- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2014-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-776-174-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00988-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Stanislava Jorudienė
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Egidijus MockaitisBaudž. byla Nr. 1A-776-174/2014Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00988-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.25.4.1.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.; 2.1.14.(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2014 m. spalio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (3 990 Lt) bauda, nurodant baudą sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Nuosprendžiu priteista iš ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, L. B. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; iš R. B. priteista L. B. 400 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. spalio 9 d., apie 13.40 val., Tauragės mieste, S. Dariaus ir S. Girėno–Vytauto gatvių sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforo signalais, vairuodamas automobilį „Volkswagen Caddy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, esant raudonos spalvos draudžiamam šviesoforo signalui, nesustojo prieš šviesoforą, prieš „Stop“ liniją ir pėsčiųjų perėją, kertamą važiuojamąją dalį taip, kad nekliudytų transporto ir pėsčiųjų eismui, įvažiuodamas į sankryžą nedavė kelio degant žalios spalvos šviesoforo signalui tiesiai Vytauto gatve važiuojančiam automobiliui AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios judėjimo kryptį jis kirto ir taip su juo susidūrė. Eismo įvykio metu automobilio AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojai L. B. buvo padarytas kaklo raiščių patempimas, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris ir buvo susijęs priežastiniu ryšiu su R. B. padarytais Kelių eismo taisyklių 78.11 p., 169 p. reikalavimų pažeidimais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavus, jog neįrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; atmesti civilinės ieškovės patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą ir nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 1-78-850/2014; pripažinti proceso išlaidomis jo turėtas išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, susijusias su atsiliepimu, prašymų, apeliacinio skundo surašymu ir kt. bei atstovavimu ir priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš nukentėjusiosios L. B..
Dėl nuteistojo neįrodytos kaltės
Nuteistojo R. B. teigimu, ginčijamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįrodžius jo kaltės, t. y. be motyvų ir argumentų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės pasinaudoti kvalifikuota gynyba, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą žmogaus sveikata – tai ne tik ligos ar fizinių defektų nebuvimas, bet ir visiška žmogaus fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė. Tačiau, R. B. teigimu, nukentėjusioji L. B. nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad dėl eismo įvykio metu patirtos traumos ji nešiojo kaklo įtvarą, kuris buvo paskirtas gydytojo, byloje nenustatyta, kad dėl eismo įvykio nukentėjusioji būtų patyrusi fizinius, dvasinius išgyvenimus ir kad jų pasekmės būtų kaip nors susijusios su L. B. ateities investicijomis arba nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, pablogėjusiais santykiais šeimoje ar neigiamomis pasekmėmis moksluose. Pati L. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji važinėja automobiliu, todėl apeliantui neaišku, kodėl teismas atsižvelgė į pastarosios teiginius apie tai, neva kad ji bijo vairuoti automobilį. Be to, teismui nebuvo pateikti duomenys, kad L. B. vairuojamas automobilis buvo techniškai tvarkingas, byloje neįrodyta, kad ji vairavo prisisegusi saugos diržą, kad mašinoje buvo oro pagalvės, kad veikė automobilio stabdžiai, nes susidūrimo metu L. B. visiškai nestabdė. Apelianto įsitikinimu, L. B. važiavo per sankryžą degant raudonos spalvos signalui, nes ji padidino greitį prieš sankryžą, nors tuo metu jokių eismo dalyvių kelyje nebuvo. R. B. apeliaciniame skunde pažymima, jog pati L. B. savo pirminėje apklausoje nurodė, kad ji skubėdama į darbą bandė pervažiuoti sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, dėl to jis, R. B., buvo nublokštas L. B. vairuojamo automobilio į kitą eismo juostą. Kadangi jis buvo prisisegęs saugos diržą, jokių sužalojimų nepatyrė. Po susidūrimo jis iš karto nubėgo prie L. B. automobilio ir paklausė, kodėl ji važiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, tai, kaip minėta, patvirtino pati L. B., t. y. pirmosios apklausos metu ji nurodė, jog per sankryžą važiavo neįsitikinusi, kad dega žalios spalvos signalas. Tai patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas T. P. pirmosios apklausos metu, nors apklausiamas teisme dėl nežinomų priežasčių jau negalėjo patvirtinti, jog L. B. degė raudonos spalvos signalas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ginčijamajame nuosprendyje iškraipė liudytojo T. P. parodymus, nurodydamas, jos jis matė automobilyje sėdinčią jauną merginą, kuri kentė skausmus, drebėjo, matėsi, kad buvo sužalota, nes T. P. net nebuvo priėjęs prie L. B. automobilio, tai matyti iš filmuotos medžiagos.
Be to, teismas iškraipė ir L. B. parodymus, t. y. nenurodė, kad ji viršijo greitį, kad nematė eismo dalyvių ir nebūtų sustabdžiusi transporto priemonės, kad nedarbingumas buvo tęsiamas gydytojui jos net neapžiūrėjus ir nepaskyrus jokių tyrimų bei gydymo, tokiu būdu siekiant vėliau gauti naudos.
Taip pat teismas ginčijamajame nuosprendyje iškraipė eksperto parodymus, nurodydamas, kad ekspertas konsultavosi su L. B. gydžiusiais gydytojais, nes pats ekspertas nurodė, kad tai nebuvo padaryta, tik paminėjo, kad būtų konsultavęsis su gydytojais, jei būtų nusprendęs tai padaryti. Teismas nesiaiškino, kokiu tikslu atliekama kompiuterinė tomografija arba magnetinis rezonansas, nes būtent šie tyrimai daromi siekiant nustatyti, ar yra kaulų lūžiai, skilimai, raiščių patempimai, plyšiai, nutrūkimai.
Taip pat teismas ginčijamame nuosprendyje iškraipė liudytojos J. I. parodymus, nurodydamas, kad su ja buvo dar vienas žmogus, su kuriuo ji kartu perėjo gatvę ir jie išsiskyrė, o ji kiek paėjusi grįžo prie susidūrusių automobilių, nes tai prieštarauja vaizdo medžiagoje užfiksuotiems duomenims. Be to, neaišku, kodėl kartu su J. I. per gatvę ėjęs žmogus nebuvo apklaustas šioje byloje. Apelianto R. B. teigimu, ši liudytoja ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, be to, ji kalbėjo telefonu ir tokiu būdu trukdė pagrindine gatve važiuojančioms transporto priemonėms bei kėlė pavojų ne tik šiems eismo dalyviams, bet ir sau pačiai.
Teismas iškraipė ir kaip liudytojos apklaustos tyrėjos A. L. parodymus, kad ši nežinodama, iš kur buvo gauta diagrama, nedalyvaujant nė vienai proceso šaliai ir negavusi prokuroro leidimo atlikti tokį veiksmą, atliko skaičiavimus, kurie neatitinka realaus laiko, vaizduojamo filmuotoje medžiagoje ir jos surašytame tarnybiniame pranešime. R. B. nurodo, kad teismas jo kaltę grįsdamas ginčijamajame nuosprendyje užfiksuotais duomenimis, kad diagrama gauta iš šviesoforą aptarnaujančios bendrovės „Siemens“, kurios duomenys net neįvardyti ir byloje nepateikti užklausos pagrindai.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, nukentėjusioji L. B. dėl dvasinių išgyvenimų į gydymo įstaigą nesikreipė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų ji gydėsi liekamuosius dvasinio sukrėtimo padarinius, bei kitų duomenų, patvirtinančių dvasinio sukrėtimo ar išgyvenimų mastą. L. B. „išviešinti“ patirtos traumos padariniai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, tai patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, jų neužfiksuota ir specialisto išvadoje. R. B. nurodo, kad, siekiant pašalinti prieštaravimus, jis kelis kartus teikė prašymus prokurorui, teismui dėl ekspertizių skyrimo, bet visi jo prašymai buvo atmesti, tai rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad teismas neužtikrino jam tinkamos gynybos ir trukdė tai padaryti jam nuo pat pradžių, tai patvirtina tai, jog jis kelis kartus teikė prašymus, kad jam byloje atstovautų kaip atsakovui jo įgaliotas asmuo, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti, nurodant, kad nutartys skundžiamos, tačiau jo skundai nebuvo perduoti aukštesniosios instancijos teismui ir nepriimtas joks sprendimas. Teismo šališkumą patvirtina ir teismo posėdžio garso įrašas, iš kurio matyti, kad teismas pradėjęs apklausą L. B., kuri atsakinėdama į teismo užduodamus klausimus prisipažino, kad važiavo per sankryžą neleistinu greičiu, nematė kitų buvusių būtent prie sankryžos ir važiuojančių paskui ją eismo dalyvių, tarp jų ir jo, be to, L. B. teismui prisipažino, kad tokiu greičiu važiuodama per sankryžą ji nebūtų sustabdžiusi savo mašinos, jei tai buvo būtina padaryti dėl kitų priežasčių, tai patvirtina filmuota medžiaga, kad ne jis, R. B., trenkėsi į jos mašina, bet L. B., nors ji visada teigė, kad jis trenkėsi į jos mašiną, taip iškraipydama bylos aplinkybes, siekiant ne tik išvengti atsakomybės, bet ir pasipelnyti, tai matyti ir L. B. pateikto patikslinto ieškinio, prašant iš jo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuris nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais ir pateiktas siekiant jį įbauginti, kad jis sumokėtų 20 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Pirminio teismo posėdžio metu teismui bandant toliau uždavinėti klausimus L. B., prokuroras, matydamas, kad teismas baigia atskleisti tikrąsias bylos aplinkybes, t. y. kad jis, R. B., dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo yra nekaltas, pertraukė teismą neleisdamas toliau uždavinėti klausimų, o teismas net nedavęs jokio įspėjimo prokurorui, kad šis netrukdytų vesti posėdžio, atsakė, kad šis tik bando išsiaiškinti bylos aplinkybes, ir po tokio prokuroro įsikišimo teismas tiesiog nebetęsė išsamios L. B. apklausos ir išsamiai nebesiaiškino bylos aplinkybių, iš kurių aiškiai matėsi, kad L. B. per sankryžą važiavo degant raudonos spalvos signalui ir viršydama leistiną greitį. Tokiu būdu teismas, apelianto teigimu, akivaizdžiai diskriminavo jį, palauždamas jo ir jo įgalioto asmens, kuriam nebuvo leista byloje atstovauti jam kaip atsakovui, pasitikėjimą teismais ir pačia valstybe.
2014-06-19 prokuroras teismo posėdžio metu baigiamosiose kalbose konstatavo, kad jo, R. B., kaltė neįrodyta jokiais rašytiniais įrodymais, bet padarė prielaidą, pagrįstą tik savo subjektyvia nuomone, nepateikdamas jokių rašytinių įrodymų, kad šviesoforas negalėjo būti sugedęs, pateikdamas tik lentelę užsienio kalba (nors procesas vyksta tik gimtąja kalba), kad šviesoforo gedimo nebuvo. Neaišku, ir iš kokios firmos gautas šis dokumentas, nes pateiktas nepasirašytas, ir kokiu pagrindu jis gautas, nes nepateikti užklausos pagrindai, todėl neaišku, ar tai atliko prokuroras, kuris, būdamas atsakingas už ikiteisminio tyrimo kontrolę, pats šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, tai patvirtino kaip liudytoja antrajame teismo posėdyje apklausta tyrėja.
Be to, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliantas mano, jog galbūt yra iškarpytas vaizdo įrašas, nes kai jis pirmą kartą gavo vaizdo įrašą, jame buvo aiškiai matyti, kad jis važiavo per sankryžą degant žalios spalvos signalui, tačiau vėliau dėl techninio gedimo nesant galimybės atidaryti šio failo ir pareikalavus kopijos, buvo nustatyta, kad eismo srautas nebesutampa laike, todėl, R. B. nuomone, vaizdo įrašas galbūt buvo sumontuotas.
Dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Tauragės poskyrio specialisto išvados Nr. G 358/13 (11) teisėtumo
Byloje pateitoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Tauragės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 358/13 (11) nurodyta, kad L. B. padarytas kaklo raiščių patempimas, kuris galėjo atsirasti nurodyto autoįvykio metu staigiu judesiu palenkiant kaklą, ir kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytu laiku ir aplinkybėmis, bei konstatuota, kad L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jos sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko dėl kaklo raiščių patempimo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi minėta specialisto išvada, nes ji yra neteisėta dėl šių priežasčių ir motyvų.
Pirma, nustatant L. B. sveikatos sutrikdymo mastą, L. B. teigimu, neturėjo būti atsižvelgiama į medicininiuose dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę, nes nedarbingumo pažymėjimas buvo tęsiamas remiantis vien tik subjektyviais duomenimis, t. y. L. B. nusiskundimais, nesant objektyvių duomenų (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių VI skyriaus 12. Punktas, t. y. kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę), todėl specialisto išvada dėl L. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, atsižvelgiant į gydymo trukmę, yra nepagrįsta.
Šalies argumentai
Apelianto įsitikinimu, L. B. dėl nurodytų sužalojimų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tai patvirtino pirmajame teismo posėdyje apklaustas ekspertas A. G., nurodydamas, kad esant tokiems sužalojimams gydymas paprastai tiek nesitęsia, kad nedarbingumo lapelio pratęsimas yra gydančio gydytojo reikalas, kad L. B. nustatyta pirminė diagnozė buvo netiksli, tai patvirtina galimas kaklo slankstelio lūžis, nes skilimas ar patempimas atlikus rentgenogramą nepasitvirtino, todėl L. B. eksperto išdavoje konstatuota diagnozė – kaklo raiščių patempimas, neturinti jokių tikslių atliktų tyrimų, yra netiksli ir absurdiška. Akivaizdu, kad ekspertui atliekant tyrimą tikrai nebuvo pateikti jokie rašytiniai medicininiai įrodymai dėl L. B. padaryto sužalojimo, nes, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų, išvadoje nurodyta 2013-01-09 data.
Antra, ginčijama eksperto išvada yra nemotyvuota ir neargumentuota, t. y. iš šios išvados L. B. neaišku, kaip ekspertas atliko tyrimą, neturėdamas jokios informacijos apie L. B. ligos istorijos įrašus, nes išvada pateikta anksčiau nei gauti medicininiai dokumentai, tai patvirtina tai, kad ginčijamos eksperto išvados tyrimas pradėtas ir baigtas 2013-11-15, o reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas 2013-11-19 surašytas dėl L. B. asmens sveikatos istorijos paėmimo ir 2013-11-20 VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pranešimas Nr. 468 dėl L. B. asmens sveikatos istorijos pateikimo Tauragės AVPK NTS (b. l. 35) bei 2013-11-20 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas surašytas dėl L. B. asmens sveikatos istorijos paėmimo (b. l. 38) bei 2013-11-20 Tauragės AVPK NTS pranešimas Nr. 85-S-18177 (b. l. 39) dėl specialisto išvados papildymo siunčiant Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Tauragės poskyriui L. B. asmens sveikatos istoriją, dėl to sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam išvadą, bet ir asmeniui, dėl kurio priimamas sprendimas. Išvada paprastai turi būti tokia, kad iš jos būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Kadangi ginčijama išvada priimta nesilaikant minėtų nuostatų, todėl kyla abejonių dėl tokios išvados teisėtumo bei pagrįstumo ir ja teismas neturėjo remtis, spręsdamas veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį klausimą. Dėl klaidingos specialisto išvados, jei būtų įrodyta, kad jis važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, tai rimta priežastis panaikinti ginčijamą teismo nuosprendį dėl netinkamos jo nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
Kilus abejonių dėl teismo medicinos eksperto pateiktos specialisto išvados pagrįstumo, teismas turėtų tiesiogiai remtis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis ir spręsti klausimą dėl naujų specialiųjų žinių poreikio (kasacinė byla Nr. 2K-114/2008). Tokią praktiką iliustruoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-44/2008. Apeliantas R. B. pažymi, jog jis, nesutikdamas su pateiktu kaltinimu, teikė prokurorui ir teismui skundus, jog jis nesutinka dėl anksčiau paminėtų motyvų, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kadangi byloje L. B. neobjektyviai buvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, o kartu ir nusikalstamos veikos neteisingas kvalifikavimas dėl anksčiau paminėtų bei toliau dėstomų motyvų ir argumentų.
Pirma, jeigu būtų įrodyta, kad jis, pažeisdamas KET 5 p., 9 p., 28 p., 78.11 p., 169 p., 172 punktų reikalavimus, važiavo per sankryžą degant raudonos spalvos signalui, apelianto teigimu, jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, o kaip administracinis teisės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio, reglamentuojančio Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą, 1 dalį, dėl to baudžiamasis procesas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, turi būti nutrauktas.
Antra, R. B. teigimu, būtent jis šioje byloje turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, o ne teisiamuoju, kadangi jis važiavo degant žalios spalvos šviesoforo signalui.
Trečia, 2014-01-10 susipažinus su baudžiamojoje byloje esančia filmuota medžiaga buvo matyti, kad L. B. prie sankryžos judėjo dideliu greičiu, taip nesugebėdama, kaip eismo dalyvė, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesiimdama visų būtinų priemonių, siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jos pačios, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, taip pažeisdama KET 5 p., 9 p., 28 p., 78.11 p., 169 p., 172 punktų reikalavimus bei padarydama ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tai patvirtina 2013-10-09 L. B., apklaustos kaip liudytojos, protokolas, kuriame užfiksuota, jog ji negali pasakyti, kad degė žalios spalvos signalas, o tiesiog matydama, kad nėra priešais mašinų, ji važiavo per sankryžą; taip pat ir 2013-10-05 T. P. paaiškinimas apie tai, kad L. B. važiavo degant raudonos spalvos šviesoforo signalui.
Ketvirta, ikiteisminis tyrimas ir vėliau bylos nagrinėjimas teisme buvo atliekamas vienašališkai ir neobjektyviai, tai patvirtina ta aplinkybė, kad liudytojas T. P. pakartotinai apklaustas po dviejų mėnesių, todėl R. B. nesuvokiama, kodėl taip ilgai buvo vilkinamas šis procesas.
Penkta, 2014-01-07 tyrėjos surašytas tarnybinis pranešimas dėl šviesoforo signalo laiko yra visiškai be motyvų ir argumentų, t. y. neaišku, kas atliko šiuos matavimus ir kokiu pagrindu, kodėl nefilmuotas šis veiksmas ir kodėl jis atliktas nedalyvaujant jam, L. B., ir L. B.. Pats tarnybinis pranešimas yra be vadovo vizos. Be to, apelianto nuomone, tai turėtų atlikti ir analizę pateikti šviesoforus administruojanti įstaiga, pateikiant išsamią pažymą.
Šešta, iš filmuotos medžiagos matyti, kad nebuvo imtasi visų priemonių apklausti visus liudytojus, nes, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, eismo įvykio vietoje buvo ne vienas eismo dalyvis bei pėstieji.
Septinta, 2013-10-16 apžiūros protokole dėl skaitmeninės laikmenos CD disko fiksuojama ne visa informacija, esanti diske apie eismo dalyvius, tai patvirtina diske esanti informacija.
Aštunta, kaip nustatyta, po smūgio L. B. vairuojamoje transporto priemonėje neišsiskleidė oro pagalvės, o tai rodo, kad ji galbūt važiavo su techniškai netvarkinga transporto priemone, tačiau ši aplinkybė byloje visiškai nebuvo tirta. Taip pat netirta aplinkybė, ar L. B. segėjo saugos diržą, jeigu taip, tai ar taisyklingai, ar veikė mašinos stabdžių sistema.
Devinta, neapklaustas nė vienas jos namo gyventojas apie tai, ar jie matė L. B. nešiojant kaklo įtvarą, ar ji nevažinėjo mašina, bei neapklaustas nė vienas L. B. gydęs gydytojas, kodėl taip ilgai buvo tęsiamas nedarbingumas ir kokiais pagrindais.
Dešimta, R. B. teigimu, prokuroras visą laiką byloje dėl jo buvo šališkas, tai patvirtina tos aplinkybės, jog jis pirmojo posėdžio metu vykstant teismo posėdžiui, trukdydamas ir blaškydamas visų dėmesį, kalbėjosi su ekspertu, kad kvepia kriminalu, bei jį, R. B., pavadino „Piderastu“; taip pat tai, kad jis atvyko susipažinti su byla ir pasiimti vaizdo įrašo, bet sulaužęs jį, atvyko dar kartą susipažinti su vaizdo įrašu prieš posėdį, bet kažką padarė su tuo įrašu, tada ekspertas paklausė, ar jie žino, kad sunaikintas įrašas (prieš pakviečiant liudytoją T. P.), tai patvirtina pirmojo posėdžio protokolo garso įrašas. Todėl akivaizdu, jog prokuroro pozicija dėl veikos kvalifikavimo yra tik subjektyvi prokuroro nuomonė, neparemta jokiais rašytiniais įrodymais, bei galbūt sumontuotu vaizdo įrašu CD disko laikmenoje, bei galbūt šališko teismo, tai rodo, kad teismas prokurorui atskleidė visą informaciją apie jų atvykimą bei veiksmus, o tai yra griežtai smerktina.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą žmogaus sveikata – tai ne tik ligos ar fizinių defektų nebuvimas, bet ir visiška žmogaus fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė. Nors nukentėjusioji L. B. nurodė, kad dėl eismo įvykio patirtos traumos ji patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, turėjo nešioti kaklo įtvarą, tačiau ji teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jai reikėjo kaklo įtvaro, kuris buvo paskirtas gydytojo ir kad ji jį būtų nešiojusi, be to, nepateikti jokie įrodymai, kad L. B. nurodytų šių neigiamų išgyvenimų pasekmės yra kaip nors susijusios su jos ateities investicijomis arba nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, pablogėjusiais jos šeimos, mokslo santykiais ar gerove. Priešingai, pati L. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad važinėja automobiliu. Duomenų, kad autoįvykio metu L. B. vairuojamas automobilis buvo techniškai tvarkingas, nepateikta. Taip pat neįrodyta, kad L. B. segėjo saugos diržą, kad jos mašinoje buvo oro pagalvės, kad veikė stabdžiai, nes susidūrimo metu ji visiškai nestabdė. R. B. teigimu, L. B. važiavo per sankryžą degant raudonos spalvos šviesoforo signalui, nes prieš sankryžą ji padidino greitį, dėl to jis buvo nublokštas jos vairuojamo automobilio į kitą eismo juostą, tačiau kadangi jis segėjo saugos diržą, jokių sužalojimų nepatyrė. Kaip matyti iš pirminės jo apklausos, po susidūrimo jis iš karto nubėgo prie L. B. automobilio ir pastarosios paklausė, kodėl ji važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui. O kad L. B. važiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, patvirtina jos pačios pirmoji apklausa, kai ji nurodė, kad per sankryžą ji važiavo neįsitikinusi, jog dega žalios spalvos šviesoforo signalas.
Apelianto teigimu, nukentėjusioji L. B. dėl dvasinių išgyvenimų į gydymo įstaigą nesikreipė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl jo, R. B., nusikalstamų veiksmų ji gydėsi liekamuosius dvasinio sukrėtimo padarinius, bei kitų duomenų, patvirtinančių dvasinio sukrėtimo ar išgyvenimų mastą. L. B. nurodyti patirtos traumos padariniai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, tai patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, jų neužfiksuota ir specialisto išvadoje. R. B. nurodo, kad, siekdamas pašalinti prieštaravimus, jis kelis kartus teikė prašymus prokurorui, teismui, bet visi jo prašymai buvo atmesti, tai rodo, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Tai patvirtina tai, jog jis kelis kartus teikė prašymus, kad jam byloje atstovautų kaip atsakovui jo įgaliotas asmuo, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti, nurodant, kad nutartys skundžiamos, tačiau jo skundai nebuvo perduoti aukštesniosios instancijos teismui ir nepriimtas joks sprendimas. Teismo šališkumą patvirtina ir teismo posėdžio garso įrašas, iš kurio matyti, kad teismas pradėjęs apklausą L. B., kuri atsakinėdama į teismo užduodamus klausimus prisipažino, kad važiavo per sankryžą neleistinu greičiu, nematė kitų eismo dalyvių, buvusių būtent prie sankryžos ir važiuojančių paskui ją, bei prisipažino, kad tokiu greičiu važiuodama per sankryžą ji nebūtų sustabdžiusi savo mašinos, jei tai buvo būtina padaryti dėl kitų priežasčių, tai patvirtina filmuota medžiaga, kad ne jis, R. B., trenkėsi į jos mašina, bet L. B., nors ji visada teigė, kad jis trenkėsi į jos mašiną, taip iškraipydama bylos aplinkybes bei siekdama ne tik išvengti atsakomybės, bet ir pasipelnyti, tai matyti ir iš L. B. pateikto patikslinto ieškinio, kuriame pateikiamas atsakovų sąrašas yra akivaizdžiai per didelis ir pateiktas tam, kad gautų kuo didesnę sumą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apelianto R. B. teigimu, ieškovės (nukentėjusiosios) L. B. prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia. Nukentėjusiosios prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji buvo gydoma ambulatoriškai, duomenų, kad dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo būtų nustatyti liekamieji reiškiniai, byloje nepateikta. Teismas, nustatydamas ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į sveikatos sužalojimo laipsnį, kuris nustatytas ginčijamojoje išvadoje, ir patirtos traumos pobūdį, į tai, kad L. B. nebuvo reikalingas stacionarus gydymas ir kad nenustatyti liekamieji reiškiniai po traumos, taip pat į nuteistojo kaltės formą bei teismų praktiką. Jeigu būtų įrodyta, kad eismo įvykio metu buvo padaryta žala nukentėjusiosios (ieškovės) sveikatai, t. y. vienai labiausiai saugotinų asmens vertybių, tačiau nustačius, kad sveikata buvo sutrikdyta nežymiai arba visai nebuvo sutrikdyta, nes, apelianto teigimu, byloje neįrodyta, kad ji ilgą laiką gydėsi, nenustatyti traumos liekamieji reiškiniai, yra pagrindas konstatuoti, kad teismo ieškovei priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas neatitinka neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.
Apeliantas teigia, jog jis nesutinka su ieškovės pirminiu ir patikslintu ieškiniu, kadangi ieškinio reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti, neteisingi ir neturi būti tenkinami dėl anksčiau paminėtų aplinkybių, nurodytų skundo dalyje dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Dėl ieškovės keliamo reikalavimo patikslintame ieškinyje atlyginti negautų pajamų
Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.
Apeliantas R. B. atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pirminiame ir patikslintame ieškinyje ieškovė nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimo pareigą, nuostatomis, t. y. nepateikė įrodymų dėl negautų pajamų, t. y. kokios sumos negavo pajamų skirtumo tarp ieškovei išmokėtos pašalpos už nedarbingumo laikotarpį ir ieškovės vidutinio darbo užmokesčio, kurį būtų gavusi, jeigu nebūtų sužalota.
Nagrinėjamu atveju ieškovės patikslintame ieškinyje pateikta nuoroda į CPK 6.283 straipsnio nuostatas, keliant reikalavimą atlyginti negautas pajamas, yra klaidinga, kadangi minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji gavo išmoką dėl draudžiamojo įvykio iš „Sodros“, tai nukentėjusioji nuslėpė, o teismas visiškai dėl šio reikalavimo nepasisakė.
Toks ieškovės reikalavimas yra perteklinis, nepagrįstas ir pareikštas siekiant neteisėtai praturtėti (CK 6.242 straipsnis – nepagrįstas praturtėjimas).
R. B. pažymi, jog nagrinėjamu atveju jis nėra kaltas, nes važiavo per sankryžą degant žalios spalvos šviesoforo signalui, o ieškovė L. B. važiavo degant raudonos spalvos šviesoforo signalui.
Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijusi būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam juos pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų.
Apelianto R. B. teigimu, nagrinėjamu atveju jis nepažeidė jokių KET reikalavimų, kadangi važiavo per šviesoforo reguliuojamą sankryžą degant žalios spalvos šviesoforo signalui.
Sprendžiant asmens kaltės klausimą šioje byloje labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti. Todėl nustatant asmens kaltę svarbu, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.
Kaip nustatyta šioje byloje, eismo įvykis įvyko Tauragės mieste, gatvėje, kurioje judėjimas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos ir sankryžos.
Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad L. B., artėdama prie šviesoforo reguliuojamos sankryžos, negalėjo pasakyti, kad dega žalios spalvos šviesoforo signalas, ir nematydama, kad per sankryžą važiuoja jo, R. B., vairuojamas automobilis, nepasirinkusi saugaus greičio, važiavo per sankryžą ir neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį, tai rodo, kad L. B. buvo nepakankamai dėmesinga ir nevykdė KET reikalavimų. Ji nematė, kad jam, R. B., dega žalios spalvos šviesoforo signalas ir nematydama jo automobilio važiavo per sankryžą pasirinkusi nesaugų greitį (tai patvirtina prie baudžiamos bylos pridėtas CD diskas su vaizdo įrašu), tokiu būdu ji elgėsi nerūpestingai, t. y. nesuvokdama savo veiksmų pavojingumo, dėl to nenumatė galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei jų išvengti. Apelianto teigimu, būtent L. B. veiksmai, kai ši, artėdama prie reguliuojamos šviesoforo sankryžos, važiavo nepasirinkusi saugaus greičio ir jo nesulėtino ir važiavo per sankryžą neįsitikinusi, kad dega žalios spalvos šviesoforo signalas, ir nematydama, kad per sankryžą važiuoja jo vairuojamas automobilis, nesustojo, kad pamatytų ir praleistų jį sankryžoje baigiant manevrą degant žaliam šviesoforo signalui, bei nepagrįstai apkaltindama jį, kad neva jo automobilis trenkėsi į jos automobilį, nors, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, R. B. teigimu, būtent jo automobilis buvo nublokštas į kitą eismo juostą, tai dar kartą įrodo, kad ieškovė važiavo neleistinu greičiu ir atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį, nors, jeigu būtų buvusi pakankamai atidi, ji, matydama jį važiuojantį per sankryžą, turėjo sulėtinti greitį ir stabdyti, tačiau to nepadarė ir atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį, taigi būtent L. B. veiksmai (nusikalstamas nerūpestingumas) yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas. R. B. pažymi, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis, iš jų ir ta, kad jeigu patenkinta tik dalis ieškinio, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Šiuo atveju teismas šios taisyklės nepaisė, t. y. skundžiamame nuosprendyje neteisingai apskaičiuota patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija, todėl yra teisinis pagrindas konstatuoti netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme priteisimo
Apeliantas nurodo, kad „Remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 18.14 punktu priteisti iš ieškovės mano nuteistojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios pateiktos byloje, bei kitas išlaidas, kurios bus pateiktos vėliau pagrįstu prašymu dėl patirtų įšlaidų pagrįstumo ir priteisimo advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 93.3 straipsnio 1 dalis).“
Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusioji L. B. prašo palikti nepakeistą skundžiamą Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendį, o nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo R. B. 600 Lt už advokatės teisines paslaugas surašant atsikirtimus į apeliacinį skundą.
Nuteistasis R. B. ir jo gynėja advokatė D. B. prašo nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl R. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje
Nors nuteistasis R. B. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, buvo šališkas. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai R. B. pripažino kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų nurodytų požymių buvimą.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad eismo įvykio kilimą nulėmė būtent nuteistojo R. B. veiksmai. Teismas konstatavo, jog R. B. padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su avarijos kilimu bei jos pasekmėmis, t. y. nukentėjusiosios L. B. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nukentėjusiosios L. B., liudytojų T. P., J. I., tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, parodymais, taip pat kaip liudytojos teisme apklaustos tyrėjos A. L. parodymais, eksperto A. G. paaiškinimais teisme, specialisto išvada bei kitais byloje surinktais įrodymais.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą apeliantas teigia, jog jis nepažeidė Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų, kadangi ne jo, o nukentėjusiosios L. B. veiksmai (apelianto teigimu, būtent L. B., važiuodama dideliu greičiu, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui) buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu bei jo pasekmėmis. Tačiau apelianto teiginiai, kad ne jis, o nukentėjusioji įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, neatitinka tikrovės. R. B. pateikiama įvykio aplinkybių versija skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta ir motyvuotai paneigta ištirtais įrodymais, kurie papildo, patvirtina vieni kitus, sudarydami vientisą įrodomąją medžiagą, atskleisdami išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo, juos teismas įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, tarpusavio ryšį. Kad nuteistasis į sankryžą įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, patvirtina ne tik nukentėjusiosios L. B. bei teisme apklaustų liudytojų parodymai, bet ir byloje pateikta vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas eismo įvykis, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad būtent R. B., o ne L. B., kaip jis nepagrįstai teigia, įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Iš eismo įvykio vaizdo įrašo matyti, kad eismo įvykis įvyko 2013-10-09 13.48.53 val. Vytauto gatve automobiliai pradėjo judėti 13.48.39 val. Pravažiavus trims automobiliams pirmąja eismo juosta ir vienam antrąja eismo juosta, po dešimties sekundžių pirmojoje eismo juostoje pasirodė tamsios spalvos „Audi“ automobilis, kuris po 3–4 sekundžių – apie 13.48.53 val. – susidūrė su automobiliu „Volswagen“, atvažiavusiu „Audi“ markės automobiliui iš kairės. Taigi automobilių susidūrimas įvyko praėjus apie 14 sekundžių nuo momento, kai automobiliai pradeda judėti Vytauto gatve. Iš vaizdo įrašo matyti, kad transporto priemonės, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, S. Dariaus ir S. Girėno gatve pasikeitus šviesoforo signalui, pradeda judėti maždaug 32–37 sekundžių intervalu, Vytauto gatve – 32–48 sekundžių intervalu, o tai reiškia, kad šis intervalas, kurio pradžia laikytina žalios spalvos šviesoforo signalo užsidegimas, trunka tol, kol automobiliai leidžiamomis kryptimis važiuoja per sankryžą degant ar mirksint žaliam šviesoforo signalui, baigia judėjimą tie automobiliai, kuriems būnant sankryžoje užsidega geltonas šviesoforo signalas, bei laukimo momentas, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas. Įvertinęs tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja A. L. chronometru išmatavo žalios spalvos šviesoforo signalo iš Vytauto g. pusės degimo laiką ir nustatė, kad šis šviesoforo signalas dega 22 sekundes, taip pat šviesoforą aptarnaujančios bendrovės „Siemens“ pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad iš Vytauto gatvės pusės žalias šviesoforo signalas dega 17 sekundžių ir mirksi 4 sekundes, o tai su sekundės paklaida atitinka A. L. nustatytas aplinkybes, taip pat tą aplinkybę, kad geltonas šviesoforo signalas irgi draudžia eismą (KET 78.7. punktas), teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. B. vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo degant draudžiamajam raudonos spalvos šviesoforo signalui ir susidūrė su nukentėjusiosios vairuojamu automobiliu. Nors apeliantas ginčija tyrėjos atliktą skaičiavimą, tačiau, kaip matyti, jis sutampa su oficialios šviesoforą aptarnaujančios bendrovės „Siemens“ pateiktais duomenimis – diagramomis, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Taip pat niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai, kad vaizdo įrašas yra sumontuotas, dėl to apeliantas daro tik prielaidą, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai – ją paneigia, nes vaizdo medžiagoje užfiksuoti duomenys visiškai sutampa su tiesiogiai eismo įvykį mačiusios liudytojos J. I. parodymais. Ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme nuosekliai parodė, kad ji ėjo S. Dariaus ir S. Girėno gatve ir sankryžoje turėjo kirsti Vytauto gatvę. Priėjus sankryžą prie perėjos jai degė raudonas šviesoforo signalas. Vadinasi, ta pačia S. Dariaus ir S. Girėno gatve važiavusiems automobiliams taip pat degė draudžiamas šviesoforo signalas, o, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, būtent tuo metu įvyko eismo įvykis, t. y. iki jai pereinant gatvę. Taigi liudytojos J. I., kuri prie sankryžos priartėjo ta pačia kryptimi kaip ir R. B. vairuojamas automobilis, parodymai visiškai sutampa su anksčiau aptartais vaizdo medžiagoje užfiksuotais duomenimis ir patvirtina, kad būtent R. B., važiavęs S. Dariaus ir S. Girėno gatve, o ne Vytauto gatve važiavusi nukentėjusioji L. B., įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui. Apelianto teiginiai, jog J. I., apklausta kaip liudytoja šioje byloje, ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, yra nepagrįsti, nes pats R. B. apeliaciniame skunde nurodė, jog tuo metu vyko intensyvus eismas, todėl neįtikėtina, kad J. I. būtų ėjusi per gatvę, jai degant draudžiamam šviesoforo signalui, t. y. jos turėta kirsti gatve važiuojant automobiliams. Tokią apelianto versiją paneigia ir įvykio vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, iš kurių matyti, kad jau po eismo įvykio ji pereina Vytauto gatvę ir, kiek palaukusi, prieina prie eismo įvykio dalyvių.
Nuteistasis neteisingai tvirtina, jog L. B. pirminėje apklausoje nurodė, kad į sankryžą įvažiavo degant raudonam šviesoforo signalui, nes, kaip matyti iš 2013-10-09 liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 20), L. B., be kita ko, nurodė: „Bet kai važiavau tai degė žalias, įvažiavau į sankryžą ir pajutau, kad į mano mašiną trenkėsi kita mašina <...>.“
R. B. daro prielaidą, kad nukentėjusioji į sankryžą įvažiavo viršydama greitį, nes jokių objektyvių tokius apelianto teiginius pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pati nukentėjusioji tiksliai negalėjo pasakyti, kokiu greičiu važiuodama Vytauto gatve ji priartėjo prie sankryžos, tačiau nurodė, kad galėjo važiuoti maždaug 50–60 km/val. greičiu. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, jos greitis nesiskiria nuo kitų tuo metu per sankryžą važiavusių transporto priemonių greičio. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis apylinkė teismas pagrįstai atmetė R. B. versiją, kad L. B. viršijo greitį.
Apelianto skunde teigiama, jog byloje nebuvo pašalintos abejonės, ar nukentėjusiosios vairuotas automobilis buvo techniškai tvarkingas, ar ji buvo užsisegusi saugos diržą, jei taip, ar tvarkingai, neaišku, kodėl neišsiskleidė jos vairuoto automobilio oro pagalvės, tačiau dėl pastarojo apelianto argumento pažymėtina, kad oro pagalvės neišsiskleidė ir paties R. B. automobilyje, tai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad automobilių susidūrimas nebuvo toks stiprus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad eismo įvykio metu apgadintas L. B. automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra suremontuotas, jam po įvykio buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, jis yra eksploatuojamas.
Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija ir kitu aspektu, t. y. kad ekspertas nukentėjusiajai L. B. neteisingai nustatė sveikatos sutrikdymo mastą, t. y. kad jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apelianto teigimu, ekspertizė atlikta anksčiau nei gauti reikalingi medicininiai dokumentai, taigi išvadą, kad L. B. eismo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ekspertas padarė remdamasis tik pačios nukentėjusiosios nusiskundimais, kurių pagrindu jai buvo tęsiamas nedarbingumas, nebuvo atsižvelgta į tai, kad gydymas buvo tęsiamas jos net neapžiūrėjus, nepaskyrus gydymo, nesiaiškinta, ar ji nešiojo kaklo įtvarą, kaip pati teigia. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tauragės poskyrio specialisto išvados G358/13(11), nukentėjusiajai L. B. buvo konstatuotas šis sužalojimas – kaklo raiščių patempimas, nurodant, kad šis sužalojimas galėjo atsirasti nurodyto autoįvykio metu staigiu judesiu palenkiant kaklą nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Konstatuota, kad L. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jos sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko dėl kaklo raiščių patempimo. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad L. B. po eismo įvykio buvo pristatyta į VšĮ Tauragės ligoninės Priėmimo skyrių, kur buvo apžiūrėta, jai atliktos dvi rentgenogramos, iš kurių nustatyta, kad kaklo slanksteliai nelūžę. L. B. nurodė, kad ligoninėje ji išbuvo 3–4 valandas, jai buvo uždėtas kaklo įtvaras, vėliau ji buvo gydoma ambulatoriškai. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad VšĮ Tauragės ligoninės konsultacinėje poliklinikoje nukentėjusioji lankėsi 2013-10-10, 2013-10-21, 2013-10-23, 2013-10-28, 2013-10-30, jai buvo išduotas nedarbingumo lapelis, kuris buvo tęsiamas iki 2013-11-06. Taigi šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji buvo nedarbinga 29 dienas. Nors apeliantas tvirtina, kad specialisto išvada pateikta anksčiau nei gauti med. dokumentai, tačiau, kaip matyti iš šios išvados, atliekant ekspertizę buvo analizuojami Tauragės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. 13P-17892 įrašai, o apklausiamas teisme ekspertas A. G. nurodė, kad atlikdamas ekspertizę jis konsultavosi su L. B. gydančiu gydytoju, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, ekspertas išvadą pateikė, remdamasis ne subjektyviais nukentėjusiosios nusiskundimais, o įvertinęs pateiktus med. dokumentus bei gavęs reikiamą informaciją, reikalingą tinkamam ekspertizės atlikimui. R. B. nepagrįstai tvirtina, kad specialisto išvada pagrįsta vien tik nukentėjusiosios nusiskundimais ir tik jų pagrindu L. B. taip ilgai buvo tęsiamas jos nedarbingumas, nes, kaip matyti iš specialisto išvados, L. B. buvo atliekami specialūs tyrimai (buvo atliktos dvi rentgenogramos). R. B. teigimu, siekiant išsamiai nustatyti L. B. padarytus sužalojimus, buvo būtina atlikti kitus specialius tyrimus – kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, nes teisme ekspertas A. G. paaiškino, jog šis specialus tyrimas kaklo patempimo neparodo. Tačiau, kaip matyti iš teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausto eksperto A. G. paaiškinimų, jokių objektyvių medicininių metodų kaklo raiščių patempimo diagnozei patvirtinti ir šios ligos požymių buvimui nustatyti nėra, todėl papildomi tyrimai šiuo atveju būtų pertekliniai ir padarytų išvadų nepakeistų. Nors ekspertas nurodė, kad paprastai toks gydymas trunka trumpesnį laiką, tačiau duomenų apie tai, kad nukentėjusioji būtų simuliavusi ligą ir sąmoningai klaidinusi medikus ar kad šie nepagrįstai, nesant ligos simptomų, būtų pratęsę nukentėjusiosios gydymą, nepateikta. Ekspertas patvirtino, kad kaklo raiščių patempimas yra skausmingas procesas ir kad traumatologai bei neurologai šio sužalojimo požymius žino. Įvertinęs šiuos duomenis, t. y. L. B. vizitų pas gydytojus dažnumą (atitinkamai 2013-10-10, 2013-10-21, 2013-10-23, 2013-10-28 ir 2013-10-30), taip pat pačios nukentėjusiosios parodymus dėl jos ligos simptomų ir trukmės (L. B. nurodė, kad po įvykio jai labai skaudėjo kaklą dešinėje pusėje, ji negalėjo sukinėti, lankstyti, skausmai tęsėsi apie dvi savaites, pagal gydytojų rekomendacijas apie 2–3 savaites ji nešiojo kaklo įtvarą, sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol, nes stipriau palenkus kaklą ar nepatogiai atsigulus, jaučia kaklo skausmus) ir kad jai buvo reikalinga reabilitacija, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai nedarbingumas pagrįstai buvo tęsiamas iki 2013-11-06. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji apie 2–3 savaites nešiojo kaklo įtvarą, patvirtina, kad jos sveikata realiai buvo sutrikdyta daugiau kaip dešimt dienų, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Abejoti L. B. nustatytu sveikatos sutrikdymo mastu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai dėl veikos kvalifikavimo pagal ATPK 127 straipsnį, t. y. kad veika turi būti pripažinta ne nusikaltimu, o administraciniu teisės pažeidimu.
Remdamasis aptartų duomenų visuma, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. B. kaltė padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė priežastinio ryšio klausimą ir nustatė, jog būtent R. B. neteisėti veiksmai – padaryti KET 78.11 ir 169 punktų pažeidimai – nulėmė eismo įvykio metu kilusius padarinius, todėl teismas pagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Nuteistasis R. B. savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių galima spręsti, kad nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra konkretus bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymis, numatytas BPK 58 straipsnyje. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, taip pat apie tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė ir R. B., kuris tvirtina, kad yra nuteistas nepagrįstai, kaltę patvirtinančius įrodymus ir motyvus, dėl kurių buvo atmesti kiti įrodymai, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pasinaudojęs nušalinimo teise ir pateikęs konkretų minėtame straipsnyje numatytą teismo šališkumo požymį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo nešališkumu. Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 113 straipsnis reglamentuoja, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).
Nukentėjusioji L. B. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė patikslintą 20 000 Lt sumos civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinio atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo priteisti 17 250 Lt dydžio neturtinę žalą, likusią neturtinės žalos dalį – iš UAB „AD Baltic“, taip pat prašė pripažinti proceso išlaidomis 400 Lt, jos sumokėtų advokatui už civilinio ieškinio surašymą, ir šią sumą priteisti iš R. B.. Civiliniame ieškinyje L. B. nurodė, kad dėl eismo įvykio metu patirto kaklo sužalojimo ji kentė ilgalaikį fizinį skausmą, ilgą laiką turėjo nešioti kaklo įtvarą, dėl to jautė estetinį ir fizinį diskomfortą, apie mėnesį laiko buvo nedarbinga, sužalojimo fizines ir psichologines pasekmes jaučia ik šiol, nes staiga pasukus kaklą ar pasilenkiant kenčia skausmą, sutriko miegas, iki šiol jaučia baimę važiuojant automobiliu, bijo jį vairuoti.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrindas tenkinti iš dalies ir prašomą priteisti neturtinę žalą – 20 000 Lt – sumažino iki 5 000 Lt. Priimdamas sprendimą sumažinti priteistinos iš draudiko ERGO Insurance SE Lietuvos filialo nukentėjusiajai L. B. neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojančia teismą nustatyti nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, laikantis CK nuostatų ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismo sprendimas priteisti L. B. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra teisingas.
Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.
Pažymėtina, kad vertinamieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (LR CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika.
Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už nukentėjusio asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus nustatymas. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. B., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta L. B. sveikata. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.
Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. 2013-11-15 specialisto išvadoje Nr. G358/13(11) (t. 1, b. l. 42) konstatuota, jog eismo įvykio metu nukentėjusiajai L. B. buvo padarytas šis sužalojimas: kaklo raiščių patempimas. Šis sužalojimas L. B. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kaklo raščių patempimo jos sveikata buvo sutikdyta daugiau kaip 10 parų laiko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš karto po eismo įvykio nukentėjusioji L. B. buvo pristatyta į VšĮ Tauragės ligoninės Priėmimo skyrių, jai atlikti bendrieji ir specialūs medicininiai tyrimai, vėliau ji 29 dienas gydėsi ambulatoriškai ir reguliariai lankėsi pas gydytojus, nešiojo kaklo įtvarą. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl įvykio metu patirto sužalojimo ji patyrė didelį fizinį skausmą, iki šiol jaučia kaklo skausmus, kankina nemiga, beveik mėnesį laiko ji buvo nedarbinga ir negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo, atlikti darbinių pareigų, dirbti buities darbų, negalėjo ramiai miegoti dėl skausmo ir nepatogumo esant būtinybei nešioti kaklo įtvarą, po avarijos patyrė emocinę depresiją, sutriko miegas, teko vartoti nuskausminamuosius ir raminamuosius vaistus, vykti į gydymosi įstaigas. Neabejotina, kad dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo nukentėjusioji L. B. patyrė fizinį skausmą, taip pat dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, jog dėl patirto kaklo sužalojimo L. B. buvo apribotos judėjimo galimybės, nukentėjusiosios L. B. gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi. Kita vertus, duomenų, kad L. B. gydymas dar tęsiamas ar kad ateityje bus reikalingas gydymas, byloje nepateikta.
Apygardos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio, kuriame pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė L. B. patirtos neturtinės žalos pasekmes, argumentais, kad dėl R. B. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji L. B. kentė fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, nes pakankamai ilgą laiką buvo nedarbinga, buvo apribotos jos bendravimo, judėjimo galimybės, dėl patirtos traumos iki šiol jaučia pasekmes, nes negali staigiai pasukti kaklo, dėl to jaučia skausmą, nepatogu miegoti. Kita vertus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad iš sveikatos sutrikdymo pobūdžio negalima daryti išvados, kad L. B. liks ilgalaikiai šio sužalojimo reiškiniai. Vertinant nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta neatsargia kaltės forma, kartu atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad nukentėjusiosios prašomas priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos dydis yra per didelis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo L. B. nustatytas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas, atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
Nuteistasis R. B. be pagrindo apeliuoja į tai, kad nukentėjusioji L. B. nepateikė jokių įrodymų dėl jai padarytos neturtinės žalos, t. y. dvasinių išgyvenimų dydžio ir kiekio, nes šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad dėl eismo įvykio patirto sužalojimo L. B. jautė ilgalaikį fizinį skausmą, tai patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas, byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, kad L. B. dėl sužalojimo apie mėnesį laiko buvo nedarbinga, turėjo nešioti kaklo įtvarą, dėl to buvo apribotos jos judėjimo ir bendravimo galimybės, ji negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo, atlikti darbinių pareigų, dirbti buities darbų. Todėl nekyla abejonių, kad dėl eismo įvykio metu patirtos traumos L. B. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, todėl apylinkės teismo sprendimas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, darytina išvada, kad nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai, nustatyta 5 000 Lt piniginė kompensacija šiuo atveju atitinka padarytos veikos pavojingumą, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus ir tinkamai nustatė L. B. priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai apylinkės teismo priteistas neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo.
Nors, kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis kalba apie negautas pajamas, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, draudikas (civilinis atsakovas) ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, atlygino L. B. eismo įvykio metu padarytą turtinę žalą – 7840,43 Lt dėl automobilio sugadinimo ir 479,27 Lt gydymosi išlaidų, taip pat neturtinės žalos dalį – 580 Lt (t. 2, b. l. 37–41). Taigi, kaip matyti, sprendimas dėl negautų pajamų nebuvo priimtas, todėl kolegija dėl šio nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumento nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).
Nukentėjusioji prašė priteisti jai 400 Lt už advokato pagalbą surašant civilinį ieškinį ir teismas nuosprendžiu iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajai L. B. priteisė 400 Lt proceso išlaidų. Apelianto argumentai, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma turi būti sumažinta, nepagrįsti. Šios išlaidos yra pagrįstos, prašoma priteisti suma yra racionali, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas L. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstai priteisė iš nuteistojo R. B., jas mažinti nėra pagrindo, nes jos yra teisėtos ir pagrįstos – 400 Lt suma yra proporcinga ar adekvati advokato atliktam darbui.
Nors apeliantas prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pažymėtina, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo skundas yra atmetamas, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Nesuprantamas apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme, nes atlyginamos tik proceso šalies patirtos ir įrodymais pagrįstos, o ne galbūt būsimos bylinėjimosi išlaidos.
Nukentėjusioji L. B. pateikė apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė priteisti iš R. B. 600 Lt už advokatės Stanislavos Jorudienės pagalbą surašant atsiliepimą (t. 2, b. l. 89) bei pateikė pinigų sumokėjimą patvirtinantį 2014-08-11 pinigų priėmimo kvitą Nr. 747818 (t. 2, b. l. 90). Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo išteisinti nuteistąjį R. B., ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas, bei į nukentėjusiosios atstovės darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (600 Lt) yra realios ir pagrįstos, todėl nukentėjusiajai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajai L. B. priteisti 600 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.