- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- A-525-53-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01557-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Š. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškėjo naudai priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos.
Nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2012 m. birželio 7 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, buvo kalinamas kartu su trimis asmenimis kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m nors, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, vienam asmeniui tenkamas minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teigė, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 8−12), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad tam tikrais laikotarpiais, patenkančiais į pareiškėjo skunde nurodytą jo bausmės atlikimo laiką, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs, o 2012 m. balandžio 30 d. rytą, bei nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 7 d. asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitikimo minėtos higienos normos reikalavimus. Paaiškino, kad, atvykusius asmenis skirstant į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekti teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkelti į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, pagal iš anksto sudarytą planą, atliekamas remontas, tam skirtas lėšas gavus iš valstybės biudžeto. Kameras tvarkytis privalo patys kalinamieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išdalintas į kameras, išskyrus karantino kameras. Joms priklausantis valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje ir išduodamas pareikalavus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja suimtųjų (nuteistųjų) kamerose palaikyti tvarką. Pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybė santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 47−49), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad nepaisant nuolatinio Lukiškių TI-K perpildymo, Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerint suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kurios būtų pabloginusios jo buvimas minėtoje įstaigoje nėra, ir tai nėra tiesiogiai susiję su Lukiškių TI-K ar Departamento veiksmais. Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu kalinimo vykdymu. Teigė, jog vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, susijusius su jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygomis, būtina atsižvelgti į tai, kad minėtame skunde teismui pareiškėjas nurodė tik vieną esminį nusiskundimą − gyvenamojo ploto trūkumą. Iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, sąlygojęs tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių neteisėtų veiksmų ėmėsi valstybės atstovai, ar kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K. Teigė, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, jog laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Siekiant pagerinti įkalintų asmenų gyvenamąją aplinką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009−2017 metų planą. Vienas pagrindinių šios strategijos tikslų − per trumpiausią laiką ir kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 67−71) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė R. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių teismo praktika. Pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nebepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos, tačiau, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas, išskyrus 2012 m. kovo 30 d. rytą bei 2012 m. gegužės 31 d. – 2012 m. birželio 7 d. periodą, buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad jis daug kartų skundėsi galvos skausmais, dėl nerimo, nemigos, dirglumo buvo konsultuojamas psichiatro, paskirtas gydymas. Atsakovas, siekdamas užtikrinti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą organizuodamas jo gydymą. Tačiau tai, kad pareiškėjas apie 4 mėnesius buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teismas darė išvadą, jog šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pabrėžė, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Vertino, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens motyvai, kad neįmanoma laikytis visų reikalavimų dėl didelio kalinamų asmenų skaičiaus, nešalina atsakomybės už Konvencijos pažeidimus. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinę atsakomybę (6.271 str.) ir neturtinę žalą (6.250 str.), pažymėjo, atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, įrodymų pateikime teismui paliekant rungtyniškumo principą. Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Pabrėžė, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Vertinęs įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 6 mėnesius buvo kalinamas perpildytose kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Teismas, atsižvelgęs į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt) bei visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisiama neturtinė žala, jos dydį įvertinant 1 000 Lt.
III.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79−81), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:
1. Lukiškių TI-K kartu su atiliepimu pateiktų duomenų apie kamerų skaičius, jų plotus, juose buvusių asmenų skaičius, apskaičiuojant kameros plotą vienam asmeniui, negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta kelis kartus. Dėl šių priežasčių, nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui konkrečią dieną. Teigia, jog esant tokiai kaitai, tam tikromis dienomis asmeniui galbūt tekusio mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinant kaip tęstinio intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.
2. Atkreipia dėmesį, jog teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, siekdamas užtikrinti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą organizuodamas jo gydymą. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad laiku suteikta pagalba, reikiamas gydymas bei suteikti reikiami gydymui vaistai negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvių neigiamų pojūčių, kurie truktų visą laiką nepertraukiamai.
3. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Teigia, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas negali būti pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos tenkinti. Atkreipia dėmesį, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais, teisės pažeidimo pripažinimas, gali būti tinkamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pareiškėjui reikalaujant atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, atsiradusią jį kalinant nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos buvo sudarytos ir neturtinė žala patirta dėl to, jog jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos. Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Bylos duomenimis, pateiktais Lukiškių TI-K, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. gruodžio 19 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 114, plotas − 7,31 kv. m (vakare 3 asmenys kameroje), 2011 m. gruodžio 20 d. – 2012 m. sausio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 196, plotas − 7,94 kv. m (ryte ir vakare 3−4 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 17 d. – 2012 m. sausio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 176, plotas − 7,94 kv. m (ryte ir vakare 3−4 asmenys); 2012 sausio 30 d. išvyko į Rokiškio areštinę; 2012 m. vasario 6 d. atvyko iš Rokiškio areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 115, plotas − 7,45 kv. m (vakare − 2 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 156, plotas − 7,94 kv. m (ryte − 3, vakare − 4 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 8 d. – 2012 m. vasario 12 d. kamera Nr. 176, plotas − 7,94 kv. m (ryte, vakare − 4 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 13 d. išvyko į Rokiškio areštinę; 2012 m. vasario 20 d. atvyko iš Rokiškio areštinės ir iki 2012 m. balandžio 16 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 255, plotas − 24,38 kv. m (ryte ir vakare 8−11 asmenų); 2012 m. balandžio 17 d. išvyko į Panevėžio areštinę; 2012 m. balandžio 24 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir iki 2012 m. gegužės 9 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 252, plotas − 42,33 kv. m (ryte ir vakare – 11−14 asmenų); 2012 m. gegužės 10 d. išvyko į Panevėžio areštinę; 2012 m. gegužės 30 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, plotas − 7,38 kv. m (vakare − 2 asmenys kameroje); 2012 m. gegužės 31 d. – 2012 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 391, plotas − 34,27 kv. m (ryte ir vakare 2−4 asmenys kameroje). Taigi, pareiškėjas, išskyrus laikotarpius, kai buvo išvykęs į Panevėžio areštinę bei laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 7 d., buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam asmeniui − 3,6 kv. m.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1247/2012, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010).
Atsakant į apelianto argumentus, kad dėl didelės asmenų kamerose kaitos, nėra galimybės objektyviai nustatyti koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko konkrečią dieną, bei kad pareiškėjas reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).
Nagrinėjamu atveju, byloje nepaneigta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2012 m. birželio 7 d. t. y. beveik šešis mėnesius buvo laikomas kamerose kuriose kiekvienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv.m kameros ploto. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastai dėl kalinimo patiriamus suvaržymus. Todėl, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmais – pareiškėjo kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, žala − pareiškėjui kilo esminiai nepatogumai ir dvasinės kančios, tarp jų (institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos) egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – žala atsirado dėl neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ir toliau vertintinas tik piniginės kompensacijos dydžio klausimas.
Pagal įstatymą, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga − nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-278/2012).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, atsižvelgdamas faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt) bei visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisingai nusprendė, kad 1 000 Lt išmoka yra tinkama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ši suma, nėra aiškiai per didelė ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.