- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- 2S-742-232/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Pareiškėjas
- P. L.
- Kategorijos
- 106.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo P. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti P. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka su pareiškimu dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo, kuriuo vadovaujantis CPK 444 str. 2 d. 8 p. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas P. L. priėmė 1999-11-26 mirusios A. J. palikimą t.y. 1/3 dalį buto, esančio Vilniuje, Šaltinių g. 7-8, unikalus Nr.1094-0465-2012:0008, faktiškai pradėdamas jį valdyti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-11-15 nutartimi atsiskė priimti pareiškėjo P. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, jog pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. LR CK 573 str. paveldėti pagal įstatymą galėjo pirmosios eilės įpėdiniai – mirusiojo vaikai, įvaikiai, sutuoktinis ir tėvai bei antrosios eilės įpėdiniai – mirusiojo broliai, seserys, taip pat atstovavimo teisę mirusiems tėvams turėjo vaikaičiai ir provaikaičiai. Kaip teigia pareiškėjas, jis yra mirusiosios A. J. sūnėnas, tokiu būdu pareiškėjas į palikimo atsiradimo laiku galiojusį įpėdinių pagal įstatymą sąrašą nėra įtrauktas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas negalėjo būti įpėdiniu pagal įstatymą, todėl prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-15 nutartį ir įpareigoti Vilniaus 2 apylinkės teismą priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, jog 1964 m. CK 573 str. 1 d. 4 p. kaip tik nustatė, kad paveldint pagal įstatymą ketvirtos eilės įpėdiniai yra mirusiojo brolio ar sesers vaikai (sūnėnai, dukterėčios). Teismui pateikti įrodymai, kad pareiškėjas yra mirusiosios A. J. sūnėnas, t.y. ketvirtosios eilės įpėdinis pagal palikimo atsiradimo metu galiojusį įstatymą, arba penktos eilės įpėdinis pagal šiuo metu galiojantį įstatymą. Aplinkybė, kad tetos mirties dieną buvo gyva jos sesuo E. L., kuri buvo trečios eilės įpėdinė nieko nekeičia. Šiuo metu E. L. jau yra mirusi. Pateikti teismui įrodymai, jog po tetos A. J. mirties dėl palikimo niekas nesikreipė ir paveldėjimo byla nepradėta. Nesikreipus dėl palikimo priėmimo pirmesnės eilės įpėdiniams paveldėjimo teisė atsiranda tolimesnės eilės įpėdiniams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t.y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktas nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais.
Paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t.y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais: paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą.
Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1999-11-26 mirus A. J., jos sūnėnas P. L., faktiškai priėmė ir valdė mirusiosios palikimą.
Pirmos instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo P. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas pagal palikimo atsiradimo metu galiojusių įpėdinių pagal įstatymą sąrašą (sūnėnas) nėra įtrauktas, todėl konstatavo, jog nustatytas faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių.
Kaip matyti iš bylos medžiagos A. J. mirė 1999-11-26, vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiu įstatymu 1964 m. CK (aktuali redakcija nuo 1999-04-08 iki 2000-06-14) paveldint pagal įstatymą ketvirtos eilės įpėdiniai yra mirusiojo brolio ar sesers vaikai (sūnėnai ar dukterėčios), taip pat mirusiojo tėvo motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos) iš tėvo ir iš motinos pusės. Ketvirtos eilės įpėdiniai paveldi jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių. Pagal bylos medžiagą po A. J. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė ir paveldėjimo byla nėra užvesta. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nustatytas juridinis faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į nurodyta pirmos instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo perduodamas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir P. L. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.