- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-81-380-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00015-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Advokatai
- Eglė Grucytė, Žanas Arsenijaus Dzemidas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
nukentėjusiojo A. D. atstovei pagal įstatymą A. L., jos atstovei advokatei Eglei Grucytei, advokato padėjėjui Žanui Arsenijui Dzemido,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Plungės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo A. D. atstovo advokato padėjėjo Žano Arsenijaus Dzemido apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D. tarpkoju spaudžiant jį prie grindų, apsižergus aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 140 straipsnio 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D. du kartus jį mušant diržu per sėdmenis, kišant nukentėjusiojo galvą į vandenį, mušant per galvą ir sėdmenis ranka BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 153 straipsnį dėl tvirkinimo veiksmų atlikimo prieš A. D. tarpkoju spaudžiant jį prie grindų, apsižergus aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 153 straipsnį dėl tvirkinimo veiksmų atlikimo prieš A. D. rodant savo lytinį organą ir liepiant jį uostyti BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinis ieškinis atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio - 2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), jėga tarpkoju spaudė prie grindų ant jų gulintį A. D., gim. (duomenys neskelbtini), apžergęs jį aukštielninką ties krūtine ir kniūpsčią ties juosmeniu, nepaisydamas spaudžiamo mažamečio priešinimosi ir bandymo išsivaduoti. Tokiu būdu A. S. sukėlė mažamečiui A. D. fizinį skausmą, tuo pačiu atliko veiksmus galinčius sukelti pernelyg ankstyvą mažamečio domėjimąsi lytine sritimi, ir jį tvirkino. Dėl A. S. tvirkinimo veiksmų ir grasinimų apie šiuos veiksmus niekam nepasakoti, mažamečiui A. D. išsivystė emocijų sutrikimas.
Be to, A. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio - 2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), rodė mažamečiui A. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuogą savo lytinį organą ir liepė jį uostyti, t. y. atliko veiksmus galinčius sukelti pernelyg ankstyvą mažamečio domėjimąsi lytine sritimi, tuo pačiu jį tvirkino. Dėl A. S. tvirkinimo veiksmų ir grasinimų apie šiuos veiksmus niekam nepasakoti, mažamečiui A. D. išsivystė emocijų sutrikimas.
Be to, A. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio -2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip du kartus mušė mažametį A. D., gim. (duomenys neskelbtini), diržu per sėdmenis, kišo nukentėjusiojo galvą į vandenį, mušė mažametį per galvą ir sėdmenis ranka, šiais veiksmais sukeldamas mažamečiui A. D. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Plungės rajono apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012-02-23 nuosprendį pakeisti. Pripažinti A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. D., tarpkoju spaudžiant jį prie grindų, apsižergus aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu) ir paskirti jam už šį nusikaltimą 1 m. laisvės atėmimo bausmę. Pripažinti A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. D., du kartus jį mušant diržu per sėdmenis, kišant nukentėjusiojo galvą į vandenį, mušant per galvą ir sėdmenis ranka) ir paskirti jam už šį nusikaltimą 1 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BPK 63 str. paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę nustatyti 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Taikant BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 m., įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Priteisti iš A. S. proceso išlaidas už A. D. apklausą Paramos vaikams centre. Nurodo, kad analizuodamas mažamečio nukentėjusiojo parodymus teismas buvo nenuoseklus, rėmesi iš bendro apklausos konteksto paimtomis pavienėmis mažamečio frazėmis ir nevertino apklausos metu mažamečio duotų parodymų visumos. Nevertino nukentėjusiojo parodymų, susijusiomis su esminėmis kaltinimo aplinkybėmis – gulinčio mažamečio spaudimą tarpkoju prie grindų, šiais nukentėjusiojo parodymais nei rėmėsi, nei motyvuotai juos atmetė. Skundžiamame nuosprendyje nėra aiškių motyvų, kuriais remdamasis teismas vienaip ar kitaip vertino nukentėjusiojo parodymus. Teismas vertinant nukentėjusiojo parodymus, neatsižvelgė į tai, kad tyriamųjų įvykių metu jam buvo 4 metai, o apklausos metu – 5 m., neišklausė specialistų nuomonės dėl aprobuotų ar neaprobuotų metodikų taikymo mažamečių apklausoms ir kriterijų, kuriais remiantis pati apklausa, tuo pačiu ir jos metu gauti vaiko parodymai, galėtų būti vertinami kaip nepatikimi. Teigia, kad A. D. parodymus laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo. Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės metu konstatuota, kad jis gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes bei duoti apie tai parodymus. Padidinto polinkio fantazuoti ekspertizės metu tiriamajam nenustatyta. Teismas, vertindamas J. L. ir A. L. parodymus, padarė išvadą, jog jos yra suinteresuotos apkaltinti A. S. nusikalstamų veikų padarymų, tačiau pateikdamas tokius vertinimus, nebuvo nuoseklus – nesprendė tokių liudytojų atsakomybės klausimo. Nesant pakankamai duomenų sprendimui dėl melagingų parodymų priimti, liudytojų parodymais būtina remtis, bent jau toje jų dalyje, kiek tai susiję su smurto aplinkybėmis, kurias nurodo ir apklausiamas mažametis. Jokių patikimų duomenų, kad mažamečiui A. D. buvo daromas koks nors poveikis, byloje nėra. Nenustačius priežasčių dėl kurių jo parodymai galėtų būti vertinami kaip nepatikimi, šiais parodymais būtina remtis, priimant sprendimą dėl A. S. prieš mažametį atliktų prievartos veiksmų.
Nukentėjusiojo A. D. atstovas advokato padėjėjas Žanas Arsenijus Dzemido apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2012-02-23 nuosprendį ir pripažinti A. S. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d., 153 str., padarymo, paskirti kardomąją priemonę, tenkinti civilinį ieškinį, priteisti iš A. S. bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį grubiai pažeidė įrodymų ištyrimo visapusiškumą, nevertino eksperto išvadų, neapklausė jo teisiamojo posėdžio metu. Tokio pobūdžio bylose teismas turėjo būti aktyvus, vertinti kiekvieną įrodymą, nuodugniai ištirti įrodymų visetą. Tačiau teismas dėl nesuprantamų priežasčių buvo šališkas, neapklausė specialistų, nepasidomėjo jų nuomone, bylos nagrinėjimą šališkai nukreipė ne mažamečio tvirkinimo aplinkybių aiškinimuisi, o pradėjo nagrinėti buitinius reikalus visiškai nesusijusius su bylos dalyku, t. y. nagrinėjo aplinkybes, susijusias su A. S. turtu – butu, vadovavosi darželio auklėtojos parodymais, kurios parodymai negali turėti įtakos priimant sprendimą. Teigia, kad valstybinis kaltintojas nevertino proceso dalyvių parodymų, neuždavinėjo klausimų, nereikalavo įrodymų tyrimo, specialistų apklausų, todėl prašo įvertinti valstybinio kaltintojo poziciją ir šioje byloje priimti atskirąją nutartį. Nurodo, kad teismas, tokioje sudėtingoje byloje, kur turėjo būti išanalizuoti visi galimi įrodymai, apsiribojo vienu posėdžiu, kadangi galimai jau iš anksto buvo nusprendęs dėl bylos baigties. Jokio dėmesio teismas nekreipė nei į liudytojų parodymus, nei į aplinkybes, kurios galėjo sąlygoti seksualinio poveikio veiksmus prieš mažametį, neanalizavo BK 140 str. aplinkybių atsiradimą ir pasekmes, dėl netinkamo įrodymų vertinimo, buvo netinkamai kvalifikuota A. S. veika ir priimtas neteisingas nuosprendis.
A. S. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo Plungės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad A. D. 2011-01-24 apklausoje nurodo visai priešingas aplinkybes, nei konstatuoja prokuratūra. Teigia, kad A. L. bando užvaldyti visą butą, nors jai priklauso tik ½ dalis šio buto, todėl ginčai, skelbimai laikraštyje patvirtina jos planą, šmeižiant A. S. pripažinti jį kaltu, prisiteisti neturtinės žalos, kurios jis neturėtų galimybės susimokėti ir tokiu būdu užvaldytų visą butą. Be to, iki konfliktų su A. L., rūpinosi A. D., bet jokių nusiskundimų nebuvo. Teigia, kad jokio smurto prieš vaiką nebuvo vartojęs. Byloje nėra surinkta nė vieno neginčijamo įrodymo, kuris patvirtintų A. S. kaltę. Prašo atmesti apelianto prašymą dėl proceso išlaidų už A. D. apklausą priteisimo, nes tokį prašymą apeliantas turėjo pateikti teisminio nagrinėjimo metu.
Nukentėjusiojo A. D. atstovas advokato padėjėjas Žanas Arsenijus Dzemido atsikirtimu į Plungės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka.
Nukentėjusiojo A. D. atstovė A. L. atskirtimu į apeliacinius skundus nurodo, kad visiškai palaiko Plungės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo A. D. atstovo advokato padėjėjo Žano Arsenijaus Dzemido apeliacinius skundus.
Prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiojo advokatė prašo prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato padėjėjo apeliacinius skundus tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas ir nukentėjusiojo atstovo advokato padėjėjo apeliacinis skundas tenkintini dalyje.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti išteisintasis A. S., nukentėjusiojo A. D. įstatyminė atstovė A. L., liudytojai J. L., D. S., J. S., L. S., ekspertė V. K., peržiūrėtas vaizdo įrašas prie 2011 m. sausio 24 d. nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo.
Išteisintasis A. S. apygardos teisme kaltu neprisipažino nei dėl vieno kaltinimo ir parodė, kad su A. L. kartu gyveno nusipirktame bute, (duomenys neskelbtini) m., nuo 2008 m. rudens iki 2009 m. pavasario. Neradusi darbo, A. L. buvo porai mėnesių išvažiavusi į užsienį. 2009 m. birželio – rugpjūčio mėn., 2009 m. lapkričio – 2010 m. sausio mėn., 2010 m. kovo – balandžio mėn. A. L. buvo išvažiavusi į Norvegiją ir vaikas buvo paliktas jo priežiūrai. Kai jis dirbo, vaikas buvo paliktas su jo mama kaime. Jis nuvesdavo vaiką į darželį. Jis vaiką mylėjo, prižiūrėjo, rūpinosi, nebūtų galėjęs vaiko nuskriausti. Vaikui buvo treji metai. Jis vaiko nemušė, negalėtų to padaryti. Vaikui diržu negrasino. Nebuvo taip, kad A. L. būtų atėmusi iš jo kokį daiktą vaikui mušti. Be to, su A. ruošėsi susituokti, nebūtų galėjęs kartu gyventi, jeigu būtų bent kažką tokio padaręs vaikui. Konfliktai prasidėjo kai A. L. pradėjo važinėti į Norvegiją ir susipažino su kitu vyru. Mano, kad kitas vyras yra susijęs su kaltinimais, kurie jam pareikšti. A. L. pareiškimą dėl vaiko tvirkinimo parašė 2011-01-12. Konfliktas dėl buto kilo mėnesį prieš tai. 2010 m. pabaigoje A. D. kartu negyveno. Konfliktai prasidėjo rudenį. Jie bandė ir taikytis, ir triukšmavo. Vaikas tuo metu buvo kartu. Vaikas norėjo pas jį ateiti, bet jam buvo sakoma, jog A. piktas ir negeras. 2010 m. vasarą, kai A. L. buvo Norvegijoje, vaikas buvo paliktas pas močiutę. Su A. L. mama taip pat yra turėjęs konfliktų. Vaikas galėjo juos girdėti. Apie jį blogų žodžių buvo pasakiusi močiutė, kuri visada klausinėdavo vaiko apie santykius su juo. Jeigu būtų kas blogai, jau būtų anksčiau viskas paaiškėję. Praėjo daug laiko, jis su vaiku nebendravo, vaikas galėjo jį pamiršti arba painioti su kitu asmeniu. Santykiai su vaiku buvo normalūs, jo prisilietimų vaikas nebijojo. Su vaiku bendravo, bet jokių negražių žodžių jam nekalbėjo. Vaikui patikdavo būti su juo, net nenorėdavo eiti prie kompiuterio internetu pabendrauti su mama.
Nukentėjusiojo A. D. įstatyminė atstovė A. L. apygardos teisme parodė, kad patvirtina visus parodymus, kuriuos davė prieš tai. Vaikas lig šiol bijo, kad ji neliktų nakvoti tame bute, sako, nes A. yra negeras. Pirmą kartą vaiką su A. S. paliko vasarą, nieko nepastebėjo ir vaikas nieko nepasakojo. Vaikas buvo uždaro būdo. Kai grįžo, sūnus visada buvo su ja. Pastebėjo tik tiek, kad jis mažiau bendravo su A.. 2009 m. lapkričio – 2010 m. sausio mėn., pastebėjo, kad vaikas mažiau bendrauja „skaipu“. Kai grįžo vasarą iš užsienio, vaikas buvo pas jos mamą. 2010 m. rudenį pastebėjo, kad kažkas negerai su vaiku. Vaikas apie patirtą smurtą prasitarė močiutei. Matė A. smurtą prieš savo vaiką. Buvo jį sudraudusi. Vieną kartą A. traukė baltą elektros kabelį ir ruošėsi vaiką sutramdyti. Ji A. sustabdė ir šis ją pastūmė. Vaikas tai matė. Vilniuje, atliekant ekspertizę, vaikas vakarais pasakodavo, kaip A. jį bausdavo. Tai vyko ne jos iniciatyva. 2011 m. sausio 12 d. vaikas pasakė, kad bijo A. S..
Liudytojai J. L. apygardos teisme parodė, kad yra A. močiutė. 2010 m. birželio mėn. A. S. atvežė vaiką. Jam skaudėjo pilvą, jis buvo išvargęs. Nematė, jog A. S. naudotų smurtą prieš vaiką. Jų santykiuose nepastebėjo nieko įtartino, kad jo bijotų. Vaikas kartais bijodavo svetimų žmonių, tai pasireikšdavo tylumu. Vaikas skundėsi, kad jam A. S. su ranka per galvą trenkė, mušė jį, galvą nardino į vandenį. Sakė, kad sudaužė laikrodį, valgyti nedavė. Pavalgydavo tik darželyje. Vaikas nepaaiškino, kodėl jį mušdavo, įsivaizdavo, kad yra negeras ir tai buvo bausmė. 2010 m. birželio mėnesį A. jai gulint lovoje, laižė ją liežuviu aukštyn, žemyn. Po to, užlipo ant jos, apžergė ir užpakaliu aukštyn, žemyn. Sakė, kad taip nedarytų ir išvijo iš lovos. 2011 m. sausio mėnesį, galėjo būti 10 d., vaikas buvo pas ją. Jie žiūrėdami televizorių, susipyko dėl to, ką žiūrėti. Tada vaikas užlipo ant jos priekiu su keliukais ir artindamasis prie kaklo, sakė uostyk. Ji vaiką nustūmė, bet jis antrą kartą užlipo ir artindamasis, sakė uostyk. Anūko nėra baudusi fizinėmis bausmėmis. Jis buvo mylimas. Per užpakalį yra davusi, tik kai lipo ant kaklo.
Liudytoja D. S. apygardos teisme parodė, kad 2009 m. birželio 20 d. sūnus atvežė A. D., du mėnesius jį prižiūrėjo, nes jo mama buvo Norvegijoje. Vaikas buvo atvežtas 2010 m. spalio pabaigoje kartu su sūnaus vaikais. Su A. buvo 10 d. iki liepos 1 d. Sūnus turi dar tris vaikus. A. niekas neskriaudė, jie visur važiuodavo. Jis net mamos neprisimindavo, sakė, kad neturi mamos. A. buvo daug kur paliekamas. Sūnus niekada nemušė vaiko. Butas (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas per pusę. Iki šiol bute gyvena sūnus.
Liudytoja J. S. apygardos teisme parodė, kad A. D. buvo atvykęs 2008 m. spalio mėn., o išvyko 2011 m. rugsėjo mėn. jis darželį lankė dvejus mokslo metus. D. buvo bendraujantis, labai daug kalbėdavo, bet jo kalba buvo neaiški, jis lankė logopedo užsiėmimus. Nieko įtartino nepastebėjo. Kol buvo mama, ji atvesdavo, po to jos draugas atvesdavo vaiką. A. vieną kartą nenorėjo eiti namo. Tik per mamyčių šventę buvo liūdnas dėl mamos. Vaikas buvo prižiūrimas ir aprūpintas. Jokių keistų santykių tarp A. S. ir vaiko nepastebėjo.
Liudytoja L. S. apygardos teisme parodė, kad 2008-2009 m. dirbo toje grupėje, kurią lankė A. D.. Jis buvo malonus, bendraujantis vaikas, bet nerišliai kalbėjo. Kai dirbo grupėje, vaiką atvesdavo mama. Apie vaiko santykius su mama negali nieko pasakyti.
Nukentėjusysis A. D. 2011-01-24 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo tesėją parodė, kad A. jį du kartus mušė su diržu per užpakaliuką, jam skaudėjo. Apie tai jis pasakojo mamai. Žmogaus paveiksle vaikas parodė, kur yra užpakaliukas. Jam skaudėjo, jis verkė. Kai mama buvo Norvegijoje, A. namuose daug kartų ant jo, gulinčio ant grindų, buvo atsisėdęs, ties krūtine, ties juosmeniu, jį spaudė, jam skaudėjo kauliukus, pilvuką, kojytes. Jis A. kėlė, nes buvo A. prispaustas. Jam buvo sunku. Jis ir A. tuo metu buvo apsirengę. A. buvo piktas. A. nuogo nematė.( T. 1, b.l. 38-47)
Ekspertė V. K. apygardos teisme parodė, kad vaiko apklausos metu klausimai vaikui buvo užduodami labai profesionaliai. Klaidų apklausoje iš psichologinės pusės nebuvo. Tokio amžiaus vaikas pats nuosekliai nieko nepasakoja. Jei vaiko neklausi, tai jis apskritai nieko nepasakos. Vaiko ekspertizėje mama nedalyvavo, mama kažkiek įtakos turėjo, vaikas veržėsi pas mamą. Vaikas tokio amžiaus, kad jis nesuvokė tų įvykių, jų reikšmės, pasekmių, nei pobūdžio. Jam nustatytas emocinis sutrikimas. Pas vaiką yra labai stiprus nerimastingumas. Visa tai susieti su vienu įvykiu yra sunku. D. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Jos nuomone, kas susiję su įvykiu, fantazavimo pokalbyje nėra. Apklausoje vaiko elgesys, kad tik atsakęs į klausimą didelį meškiną A. padeda į vietą, rodo, jog vaikas nenori jog meškinas būtų šalia. Tai, kad vaikas apklausos metu nenorėjo kalbėti, rodo didžiulę baimę ir stresą. Pokalbis su vaiku vyko ilgai, jei jam būtų buvusi daroma įtaka iš artimųjų, jis būtų pasakęs, kad mamytė prašė jo pakalbėti, tačiau jis to nesakė. Jis viską pasakojo pats. Vaikas nei karto nepasakė, kad to nebuvo. Tai, kad vaikas bijo prisilietimų rodo, kad vaikas yra patyręs nemalonius prisilietimus.
Iš 2011-03-31-2011-05-02 teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, jog A. D., kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį, emocijos labilios, vyrauja nerimastingumas. A. D. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje, kuris galėjo atsirasti tiek dėl byloje nagrinėjamo įvykio, tiek dėl kitų nepalankių berniuko vystymuisi faktorių (tėvų skyrybos, išsiskyrimai su mama, keičiasi vaiku besirūpinantys žmonės, gyvenamoji aplinka ir pan.). Jam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, dėl savo nepakankamos gyvenimiškos patirties jam nesuprantamose situacijose jis gali būti padidintai patiklus, paklusnus, įtaigus. A. D. gali atgaminti įvairias praeityje buvusias įvykių detales, gali atgaminti tų įvykių fragmentus, tačiau nesugeba savarankiškai pasakoti. Jo nenorą ir vengimą atsakyti į klausimą, paaiškina tuo, jog jis bijo A. S.. Iki nagrinėjamo įvykio A. D. psichologų, psichiatrų konsultuotas nebuvo. Dėl visų minėtų priežasčių A. D. negali būti nustatytas jo sveikatos (psichikos) sutrikdymo laipsnis (1 t., b. l. 72-76).
Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis, kuria A. S. išteisintas pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. D., tarpkoju spaudžiant jį prie grindų, apsižergus aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu, išteisintas pagal BK 140 str. 2 d., dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. D., du kartus jį mušant diržu per sėdmenis, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, naikintina, priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad A. S. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukėlę A. D. fizinį skausmą, o esant konfliktinei situacijai tarp A. L. ir A. S., A. L. ir jos motina J. L. yra suinteresuotos apkaltinti A. S. nusikalstamų veikų padarymu, be to A. D. parodymus apie patirtą smurtą įvertino, kaip nenuoseklius.
Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą, ir gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.
Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose A. S. kaltės nepripažino. Jis teigė, kad vaiką prižiūrėjo, juo rūpinosi, niekada nemušė ir nebūtų galėjęs to padaryti. Nukentėjusiojo atstovė A. L. ir liudytoja J. L. tvirtino priešingai, jog A. D. pasakojo, kad A. S. jį mušė. J. L. parodė, kad anūkas pasakojo, kaip A. S. jį mušė ranka per galvą, jo galvą nardino į vandenį. A. L. patvirtina, kad vaikas apie smurtą prasitarė močiutei.
Nukentėjusysis A. D. apklausos metu parodė, kad A. jį du kartus mušė su diržu per sėdynę. Jam skaudėjo, jis verkė. Kai mama buvo Norvegijoje, A. namuose daug kartų ant jo, gulinčio ant grindų, buvo atsisėdęs, ties krūtine, ties juosmeniu, jį spaudė ir perdė, jam skaudėjo kauliukus, pilvuką, kojytes. Jis ir A. tuo metu buvo apsirengę. A. buvo piktas (1 t., b. l. 38-47).
Ekspertė V. K. teigė, kad vaiko apklausos metu klausimai vaikui buvo užduodami labai profesionaliai. Jos nuomone, kas susiję su įvykiu, fantazavimo pokalbyje nėra. Apklausoje vaiko elgesys, kai didelį meškiną vaizduojantį A., jis tik atsakęs į klausimą padeda į vietą, rodo, kad vaikas nenori jog meškinas būtų šalia. Tai, kad vaikas apklausos metu nenorėjo kalbėti, rodo didžiulę baimę ir stresą. Tai, kad vaikas bijo prisilietimų rodo, kad vaikas yra patyręs nemalonius prisilietimus.
Nukentėjusysis apklausos metu paaiškino ir pademonstravo veiksmais patirto smurto pobūdį, t. y. kaip gulėdamas ant grindų buvo spaudžiamas jį apžergusio A., bandė išsivaduoti, jam skaudėjo kaulus, pilvą, kojas, kad A. jį du kartus mušė diržu per sėdmenis, jam skaudėjo, jis verkė. Apie tai, jis pasakė savo močiutei J. L. ir mamai A. L.. Įvertinus teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Nors A. S. kaltu neprisipažino, paaiškino, jog tokių žaidimų, kurių metu būtų apžergęs ant grindų gulintį A. D., jie nežaidė, A. D. jis nemušė. Tačiau liudytojų parodymai, kad A. D. papasakojo mamai ir močiutei, jog buvo mušamas, nukentėjusiojo A. D. parodymai, patvirtina, kad prieš A. D. smurtas buvo naudojamas ir, kad šį smurtą naudojo A. S..
Visais šiais įrodymais nustatyta, kad A. S. 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio - 2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), jėga tarpkoju spaudė prie grindų ant jų gulintį A. D., gim. (duomenys neskelbtini), apžergęs jį aukštielninką ties krūtine ir ties juosmeniu, nepaisydamas spaudžiamo mažamečio priešinimosi ir bandymo išsivaduoti. Tokiu būdu A. S. sukėlė mažamečiui A. D. fizinį skausmą.
Be to, A. S. 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio -2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip du kartus mušė mažametį A. D., gim. (duomenys neskelbtini), diržu per sėdmenis, šiais veiksmais sukeldamas mažamečiui A. D. fizinį skausmą.
A. S. aiškiai suvokė, kad fizinį smurtą naudoja prieš mažametį, kad tokie veiksmai sukels mažamečiui fizinį skausmą. Esant šioms aplinkybėms, A. S. nusikalstami veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D. spaudžiant jį prie grindų, kvalifikuojami pagal BK 140 str. 2 d. Taip pat A. S. nusikalstami veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D. du kartus jį mušant diržu, kvalifikuojami pagal BK 140 str. 2 d.
A. S. buvo kaltinamas tuo, kad kišo nukentėjusiojo A. D. galvą į vandenį, mušė mažametį per galvą ir sėdynę ranka. Liudytoja J. L. teigė, sužinojusi iš A. D., kad A. kišo jo galvą į vandenį, mušė per galvą (1t., b. l. 185). A. D. savo mamai to nesakė, tik patvirtino, jog A. buvo jį apžergęs gulintį ant grindų. Jis apklausos metu taip pat nepasakojo, jog buvo mušamas per galvą ar jo galva buvo kišama į vandenį. Todėl šios kaltinimo aplinkybės neįrodytos ir A. S. šioje kaltinimo dalyje išteisintas pagrįstai.
Skiriant A. S. bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindama BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. A. S. teisiamas pirmą kartą, padarė nesunkius nusikaltimus, jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių nėra, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė už sankcijos vidurkį. A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, t. y. kad jis nusikalto pirmą kartą, nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. A. S. taikytinos BK 75 str. nuostatots.
A. S. buvo kaltinamas mažamečio asmens tvirkinimu. BK 153 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio (nesulaukusio 14 metų amžiaus) asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi. Iš subjektyviosios pusės mažamečio tvirkinimas padaromas tiesiogine tyčia. A. S. baudžiamojon atsakomybėn apeliantas prašo patraukti už tai, kad jis neva atliko tvirkinimo veiksmus su mažamečiu A. D..
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta pakankamai duomenų, kad kaltinamasis A. S. atliko tvirkinimo veiksmus su mažamečiu A. D.. Išteisino A. S. pagal baudžiamojo kodekso 153 straipsnį dėl tvirkinimo veiksmų atlikimo prieš A. D. tarpkoju spaudžiant jį prie grindų, apsižergus aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnį dėl tvirkinimo veiksmų atlikimo prieš A. D., rodant savo lytinį organą ir liepiant jį uostyti, baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis A. S. parodymais, nukentėjusiojo A. D. parodymais, kurie apie patirtą prievartą nebuvo nuoseklūs, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, nukentėjusiojo atstovės A. L. parodymais, darželio auklėtojos parodymais bei kita bylos medžiaga. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, nukentėjusiojo A. D. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, nerinko įrodymų, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė nepagrįstą nuosprendį ir A. S. išteisino, prašo A. S. pripažinti kaltu padarius BK 153 str. numatytą nusikalstamą veiką. Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš naujo išanalizavo ir įvertino ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo surinktus tiek A. S. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. Akivaizdu, jog vien ta aplinkybė, kad į teisėsaugos institucijas dėl galimo mažamečio A. D. tvirkinimo buvo kreiptasi praėjus nemažai laiko, prasidėjus buto dalyboms, vienareikšmiai nepaneigia tvirkinimo fakto buvimo, tačiau jo ir nepatvirtina. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje yra (jei taip, tai ar pakankamai) įrodymų, kurie neginčijamai, nekeliant abejonių, pilnai pagrindžia nusikalstamos veikos padarymo – mažamečio A. D. tvirkinimo faktą ir A. S. kaltę.
Liudytoja J. L. parodė, kad vaikas jai laižė veidą, apžergęs kojomis kilnojo užpakaliuką aukštyn, žemyn, liepė uostyti užpakaliuką ir sakė, kad viso to išmoko iš A. (1 t., b. l. 185-186). Liudytoja A. L. parodė, kad pokalbio telefonu metu, sūnus jai pasakojo, kad A. liepė jam uostyti, vėliau bandė išsiaiškinti ar A. liepė jam uostyti savo lytinį organą, tačiau taip ir neišsiaiškino. Nukentėjusysis apklausos metu neigė, jog A. jam rodė savo lytinį organą, ar darė su juo panašius veiksmus (1 t., b. l. 38-47). A. S. parodė, kad A. D. 2009 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, 2009 m. lapkričio – 2010 m. sausio mėnesiais ir 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais prižiūrėjo A. D., kol jo mama buvo išvažiavusi į Norvegiją, bet vaiko neskriaudė (1 t., b. l. 182-183). A. D. aiškino, kad A. jį gulintį ant žemės spaudė, jie abu buvo apsirengę. Teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nustatyta, kad padidinto polinkio fantazuoti A. D. nenustatyta. Jis gali atgaminti įvairias praeityje buvusias įvykių detales, gali atgaminti tų įvykių fragmentus. A. S. neigė tvirkinęs vaiką, niekada nėra padaręs vaikui nieko blogo (1 t., b. l. 182). Remdamasis aukščiau išdėstytu, apeliacinis teismas sprendžia, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad mažametis A. D. buvo tvirkinamas ir kad tokius veiksmus atliko A. S.. Kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo A. S. grindžiamas vien tik nukentėjusiojo atstovės A. L. ir liudytojos J. L. parodymais, kurios tiesiogiai pačios tokių veiksmų nematė, jų argumentai remiasi mažamečio A. D. pasakojimais, kurių jis apklausos metu nepatvirtino, todėl apelianto išsakyta nuomonė, esant aukščiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visumai, negali būti vertinama kaip įrodanti A. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką mažamečio A. D. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo išnaudotos visos galimybės surasti ir ištirti įrodymus, prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms pašalinti, tačiau jokių mažamečio A. D. tvirkinimo požymių nebuvo nustatyta. Nors A. S. jėga tarpkoju spaudė prie grindų ant jų gulintį A. D., apžergęs jį aukštielninką per krūtinę ir juosmenį, nepaisydamas spaudžiamo mažamečio priešinimosi ir bandymo išsivaduoti. Tačiau tokiu būdu A. S. sukėlė mažamečiui A. D. fizinį skausmą, bet tokius veiksmų vertinti, kaip, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis apklausoje nepatvirtino, kad A. S. rodė jam nuogą savo lytinį organą ir liepė jį uostyti. Tokių aplinkybių nepavyko išsiaiškinti ir vaiko motinai A. L.. Liudytojos J. L. nurodytas vaiko elgesys (veido laižymas, užpakalio kilnojimas), galėjo būti įtakotas įvairių veiksnių, nes vaikas bendravo ne tik su A. S.. Kolegija konstatuoja, jog apeliacinių skundų argumentai neduoda pakankamo pagrindo, dėl A. S. kaltės daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Todėl nuosprendis, dėl A. S. išteisinimo pagal BK 153 str., apeliacinio skundo ribose, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pripažinus A. S. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., sprendžiamas civilinio ieškinio klausimas. Nukentėjusiojo A. D. atstovė pagal įstatymą A. L. buvo pareiškusi 100 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.
Nagrinėjamu atveju, dėl A. S. įvykdytų nesunkių nusikaltimų, mažamečiui A. D. buvo sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, kad dėl A. S. panaudoto fizinio smurto, mažametis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinį sukrėtimą, pradėjo bijoti A. S., kitų žmonių prisilietimų, tai matyti iš jo parodymų, bei konstatuota psichologinės ekspertizės akte, kuriame be to, nurodyta, kad nėra pagrindo padaryti kategoriškai išvadai, jog emocinis sutrikimas vaikui atsirado dėl A. S. veiksmų. Esant nustatytoms nusikalstamos veikos pasekmėms (sukeltas fizinis skausmas), atsižvelgus į visumą išdėstytų aplinkybių, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose, civilinis ieškinys tenkintinas dalyje ir iš A. S. nukentėjusiajam A. D. priteistinas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. L. pateikė kvitus ir prašo priteisti iš A. S. jos patirtas keliones išlaidas. Pateiktuose kvituose matyti, kad už benziną buvo apmokėta 2011-10-27 – 80,33 Lt, 2011-10-27 – 238,85 Lt, 2012-01-20 – 150,26 Lt, už dujas 2011-10-20 – 143,65 Lt. Pateiktuose 2 kvituose nėra jokios informacijos dėl sumokėtų 143,65 Lt ir 2422,61 Lt. Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. dalyvavo teisiamajame posėdyje 2011-10-28 ir 2012-01-20. A. L. teigia, jog tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), o byla buvo nagrinėjama Plungės rajono apylinkės teisme. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad du kartus vykdama į Plungės rajono apylinkės teismą A. L. pagrįstai galėjo išleisti 80,33 Lt ir 150,26 Lt, todėl kelionės išlaidos priteistinos iš A. S..
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. L. pateikė pinigų priėmimo kvitus apie teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidų apmokėjimą, iš kurių matyti, kad advokatei V. Bradulskienei už teisines paslaugas buvo sumokėti 2000 Lt (1 t., b. l. 180), advokatei E. Grucytei už teisines paslaugas buvo sumokėti 1450 Lt (2 t., b. l. 74), advokato padėjėjui Ž. A. Dzemido už dokumento (apeliacinio skundo) surašymą ir kitas teisines paslaugas sumokėti 2000 Lt (2 t., b. l. 75).
Atsižvelgiant į nukentėjusiojo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti (5450 Lt) nėra realios ir pagrįstos, t. y. advokatė V. Bradulskienė nukentėjusįjį atstovavo viename posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, advokatė E. Grucytė apeliacinės instancijos teisme nukentėjusįjį atstovavo dviejuose teismo posėdžiuose, advokato padėjėjui Ž. A. Dzemido surašė apeliacinį skundą, bet teisme nepasisakė, darytina išvada, kad A. L. už teisinę pagalbą sumokėti honorarai advokatams ir advokato padėjėjui neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, todėl A. L. prašomų iš A. S. priteisti advokato paslaugoms apmokėti mažintina iki 2500 Lt.
Iš sąskaitos - faktūros matyti, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sumokėjo 500 Lt VšĮ „Paramos vaikams centras“ už A. D. apklausą Paramos vaikams centre (2 t., b. l. 35). Šias išlaidas prokurorė prašė priteisti iš A. S., tačiau nenurodė jokių to motyvų. Vadovaujantis BPK 103 str. šios išlaidos nepripažįstamos proceso išlaidomis, kadangi nėra tam įstatyme numatyto pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį dėl A. S. išteisinimo pagal BK 140 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nuteisti už fizinio skausmo sukėlimą A. D. spaudžiant jį prie grindų, laisvės atėmimu 8 mėnesiams.
A. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nuteisti už fizinio skausmo sukėlimą A. D. du kartus jį mušant diržu laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtas bausmės subendrinti iš dalies sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laivės atėmimą 1 metams.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laiką nuo 2011-01-12 iki 2011-01-13. A. S. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą panaikinti.
Nukentėjusiojo A. D. atstovės pagal įstatymą A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisti iš nuteistojo A. S. atlyginti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinę žalą nukentėjusiojo A. D. naudai.
Priteisti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiojo A. D. atstovei pagal įstatymą A. L. 2500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Priteisti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiojo A. D. atstovei pagal įstatymą A. L. 230,59 Lt (du šimtus trisdešimt litų 59 centus) kelionės išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.