Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. R. ir V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. R. skundu prašo priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. birželio 14 d. 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjas V. M. už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašo priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos namai). Nurodo, jog Pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jiems nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, gyvenamąjį plotą mažino užimami baldai, drabužių džiovinimas ir kiti daiktai. Teigia, jog pareiškėjui D. R. skundžiamu laikotarpiu bausmę atliekant Pataisos namų 2-jame sektoriuje 1 būryje 1 brigadoje, 1 būryje 3 brigadoje, teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,40 kv. m., o pareiškėjui V. M. skundžiamu laikotarpiu bausmę atliekant Pataisos namų 2-jame sektoriuje 3 būryje 3 brigadoje, 4 būryje 2 brigadoje, teko nuo 2,07 kv. m. iki 2,10 kv. m. Tvirtina, jog nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų nebuvo poilsio kambario, avarinių išėjimų ir iškvietimo mygtukų, dėl to jie patyrė nepatogumus, stresą. Pareiškėjų teigimu, jų teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, tvyrojo drėgmė, ant koridoriaus ir prausyklų sienų buvo pelėsio. Nurodo, jog Pataisos namų pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Asbesto irimas truko visą ginčo laikotarpį, be to, buvo vykdyti kapitaliniai pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestinė stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, samdant dirbti pačius nuteistuosius.

Nurodo, jog bendrose patalpose trūko klozetų, jų buvo 3-5, kuriais turėjo naudotis 72-74 nuteistųjų, nebuvo įrengta tinkama pertvarų naudojantis unitazu/klozetu, neįrengta prausimosi kabinų, užtikrinančių asmens privatumą. Teigia, jog ginčo laikotarpiu jie buvo kalinami nežmoniškomis sąlygomis, jiems taip pat nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius. Tvirtina, jog jie neturėjo finansinių galimybių įsigyti šias higienos priemones. Nurodo ir kitus kalinimo tvarkos pažeidimus. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažemintas orumas.

Prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes jie negalėjo ir neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiami teisės aktai.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas D. R. ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pataisos namų 2 sektoriaus 1 ir 3 brigadose. Pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 2 d. buvo laikomas karantine, kuriame miegamų vietų buvo 13, plotas – 40,69 kv. m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,13 kv. m., 2009 m. lapkričio 5 d. paskirtas į 1 būrio 1 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 16, patalpos plotas – 52,16 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m., nuo 2013 m. birželio 27 d. paskirtas į 1 būrio 3 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m., nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. paskirtas į 21 būrio 3 brigadą, kurioje vietų skaičius yra 14, patalpos plotas – 60,02 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 4,28 kv. m., nuo 2017 m. gruodžio 12 d. paskirtas į 1 būrio 3 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m.

Nurodo, jog pareiškėjas V. M. ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pataisos namų 2 sektoriaus 2 brigadoje. Pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 19 d. buvo laikomas karantine, kuriame miegamų vietų buvo 13, plotas – 40,69 kv. m., todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,13 kv. m., nuo 2012 m. balandžio 24 d. paskirtas į 3 būrio 2 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 21, patalpos plotas – 66,56 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,17 kv. m., nuo 2013 m. liepos 25 d. paskirtas į 4 būrio 2 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 20, patalpos plotas – 62,52 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. Argumentuoja, jog nuteistieji pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose ir lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendrose masiniuose renginiuose ir t. t.

Nurodo, jog pagal teisinį reguliavimą, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, tame tarpe ir baudos izoliatoriaus kameras, turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose, todėl jei nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis, drėgmė.

Teigia, jog Pataisos namų 1 būryje yra įrengti 3 pisuarai, 5 unitazai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 3 būryje yra įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės ir 1 kojų plautuvė, 4 būryje yra įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai, 6 praustuvės ir 2 kojų plautuvės, 21 būryje yra 3 klozetai, 3 dušo sieteliai, 3 praustuvės, be to, kiekvienoje patalpoje įrengtas 2,25 kv. m. sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, 1 pisuarą, 1 plautuvę, karantine yra 4 klozetai, 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai, įstaigos sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvarkos, kurių aukštis 1,5 m. Tvirtina, jog teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse.

Nurodo, jog nuteistiesiems iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną mėnesį buvo išduodama po 30 g muilo. Higienos priemonės buvo išduodamos ne pasirašytinai. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės nuteistiesiems išduodamos tik jei jie yra nemokūs. Nurodo, jog pareiškėjai buvo mokūs, todėl higienos priemonės jiems nebuvo išduodamos.

Argumentuoja, jog gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjai, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant ar ardant, kai aplinkoje pasklinda smulkios dalelės, įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, o antrojo sektoriaus karantino patalpų pastatų stogai yra bituminiai.

Nurodo, jog įstaigos gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjai veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai, esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Pataisos namuose antrajame sektoriuje, atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovyklos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, batus. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Nurodo, jog Pataisos namuose antrojo sektoriaus 1, 3, 4 ir 21 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pirmojo ir ketvirtojo būrių teritorijoje yra krepšinio aikštelė, kurios plotas 325 kv. m. ir 2 svarmenų kilnojimo pavėsinės, o 21 būrio teritorijoje yra krepšinio aikštelė, kurios plotas 390 kv. m. ir 1 svarmenų kilnojimo pavėsinė. Teigia, jog įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį nuteistųjų patalpose. Nuteistųjų sulaužyti ar sugadinti baldai nedelsiant yra tvarkomi arba keičiami naujais. Taip pat Pataisos namai užtikrina tinkama nuteistųjų virtuvėlių įrengimą. Virtuvėlių patalpose buvo šaldytuvai, spintelės maistui susidėti.

Nurodo, jog įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename kabinete. Pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Atsakovės atstovės teigimu, teisės aktai nenumato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose.

Nurodo, jog pareiškėjų asmens sveikatos istorijoje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu duomenų, jog pareiškėjai kreipėsi į Pataisos namų Sveikatos priežiūros skyrių dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos, nėra. Tvirtina, jog pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad Pataisos namai neužtikrina teisės aktais įtvirtinto patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų nuo pat jų patalpinimo į Pataisos namus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo į administraciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Prašo ginčo laikotarpiui nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 9 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

Argumentuoja, jog pareiškėjai savo skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jie patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos namai savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistiesiems žalos, todėl jų skundas yra nepagrįstas.

Teigia jog nevyriausybinė organizacija „Iustitia es fundamentum“ neturi teisės nagrinėjamoje byloje atstovauti pareiškėjų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjams D. R. ir V. M. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu ir žalos atlyginimo pagrįstumo nustatymas.

Atsakovės atstovui teigiant, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų neturi teisės atstovauti nevyriausybinė organizacija „Iustitia es fundamentum“, nurodytina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Pareiškėjai skundą pasirašė patys, o ne nevyriausybinės organizacijos „Iustitia es fundamentum“ atstovas. Pareiškėjai skundą pateikė savo vardu, administracinės bylos nagrinėjime jų neatstovavo šios organizacijos atstovas, todėl byloje nėra aktualus nevyriausybinės organizacijos „Iustitia es fundamentum“ atstovavimo klausimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Atsakovės atstovas ginčo laikotarpiui nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 9 d. prašo teismo pareiškėjų reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Iš pareiškėjų skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai prašomą priteisti neturtinę žalą kildina dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia kad pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į teismą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjams buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjai, žinodami apie savo teisių pažeidimą nuo jų patalpinimo į Pataisos namus dienos, į teismą kreipėsi 2019 m. liepos 11 d. (skundas surašytas 2019 m. liepos 9 d.), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jų teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jiems laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šiuo duomenis, teisinį reguliavimą, atsakovės atstovės prašymą pareiškėjo D. R. reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 8 d. (imtinai), o pareiškėjo V. M. reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. liepos 8 d. (imtinai) atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo, kurią pareiškėjai kildina dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovės atsiliepime nurodytų duomenų, 2019 m. rugpjūčio 8 d., 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymų matyti, jog pareiškėjas D. R. ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis, buvo laikomas II sektoriuje: nuo 2013 m. birželio 27 d. 1 būrio 3 brigadoje, kurioje 21 miegamų vietų skaičius yra 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m.; nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. paskirtas į 21 būrio 3 brigadą, kurioje vietų skaičius yra 14, patalpos plotas – 51,76 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,70 kv. m.; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. paskirtas į 1 būrio 3 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius – 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m. (b. l. 169-170, 173-176). Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas V. M. ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis, buvo laikomas Pataisos namų 2 sektoriaus 2 brigadoje 4 būryje, kuriame buvo 20 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 62,52 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kiekvienam nuteistajam yra skiriama viena miegamoji viena, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau nei, kad numatyta. Net esant visoms užimtoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas ginčo laikotarpiu buvo nuo 3,13 kv. m. iki 3,70 kv. m. Pareiškėjams argumentuojant, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, pažymėtina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019). Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovės pateiktus duomenis. Įvertinus pateiktus įrodymus, spręstina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjų subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje.

Dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su asbesto buvimu pastato konstrukcijoje, nurodytina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovė neginčija fakto, kad Pataisos namų pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjų sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jų sveikatai ir gyvybei. Byloje taip pat nėra duomenų apie Pataisos namuose vykdytus remonto darbus, kurių metu buvo ardomas ar laužomas asbestas.

Pareiškėjų teigimu, jų teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgmė, ant koridoriaus ir prausyklų sienų buvo pelėsio.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) (galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 12 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (13 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Higienos normos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Higienos normos 39 punkte numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma patvirtina, kad 2-jame sektoriuje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo nuteistieji veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus (b. l. 173-176). Šiuo atveju pareiškėjai skunde tik abstrakčiai nurodė minėtus pažeidimus dėl Pataisos namų patalpų neatitikimo Higienos normai HN 134:2015. Pareiškėjai skunde taip pat nenurodė, jog jie rūpinasi gyvenamųjų patalpų valymu ir deda pastangas, kad patalpose nesusidarytų pelėsis. Todėl tai vertinant, pareiškėjų argumentai dėl to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, pelėsio ir kt. iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).

Pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš to, kad Pataisos namuose nebuvo pakankamai įrengta prausyklų ir tualetų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 8 d.), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Nustatyta, jog pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikyta senatis, buvo laikomi 1, 4 ir 21 būriuose. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodo ir iš Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. 1 būryje (21 miegamoji vieta) yra 5 unitazai, 3 pisuarai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 4 būryje (20 miegamųjų vietų) yra 5 unitazai, 4 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 21 būryje (14 miegamųjų vietų) yra 3 klozetai, 3 dušo sieteliai, 3 praustuvės, kiekvienoje patalpoje yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, 1 pisuaras, 1 plautuvę. Įvertinus šiuos įrodymus, spręstina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakankamai, tualetų, praustuvių.

Pareiškėjai neturtinės žalos padarymą kildina ir iš to, jog nebuvo avarinių išėjimų ir iškvietimo mygtukų.

Pataisos namų ūkio skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymoje nurodyta, jog įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje (b. l. 176). Nurodyta, jog Pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, Pataisos namų bendrabučio tipo patalpose nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo. Vertinant šiuos duomenis, spręstina, jog Pataisos namuose yra užtikrinama gaisrinė sauga, be to, pareiškėjai nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jiems buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jiems būtų reikėję pasinaudoti evakuaciniu išėjimu, iškvietimo mygtukais. Šiuo atveju pareiškėjai neįrodė, jog dėl avarinių išėjimų, ar iškvietimo mygtukų neįrengimo jiems galėjo kilti kokia nors žala.

Pareiškėjų teigimu, dušinėse nėra pertvarų, neįrengta prausimosi kabinų, užtikrinančių asmens privatumą, todėl juos galėjo matyti kiti asmenys.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma patvirtina, kad dušinėse nėra pertvarų. Vertinant tai, spręstina, jog buvo pažeista pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis pertvaru neturinčiu dušu.

Pareiškėjai neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą kildina ir iš to, jog nebuvo įrengta tinkama pertvara, naudojantis unitazu/klozetu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatyta, jog klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Iš Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymos matyti, jog privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Pataisos namuose vienas nuo kito atskirtiems tik dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne gyvenamojoje patalpoje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

Pareiškėjai skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengtas poilsio kambarys, drabužius tekdavo džiovinti gyvenamojo tipo patalpose.

Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 punktas). Atsakovės atstovas patvirtino, kad poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Pataisų namų 2-ame sektoriuje įrengtos atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovyklos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, batus. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme (b. l. 174). Teismo vertinimu, atsakovės atstovas įrodė, kad pareiškėjai turėjo galimybę drabužius džiovinti ne tik gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjai neturtinę žalą kildina ir iš to, kad ginčo laikotarpiu jiems nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius. Teigia, jog jie neturėjo finansinių galimybių šių priemonių įpirkti.

Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų, šampūno, dezodorantų išdavimas nuteistiesiems. Teismas pažymi, kad Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Įvertinus šį teisinį reguliavimą, konstatuotina kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjams iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamas skalbiamas muilas, tualetinis muilas, tualetinis popierius, tačiau nenurodė, jog jiems buvo išduoda dantų pasta, šepetėlis ir skutimosi peiliukai.

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjams, turintiems nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovė neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. A-1121-858/2017). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą L. prieš Slovakiją). Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi ir dėl to, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad higienos priemonių trūkumas sulaikytam asmeniui yra nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, tai aktualu ir sprendžiant dėl valstybės pareigos higienos priemonėmis aprūpinti ir nuteistąjį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 ir kt.) suformavo praktiką, pagal kurią Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. A444-619/2008), valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismo vertinimu, šioje byloje taip pat yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovės atstovo – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos – neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjų neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Šiuo metu nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Tačiau vėliau higienos reikmenys suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai – šios priemonės tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant rašytiniam nuteistojo prašymui. Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma nustatyta, jog pareiškėjai yra mokūs, todėl Pataisos namai teisėtai ir pagrįstai pareiškėjams nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės nėra išduodamos.

Teismas, išanalizavęs nurodytų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus, konstatuoja, jog dalis pareiškėjų nurodomų pažeidimų pasitvirtino. Pasitvirtino, jog ginčo laikotarpiu, kuriame netaikyta ieškinio senatis, buvo neįrengtas poilsio kambarys, pažeista pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis pertvaru neturinčiu dušu ir laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. abu pareiškėjai Pataisos namuose nebuvo aprūpinti dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjų patirtus nepatogumus dėl neįrengto poilsio kambario, privatumo neužtikrinimo naudojantis pertvarų neturinčiu dušu ir laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpinimo dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta, sisteminį pažeidimo pobūdį, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1388-624/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjų galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui D. R., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 14 d. (dėl higienos priemonių neišdavimo iki 2017 m. sausio 1 d.) padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 600 Eur, o pareiškėjui V. M., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 630 Eur.

Pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos RespublikosCivilinio kodekso 6.271 straipsniu, ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Priteistinas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pareiškėjui D. R. 600 Eur, o pareiškėjui V. M. 630 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –88 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Patenkinti iš dalies pareiškėjų D. R. ir V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

priteisti pareiškėjui D. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,

priteisti pareiškėjui V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 630 Eur (šeši šimtai trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,

atmesti pareiškėjų skundą kitoje dalyje.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.