Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-366/2013

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00012-2012-0

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d., ir nubaustas 10 MGL (1300 Lt) bauda. Iš A. G. nukentėjusiajai A. V. priteista 221,72 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio mėn. 27 d., apie 17.00 val., veikdamas tiesiogine tyčia, viešoje vietoje, tai yra parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matant pardavėjai bei keliems pirkėjams, nederamais veiksmais – liesdamas A. V. intymias kūno vietas, vadindamas „boba“, sakydamas, kad jam dar niekas nepasipriešino, tokiu būdu viešai veiksmais ir žodžiais ją užgauliai pažemino.

Apeliantas tvirtina, kad įvykio metu girtas nebuvo. Po įvykio iš skausmo ir iš susijaudinimo bei patirto didelio streso išgėrė kelis gurkšnius nusipirkto alaus, kas lėmė alkotesterio parodymus. Šį faktą teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau apeliantui neaišku, kodėl teismas, pagrįstai paneigęs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus apie jo girtumą, vis tik vadovavosi negatyviais ir visiškai subjektyviais tų pačių liudytojų parodymais, charakterizuojančiais tiek jo elgesį, tiek jo asmenybę. Skundu atkreipiamas dėmesys į tai, kad nė vienas iš liudytojų, išskyrus J. V., įvykio nematė. Apelianto teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė remdamasis tik savo vidiniu įsitikinimu, o ne objektyviomis bylos aplinkybėmis ir įrodymais, abejones vertindamas nukentėjusios, o ne jo naudai.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji A. V. prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, apelianto A. G. apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginys, jog A. G. neturėjo jokio tikslo liesti jos ir nelietė, yra pilnai paneigtas liudytojų ir jos nuosekliais parodymais teisiamojo posėdžio metu. Nuteistasis skunde nurodydamas, kad „jos neliečiau", vėliau teigia, kad jis ją neva supainiojo su kita parduotuvės darbuotoja dėl silpno regėjimo. Tačiau silpnas regėjimas, nukentėjusiosios manymu, nesuteikia teisės įžūliai ir seksualiai priekabiauti prie moterų, nepriklausomai nuo to, ar jos yra pirkėjos, ar pardavėjos. Apeliacinio skundo argumentas apie skirtingą ištrauktų iš palaidinės sagų skaičių, kurį nurodė ji ir jos vyras, nukentėjusiosios nuomone, apelianto kaltės nepaneigia.

Nors pirmosios instancijos teismas nepatikėjo jos ir liudytojų parodymais, kad A. G. įvykio metu buvo neblaivus, tačiau pagrįstai pagal liudytojų nuoseklius jį charakterizuojančius parodymus padarė išvadą, kad nuteistasis linkęs vartoti alkoholinius gėrimus, elgiasi neadekvačiai, gąsdindamas parduotuvės lankytojus. Pats A. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo santykiai su liudytojomis I. A. ir J. V. yra geri, nėra susipykę, todėl nėra pagrindo manyti, kad šios liudytojos jį apkalbėjo. Todėl apelianto argumentas, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nukentėjusiosios teigimu, yra neteisingas, todėl atmestinas. Skundžiamu nuosprendžiu priteista turtinė ir neturtinė žala yra tik nedidelė dalis jos patirtos žalos, todėl apelianto siekis išvengti jos atlyginimo, nukentėjusiosios vertinimu, yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą, nukentėjusioji prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai A. G. pripažino kaltu pagal BK 155 str. 1 d., dėl A. V. įžeidimo, kuris pasireiškė nepagarbiais veiksmais bei žodžiais užgauliai pažeminant nukentėjusiąją.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad nuteistojo veiksmai – liečiant A. V. intymias kūno vietas, vadinant ją „boba“, sakant, kad jam dar niekas nesipriešino, atitinka BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nors nuteistasis teigia, kad byloje nėra jo kaltės įrodymų, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas yra įrodytas nukentėjusiosios A. V., liudytojų G. S., I. A., J. V. ir G. V. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nukentėjusiosios A. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl netikėti jais pagrindo nėra. Tiek skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka, tiek ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės apie A. G. elgesį tarpusavyje sutapo, esminių prieštaravimų nėra nustatyta. Nukentėjusioji parodė, kad jai būnant pasilenkusiai, A. G. palietė jos kojas ties šlaunimis, jai surikus „ką tu sau leidi“, A. G. atsakė, „kad nei viena boba jam nepasipriešino“ ir griebė už bliuzelės, paliesdamas krūtinę (b.l. 1, 87-88). Šias aplinkybės iš dalies patvirtina ir kiti liudytojai. Liudytoja G. S., kuri atsitiktinai užsuko į parduotuvę, parodė, kad įeinant į parduotuvę ji išgirdo triukšmą, pamatė vyriškį, kuris stovėjo ir gestikuliavo, keikėsi, rėkė „aš jus visas patvarkysiu“(b.l. 89). Liudytoja J. V. tiesiogiai mačiusi įvykį parodė, kad matė kaip A. G. tiesė ranką link A. V. kojos, tada išgirdo moters balsą sakant „ką jūs sau leidžiate“, matė kaip A. G. kėlėsi nuo grindų, jis keikėsi, sakė „aš jums dabar parodysiu“. Moters bliuzelė buvo išplėšta, ji buvo supykusi, išraudusi. Būdavo, kad A. G. atėjęs į parduotuvę liesdavo pardavėjas už rankų, krūtinės (b.l. 90-92). Liudytojas G. V. parodė, kad A. V., jo sutuoktinė, iš parduotuvės grįžo susijaudinusi, buvo išplėšytos bliuzelės sagos, ji sakė, kad prie jos parduotuvėje prikibo vyriškis, ją lietė, po įvykio ji gėrė vaistus, bando pamiršti šį nemalonų įvykį (b.l. 103-104). Nors liudytojas G. V. yra nukentėjusiosios sutuoktinis, tačiau atsižvelgus į tai, jog jo parodymai atitiko ne tik nukentėjusiosios, bet ir kitų minėtų liudytojų parodymus, apylinkės teismas pagrįstai pripažindamas A. G. kaltu rėmėsi iš šiais parodymais, kaip netiesioginiu įrodymu. Be to, nors ir liudytoja I. A. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jos parodymai apie tai, jog po įvykio atėjusi į darbovietę ji bendravo su kolege J. V., kuri nurodė, kad A. G. priekabiavo prie A. V. (b.l. 90), taipogi iš dalies patvirtina nusikalstamą A. G. elgesį. Pažymėtina, jog I. A. taip pat parodė, kad A. G. mėgsta liestis prie pardavėjų, galima pagalvoti, kad jis turi seksualinių poreikių. Taigi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, patvirtina, kad A. G., visuomenėje nepriimtinu elgesiu, pažeidė įstatymo saugomas vertybes – asmens, o būtent A. V. garbę ir orumą. Tokiu būdu apeliacinio skundo teiginiai, jog jis nelietė A. V., o manydamas, kad tai yra pardavėja, ją kalbino, atmetami kaip nepagrįsti. Apelianto teiginiai, jog jis dėl regėjimo negalios nematė, kad A. V. nėra pardavėja, yra abejotini, atsižvelgus į tai, jog pardavėjos dėvi specialią aprangą, be to, nors A. V. akcentuoja, kad gerai nemato, tačiau į parduotuvę eina be akinių ir, pasak parduotuvės darbuotojų, joms nesutikus paduoti prekių, jis pats savarankiškai išsirenka prekes ir už jas sumoka (b.l. 90-91). Visa tai bei A. G. incidento metu išsakyti žodžiai „kad nei viena boba jam nepasipriešino“ suteikia pagrindą išvadai, jog A. G. liesdamas A. V. suprato, kad liečia ne pardavėją ir suvokė, kad tokiu savo elgesiu nepadoriai įvertina jos asmenybę, pažemindamas ją ne tik jos, bet ir kitų asmenų, tuo metu buvusių parduotuvėje, akyse. Taigi A. G. nepadoriu elgesiu bei užgauliais pasisakymais, kurie akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškos moralės reikalavimams, išreiškė savo neigiamą bei nepadorų požiūrį į A. V., taip pažemindamas jos garbę ir orumą, todėl baudžiamojon atsakomybėn yra patrauktas pagrįstai ir teisėtai.

Pažymėtina, kad nei viena liudytoja, nei su nukentėjusiąja, nei su nuteistuoju nėra siejama jokiais asmeniniais santykiais, jie vienas kitą pažįsta tik iš matymo, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie jų galimą šališkumą. Liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai atitiko tikrąsias faktines aplinkybes, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Nors liudytojų parodymai apie A. G. neblaivumą, įvertinus visumą byloje esančių duomenų, toje dalyje buvo atmesti, tačiau tai nepaneigia šių liudytojų parodymų patikimumo ir objektyvumo. Kadangi nagrinėjant bylą jokių objektyvių galimybių nustatyti A. G. blaivumo lygį įvykio metu nebuvo, apylinkės teismas pagrįstai kilusias abejones dėl A. G. neblaivumo vertino jo naudai ir konstatavo A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Toks teismo sprendimas kaip tik ir parodo, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino visapusiškai, atsižvelgdamas tiek į A. G. kaltinančius tiek ir į teisinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis (kaltinamasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokiu būdu nuteistojo nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi A. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, skundžiamas nuosprendis yra motyvuotas, jame nėra prieštaravimų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Pirmos instancijos teismas parinkdamas ir paskirdamas bausmę, BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę bei kitas svarbias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. G. paskirta bausmė individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas taipogi teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, tinkamai vadovavosi BPK bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės ir turtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai išdėstytos teismo išvados dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei nustatytos žalos dydžio, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Keisti priteisto civilinio ieškinio dydį nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.