- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-2684-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- Nordea Bank Finland Plc
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-75-155/2012 pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas E. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2008-07-28 Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S vienašališką nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2011-01-04 kreipėsi į hipotekos skyrių, prašydamas areštuoti įkeistą turtą ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-02-23 nutartimi Nr. 43-1N/2011 patenkino atsakovo prašymą, argumentuodamas ją tuo, jog bankas su E. D. 2010-12-07 nutraukė kreditavimo sutartį. Apie tai, kad minėta kreditavimo sutartis nutraukta, ieškovas sužinojo iš atsakovo pateiktų atsiliepimų bei prie atsiliepimo pridėtų dokumentų, kurių tarpe buvo banko 2010-12-07 pranešimas Nr. 13356 apie sutarties nutraukimą. Ant voko, kuriame buvo siunčiamas pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui, padaryta atžyma, jog gavėjas yra išvykęs į užsienį. Ieškovas pažymėjo, jog bankas net nemėgino išsiųsti pranešimą apie sutarties nutraukimą E. D. atstovui, kuris buvo įgaliotas veikti ieškovo vardu, nors atsakovui apie pagal įgaliojimą veikiantį asmenį buvo žinoma, kadangi jis turėjo jo visus duomenis. Kreditavimo sutartis Nr. BK080774S su ieškovu nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidus sutarties sąlygas ir įstatymą. Tiek sutartiniai įsipareigojimai, tiek įstatymas reikalauja, kad kredito davėjas tinkamai iš anksto informuotų kredito gavėją apie tai, kad ketinama nutraukti sutartį ir suteikti galimybę kredito gavėjui įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus ir, kad realiai pasiųstas pranešimas tapo žinomas adresatui, t.y. pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (LR CK 6.217 str., 6.218 str., 6.228 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutartį, pateikė bankui savo asmeninius duomenis, įskaitant ir gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 14.1.1 p. buvo numatyta ieškovo pareiga informuoti banką apie pasikeitusį adresą. Jokių kitų duomenų apie kitos gyvenamosios vietos adresą ieškovas atsakovui nebuvo pateikęs. Ieškovas bankui turėjo iš anksto pranešti, jeigu negali laiku gauti ar apskritai negauna pašto korespondencijos paties ieškovo nurodytu adresu. Pagal LR CK 2.17 str. 3 d. jeigu asmuo neįvykdo pareigos pranešti apie savo pasikeitusią gyvenamąją vietą, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Bankas, prieš sudarydamas 2010-04-07 papildomą susitarimą su ieškovu, jam ne kartą siuntė priminimus apie susidariusią skolą bei reikalavimus mokėti skolą adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, jog bankas vienašališkai nutraukė 2008-07-08 Kreditavimo sutartį dėl ieškovo mokėjimo prievolių esminio pažeidimo. Būtent mokėjimo prievolės terminų praleidimas yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu ir ieškovo pateikti abstraktūs argumentai, kad bankas nevertino galimybės, kad kredito gavėjas gali patirti didelių nuostolių ar prievolė buvo nevykdyta tyčia, neturi teisinės reikšmės. 2010-04-07 papildomame susitarime numatyta, kad negrąžinta kredito suma pagal 2008-07-28 Kreditavimo sutartį yra 112052,99 eurų, kuri yra didinama iki bendros 112349,24 eurų kredito sumos. Ieškovas pradėjo sistemingai pažeidinėti kredito sutartyje numatytą mokėjimo grafiką nuo 2009-07-20. Sudarius 2010-04-07 papildomą susitarimą, ieškovas nepaisė banko siekio bendradarbiauti ir nevykdė savo įsipareigojimų, nes nepraėjus nei mėnesiui, ieškovas vėl laiku nesumokėjo įmokos bankui, taip pažeisdamas mokėjimo tvarką. Bankas tinkamai informuodamas ir ilgą laiką nesulaukdamas įmokų iš E. D., pagrįstai manė, kad kredito sutartis ir toliau nebus tinkamai vykdoma. Atsakovas teigia, jog ieškovas nepateikė jokių pagristų aplinkybių, įrodančių tariamą atsakovo nesąžiningumą. Priešingai, bankas siekė bendradarbiavimo ir šalių susitarimo tąsos. Ieškovui nemokant nustatytų įmokų, bankas reguliariai įspėdavo E. D., kad nesumokėjus skolos, kredito sutartis gali būti vienašališkai nutraukta (LR CK 6.166 str., 6.217 str., 6.218 str., 6.228 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-23 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš E. D. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai. Teismas nustatė, jog ginčo šalys 2008-07-28 sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/07/74S (b.l. 10-14) pagal kurią ieškovui E. D. buvo suteikta 112951,81 eurų kredito suma žemės sklypo, gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui ir statybai. Sutartimi sulygta kredito grąžinimo pradžios data 2009-08-20; paskutinė kredito gražinimo data nustatyta 2048-07-20. 2010-04-07 sutarties šalys sudarė Papildomą susitarimą Nr. BKP 10/04/15S (b.l. 15-17), kuriame pripažino, kad mokėjimai pagal 2008-07-28 būsto kreditavimo sutartį yra laiku nevykdomi, susitarė pagal naują redakciją išdėstyti sutarties sąlygas, susitarė kredito dalies grąžinimo terminą atidėti iki 2011-03-20, paliekant pareigą iki šio laiko mokėti tik sutartas palūkanas. Teismas konstatavo, jog tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas nevykdo įsipareigojimų, prisiimtų 2008-07-28 būsto kreditavimo sutartimi ir 2010-04-07 papildomu susitarimu, kad ginčo šalys Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 13.1 punktu susitarė dėl galimybės atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį. Ginčo dėl to, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo vienašališkam sutarties nutraukimui, taip pat nėra. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas kildinamas dėl to, kad atsakovas pažeidė vienašališkos kreditavimo sutarties nutraukimo būdui keliamus formalius reikalavimus, nes ieškovas sutartyje sulygta tvarka nebuvo informuotas apie sutarties nutraukimą ir kad sutarties nutraukimas neatitinka sąžiningumo, bendradarbiavimo principų. Teismas nustatė, jog byloje yra 2010-12-07 pranešimas apie sutarties nutraukimą, surašytas ieškovui E. D. adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 47). Registruoto pranešimo siuntos grąžinimo dokumentas patvirtina, kad išsiųsta siunta pasiekė ieškovo E. D. gyvenamąją vietą, kurią jis nurodė atsakovui Kreditavimo sutarties 1.2 punkte. Išsiųstas pranešimas asmeniškai neįteiktas ieškovui. Neįteikimo priežastį patvirtina atžyma, esanti registruotoje siuntoje (b.l. 54). Pranešimas asmeniškai neįteiktas dėl to, kad siuntos gavėjas negyvena nurodytu adresu, nes yra išvykęs į užsienį. Tai, kad ieškovas gyveno ir dirbo užsienyje, patvirtina ir ieškinio turinys. Apie pasikeitusią buvimo/gyvenamą vietą, apie galimybę kitokiu adresu teikti informaciją ieškovas atsakovui nepranešė, jo neinformavo, todėl sprendžiant išsiųsto pranešimo ieškovui gavimo klausimą, teismas atsižvelgė į ginčo šalių sutartį. Ginčo šalys Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 15 p. aptarė pranešimų (b.l. 14) teisinius santykius; sulygo, kad yra susitariama, jog pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu; kad šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo banko siunčiamų pranešimų ar, kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šiuo sutarties straipsniu ginčo šalys aptarė pranešimų siuntimo adreso klausimą, ieškovo pareigą pranešti apie pasikeitusį adresą, susitarė dėl išsiųsto pranešimo įteikimo pripažinimo, dėl pretenzijų ar sutarties sąlygos kitokio aiškinimo negalimumo. Ginčo sutarties Bendrosios dalies 15 p. nėra ginčijamas, jo pripažinti nesąžiningu, neteisingu ar neatitinkančių kitų teisės principų pagrindo nėra. Priešingai, Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 15 p. nuostatose yra įtvirtinta abiejų sutartį pasirašiusių šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Sutarties vykdymo eigoje aptarta teisė nurodyti kitokį kontaktinį adresą, aptarta pareiga išsiųsti registruoto pobūdžio siuntą, nustatytos įteikimo faktą konstatuojančios būtinosios aplinkybės. Teismas konstatavo, jog Kreditavimo sutarties 15 p. nuostata atitinka sutarties vykdymo bendradarbiavimo principą, užtikrina gyvenamos vietos, kontaktinio adreso keitimo galimybę, užtikrina ieškovui teisę sudėtingesne forma (registruotu paštu) ir atitinkamai patikimiau gauti siunčiamą informaciją, iš kitos pusės suteikia teisę atsakovui tinkamai, laikantis sutartimi sulygtos sąlygos reikalavimų gauti sutartinį pagrindą, patvirtinantį išsiųsto pranešimo įteikimo faktą ir taip užkertant galimybę piktnaudžiauti, vengti pranešimo priėmimo. Ieškovas neįrodė, kad informavo atsakovą apie kitą savo buvimo vietą, neįrodė, kad pranešimą atsakovas turėjo išsiųsti ne adresu (duomenys neskelbtini), bet kitu adresu. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą išsiųstas registruotu paštu ir, kad siuntą registravo UAB ”Vilpostus” (b.l. 54). Teismas nurodė, jog byloje neginčyta, kad ieškovas tinkamai nevykdė būsto kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – sulygtais terminais ir sulygtu dydžiu nemokėjo atsakovui sutarto kredito sumos, palūkanų. Byloje yra visa eilė priminimų, raginimų, įspėjimų, adresuotų ieškovui dėl būsto kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Anksčiausias priminimas surašytas 2009-08-03 (b.l. 46), kiti priminimai (b.l. 41, 42 - 44) yra surašyti vėliau. Teismas konstatavo, jog šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas sistemingai, nuo 2009-07-20 pažeidinėjo mokėjimo grafiką. Mokėjimo grafiko pažeidimas sąlygojo 2010-04-07 papildomo susitarimo sudarymo faktą. Tačiau ir po papildomo susitarimo, kuriuo buvusi pagal 2008-07-28 kredito sutartį suma 112051,99 eurų padidinta iki bendros 112349,24 eurų sumos ieškovas ir toliau vengė mokėjimų pagal nustatytą grafiką. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys suteikė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Teismas nurodė, jog sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro banko sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumu, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos patvirtina, kad finansų sistemos stabilumas yra viešas interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Ieškovas ilgą laiką ir periodiškai, t.y. ilgiau kaip vienerius metus nesilaikė būsto kreditavimo sutartimi sulygto grafiko, nevykdė įsipareigojimų, nemokėjo jam tenkančių piniginių mokėjimų. Teismas konstatavo, jog 2012-03-12 LKAB ”Klaipėdos smeltė” pažyma Nr. 01/01/93 apie gautas pajamas nepatvirtina būsto kreditavimo sutartimi prisiimtos prievolės vykdymo ir ieškovo siekio vykdyti prievolę. Pažyma patvirtina tik ieškovo statusą: ieškovas dirba, jo trijų mėnesių pajamos yra 6283,37 Lt dydžio. Pagal pateiktą pažymą negalima nustatyti tikrosios ieškovo valios vykdyti kreditavimo sutartį. Jokių aktyvių veiksmų, nukreipiančių į realų sutarties vykdymą, ieškovas neatliko. Krizės laikotarpis nėra priežastis atleisti ieškovą nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Neturėjimas pakankamų pajamų sutartiniam įsipareigojimui vykdyti dėl darbo neturėjimo irgi neatleidžia ieškovo nuo sutartinio įsipareigojimo vykdymo. Šios priežastys nėra svarbios ir nėra reikšmingos, vertinant sutarties nevykdymo aplinkybes. Kitokių priežasčių, sąlygojusių sutarties nevykdymą ieškovas neįvardijo. Pasyvus ieškovo elgesys sutarties vykdymo procese, nebuvimas svarių priežasčių, sąlygojusių sutarties tinkamą nevykdymą leidžia teismui pripažinti, kad ieškovo veiksmai turi didelio neatsargumo požymius, kad dėl to jis esmingai pažeidžia sutarties sąlygas. Teismas nustatė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas realiai rengėsi įvykdyti sutartį ir kad dėl sutarties nutraukimo jis gali patirti labai didelius nuostolius. Ieškovo gyvenamoji vieta nesutampa su įkeistu pagal ginčo būsto kreditavimo sutartį būstu, nesutampa su nurodytu kredito paskirties objektu. Ieškovas turi kitą gyvenamą vietą, kitoje ne įkeisto turto vietoje yra nustatyta jo deklaruota gyvenamoji vieta, šią kitą vietą, kaip savo gyvenamą vietą, ieškovas įvardija ir ieškinio pareiškime, todėl, teisė į būstą ieškovui yra užtikrinta kita realiai disponuojama teise į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nėra CK 6.217 str. 2 d. įvardytų aplinkybių, kurios suvaržytų teisę ieškovo padarytą sutarties pažeidimą nepripažinti esminiu pažeidimu. Teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo ieškinio tenkinimui ir pagal CK 6.218 str. reglamentavimą, nes atsakovas tinkamai, vadovaudamasis sutartimi sulygta tvarka pranešė ieškovui apie sutarties nutraukimą (CK 6.217 str. 2 d, 6.218 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas E. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodė, kad šalių sudaryta 2008-07-28 Kreditavimo sutartis Nr. BK080774S nutraukta neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidus sutarties sąlygas bei įstatymą, kuriame nurodoma, jog vienos šalies sutarties nevykdymas ar netinkamai vykdymas yra esminis jos pažeidimas. Kredito davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą kredito gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai įmanoma atlikti. Tiek įstatymas, tiek sutartis reikalauja, kad kredito davėjas tinkamai iš anksto informuotų kredito gavėją apie tai, jog ketinama nutraukti sutartį ir suteikti galimybę kredito gavėjui įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus ir kad realiai pasiųstas pranešimas tapo žinomas adresatui, t.y. pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą. Ta aplinkybė, jog bankas tiek savo atsiliepime, tiek įstatyme mini, jog ieškovui buvo tinkamai įteiktas raštiškas pranešimas apie sutarties nutraukimą yra jų pačių savo teiginių paneigimas, nes atsakovas pateikė voką su atžyma, kad nei ieškovui asmeniškai, nei jo atstovui ar šeimos nariui joks pranešimas pasirašytinai nebuvo įteiktas. Atsakovui pakako to, jog ant grįžusio voko buvo padaryta atžyma, kad adresatas išvykęs į užsienį ir be jokio įspėjimo vienašališkai nutraukė sutartį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą aplinkybę, net neįžvelgė jokio pažeidimo iš atsakovo pusės. Apeliantas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo norą geranoriškai susitarti su atsakovu, dėl sutarties mokėjimų atnaujinimo ir pateiktą pažymą iš darbovietės dėl tolimesnio kredito išmokėjimo. Tiek atsakovas, tiek teismas kaltino ieškovą, kad jis tyčia vilkina kredito grąžinimą, tačiau nei teismas, nei atsakovas neatsižvelgė į kilusius finansinius sunkumus. Teismas neatsižvelgė į ieškovo mėginimus susitarti dėl dalinio įsiskolinimo grąžinimo, tačiau bankas nesutiko daryti jokių išlygų. Apeliantas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad įspėjimas dėl sutarties nutraukimo nebuvo įteiktas nei ieškovui, nei jo atstovui, bankas neteisėtai nutraukė kredito sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009) nurodė, jog LR CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas - prieš 30 dienų. Pareiga pranešti apie sutarties nutraukimą yra nustatyta antrosios sutarties šalies naudai (LR CK 6.166 str., 6.217 str., 6.218 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas ji atmesti, priimtą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo E. D. bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad bankas po 7 mėnesių iš eilės nemokėjimo 2010-12-07 išsiuntė pranešimą ieškovui apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad nuo 2010-12-22 vienašališkai nutraukia Kreditavimo sutartį. kadangi skola nebuvo padengta, bankas 2011-01-04 pareiškimais Nr. 56, Nr. 57 dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Kreditavimo sutarties Specialiųjų sąlygų 1.2 p. ir Papildomo susitarimo Specialiųjų sąlygų 1.2 p. ieškovas atsakovui nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Atsakovas šiuo adresu ir siuntė korespondenciją. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 15 p. sąlygą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šiame punkte nurodyta sąlyga užtikrina šalių bendradarbiavimo principą, t.y. ieškovas turi teisę keisti adresą, jam korespondencija turi būti siunčiama registruotu paštu, tačiau tuo pačiu minėta sąlyga užkerta galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, nepriimant korespondencijos, vengiant pranešimų priėmimo. Ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutartį, pateikė bankui savo asmeninius duomenis, įskaitant ir gyvenamosios vietos adresą. Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 14.1.1 p. buvo numatyta ieškovo pareiga informuoti banką apie pasikeitusį adresą. Šios pareigos vykdymas yra svarbus tuo, kad atsakovas, siekdamas informuoti E. D., visą korespondenciją siunčia paskutiniu bankui žinomu ieškovo adresu. Jeigu ieškovas pakeičia adresą, jam tenka pareiga informuoti kitą šalį. Pagal LR CK 2.17 str. 3 d. fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Bankui nebuvo suteikta jokia informacija apie tai, kad ieškovas negali gauti korespondencijos. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Praėjus 2 metams nuo mokėjimo prievolių nevykdymo pradžios, ieškovas nei karto neatliko jokio mokėjimo bankui, tuo patvirtindamas, kad ieškovo finansinė padėtis nepasikeitė ir nėra pagrindo manyti, kad ji pasikeis ateityje. Kredito negrąžinimo atveju nustatytais terminais bankas, veikdamas kaip finansų įstaiga, turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, kadangi ieškovas sistemingai pažeidinėjo sutartį (LR CK 6.166 str., 6.217 str., 6.218 str., 6.204 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos.
Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne.
CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Tai, kad ieškovas E. D., 2011-09-30 kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl 2008-07-28 Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, motyvuodamas tuo, kad kredito davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą kredito gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai įmanoma atlikti, tikėjosi, kad jam atsirastų galimybės per bylinėjimosi laikotarpį siekti didesnių pajamų gavimo ir vėlesniu laikotarpiu jis galėtų tinkamai vykdyti visus prisiimtus finansinius įsipareigojimus, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turi pareigą laukti, kol pasikeis kredito gavėjo finansinė padėtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip bankas, neturi įstatyminės ir sutartinės pareigos atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo finansinei padėčiai gerinti, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantas E. D., kaip kredito gavėjas, buvo tinkamai informuotas apie tai, jog ketinama nutraukti kreditavimo sutartį, išsiunčiant jo paskutiniu pateiktu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 20, 21), kuris yra nurodytas ir apeliaciniame skunde (b.l. 121), ir laikomas pagal Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S Bendrosios dalies 15 punktą įteiktu tinkamai, nes šalys susitarė, kad pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai penktą kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo paskutiniu šalies pateiktu adresu. Tokiu būdu nenuginčijus Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S Bendrosios dalies 15 punkto nuostatų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad bankas turėjo įsitikinti, kad pranešimas tapo žinomas apeliantui, t.y. pasiekė adresato gyvenamąją vietą.
Ta aplinkybė, jog byloje pateiktas vokas su atžyma, kad pranešimas pasirašytinai nebuvo įteiktas E. D. dėl jo išvykimo į užsienį, savaime nepanaikina Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S Bendrosios dalies 15 punkto nuostatų, nes E. D. nepateikė bankui kito adreso, kuriuo būtų galima jam siųsti parnešimus, juolab, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo nebuvo atlikti jokie mokėjimai banko naudai laikotarpyje nuo 2010-05-20 iki 2010-11-20. Situacija, kai kredito gavėjas neatlieka net dalinių mokėjimų banko naudai, ir išvyksta į užsienį, nenurodydamas kito adreso, parodo, kad kredito gavėjas, būdamas skolingas bankui, nėra suinteresuotas greitu susižinojimu su banku ir operatyviais mokėjimais banko naudai. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kad nuo 2010-05-20 iki šiol apeliantas atliko kokius nors mokėjimus banko naudai.
Ta aplinkybė, kad ant atsakovui grąžinto voko buvo padaryta atžyma, kad adresatas išvykęs į užsienį, neužkirto kelio taikyti Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S Bendrosios dalies 15 punkto nuostatas, kurių turiniu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti, nes jos nėra nuginčytos ar panaikintos nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, nes pagal šalių sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas ieškovas buvo tinkamai informuotas pagal sutarties nuostatas, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo.
Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų dėl Kreditavimo sutarties mokėjimų atnaujinimo ir dėl dalinio įsiskolinimo grąžinimo, nes byloje nėra pareikšti ieškinio reikalavimai dėl kreditavimo sutarties modifikavimo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo galimybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip bankas, neturėjo pareigos atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo mokumui atkurti, nes tai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos laukti, kol pagerės kredito gavėjo finansinė padėtis, nes ieškovas nepareiškė ieškininių reikalavimų keisti kreditavimo sutarčių sąlygas pagal ieškovo pasiūlymus, kurie užtikrintų šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.
Ta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2010-05-20 pagal Kreditavimo sutartį Nr. BK080774S atsakovui nesumokėjo nei vienos įmokos, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą 2012-03-23 sprendimą, bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovas nėra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jo tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.204 str. 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2009-09-01 buvo nesumokėjęs 1727,17 eurų palūkanų (b.l. 20), pagal Kreditavimo sutartį Nr. BK080774S, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas atliko esminį sutarčių pažeidimą (Kreditavimo sutarties Nr. BK080774S 5.2.2 p.), sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks net dalies palūkanų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditavimo sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas.
Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad bankui vienašališkai nutraukus Kreditavimo sutartį (b.l. 20) ir, praėjus daugiau kaip metams laiko nuo 2011-09-30 ieškinio pateikimo teismui, atsakovui teismine tvarka ginčijant kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą, galima formaliais pagrindais tenkinti ieškinį pagal ieškovo pageidavimą, nes byloje nėra duomenų, kad ieškovas pašalino esminį kreditavimo sutarties pažeidimą ir sumokėjo nors dalį susidariusio įsiskolinimo bei turi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus tinkamai. Tai, kad pagal 2012-03-12 LKAB ”Klaipėdos smeltė” pažymą Nr. 01/01/93 ieškovo trijų mėnesių pajamos yra 6283,37 Lt dydžio, ir nėra atlikti jokie mokėjimai banko naudai, patvirtina, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.
Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad pats apeliantas tinkamai nebendradarbiavo, nes pats pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių palūkanų pagal kreditavimo sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą.
Byloje nėra duomenų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nulėmusių kreditavimo sutarties nutraukimą, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos LR CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl skolininko atsakomybės mažinimo ar visiško atleidimo nuo atsakomybės.
Tai, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi minimalias finansines galimybes vykdyti atsiskaitymus su banku, patvirtina, kad ieškovas nėra suinteresuotas įrodyti galimumą mokėti einamąsias įmokas pagal kreditavimo sutartį. Byloje nėra duomenų dėl banko neteisėtų veiksmų, turėjusių esminės įtakos kreditavimo sutarties nutraukimui, nes už ieškovo finansinių galimybių mokėti palūkanas pasikeitimą atsakovui negali būti nustatyta atsakomybė. Teisėjų kolegija nenustatė neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo, sudarančio teisinį pagrindą tenkinti ieškinį.
Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str., 6.200 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantui nėra priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme atsakovas sumokėjo 3030,42 Lt (b.l. 146-154). Šių išlaidų dydis mažinamas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovą apeliacinėje instancijoje atstovavo ta pati advokatė, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovas turi atlyginti atsakovo naudai 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nes kolegija nustato maksimalią priteistiną sumą už advokato teisines paslaugas - 1275 Lt (1,5 x 850 Lt (MMA)) už atsiliepimo į apeliacinį skundo surašymą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str., 92 str., 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš E. D. 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme Nordea Bank Finland Plc naudai.