Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo G. R. ir jo gynėjo advokato K. J. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties, kuria kaltinamajam G. R. paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriaus pareigų šešiems mėnesiams, skaičiuojant terminą nuo 2015 m. liepos 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje G. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 183 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), V. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), A. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, L. Č. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, R. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 3 d., 222 straipsnio 1 d., 300 straipsnio 1 d., N. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi G. R. laikinai – penkiems mėnesiams, nušalintas nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriaus pareigų, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gegužės 29 d. Vėlesnėmis Kauno apylinkės teismo nutartimis laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 29 d. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi atmestas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro prašymas dėl G. R. laikino nušalinimo nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras” direktoriaus pareigų termino pratęsimo. 2015 m. birželio 26 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota Kauno apygardos teismui.

Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 232 ir 233 straipsniais išsprendė klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Minėta nutartimi taip pat išsprendė ir kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų klausimus. Skundžiamoje nutartyje teismas G. R. paskyrė procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras” direktoriaus pareigų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamojo G. R. kaip direktoriaus darbas UAB „Komunalinių paslaugų centras“ nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatytais tikslais. G. R. taip pat kaltinamas padarę tris nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdis nesiderina su valstybės tarnybos veiklos principais, viešaisiais interesais, nustatyta valdymo tvarka, nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms yra tyčiniai ir savanaudiški. Teismo manymu siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, neteisėto poveikio kitiems minėtoje bendrovėje dirbantiems asmenims, tikslinga kaltinamajam G. R. paskirti laikiną nušalinimą nuo užimamų pareigų.

Kaltinamasis G. R. ir jo gynėjas advokatas K. J. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį, kadangi minėta nutartis yra formali, nepagrįsta ir neteisėta, taip pat prašo panaikinti paskirtas prievartos priemones.

Skunde teigiama, jog Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalis turi ribotą galiojimą - ji taikoma „nusikalstamos veikos tyrimo metu“. Baudžiamojoje byloje, kurioje nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas G. R., ikiteisminis tyrimas yra baigtas, surašytas ir teismui perduotas kaltinamasis aktas. Akivaizdu, kad teisminio nagrinėjimo metu taikomos procesinės prievartos priemonės gali turėti kitus tikslus ir pagrindus nei procesinės prievartos priemonės, kurios taikomos ikiteisminio tyrimo metu, tai susiję su skirtingais atskirų baudžiamojo proceso stadijų uždaviniais. Vien baudžiamojo proceso stadijos pasikeitimas neleidžia daryti išvados, kad „laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindai nėra pasikeitę“.

Skunde pažymima, jog būtina laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos termino pratęsimo sąlyga yra pagrįstas manymas, kad asmuo, kuriam ši priemonė taikoma, galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors dėl asmens kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų pasisakys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ir šioje proceso stadijoje iš esmės nenagrinėjami baudžiamosios bylos duomenys, teismas nušalinimą nuo bendrovės vadovo pareigų G. R. paskyrė neištyręs bylos įrodymų ir nenustatęs tikrųjų įvykių aplinkybių, kad kaltinamajam inkriminuoti veiksmai galbūt neatitinka realiai buvusiems ūkiniams įvykiams ir negali būti laikomi nusikalstamais.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismas G. R. laikiną nušalinimą nuo bendrovės vadovo pareigų taikė, nustatęs abu alternatyvius laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje. Laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindai skundžiamoje nutartyje nurodyti formaliai, jų taikymo būtinumo nemotyvuojant. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas byloje yra baigtas, visi bylos nagrinėjimui teisme reikšmingi duomenys surinkti ir įtvirtinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui. Nors šiuo metu baudžiamoji byla dar nepradėta nagrinėti iš esmės, G. R. suformuluotas kaltinimas be kaltinamųjų ir liudytojų parodymų grindžiamas ir rašytiniais įrodymais, kurių turinio ir įrodomosios vertės kaltinamasis negali pakeisti. Pateiktoje teismui byloje nėra faktinių duomenų apie G. R. ketinimus daryti naujas nusikalstamas veikas, priešingai, per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, anksčiau taip pat nebuvo teisiamas, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis gali daryti analogiškus nusikalstamus veiksmus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kaltinamasis G. R. būtų daręs poveikį kitiems įtariamiesiems ar liudytojams, ar būtų atlikęs kokius nors veiksmus, siekdamas daryti įtaką byloje apklausiamus asmenis ar kokiu nors kitokiu būdu trukdyti ikiteisminiam tyrimui bei bylos nagrinėjimui teisme. Todėl nepagrįsta apygardos teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad užimamos pareigos sudaro kaltinamajam galimybę trukdyti baudžiamajam procesui, tai yra siekiant pakreipti procesą sau palankia linkme, daryti poveikį kitiems proceso dalyviams. Tai pat nėra pagrindo teigti, kad kaltinamasis G. R., užimdamas UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriaus pareigas, gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Asmens polinkį nusikalsti rodo to asmens ankstesni teistumai, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos ir kt. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas skundžiamą nutartį grindė tuo, kad G. R. kaltinamas dešimties nusikalstamų veikų padarymu, iš kurių trys priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau per visus kaltinamajame akte nurodytus epizodus G. R. padaryta žala jo vadovaujamai įmonei galimai siekia tik 644,86 Eur (tokiai sumai pareikštas civilinis ieškinys). Duomenų, kad G. R. būtų gavęs lėšų iš nusikalstamų veikų, nėra. Todėl teigia, kad šiuo atveju nėra baudžiamojo proceso kodekse numatytų laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindų.

Skunde akcentuojama tai, jog įvertinus didelę bylos apimtį, jos sudėtingumą ir didelį kaltinamųjų skaičių (byloje yra 7 kaltinamieji), akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl laikinas G. R. nušalinimas nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriaus pareigų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra neproporcingas ir perteklinis. Teigia, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, jie neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (2004-12-13, 2004-12-29, 2005-09-29, 2006-01-16 Konstitucinio Teismo nutarimai).

Skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis G. R. buvo laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 29 d. Prokurorui kreipusis į Kauno apylinkės teismą dėl procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, šis 2015 m. birželio 22 d. nutartimi atmetė prokuroro prašymą dėl G. R. laikino nušalinimo nuo UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriaus pareigų termino pratęsimo. Minėtoje nutartyje Kauno apylinkės teismas akcentavo, kad tokia priemonė įgautų baudžiamąjį pobūdį, todėl tampa nebereikalinga ir turi būti panaikinta. Prokuroras minėtos nutarties ir teismo nustatyto termino neskundė. Todėl mano, kad prokuroras sutiko su teismo motyvais, jog nėra teisinių pagrindų ateityje taikyti tokią kardomąją priemonę.

Skunde pažymima, kad skundžiamoje nutartyje išsakyta teismo pozicija, jog ginamasis gali imtis priemonių pakeisti procesą sau palankia linkme, leidžia daryti išvadą, kad teismas jau dabar yra apsisprendęs dėl ginamojo kaltės, o jo ir gynybos pastangos ginčyti kaltinimo teiginius ir teikti kaltinimą neigiančius įrodymus, teismo bus suprasti kaip ginamojo siekimas neteisėtai pakreipti procesą sau palankia linkme ir tokiu būdu kliudyti teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Minėta teismo pozicija gali būti suprasta ne tik kaip teismo šališkumas, bet ir kaip teisės į gynybą esminis pažeidimas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai). Tokiu būdu, teismas net nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių, vadovaudamasis vien kaltinime ginamajam nurodytomis galimai padarytomis veikos aplinkybėmis, taiko ginamajam tokią procesinę prievartos priemonę, kuri prilyginama baudžiamojo poveikio priemonei, skiriamai asmeniui, kuris pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo (Kauno apygardos teismo 2015-02-24 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-293-485/2015).

Kaltinamojo teigimu, skundžiamoje nutartyje nurodoma tik tai, kad jis prilyginamas valstybės tarnautojui ir gali daryti įtaką su byla susijusiems asmenims, nors ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Tai pat nebuvo nustatyta, kad kaltinimuose nurodytomis veikomis buvo padaryta didelė žala valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Be to, abejoja ar jis gali būti prilyginamas valstybės tarnautojui. UAB „Komunalinių paslaugų centras“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kuris verčiasi komercine - ūkine veikla, pelno siekianti organizacija, be to įmonės vadovas nėra bendrovės akcininkas, todėl jo sprendimų laisvė yra ribota ir tiesiogiai priklauso nuo akcininkų sprendimo.

Skunde nurodyta, kad teisėjas savo nuožiūra, nesant kitų asmenų prašymų, skundžiama nutartimi paskyrė procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų bei kardomąją prievartos priemonę – rašytinį įpareigojimą neišvykti. Tokių kardomųjų ir procesinių prievartos priemonių paskyrimas patvirtina teisėjo išankstinį nusistatymą bei šališkumą. Pažymi, kad viso baudžiamojo proceso metu turi būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo. Aptardamas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimo principus bei teisės riboti žmogaus judėjimo laisvės pagrindus, teigia, kad teismas minėtą kardomąją priemonę paskyrė visiškai nemotyvuodamas.

Atsiliepime į skundą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras R. S. prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad bylą perdavus į teismą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 4 dalimi nusprendžia dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo. Būtent taip teismas ir padarė priimdamas skundžiamą nutartį, kuri, prokuroro nuomone, yra teisėta ir pagrįsta.

Kaltinamojo G. R. ir jo gynėjo advokato K. J. skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. G. R. pagrįstai paskirta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų. Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų, taikoma siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti galimybę kaltinamajam daryti naujas nusikalstamas veikas.

Būtina laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos termino pratęsimo sąlyga yra pagrįstas manymas, kad asmuo, kuriam ši priemonė taikoma, galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog joje yra pakankamai faktinių duomenų, užfiksuotų kaltinamųjų L. Č., A. S. apklausos protokoluose, Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, kratų protokoluose, 2015 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/9, 2014 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/192 ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje leidžiančių manyti, kad G. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrįstumo, asmens kaltės klausimas nesprendžiamas ir byloje surinkti įrodymai nevertinami iš esmės, todėl skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat turėjo įvertinti ar G. R. inkriminuoti veiksmai, tai yra atliktos ūkinės operacijos gali būti laikomos nusikalstamomis, ar kaltinamajam G. R. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis valstybei buvo padaryta didelė žala, ar G. R. atitinka valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvoką pagal Lietuvos Respublikos BK 230 straipsnį. Šiuo atveju byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu.

G. R. kaltinamas padaręs vienuolika tyčinių nusikalstamų veikų, tai yra turto pasisavinimu, turto iššvaistymu, neteisėtu disponavimu įmonės elektronine mokėjimo priemone, apgaulingu apskaitos tvarkymu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu. Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat priskiriamos prie nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. G. R. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas galimai padarė būdamas UAB „Komunalinių paslaugų centras“ direktoriumi, vykdydamas savo tiesiogines tarnybines funkcijas, kurios susijusios su jo užimamomis pareigomis. Vadovaujantis teismų praktika, tokiais atvejais pagrįstu laikomas pagrindas, kad toliau eidamas šias pareigas vadovaujamoje įstaigoje ir turėdamas teisę bei įgaliojimus daryti įtaką sprendimų priėmimui, asmuo gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju pagrįstą manymą, jog G. R., nebūdamas nušalintas nuo pareigų, gali ir toliau elgtis nusikalstamai bei trukdyti procesui, lemia jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis ir padarymo aplinkybės. Nors skunde akcentuojama, kad baudžiamoji byla perduota teismui ir kaltinamasis negali daryti įtakos teisminiam nagrinėjimu bei negali pakeisti byloje pateiktų rašytinių įrodymų, iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog bylos nagrinėjimas iš esmės nepradėtas, neapklausti liudytojai bei neištiri kiti bylos duomenys, todėl skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad užimamos pareigos sudaro kaltinamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei trukdyti procesui. Priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai ir argumentuotai išdėstė savo motyvus, pagrindžiančius teismo poziciją dėl procesinės prievartos priemonės taikymo G. R..

Skundo argumentas, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad kaltinamasis trukdys procesui ar darys naujas nusikalstamas veikas, savaime nepaneigia laikino nušalinimo nuo pareigų pagrįstumo. Nutartyje dėl laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ar šios procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo nereikalaujama nurodyti konkrečius veiksmus, kuriais gali būti trukdoma procesui, ar konkrečias galimas padaryti nusikalstamas veikas. Taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų svarbiausia yra tai, kad kaltinamojo užimamos pareigos gali sudaryti sąlygas ir galimybę trukdyti procesui bei daryti naujas nusikalstamas veikas, tai yra kaltinamasis grįžęs į savo pareigas, galėtų netrukdomai sužinoti apie byloje esančius reikšmingus duomenis ir taip trukdyti nagrinėjamai baudžiamajai bylai ar daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skundą nagrinėjantis teismas atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas, neanalizavo tuo metu byloje buvusios situacijos, tai yra neatsižvelgė į tai, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi buvo atsisakyta pratęsti laikino nušalinimo nuo pareigų terminą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byla su kaltinamuoju aktu 2015 m. birželio 26 d. perduota Kauno apygardos teismui, ji 2015 m. birželio 29 d. paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismo teisėjui K. D.. Teisėjas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 232 ir 233 straipsniais išsprendė klausimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Respublikos BPK 233 straipsnio 4 dalis numato, jog perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, ta pačia nutartimi teismas išsprendžia ir procesinių prievartos priemonių (išskyrus suėmimą) paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Kaip numatyta įstatyme, teismas priimdamas 2015 m. liepos 2 d. nutartį taip pat išsprendė ir procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo klausimą kaltinamajam G. R., ir nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutarties dalis dėl šios prievartos priemonės gali būti skundžiama įstatymų nustatyta tvarka. Apygardos teismas spręsdamas klausimą dėl procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų paskyrimo, neturėjo pareigos atsižvelgti į ankstesnę Kauno apylinkės teismo nutartį, nes kiekvienu atveju teismas priimdamas nutartį dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajam posėdžiui iš naujo išsprendžia klausimus dėl kardomųjų ir procesinių prievartos priemonių paskyrimo, pratęsimo ar panaikinimo. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Be to, parengiamojoje proceso stadijoje, procesinė prievartos priemonė gali būti paskirta teisėjo vienasmeniškai, neišklausius kaltinamojo, jo gynėjo, prokuroro ir kitų proceso dalyvių paaiškinimų, todėl nepagrįstas kaltinamojo teiginys, kad teisėjas savo nuožiūra, nesant kitų asmenų prašymų, negalėjo paskirti procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų.

Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikoma tik ikiteisminio tyrimo metu ir, kad skirtingose proceso stadijose ji turi skirtingus tikslus. Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai byla perduodama į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas, laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikoma tiek pradėjus ikiteisminį tyrimą, tiek baudžiamąją bylą perdavus teismui. Visose proceso stadijose minėtos procesinės prievartos priemonės tikslai kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje yra vienodi.

Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas skundo argumentas dėl apygardos teismo šališkumo paskiriant jam procesinę prievartos priemonę. Teismas bylą perduodamas nagrinėti teisiamajam posėdžiui atliko teisėtus ir būtinus procesinius veiksmus – išsprendė procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą. Aplinkybė, kad šis teismo procesinio veiksmo rezultatas yra kaltinamajam nepriimtinas, nepatvirtina teismo šališkumą kaltinamojo atžvilgiu.

G. R. taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų neabejotinai suvaržo jo teises ir interesus, tačiau tokia procesinė prievartos priemonė yra pateisinama atsižvelgiant į jos tikslus, nepažeidžia proporcingumo principo, Lietuvos Respublikos BPK bei tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju taikomas nušalinimas ne nuo kokio nors darbo apskritai, o tik nuo vadovaujamų pareigų – UAB „Komunalinių paslaugų centro“ direktoriaus pareigų, todėl šis apribojimas kaltinamojo darbinei veiklai nėra absoliutus. Taigi, įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas G. R. pobūdį, sunkumą, padarymo aplinkybes bei kitas nutartyje išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog kaltinamajam G. R. pagrįstai paskirta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų, o Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Skundą nagrinėjantis teismas nepasisako dėl kaltinamojo nurodytų argumentų dėl nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nes tai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 439 straipsnio 2 dalį nutartis dėl bylos perdavimo teisiamajame posėdyje yra neskundžiama. Be to, skundžiamoje Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartyje nurodyta, kad šiuo atveju gali būti skundžiamas tik klausimas dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų paskyrimo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo G. R. ir jo gynėjo advokato K. J. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.