07-04 akistatos su R. K. metu J. D. parodė, jog iki įvykio buvo atėjęs R. P. , kuris ieškojo savo sugyventinės, jis buvo neramus, todėl ji paprašė A. D. ir R. K. išvesti pastarąjį į koridorių. Anot liudytojos, R. P. nepaklusus, jis (A. D. ) jam stuktelėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog besibaigiant aptariamam procesiniam veiksmui J. D. jau patvirtino R. K. parodymus ir teigė bijojusi R. P. , buvo pasimetusi, todėl galėjo duoti neteisingus parodymus. Tad, apelianto teigimu, jis negalėjo kartu su R. K. smurtauti prieš nukentėjusįjį R. P. , kadangi tuo metu miegojo. Be to, nurodo, kad rašant nuoširdų prisipažinimą buvo daromas psichologinis spaudimas, jis buvo priverstas prisipažinti vartojęs fizinį smurtą prieš R. P. , sudavęs jam smūgius. Iškart po to jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, analogiškos aplinkybės užfiksuotos įtariamojo apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, nors, apelianto teigimu, jis tik išstūmė nukentėjusįjį pro duris (lietė tik jo krūtinę). Teigia nusikaltimo padaryme nedalyvavęs ir esantis nepagrįstai nuteistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepripažinęs savo kaltės, kuri, apelianto teigimu, nuosprendyje grindžiama prieštaringais ir nenuosekliais vienintelės liudytojos J. D. parodymais. Akcentuoja, kad pastaroji 2007-11-29 akistatos protokole (t. 2, b. l. 82-83) patvirtino jo parodymus ir nenurodė, kad jis (apeliantas) mušė R. P. . Kitos akistatos metu ji vėlgi patvirtino jo parodymus, t. y. kad jis nevartojo smurto prieš R. P. . Kitus liudytojos J. D. parodymus įvardina kaip neatitinkančius tikrovės, kadangi jie prieštarauja kitų asmenų parodymams. Pažymi, kad teisme liudytoja liko prie akistatų metu duotų parodymų, nieko negalėdama paaiškinti dėl kitų įvykio aplinkybių (skunde aplinkybės nenurodomos). Be to, kaip teigia apeliantas, pati liudytoja J. D. mušė nukentėjusįjį (spyrė koja). Tvirtinama byloje esant duomenų, jog R. P. sumušė kiti asmenys, akcentuojama ta aplinkybė, jog palangė buvo kruvina, kai R. P. per langą buvo įtrauktas į J. D. butą. Tvirtina teismą neįvertinus šių aplinkybių ir nepagrįstai pripažinus jį kaltu.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokurorė prašė atmesti nuteistųjų A. D. ir R. K. apeliacinius skundus, o nuteistasis A. D. ir jo gynėjas bei nuteistasis R. K. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. D. ir R. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtos bausmės dydžio.
Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji neigia savo kaltę ir prašo juos išteisinti nužudžius nukentėjusįjį R. P. . Tiek vienas, tiek ir kitas apeliantas nenuosekliais ir prieštaringais vadina liudytojos J. D. parodymus, o nuteistasis A. D. pažymi ir tai, kad pastarajai yra diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, kas rodo ją galėjus neteisingai suvokti įvykio aplinkybes. Apeliantai tvirtina nemušę nukentėjusiojo ir įrodinėja esą jį sumušė kiti asmenys dar prieš tai, kai šis per langą buvo įtrauktas į J. D. butą. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, negali sutikti su minėtais apeliantų teiginiais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas išsamiai aptarė įrodymus, kurių pagrindu padarė išvadą dėl nuteistųjų kaltės. Atsižvelgdama į tai, kolegija iš naujo nedėstys visų įrodymų, o pasisakys tik dėl tų, kurie yra susiję su apeliacinių skundų argumentais.
Visų pirma nuteistųjų kaltė yra grindžiama jų pačių parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Rašydamas nuoširdų prisipažinimą, A. D. nurodė gal kokius penkis kartus sudavęs R. P. į galvą, t. y. į galvos sritį ir žandikaulį (t. 2, b. l. 35). Vėliau pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis, A. D. pripažino, jog pirmą kartą atėjus R. P. šis nebuvo sumuštas („kai jis pirmiau atėjo prie durų ir aš jį išstūmiau, tai jis nebuvo sumuštas tikrai“), jokių sužalojimų jis nepastebėjo ir šiam atėjus vėliau, daugmaž po geros valandos, kuomet jį per langą padėjo įkelti į J. D. butą („kai kėlėme per langą jį, jis nemačiau, ar buvo sumuštas“). A. D. neneigė, jog keletą kartų sudavė nukentėjusiajam per ausis („kiek pamenu, kai jį įsikėlėme, tai aš jam sudaviau ne mažiau du kartus per ausis, daugiau neatsimenu, kad būčiau mušęs“) (t. 2, b. l. 41-42). Aplinkybę, kad R. P. sudavė ne mažiau kaip du kartus per veidą, jis patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 52-55).
Smurto vartojimo fakto prieš nukentėjusįjį pirminių parodymų metu neneigė ir nuteistasis R. K. , kuris rašytiniame prisipažinime nurodė trenkęs nukentėjusiajam į galvą ir šonus, o pirmąkart apklausiamas kaip įtariamasis, pripažino taburetės dalimis, t. y. kojomis, sudavęs R. P. į galvą. Iš šių jo parodymų matyti, kad jis įvykio vakarą gerokai išgėręs atėjo pas J. D. , į kurios butą pateko lipdamas per langą. J. D. paprašė išvesti R. P. , dėl ko jis, iš priekio per pečius apglėbęs nukentėjusįjį, bandė išstumti į koridorių. Pastarajam pasipriešinus, jie susigrūmė, nugriuvo ant grindų, R. P. jam lyg ir sudavė į šonus, o jis tuo tarpu sulūžusios taburetės dalimis (kojomis) ne mažiau kaip du kartus sudavė R. P. į galvą – į kairę ir į dešinę galvos puses, vėliau dar rankomis sudavė pastarajam ne mažiau kaip du kartus į šonus (abi puses), kol galiausiai išstūmė jį lauk, į koridorių, kuriame ir paliko gulintį ant šono ir kriokiantį. Ryte su A. D. išėję į koridorių, pamatė ten kniūpsčią gulintį R. P. , kuris kriokė, iš ko R. K. suprato, jog šis yra gyvas (t. 2, b. l. 79-81). Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, R. K. taip pat patvirtino smurtavęs prieš R. P. , tiesa, tąkart jis parodė ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavęs pastarajam į kaklo sritį (t. 2, b. l. 90-95).
Taigi, duodami pirminius parodymus, abu apeliantai prisipažino smurtavę prieš nukentėjusįjį R. P. : A. D. parodė du kartus sudavęs šiam per ausis, o R. K. – ne mažiau kaip du kartus į galvą, t. y. abiejų nuteistųjų smūgiai buvo nukreipti į nukentėjusiojo galvos sritį (be to, suduoti smūgiai ir į šoną). Kitais svarbiais nuteistųjų kaltės įrodymais yra laikytini liudytojos J. D. parodymai, kuriuos nuteistieji vadina nenuosekliais ir neatitinkančiais tikrovės, o A. D. bando apskritai paneigti šiuos parodymus, akcentuodamas, jog liudytoja įvykio metu buvo neblaivi, be to, jai yra diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, kas, anot jo, rodo J. D. galėjus neteisingai suprasti įvykio aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad ne tik J. D. , bet ir abu apeliantai įvykio metu buvo neblaivūs, tačiau tai nereiškia, jog negalima vadovautis jų parodymais. Tuo tarpu dėl J. D. konstatuoto organinio asmenybės sutrikimo ekspertai davė objektyvią išvadą, kad pastaroji įvykio metu suprato A. D. ir R. K. daromų veiksmų esmę ir gali duoti teisingus parodymus (t. 1, b. l. 125-126). Minėtos liudytojos parodymai yra detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje, teismas argumentuotai išdėstė savo poziciją, kuriais liudytojos parodymais vadovaujasi, o kuriuos atmeta kaip nepagrįstus. J. D. parodymų nenuoseklumas išryškėjo akistatų su nuteistaisiais metu, ką teismas pagrįstai įvertino kaip siekį įtikinti A. D. ir R. K. , jog tai ne ji davė juos kaltinančius parodymus. Svarbu tai, kad J. D. iš esmės viso proceso metu, išskyrus minėtus parodymus atliekant akistatą, parodė tiek A. D. , tiek ir R. K. atlikus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. P. . Tiesa, kai kurios detalės (dėl smūgių lokalizacijos, eigos) tam tikrais parodymų davimo etapais skiriasi, tačiau akivaizdu, kad liudytoja tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme patvirtino esminę aplinkybę – abu apeliantai sudavė nukentėjusiajam smūgius, dėl ko pastarasis patyrė mirtinus sužalojimus. Liudytoja J. D. ikiteisminiame tyrime išsamiau detalizavo nuteistųjų veiksmus (A. D. ranka sudavė smūgį į krūtinę, ne mažiau kaip du smūgius į veidą, spyrė į šoną, R. K. trenkė per veidą, spyrė), o teisme teigė negalinti nurodyti smulkesnių detalių, tačiau kategoriškai patvirtino mačiusi, kaip A. D. ir R. K. mušė R. P. : „< ... > mačiau, kaip jiedu mušė R. P. , tik nepamenu, į kurias vietas < ... > jie abu mušė R. < ... > kad R. K. ir A. D. daužė R. , tai tikrai daužė, tačiau aš nemačiau, nepastebėjau, į kurias vietas < ... > R. K. smūgiavo į krūtinę, ar tai į šoną. A. D. sudavė į šoną, ar tai į krūtinę su ranka. Jie mušė R. P. , nes pastarasis nenorėjo išeiti iš mano namų“ (t. 1, b. l. 103-104, 105-106, 108-110; t. 2, b. l. 167-170).
Apeliacinio skundo argumentai rodo, jog nuteistasis A. D. siekia paneigti teismo išvadą, jog smurtinius veiksmus jis atliko, veikdamas kartu su R. K. . Dėl šios priežasties jis vadovaujasi R. K. parodymais, kurių metu šis pažymėjo, jog jam atėjus A. D. miegojo, tokį faktą visuomet nurodė ir pats apeliantas (A. D. ), o ir liudytoja J. D. akistatų metu patvirtino minėtą aplinkybę. Suprantamas apelianto noras įrodyti jį ir R. K. veikus atskirai, kadangi ši aplinkybė liudytų bent kiek mažesnį jų veiksmų pavojingumą, tačiau tokį jų teiginį paneigia liudytojos J. D. parodymai. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme liudytoja patvirtino, jog antrą kartą atėjusį R. P. mušė abu apeliantai – ir A. D. , ir R. K. . Minėtą aplinkybę ji bandė neigti tik akistatų su nuteistaisiais metu, tačiau vėliau ji grįžo prie savo pirminių parodymų. Akivaizdu, kad akistatų metu liudytoja tiesiog bandė išvengti duoti nuteistuosius kaltinančius parodymus (galimai prisibijodama pastarųjų reakcijos arba nenorėdama apsunkinti savo pažįstamų padėties), o ir vėliau stengėsi kuo aptakiau apibūdinti nusikalstamus kaltininkų veiksmus, teigdama, jog visko gerai nematė, neįsidėmėjo, tačiau smurto vartojimo fakto ji nepaneigė. Teisme J. D. visgi patvirtino anksčiau nurodytas esmines įvykio aplinkybes bei neginčijamai dar kartą paliudijo, kad abu nuteistieji vartojo smurtą. Tokie J. D. teiginiai kaip „nepasakyčiau, kad R. P. mušė iš visos jėgos“, „esu įsitikinusi, jog nuo smūgių, suduotų mano bute, R. P. negalėjo mirti„ (t. 1, b. l. 108-110; t. 2, b. l. 167-169) atskleidžia, kaip pati liudytoja vertina įvykį, tačiau tai, anaiptol, nesumenkina nuteistųjų kaltės.
Tiesa, byloje negalima daryti kategoriškos išvados dėl to, kuris įvykio dalyvis – R. K. ar R. P. , pirmiau atėjo pas J. D. (po to, kai R. P. iš pastarosios buto buvo išmestas pirmąkart). Štai nuteistieji duodami parodymus tvirtina, jog pirmiau atėjo R. P. , o po to R. K. , tuo tarpu liudytoja tvirtina buvus priešingai, nors teisme, paprašyta konkrečiai atsakyti į minėtą klausimą, suabejojo ir pažymėjo, kad galėjo būti ir priešingai (t. 2, b. l. 168-169). Visgi šita aplinkybė byloje neturi išskirtinės įrodomosios reikšmės, o dėl kitų aplinkybių jokių abejonių bei neaiškumų nėra. Nustatyta, kad į butą per langą atėjo ir R. P. , ir R. K. (to neginčija ir apeliantai) bei tai, kad bute nukentėjusįjį mušė abu apeliantai. Priešingai nei bylos baigtimi suinteresuoti nuteistieji, liudytoja niekuomet netvirtino, kad A. D. nuo pat R. K. atėjimo į jos butą iki atsibudimo ryte miegojo. Teisme atsakydama į gynėjos klausimą, ji paminėjo tik tai, kad R. K. atėjus A. D. gulėjo ant sofos ir ilsėjosi, tačiau ji, anaiptol, neteigė, kad jis ir toliau visą laiką gulėjo taip ir neatsikėlęs. Priešingai, ji kategoriškai patvirtino, kad jos prašymą išvesti R. P. vykdė abu, t. y. ne tik R. K. , bet ir A. D. , o, šiam nepaklusus, atliko prieš nukentėjusįjį smurtinius veiksmus, suduodami šiam smūgius į įvairias kūno vietas.
Skunde neigdamas savo kaltę, apeliantas A. D. siekia teismą įtikinti esą R. P. dar prieš įtraukimą per langą buvo kažkieno sužalotas, ką patvirtina kraujo dėmės ant išorinės palangės, namo sienos, taip pat trumpai aptaria keleto liudytojų (A. A. , E. R. , K. Š. ), kurie teigė įvykio vakarą, apie 19 val. 30 min., matę R. P. sužalotą, parodymus. Nors A. D. įrodinėja esą R. P. jau atėjo sužalotas, tačiau šią aplinkybę akivaizdžiai paneigia pirminiai jo parodymai, kurių metu pats patvirtino, kad nei pirmą kartą, nei po to, kai nukentėjusysis atėjo vėliau, jis nebuvo sužalotas (t. 2, b. l. 41-42). Skunde apelianto paminėti liudytojai A. A. ir E. R. išties paminėjo įvykio vakarą, apie 19 val. – 20 val., matę į parduotuvę atėjusį R. P. , teigė pastebėję keletą nubrozdinimų (t. 2, b. l. 3-4, 7-6, 173, 174), tačiau tokie parodymai jokiu būdu nepatvirtina, jog R. P. mirtini sužalojimai buvo padaryti kitoje vietoje nei J. D. bute ar tai, jog nukentėjusįjį sužalojo kiti asmenys, o ne apeliantai. Byloje nustatyta, kad A. D. pirmą kartą išstūmė R. P. į koridorių, po ko šis, anot liudytojos J. D. , „galva atsitrenkė į sieną ir atsisėdo“ (t. 2, b. l. 45-47). Neatmestina, kad tuo metu galėjo būti nukentėjusiajam padaryti tam tikri sužalojimai, kuriuos ir pastebėjo liudytojai, nors, kaip matyti, iš paties A. D. parodymų jie nebuvo akivaizdūs, kadangi jis patvirtino nukentėjusįjį buvus nesužalotą. Be abejonės nederėtų pamiršti, jog įvykio vakarą A. D. vartojo alkoholį, antai ir išstūmęs R. P. į koridorių, jis su J. D. dar išgėrė daugiau kaip pusę butelio trauktinės, tad suprantama, kad jis dėl savo būsenos galėjo kai kurių detalių ir neįsidėmėti. Nepaisant to, net ir tuo atveju, jei R. P. , antrą kartą atėjus pas J. D. , buvo padaryta keletas nežymių nubrozdinimų, jie atsirado dėl to paties apelianto A. D. veiksmų, kuomet jis prievarta išstūmė pastarąjį iš J. D. buto. Surinkti įrodymai neleidžia abejoti, jog nukentėjusiajam mirtini sužalojimai buvo padaryti J. D. bute. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. P. galėjo sužaloti kiti asmenys, nenustatyta, kad per laiką nuo jo išstūmimo į koridorių iki antro atėjimo, kuomet per langą buvo įkeltas į vidų, nukentėjusysis pateko į dar vieną konfliktą, kurio metu patyrė mirtį sukėlusius sužalojimus. Skunde minimi liudytojo K. Š. parodymai yra išsamiai aptarti nuosprendyje. Kaip matyti, liudytojo teiginius apie neva A. K. pateiktą informaciją, jog R. P. galėjo sumušti jo sūnus V. K., paneigė tiek A. K., tiek V. K., be to, duodamas parodymus K. Š. pateikė tik pokalbio su A. K. metu interpretaciją, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga (t. 2, b. l. 19-20, 21-22, 23, 24, 25, 26, 167, 175, 193).
Toliau įrodinėdamas versiją esą R. P. jau atėjo stipriai sužalotas, A. D. nurodo, kad ant išorinės namo palangės, taip pat ant prie lango stovinčio stalo staltiesės (apelianto įvardinamos servetėle) rastos raudonos spalvos žymės, be to, ir ant išorinės namo sienos pastebėtos į kraują panašios dėmės. Akcentuoja, jog tyrimo metu atmestas jo prašymas atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant staliuką dengiančios staltiesės, kaip ir daugelyje kitų buto vietų, išties buvo rastos raudonos spalvos dėmės (t. 1, b. l. 3-29). Ta detalė, jog stalas, ant kurio ir buvo užklota minima staltiesė, stovi prie lango niekaip neįrodo fakto, jog R. P. atėjo sužalotas ir kraujuojantis, juolab, kad staliukas stovėjo kambario viduje. Tuo atveju, jeigu apeliantas tvirtina, kad R. P. pas J. D. atėjo jau stipriai sužalotas, ką neva rodo kraujo pėdsakai už buto ribų (ant išorinės palangės, namo sienos), vadinasi, nukentėjusysis akivaizdžius kraujo pėdsakus turėjo palikti ir parduotuvėje, į kurią, tikint A. D. versija, R. P. irgi atėjo sužalotas (minėtą aplinkybę apeliantas įrodinėjo, pasitelkdamas aukščiau minėtų liudytojų parodymus). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad tokios dėmės rastos tik ten, kur, remiantis pačių nuteistųjų pirminiais parodymais, taip pat J. D. parodymais, buvo mušamas nukentėjusysis R. P. . Ankstesniais argumentais kolegija apelianto versiją dėl to, jog nukentėjusįjį sumušė kiti asmenys, atmetė kaip nepagrįstą, dėl jos neatitikimo tikrovei pasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad raudonos spalvos dėmės buvo rastos daugelyje kambario vietų, netgi ant spintos vidurinės dalies paviršiaus, nuo žemės 1,75 m atstumu iki pat lubų, tad suprantama, kad tokios dėmės galėjo likti ir ant kur kas žemiau esančios palangės, juolab, kad per langą įkėlus R. P. , šis galėjo likti praviras. Be to, remiantis liudytojos J. D. parodymais, R. P. kurį laiką „sėdėjo ant taburetės. Sėdint ant taburetės, jam iš nosies bėgo kraujas. Palangė visa nuo jo kruvina buvo“ (t. 2, b. l. 167-169). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad pagrįstai atmestas ir nuteistojo A. D. prašymas atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą. Pastarasis tokį prašymą pateikė praėjus daugiau nei trims savaitėms nuo įvykio, be to, jo prašoma papildomai apžiūrėti vieta prie lango ir palangė buvo apžiūrėtos įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 48-50).
Neteisus ir apeliantas R. K. tvirtindamas, kad teisme liudytoja J. D. liko prie akistatų metu duotų parodymų. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojos parodymų matyti, kad ji nepaneigė anksčiau nurodytų aplinkybių, dėl to, jog R. K. ir A. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. P. , ir, priešingai nei teigia apeliantas, teisme pagarsinus jos ankstesnius parodymus, liudytoja juos patvirtino (t. 2, b. l. 167-169. Apeliantas taip pat pažymi, kad ir pati J. D. koja spyrė nukentėjusiajam. Duodama parodymus J. D. išties buvo paminėjusi tokią aplinkybę (t. 1, b. l. 105-106, 108-110), tačiau tokie jos veiksmai neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, kurią sukėlė galvos sumušimas.
Atsižvelgdama į aukščiau aptartus bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, taip pat bylos medžiagą, kolegija daro neabejotiną išvadą, jog R. P. konstatuotus sužalojimus padarė apeliantai A. D. ir R. K. . Apygardos teismas pagrįstai vadovavosi jų pirminiais parodymais, o ne vėlesniais, kuriuose pastarieji ėmė neigti kaltę, tokiu būdu siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti pirminiais nuteistųjų parodymais, kurie duoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Skunde A. D. teigia neva buvo verčiamas pripažinti savo kaltę, jam buvo daromas psichologinis spaudimas, tačiau kolegija neturi pagrindo tikėti tokiais apelianto teiginiais. Nuteistojo parodymai užfiksuoti dalyvaujant jo teisėms ir teisėtiems interesams atstovaujančiai gynėjai, be to, tokius parodymus jis patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (šio procesinio veiksmo metu taip pat dalyvavo gynėja), nenurodydamas jokių aplinkybių apie jam neva daromą spaudimą.
Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), veika įvykdyta netiesiogine tyčia, atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei atsakomybę lengvinančias (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) aplinkybes, įvertino nuteistųjų asmenybes (atsižvelgė, jog R. K. neteistas, administracine tvarka nebaustas, A. D. – nors ir teistas, tačiau teistumas išnykęs, nustatytas neįgalumas, abu kaltininkai charakterizuojami teigiamai) ir abiem nuteistiesiems paskyrė sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės minimumą. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistiesiems A. D. ir R. K. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo (nenustatyti LR BK 54 str. 3 d., 62 str. numatyti pagrindai).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų A. D. ir R. K. apeliacinius skundus atmesti.