Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarimo, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹⁴ str. 1 d. ir nubaustas 500 (penkių šimtų) litų bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-11-26 Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyr.specialistė D. T. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 2K-37 (2.7.) A. Č. už ATPK 214¹⁴ str. 1 d. numatytą pažeidimą, nurodydama, kad: Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau - Inspekcija) 2013-10-18 gavo V. V., (duomenys neskelbtini), 2013-10-03 skundą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad advokatas A. Č. be jo sutikimo į jo darbovietės - (duomenys neskelbtini)- faksą išsiuntė jam asmeniškai skirtą 2013-08-01 raštą „Reikalavimas padengti įsiskolinimą“ ir tokiu būdu jo asmens duomenis, sudarančius privatų gyvenimą, atskleidė visam minėtos tarnybos kolektyvui. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2008. Nr. 22-804) (toliau - ADTAĮ) 30 str. 7 d. numatyta, kad duomenų subjektams (fiziniams asmenims) siunčiami ar pateikiami spausdintiniai rašytiniai informacinio pobūdžio pranešimai apie duomenų subjektams (fiziniams asmenims) suteiktas paslaugas, duomenų subjektų (fizinių asmenų) prievoles, sutarčių su duomenų subjektais (fiziniais asmenimis) vykdymą, sąskaitos, darbdavio darbuotojui skirti atsiskaitymo lapeliai, individualūs komercinio pobūdžio pasiūlymai duomenų subjektams (fiziniams asmenims), kurių turinyje yra nurodomi duomenų subjektų (fizinių asmenų) asmens duomenys, įskaitant, tačiau neapsiribojant, duomenis apie asmens vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, sumokėtus ar nesumokėtus mokesčius, mokėtojo kodą ar numerį, atsiskaitomosios knygelės numerį, privalo būti pateikiami uždaru pavidalu, ant kurio gali būti tik pašto paslaugoms būtina informacija, ir tokiu pranešimų turinys gali būti matomas tik duomenų subjektui (fiziniam asmeniui), kuriam adresuojamas pranešimas, ar su jo sutikimu trečiajam asmeniui, atidarius ar išpakavus pateiktą pranešimą.

Nustatyta, kad advokatas A. Č. į pareiškėjo darbovietės – (duomenys neskelbtini) - faksą (8 5) 2391176 atviru pavidalu 2013-08-28 išsiuntė pareiškėjui adresuotą 2013-08-01 reikalavimą padengti įsiskolinimą, kuriame nurodyti šie pareiškėjo asmens duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, duomenys apie pareiškėjo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2006-01-12 sudarytą Statybos rangos sutartį Nr. 2006-2 ir jos vykdymą. Advokatas A. Č. neturėjo pareiškėjo sutikimo siųsti jam asmeniškai skirtą 2013-08-01 reikalavimą padengti įsiskolinimą į jo darbovietės - (duomenys neskelbtini)- faksą (8 5) 2391176 atviru pavidalu. Nustatyta, kad advokatas A. Č. 2013-08-28 siųsdamas minėtą reikalavimą į pareiškėjo darbovietės - (duomenys neskelbtini) - faksą (8 5) 2391176 atviru pavidalu, automatiniu būdu (faksu) tvarkė (siuntė) pareiškėjo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, duomenis apie pareiškėjo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2006-01-12 sudarytą Statybos rangos sutartį Nr. 2006-2 ir jos vykdymą) pažeisdamas ADTAĮ 30 str. 7 d. ir tuo padarė ATPK 214¹⁴ str. l d. numatytą pažeidimą.

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. Č. atžvilgiu nutraukti nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje rašytiniais įrodymais (AB „Lietuvos paštas“ 2013-08-01 pirmenybinės registruotos pašto korespondencijos kvitu, kvite nurodytos pašto siuntos RN623448195LT paieškos AB „Lietuvos paštas“ interneto svetainėje www.post.lt atspausdintais rezultatais) bei A. Č. paaiškinimais neginčijamai nustatyta, kad adv. A. Č. 2013 m. rugpjūčio 1 d. išsiuntė pirmenybiniu registruotu paštu 2013-08-01 Reikalavimą padengti įsiskolinimą skolininkui V. V. jo gyvenamosios vietos adresu - (duomenys neskelbtini). Tokio siuntimo būdo tinkamumas ir teisėtumas nesukėlė abejonių nei V. V., nei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, nei pirmosios instancijos teismui. Kadangi AB „Lietuvos paštas“ registruota pirmenybinė pašto korespondencija neabejotinai laikytina patikimu ir greitu korespondencijos būdu, adresato adresas buvo nurodytas tiksliai ir laiškas negrįžo siuntėjui, todėl iki Reikalavime nurodyto termino pabaigos (2013 m. rugpjūčio 20 d.), atsižvelgiant į galimą skolininko vėlavimą išsiunčiant atsakymą ir galimai jį siunčiant ne pirmenybiniu paštu pridėjus dar savaitę, buvo ramiai laukiama skolininko V. V. atsakymo ar mokėjimo. Nesulaukus jokios skolininko V. V. reakcijos, A. Č. 2013 m. rugpjūčio 28 d. paskambino skolininkui V. V. į jo viešai skelbiamą darbo telefoną 239 1177. Šio telefoninio pokalbio metu V. V. netikėtai pareiškė, kad jokių dokumentu negavo, bei nurodė atsiųsti jam dokumentus j jo darbinio el. pašto dėžutę (duomenys neskelbtini). Pabandžius nusiųsti el. laišką su prisegtais skenuotais dokumentais, atėjo automatinis atsakymas, kad gavėjo pašto dėžutė yra užpildyta (angl. mailbox is full); tada buvo pabandyta nusiųsti el. laišką be jokių prisegtukų - ir vėl atėjo automatinis atsakymas, kad gavėjo pašto dėžutė yra užpildyta (angl. mailbox is full). Pažymėtina, kad iš esmės neįmanoma nežinoti apie tokią savo el. pašto dėžutės būklę, kad joje susikaupė daugybė neperskaitytų el. laiškų ir kad el. pašto dėžutė negali priimti naujų el. laiškų - taigi tiek skolininko V. V. pareiškimas neva negavus registruoto laiško, tiek jo nurodymas siųsti dokumentus tokiu būdu, kuriuo jie žinomai negalėjo pasiekti gavėjo, vertintini kaip kryptingas nesąžiningas elgesys. Tokioje situacijoje daug kartų buvo bandyta skambinti V. V. - tačiau jis neatsiliepdavo.

Tuo metu iš pašto siuntos RN623448195LT paieškos AB „Lietuvos paštas“ interneto svetainėje www.post.lt rezultatų A. Č. buvo žinoma apie V. V. gyvenamosios vietos adresu išsiųstą registruotą laišką, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. „siunta pristatyta ir įteikta gavėjui ar - pagal įgaliojimą - kitam asmeniui“. Taigi registruotas laiškas buvo įteiktas arba V. V., arba kartu su juo gyvenančiam asmeniui. Būtent tokioje situacijoje A. Č. buvo priverstas 2013 m. rugpjūčio 28 d. siųsti 2013-08-01 Reikalavimą padengti įsiskolinimą ir jo priedus į V. V. darbovietės - (duomenys neskelbtini) - fakso numerį 239 1176. Iš karto po to jis paskambino Žuvininkystės tarnybos priimamojo telefonu 239 1175 ir tarnybos priimamojo darbuotoja (kaip paaiškėjo vėliau - R. S.) patvirtino, kad visi dokumentai gauti ir perduoti V. V..

Pažymima, kad daugiau nei mėnesį nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d., kai į V. V. darbovietės faksą atėjo ir jam į rankas buvo perduotas Reikalavimas padengti įsiskolinimą su priedais, V. V. nemanė, kad jo teisės pažeistos. Ir tiktai per darbovietę įteikus V. V. ieškinį, jam kilo mintis apie neva pažeistas jo teises. Tokios aplinkybės rodo, kad iš tikrųjų V. V. nepasitenkinimą sukėlė ne ikiteisminėje ginčo stadijoje gautas Reikalavimas padengti įsiskolinimą, bet iškėlus civilinę bylą iš Vilniaus apygardos teismo gautas ieškinys. Tačiau kadangi Vilniaus apygardos teismo veiksmų siunčiant V. V. procesinius dokumentus teisėtumas nekelia abejonių, V. V. sugalvojo apskųsti kreditoriaus/ieškovo atstovo adv. A. Č. veiksmus.

Pabrėžiama, kad pagal A. Č. užklausą buvo gauta ir Teismui pateikta AB „Lietuvos paštas“ 2014-01- 14 Pažyma apie registruotosios pašto korespondencijos siuntos įteikimą Nr. 3-309. Šioje pažymoje nurodoma: „Informuojame, kad advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) ir partneriai ((duomenys neskelbtini)) siųsta registruotoji pašto korespondencijos siunta Nr. RN623448195LT, adresuota V. V., (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 2 d. įteikta gavėjui asmeniškai." (b. l. 56). Prie pažymos pridėtas dokumentas „Atiduotų pašto siuntų sąrašas“, kuriame V. V. savo ranka parašė savo pavardę ir pasirašė, neginčijamai patvirtindamas, kad registruotą laišką gavo į rankas (b. l. 57), iš ko spręstina, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. telefoninio pokalbio metu V. V. tyčia melavo A. Č. neva negavęs jam gyvenamosios vietos adresu siųsto registruoto laiško su 2013-08-01 Reikalavimu padengti įsiskolinimą.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tiek Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tiek pirmosios instancijos teismui A. Č. nurodė, kad jis negali būti kaltinamas pažeidęs ADTAĮ, kadangi įstatymas reglamentuoja tik santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas. O, apelianto vertinimu, jis tokių veiksmų neatliko. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sutiko su tokia apelianto pozicija ir laikė, kad atsakomybė jo atveju būtų galima tik nustačius asmens duomenų tvarkymą automatiniu būdu. Tačiau Inspekcijos įsitikinimu, vieną asmens duomenų tvarkymo automatiniu būdu veiksmą A. Č. atliko - o būtent, 2013 m. rugpjūčio 28 d. išsiuntė faksu 2013-08-01 Reikalavimą padengti įsiskolinimą. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nei iki teismo, nei pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl, jos nuomone, dokumento siuntimas faksu laikytinas asmens duomenų tvarkymu automatiniu būdu.

Tuo tarpu sisteminis teisės aiškinimas vienareikšmiškai paneigia nepagrįstą Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos poziciją. Nes ADTAĮ 29 str. 2 d. antras sakinys nustato, kad atsakymas į šį prašymą asmeniui turi būti pateikiamas asmeniškai, paštu, automatiniu būdu arba elektroninių ryšių priemonėmis ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo ir asmens tapatybės patvirtinimo. Taigi atsakymo pateikimas elektroninėmis ryšio priemonėmis nelaikomas atsakymo pateikimu automatiniu būdu. LR Elektroninių ryšių įstatymas nustato, kad elektroniniai ryšiai - signalų perdavimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis. Iš šių ir kitų įstatymo normų akivaizdu, kad prie TEO LT, AB (buvusios AB „Lietuvos telekomas“) viešojo fiksuotojo ryšio tinklo prijungtas fakso aparatas tėra galinis įrenginys, o dokumento siuntimas faksu yra elektroninių ryšių paslauga ir konkrečiai telekomunikacijų paslauga.

A. Č. nurodo, kad tai, kad gali būti ADTAĮ 30 str. 7 d. pažeidimo subjektu, aiškiai reglamentuoja ADTAĮ 30 str. 8 d. Nei Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, nei pirmosios instancijos teismas neteigia, kad apeliantas yra duomenų valdytojas ar asmuo, kurio užsakymu siunčiami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti rašytiniai informacinio pobūdžio pranešimai. Jis dirba advokatų kontoroje, kuriai vadovauja, sutartis su klientais sudaro, pavedimus kontoros advokatams skirsto ir sąskaitas faktūras už kontoros advokatų suteiktas paslaugas išrašo kontoros vadovaujantysis partneris L. M. - taip buvo ir šiuo atveju (pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos sąskaitą faktūrą, kurią išrašė L. M. už A. Č. 2013 m. rugpjūčio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas). Pirmosios instancijos teismo argumentacija susiveda į tai, kad pažeidimą apeliantas padarė pats, todėl yra laikytinas tinkamu subjektu. Tačiau tokio pobūdžio argumentacija negali atstoti pareigos nustatyti, kad jis atitinka įstatymo nustatytus specialiojo subjekto požymius. Turi būti konstatuota, kad A. Č. nėra ADTAĮ 30 str. 8 d. reikalaujamas specialusis subjektas, todėl nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties ir byla turi būti nutraukta.

Inspekcija pateikė atsiliepimą į A. Č. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad prieš 2013 m. rugpjūčio 1 d. siunčiant Reikalavimą padengti įsiskolinimą V. V. į jo darbovietės faksą, minėtas dokumentas šiam asmeniui buvo išsiųstas registruota pašto siunta ir jam įteiktas asmeniškai, todėl nebuvo jokios būtinybės šį dokumentą pakartotinai siųsti ir į asmens darbovietę.

Pažymima, kad A. Č. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ne pagal ADTĮ 30 str. 6 d., o pagal ADTĮ 30 str. 7 d., t.y. už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimas padengti įsiskolinimą buvo pateiktas atviru pavidalu, todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tam, kad būtų nustatyta, ar A. Č. pažeidė ADTĮ 30 str. 7 d., nebuvo būtina nustatyti, ar dėl 2013 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo padengti įsiskolinimą išsiuntimo atviru pavidalu, šiame dokumente esantys pareiškėjo asmens duomenys tapo žinomi tik R. S., ar ir kitiems Žuvininkystės tarnybos darbuotojams.

Inspekcijos teigimu, advokatas A. Č. buvo tinkamas administracinės atsakomybės subjektas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 27 str. 6 d. numatyta, kad advokatams, veikiantiems partnerystės pagrindais, taikomos šio įstatymo 26 str. 2 d. ir 7 d. nuostatos. Šio įstatymo 26 str. 2 d. numatyta, kad teisinių santykių subjektas yra pats advokatas.

Nors A. Č. apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu negali būti taikomos ADTĮ nuostatos, tačiau Inspekcijos vertinimu, tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta. Faksas, priešingai nei teigia apeliantas, yra ne tik galinis telekomunikacijų įrenginys, bet ir duomenų perdavimo priemonė, todėl, akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo padengti įsiskolinimą išsiuntimas faksu laikytinas duomenų tvarkymu automatiniu būdu, kuris reguliuojamas atitinkamomis ADTĮ nuostatomis.

Inspekcija sutinka, kad tam tikrais atvejais, kai nėra galimybės svarbios korespondencijos įteikti asmens gyvenamosios vietos adresu, būtina ją įteikti darbovietės adresu, tačiau net ir esant tokiai situacijai, turi būti vadovaujamasi ADTĮ 30 str. 7 d. nuostatomis, t.y. šiame straipsnyje nustatytą korespondenciją su asmens duomenimis pateikti uždaru pavidalu, kad turinys būtų matomas tik duomenų subjektui.

Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. Č. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 214¹⁴ str. 1 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

ATPK 257 str., numatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais A. Č. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

ATPK 214¹⁴ str. 1 d. įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Ši teisės norma yra blanketinė, t.y. nukreipianti į kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn šio ATPK straipsnio pagrindu, būtina nustatyti, kokie Lietuvos Respublikos įstatymai, jų nuostatos, buvo pažeistos tvarkant asmens duomenis.

Pagal ADTAĮ 30 str. 7 d., duomenų subjektams (fiziniams asmenims) siunčiami ar pateikiami spausdintiniai rašytiniai informacinio pobūdžio pranešimai apie duomenų subjektams (fiziniams asmenims) suteiktas paslaugas, duomenų subjektų (fizinių asmenų) prievoles, sutarčių su duomenų subjektais (fiziniais asmenimis) vykdymą, sąskaitos, darbdavio darbuotojui skirti atsiskaitymo lapeliai, individualūs komercinio pobūdžio pasiūlymai duomenų subjektams (fiziniams asmenims), kurių turinyje yra nurodomi duomenų subjektų (fizinių asmenų) asmens duomenys, įskaitant, tačiau neapsiribojant, duomenis apie asmens vardą ir pavardę, gyvenamąją vietą, sumokėtus ar nesumokėtus mokesčius, mokėtojo kodą ar numerį, atsiskaitomosios knygelės numerį, privalo būti pateikiami uždaru pavidalu, ant kurio gali būti tik pašto paslaugoms būtina informacija, ir tokių pranešimų turinys gali būti matomas tik duomenų subjektui (fiziniam asmeniui), kuriam adresuojamas pranešimas, ar jo sutikimu trečiajam asmeniui, atidarius ar išpakavus pateiktą pranešimą. Šios nuostatos netaikomos, jeigu minėti pranešimai įteikiami asmens duomenų subjektams (fiziniams asmenims) asmeniškai ir konfidencialiai.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio, A. Č., be pareiškėjo V. V. sutikimo į jo darbovietės - (duomenys neskelbtini)- faksą išsiuntė jam asmeniškai skirtą 2013-08-01 raštą „Reikalavimas padengti įsiskolinimą“ ir tokiu būdu jo asmens duomenis, sudarančius privatų gyvenimą, atskleidė visam minėtos tarnybos kolektyvui. Tokiu būdu pažeidė ADTAĮ 30 str. 7 d. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 214¹⁴ str. 1 d. Ginčo dėl to, kad asmeniškai V. V. adresuotas 2013 m. rugpjūčio 1 d. pranešimas pavadinimu „Reikalavimas padengti įsiskolinimą“ buvo išsiųstas adresato darbovietės (duomenys neskelbtini) bendruoju faksu Nr. 852391176, nėra. Iš esmės neneigiama ir aplinkybė, kad susitarimo su V. V. siųsti jam dokumentą tokiu būdu, nebuvo. Tačiau nesutinkama, kad nagrinėjamu atveju A. Č. atžvilgiu gali būti taikomos ADTAĮ nuostatos, kadangi šis įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita, tuo tarpų dokumentų siuntimas faksu, apelianto vertinimu, nelaikytinas šio įstatymo dalyku.

Atmetant tokius A. Č. argumentus, pastebėtina, kad ADTAĮ 1 str. 2 p. įtvirtinta ir tai, kad šis įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis. Tuo tarpu ADTAĮ 30 str. 7 d., kurio pažeidimu kaltinamas A. Č., įtvirtinta duomenų subjekto teisė šioje teisės normoje nurodyto informacinio pobūdžio pranešimą gauti tik uždaru pavidalu, kad tokio pranešimo turinys būtų matomas tik pačiam duomenų subjektui, kuriam ir adresuojamas pranešimas. Šių aplinkybių plotmėje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šią duomenų subjekto teisę, nustatė išimtinį informacijos siuntimo reikalavimą, nurodydamas, kad minėti pranešimai asmeniui gali būti siunčiamas tik uždaru pavidalu, todėl tokio pranešimo siuntimas nesant duomenų subjekto sutikimo, tiek automatiniu būdu, tiek elektroninių ryšių priemonėmis, kurios neužtikrina duomenų saugumo, laikytinas duomenų subjekto teisių pažeidimu.

Šiame kontekste vertinant apelianto argumentus, kad įteikimo darbo vietoje tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 str. 3 d. ir 124 str. 1 d. ir 3 d., kad oficialių dokumentų įteikimo metu kurjeris privalo voką atplėšti, iš jo išimti atitinkamą dokumentą, kuriame dokumento gavėjas pasirašo, kas, apelianto vertinimu, suponuoja išvadą, jog įstatymų leidėjui yra visiškai priimtina, kad adresato darbovietės administracija sužino tų dokumentų turinį, pažymėtina, kad tokie apelianto argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, tai laikytina tik apelianto samprotavimais apie galimą kurjerių darbą siuntų gavėjams pristatant siuntas. Tai, kad pašto siuntą pristatydamas kurjeris, įteikdamas oficialius dokumentus siuntos gavėjui, privalo atplėšti voką, nėra reglamentuota minėtuose CPK nuostatose, tuo tarpu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kurjeris, pristatydamas siuntą, t.y. užklijuotą voką su oficialiais dokumentais, asmeniui įteikia pasirašyti pristatytų siuntų sąraše, kuris ir yra pateikiamas byloje (b. l. 57), bet ne tam tikrame dokumente, kuris būna užklijuotame voke.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad pagal savo esmę ir paskirtį 2013 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimas padengti įsiskolinimą, pateiktas V. V., yra teikiant teisines paslaugas, jau kilus ginčui, ikiteisminėje ginčo stadijoje parengtas teisinis dokumentas, kuris negali būti laikomas informacinio pobūdžio pranešimu ADTAĮ 30 str. 7 d. prasme, pastebėtina, kad informacija plačiąja prasme suprantama kaip tam tikros žinios, nurodymai, paaiškinimai (Didysis lietuvių kalbos žodynas). Iš minėto dokumento matyti, kad šio reikalavimo tekste yra duomenys apie adresatui suteiktą paslaugą – gyvenamojo mūro statybos darbus konkrečiame sklype, rangos sutarties vykdymo eigą, užsakovo prievolę atsiskaityti už atliktus darbus ir sumokėti palūkanas, reikalaujamų sumų dydžius, be to reikalavimo tekste nurodomi adresato asmens duomenys: gyvenamoji vieta, asmens kodas, t.y. pateiktas ne tik reikalavimas asmeniui padengti susidariusį įsiskolinimą, bet ir informacija apie jam suteiktas paslaugas, V. V. sudarytą rangos sutartį, atliktus darbus, jų eigą ir pan., kas leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad toks pranešimas, nepaisant jo pavadinimo „Raginimas padengti įsiskolinimą“, gali ir turi būti laikomas informacinio pobūdžio pranešimu ADTAĮ 30 str. 7 d. prasme.

Analizuojant apelianto argumentus, kad nagrinėjamu atveju jis negali būti laikomas duomenų tvarkytoju ir valdytoju, todėl administracinė atsakomybė jo atžvilgiu negalima, pažymėtina, kad remiantis ADTAĮ 53 p., atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą taikoma duomenų valdytojams, duomenų tvarkytojams ir kitiems asmenims. ADTAĮ 2 str. 6 d. numatyta, kad duomenų tvarkytojas – juridinis ar fizinis (kuris nėra duomenų valdytojo darbuotojas) asmuo, duomenų valdytojo įgaliotas tvarkyti asmens duomenis. Analizuojant administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą pastebėtina, kad A. Č. reikalavimą padengti įsiskolinimą parengė remdamasis 2013 m. liepos 30 d. atstovavimo sutartimi, sudaryta tarp advokato A. Č. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri A. Č. suteikė teisę kliento, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą, parengti pretenziją ir kitus procesinius dokumentus. Šios sutarties įgyvendinimui jam buvo patikėti skolininko, t.y. V. V. asmens duomenys. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 3 p., advokatas privalo saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėjo advokatui skolininko, t.y. V. V., asmens duomenis, kurie, A. Č. siunčiant raginimą padengti įsiskolinimą į V. V. darbovietę atviru tekstu buvo atskleisti V. V. kolegoms. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarydama su advokatu A. Č. atstovavimo sutartį ir suteikdama advokatui teisę UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą, nedavė advokatui jokių nurodymų ar užsakymų, kokiu būdu turi būti siunčiama pretenzija skolininkui, kaip, kokiu būdu turi būti vykdomas skolos išieškojimas iš skolininko. Pretenzijos siuntimo laiką, vietą ir būdą nagrinėjamu atveju pasirinko administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, jis pažeidimo padarymo metu disponavo V. V. asmens duomenimis, turėjo galimybę juos valdyti ir tvarkyti, todėl jis laikytinas tinkamu ADTAĮ 53 p., tuo pačiu ir ATPK 214¹⁴ str. 1 d. subjektu.

Atmetant A. Č. apeliacinio skundo argumentus, kad V. V. elgėsi nesąžiningai, meluodamas, kad reikalavimo padengti įsiskolinimą, siųsto jam registruotu paštu, jis negavo, neatsiliepdamas į A. Č. telefoninius skambučius, pažymėtina, kad šios aplinkybės nešalina A. Č. atsakomybės už ADTAĮ normos pažeidimą. Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos skolos išieškojimą perdavus į teismą civilinio proceso tvarka, bet ne grindžiant kaltės savo veiksmuose nebuvimą administracinio teisės pažeidimo teisenoje. Be to, kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos, advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) ir partneriai ((duomenys neskelbtini)) siųsta registruotoji pašto korespondencijos siunta Nr. RN623448195LT, adresuota V. V., (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo įteikta pačiam V. V., apie ką jis patvirtino savo parašu (b. l. 56-57). Pažymėtina ir tai, kad reikalavimu padengti įsiskolinimą, išsiųstu V. V. faksu į jo darbovietę, pranešama, kad Bendrovė paskutinį kartą ragina V. V. gera valia ne vėliau kaip 2013 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti Bendrovei įsiskolinimą su palūkanomis, tačiau šis dokumentas V. V. darbovietei faksu buvo išsiųstas jau praėjus Raginime nurodytam terminui, t.y. 2013 m. rugpjūčio 28 d., todėl nėra aišku, kam reikėjo papildomai siųsti šį dokumentą, kuomet jame nustatytas įsipareigojimų įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs.

Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, pastebėtina ir tai, kad V. V. vengimas priimti jam siunčiamus oficialius dokumentus, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, kadangi šioje byloje analizuojami A. Č., kaip duomenų valdytojo ir tvarkytojo, neteisėti veiksmai, bet ne V. V. veiksmai, kurie priskiriami civilinės teisės dalykui. Be to, aukštesnysis teismas pabrėžia, kad tam tikrų oficialių dokumentų įteikimas asmeniui per jo darbovietę yra galimas, tačiau įteikiant asmeniui dokumentus tokiu būdu, turi būti laikomasi nustatytos tvarkos, t.y. tokie dokumentai turi būti siunčiami uždaru pavidalu, kad jie būtų matomi tik pačiam jų gavėjui, bet ne kitiems asmenims. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta Inspekcijos atstovė, kartais būna sunku asmeniui įteikti oficialius dokumentus į jo gyvenamąją vietą, nes dažnai asmenys tokių dokumentų nepriima ir pan. ir būtent tokiu atveju galima siųsti dokumentus per asmens darbovietę, tačiau tai turi būti daroma griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, pvz. siunčiami dokumentai gali būti supakuojami į voką, parašoma, kad dokumentus reikia įteikti asmeniškai ir tokie dokumentai tiesiog siunčiami su lydraščiu, kuriuo prašoma neatplėšti voko (b. l. 60).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, procesiniai pažeidimai nebuvo nustatyti. Naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarimą palikti nepakeistą, A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.