Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį – 120 MGL (4 519,20 Eur) dydžio bauda, jos mokėjimą išdėstant per 5 mėnesius, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti 50 Eur (5 kupiūros po 10 eurų), nuosavybės teise priklausę V. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino V. B. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nuteistajam paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesas pirmosios instancijos teisme buvo tinkamas, o apelianto teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

Dėl įrodymų vertinimo

LAT yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Apygardos teismas pažymi, jog įrodymų prieštaravimą vieni kitiems apeliantas grindžia išimtinai šioje byloje apklaustų liudytojų parodymų galimu neatitikimu. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad liudytojai policijos pareigūnai A. V. ir E. G. tiesiogiai nematė kyšio siūlymo pareigūnams G. T. ir R. Z. aplinkybių, atsižvelgiant į jų parodymų visumą, jokiu būdu neleidžia konstatuoti jų parodymų prieštaringumo. Viso proceso metu A. V. ir E. G. nuosekliai teigė, kad apie tai, jog pareigūnams G. T. ir R. Z. nuteistasis siūlė kyšį, jiems nurodė būtent minėtieji pareigūnai, todėl neįžvelgiamas joks prieštaravimas tarp minėtų parodymų – šiuo atveju tiek A. V., tiek E. G. parodydami apie šią aplinkybė rėmėsi būtent savo kolegų paaiškinimais. Atitinkamai nepagrįstos apelianto abejonės dėl to, kaip A. V., kaip asmuo nematęs jokių pinigų įvykio vietoje, galėjo surašyti administracinio nusižengimo protokolą jo atžvilgiu. Apygardos teismas pažymi, jog šį protokolą nuteistojo atžvilgiu apskritai surašė ne A. V., o E. G. (b. l. 59); be to, protokolas buvo surašytas ne dėl galimo pareigūno papirkimo, o dėl pastarojo vairavimo neblaiviam ir nepaklusimo policijos pareigūnams, o tokio procesinio dokumento surašymui policijos pareigūnui nebuvo būtina tiesiogiai pamatyti apelianto minėtus pinigus.

Apygardos teismas taip pat kaip niekuo nepagrįstą atmeta apelianto versiją dėl jo išsakytos frazės „gal susitarsime“ reikšmės, jog tai neva reiškė norą susitarti dėl jo atžvilgiu nukreipto smurto tolesnio nevartojimo. Tokia apelianto pozicija laikytina nelogiška ir teismas su ja sutikti negali. Iš esmės analogiškai vertintina ir nuteistojo pozicija, jog teismas objektyviai neišnagrinėjo baudžiamosios bylos, nes neišreikalavo administracinio nusižengimo bylos medžiagos – byloje visgi yra pateikti pagrindiniai minėto proceso dokumentai, kurie yra pakankami išvadoms šioje byloje daryti.

Minėtų duomenų kontekste pažymėtina, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė byloje neapklausti apelianto nurodomo liudytojo D. P.: pastarasis, remiantis bylos duomenimis, apskritai nebuvo tiesioginiu įvykio liudytoju, o sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokolo bei garso įrašo – vieno iš teismo posėdžių metu pastarasis buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės už teismo posėdžio tvarkos pažeidimą (b. l. 120), o kito posėdžio metu jis buvo įspėtas dėl galimų pasekmių, jei vėl trukdytų nagrinėti baudžiamąją bylą, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jis susijęs su nuteistuoju (pvz. šis asmuo pasirašė dokumentą apie nuosprendžio gavimą (b. l. 144)). Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, jog šio asmens apklausa, atsižvelgiant į jo sąsajas su apeliantu, jo dalyvavimą posėdžiuose ir jam žinomas aplinkybes, kad jis girdėjo kaip pareigūnai tarėsi dėl duodamų parodymų, nebuvo tikslinga. Vertinant pareigūnų parodymus byloje surinktų įrodymų visumos kontekste galima įvertinti aplinkybę apie tai, jog pastarieji galėjo tartis dėl duodamų parodymų, tačiau pats D. P. nebuvo tiesioginiu įvykio liudytoju, taigi jį apklausti nebuvo tikslinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, įtakos V. B. veikos kvalifikavimui šioje byloje neturi ir aplinkybė, jog apeliantas policijos pareigūnų, po to, kai davė vienam iš jų į rankas 50 Eur, nebuvo įspėtas dėl jam gresiančios atsakomybės už pareigūno papirkimą.

LAT yra pažymėjęs, jog BK 227 straipsnio nuostatos nesusieja baudžiamosios atsakomybės taikymo su tuo, ar prieš kyšio siūlymą asmuo buvo įspėtas dėl už tai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. LAT atkreipė dėmesį, kad pagal atmintinę dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju, tik tais atvejais, jei yra manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o toliau atmintinėje nurodomos rekomendacijos pareigūnams, kaip elgtis po kyšio pasiūlymo, pažadėjimo ar davimo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-648/2015).

Atitinkamai šioje byloje nustatyta, kad V. B. siūlydamas pinigus pareigūnams, juos tuo pačiu R. Z. įdavė į rankas, taigi – jis atliko faktinius kyšio davimo veiksmus, todėl šiuo atveju asmeniui išaiškinti gresiančių padarinių nebuvo pagrindo. Kita vertus, kaip jau minėta kasacinio teismo praktikoje, pati BK 227 straipsnio 2 dalies konstrukcija nenumato, jog pagal šią normą asmuo gali būti baudžiamas tik tada, kai būdamas įspėtas dėl gresiančios atsakomybės, jis pakartotinai atlieka neteisėtus veiksmus siekdamas papirkti valstybės tarnautoją. Taigi ši aplinkybė neeliminuoja V. B. atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog atmetus apelianto versijas dėl galimai netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, šioje byloje esančių įrodymų visuma – tarpusavyje neprieštaraujantys liudytojų parodymai, tarnybiniai pranešimai, daiktų apžiūros protokolai su priedais bei kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti duomenys – jungiasi nuoseklia ir logine grandine, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog apeliantas buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl teismo šališkumo

Nuteistasis teismo šališkumą nagrinėjamoje byloje įžvelgia pastarajam neva paskutinio teismo posėdžio metu nurodžius, kad jis jau yra priėmęs sprendimą, nors byla neišnagrinėta. Tačiau perklausius 2018 m. kovo 6 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia gynybinė pozicija yra tik teismo išsakytų frazių neobjektyvi interpretacija.

2018 m. kovo 6 d. vykusio teismo posėdžio garso įraše (1 įrašo dalis, nuo 20 min. 51 sek. iki 22 min. 24 sek.) girdėti, jog liudytojo E. G. apklausos pabaigoje kaltinamojo gynėja, po to, kai minėtas liudytojas atsakė į jam užduotus gynėjos klausimus, nurodė, kad tam tikros bylos aplinkybės nepasitvirtino. Į šiuos gynėjos žodžius bylą nagrinėjantis teisėjas sureagavo nurodydamas, jog tokius klausimus išspręsti yra kompetentingas būtent bylą nagrinėjantis teismas, o gynėja, kaip ir prokurorė, posėdžio metu gali teikti savo versijas dėl byloje sprendžiamų klausimų. Į tai reaguodama gynėja nurodė, kad „jūs iš anksto nespręskit“, į ką bylą nagrinėjantis teisėjas nurodė, kad „tai aš ir nesprendžiu, gink Dieve“ bei pasikartojo, kad gynyba ir prokuroras turi teisę teikti savo pozicijas, o sprendimo byloje priims išimtinai teismas. Atsižvelgdama į šiuos žodžius, kaltinamojo gynėja nurodė, kad „tik ne šituo metu, posėdžio“, o po šių žodžių apylinkės teismo teisėjas ne kartą išaiškino teisę jo atžvilgiu reikšti nušalinimus, jei, gynybos vertinimu, jis yra šališkas. Tačiau kaltinamojo gynėja ir kaltinamasis tokio prašymo nepareiškė. Toks teismo posėdžio garso įrašo turinys, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog teismas nenurodė, kad jau yra priėmęs atitinkamą sprendimą minėtoje byloje, o tik išaiškino, jog sprendimą byloje kompetentingas yra priimti būtent jis, išnagrinėjęs bylą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia gynėjos replika teisiamojo posėdžio metu, t. y. dar iki baigiamųjų kalbų stadijos, yra išties netinkama ir neetiška.

Be to, perklausius visą teismo posėdžio garso įrašą, apygardos teismas neįžvelgia jokių požymių, jog bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas galėjo būti iš anksto nusiteikęs apelianto atžvilgiu: priešingai, jis padėjo kaltinamajam, kai pastarasis uždavinėjo klausimus liudytojui, buvo aktyvus, suteikė teisę visiems proceso dalyviams užduoti klausimus, įvertino ir išsprendė pateiktus prašymus, teiravosi proceso dalyvių nuomonės byloje aktualiais procesiniais klausimais ir pan. Teisėjų kolegija įvertinusi minėtų aplinkybių visumą, neįžvelgia jokių duomenų, kurie leistų kelti versijas dėl bylą nagrinėjusio teisėjo subjektyvaus ar objektyvaus šališkumo.

Dėl apelianto nurodomų kitų jo teisių pažeidimų

Apelianto įsitikinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė į gynybą – jam nebuvo leista pasakyti baigiamosios kalbos, o 30 minučių, kurios buvo skirtos pasirengti paskutiniam žodžiui, jam, kaip lietuvių kalbos nemokančiam asmeniui, nepakako, be to, nuosprendis jam buvo įteiktas nesuprantama kalba, dėl ko jam buvo sunku pateikti adekvatų apeliacinį skundą.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad V. B. apylinkės teisme buvo atstovaujamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtos gynėjos. Remiantis BPK 293 straipsnio 2 dalimi, kaltinamasis turi teisę pasakyti baigiamąją kalbą tuo atveju, jei jis neturi gynėjo. Esant gynėjui, baigiamąją kalbą pasako gynėjas, o kaltinamasis savo teisę realizuoja pasakydamas paskutinį žodį. Taigi apylinkės teismas, nesuteikęs kaltinamajam teisės pasakyti baigiamąją kalbą, BPK nuostatų nepažeidė.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad paskutiniame teismo posėdyje, vykusiame 2018 m. kovo 6 d., buvo apklaustas tik vienas liudytojas, 2018 m. vasario 7 d. kaltinamasis prašė sudaryti galimybę susipažinti su bylos medžiaga ir pasidaryti reikiamų įrašų kopijas. Tai buvo leista. Atsižvelgiant į kaltinamojo poziciją neigiant savo kaltę, bylos apimtį ir jo gynėjo išdėstytą baigiamąją kalbą, 30 minučių pertrauka pasiruošti paskutiniam žodžiui buvo visiškai pakankama, juo labiau, kad baigiamosios kalbos sakyti lietuvių kalba nuteistasis neprivalėjo. V. B. argumentai, kuriais jis grindžia savo gynybą buvo plačiai ir detaliai išdėstyti ir jo apeliaciniame skunde, taigi teisė būti išklausytam jam buvo užtikrinta.

Apeliantas tvirtina, kad jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, jog jam nebuvo įteiktas teismo nuosprendis jam suprantama rusų kalba. Tokių argumentų kontekste pirmiausia pastebėtina, kada apeliantas neatvyko į teismo nuosprendžio paskelbimą, kurio metu teismo nuosprendis būtų paskelbtas dalyvaujant vertėjui. Taigi jau šioje proceso stadijoje apeliantas savo veiksmais suvaržė galimybę sužinoti teismo sprendimą ir jo argumentus. Priimto teismo nuosprendžio vertimui atlikti, natūralu, visuomet reikia daugiau laiko, todėl skundžiamą nuosprendį apeliantas iš pradžių išties gavo lietuvių kalba, todėl, kaip pats nurodė, rengdamas apeliacinį skundą pasitelkė asmenį, kuris moka šią kalbą. Iš apeliacinio skundo turinio ir pakankamai plačiai išdėstytų argumentų matyti, kad nuosprendį apeliantas gerai suprato. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuosprendžio vertimas į rusų kalbą apeliantui neabejotinai buvo išsiųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. pranešimu (b. l. 163). Taigi iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka V. B. turėjo galimybę susipažinti su priimtu nuosprendžiu jam suprantama kalba ir atvykęs į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme išdėstyti savo poziciją visais klausimais. Visgi V. B. šios teisės atsisakė, nutarė neatvykti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme bei savo interesus ginti per jo pasirinktą gynėją, kuris posėdžio metu užtikrino teismą, kad apeliantas, nors ir prašė žodinio proceso, tikrai žino apie posėdį ir sutinka, jog byla būtų nagrinėjama jam pačiam nedalyvaujant, jo interesus atstovaujant gynėjui. Posėdžio metu, gynėjas išsakė argumentus, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, taigi nuteistojo teisė į procesą suprantama kalba, kaip ir teisė į gynybą, nebuvo suvaržyta ir tai neturėjo jokios įtakos priimto teismo nuosprendžio teisingumui.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokių BPK pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos teismo nuosprendžiui ir lemti neteisingą bylos baigtį. Tokioje situacijoje naikinti teismo nuosprendį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kaip prašo apeliantas, teismas neturi jokio pagrindo. Pastebėtina, kad vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas gali tik konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar nustačius, kad byloje pažeistos BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytos teismingumo taisyklės. Visi kiti proceso pažeidimai, jei tokių ir buvo, yra ištaisomi bylą tinkamo proceso metu išnagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nors apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl V. B. paskirtos bausmės, visgi pastebėtina, kad skiriant bausmę nei baudžiamasis įstatymas, nei BPK nuostatos taip pat nebuvo pažeistos. Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Visgi Vilniaus miesto apylinkės teismas net ir konstatavęs, jog byloje yra V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, parinko švelniausią bausmės rūšį - baudą. Paskirtos baudos dydis, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį nėra aiškiai per didelis ir yra pagrįstas siekiu užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje yra padaryta klaida nurodant tai, jog V. B. yra vedęs. Tokių duomenų byloje nėra, ši klaida yra techninio pobūdžio apsirikimas, kuris nekeičia teismo nuosprendžio esmės. BPK 361 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė, o 2 dalyje nurodyta, jog teismas turi teisę priimti sprendimus dėl klaidingai nuosprendyje užrašyto nuteistojo vardo, pavardės ar kitų biografijos duomenų. Užtikrinant proceso ekonomiškumo principą ši klaida ištaisoma priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme, o ne nuosprendžio vykdymo stadijoje.

Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje padarytą klaidą nurodant duomenis apie V. B. ir pašalinti iš jos žodį „vedęs“.