- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-20
- Bylos Nr.
- Iv-2097-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00293-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui I. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. K. su skundu (b. l. 1-3) ir patikslintu skundu (b. l. 10-12) (toliau – ir skundas) kreipėsi į teismą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtus 3 421,45 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt vieną litą 45 ct) priedų ir priemokų dėl taikyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Skunde nurodė, kad nuo 1992-03-03 dirba Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriuje vyresniuoju prižiūrėtoju. Pagal Valstybės tarybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad bendras dydis negali viršyti 70 proc. pareiginės algos išliko. Pažymėjo, kad taikant šį reguliavimą, jam 2007 metais nebuvo išmokėti 1550,67 Lt., o 2008 metais – 1870,78 Lt. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ minėtą teisinį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teigė, kad Darbo kodekso 298 str., kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, nustato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, tačiau normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Mano, kad gali pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.
Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 20-21) nurodė, kad pagal VTĮ 4 str. 2 d., statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str., negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus pataisos namai, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Akcentavo, kadangi pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, todėl vadovaudamasis Darbo kodekso 27 str. nuostatomis, prašo dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 32).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė analogiškus motyvus kaip ir atsakovas ir prašė taikyti ieškinio senaties terminą visai prašomai sumai 3421,45 Lt. (b. l. 26-27).
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta trečiajam suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant (b. l. 33).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1992-03-03 dirba Vilniaus pataisos namų Priežiūros skyriuje. Šiuo metu eina vyresniojo prižiūrėtojo pareigas (Tarnybos lapas, b. l. 22-25).
Remiantis Vilniaus pataisos namų suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenimis dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007-2008 metais pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 4-6).
Remiantis Vilniaus pataisos namų suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenimis dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007-2008 m., atsakovas pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 4-5).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. To pačio įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 d. reglamentuojama, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia, už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 str., kurio 2 d. nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 str. 2 d. nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 str.1 d., nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d., nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi tai, kad mokant valstybės tarnautojui (pareigūnui) ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, tačiau jis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo turi kreiptis įstatymo nustatytais terminais.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis a. b. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d. nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjos skundo reikalavimams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas, skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a. b. Nr. A575-1839/2011).
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31 dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012-01-31. Todėl atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde netinkamai aiškina, kad galima pasirinkti bet kurį palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų, ir neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui praleidus ieškinio senaties terminą, jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
I. K. (I. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.