Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. S. skundas atmestinas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos trumpalaikio sulaikymo ir gyvenamosiose kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2018-03-29 iki 20200-06-16 metu (viso 758 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.

Pareiškėjo pateikti argumentai dėl kamerų atitikimo higienos normoms yra visiškai abstraktūs, nekonkretizuoti, atsakovas neturi pareigos kiekvieną dieną fiksuoti duomenis apie higienos sąlygas kamerose, jokių skundų dėl sąlygų kamerose pateikta nebuvo, tad argumentai dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose atmestini. Pažymėtina, jog nustatytais higienos normų pažeidimais, užfiksuotais patikrinimų metu, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo neargumentuoja, o pažeidimų (netinkama apšvieta, ventiliacija), kuriais pareiškėjas argumentuoja netinkamas higienos sąlygas, nustayta nebuvo.

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose turi būti įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, ir pats pareiškėjas nurodo, jog sienelės buvo būtent tokio aukščio, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1 m 70 cm aukščio, tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog tualetų sienelių aukštis yra tik 1,50 m, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Pažymėtina, jog iš pateiktų nuotraukų matyti, jog visose sanitariniuose mazguose yra arba durys, arba įėjimas atskirtas nepermatoma užuolaida, tad stebėti gamtinius reikalus atliekantį asmenį nei nuo durų pusės per akutę, nei iš kameros galimybės nėra. Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti, dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), tad argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 7.6 punktas, numatė, kad tualetuose turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Tokiu būdu, po šio įsakymo priėmimo reikalavimo, jog sanitariniame mazge privalomai turi būti sėdimas unitazas, nėra. Lietuvos higienos norma HM 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus sanitariniame mazge turi būti unitazas, tačiau nuo 2015-08-03 galioja Lietuvos higienos norma HN 134:2015„laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje šio reikalavimo nėra. Tokiu būdu, nėra nustatyta teisės aktų, kurie būtinai reikalautų sėdimų unitazų įrengimą tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, tad argumentas dėl unitazo nebuvimo atmestinas.

Pažymėtina, jog pasivaikščiojimai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis numato, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 valandą praleisti gryname ore. Ši teisė Šiaulių tardymo direktoriaus įsakymais buvo užtikrinta, pareiškėjas pripažįsta, jog ji buvo vykdoma. Baldų buvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose būtinybės teisės aktai nenustato, tad ir šie argumentai yra atmestini.

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis numato, jog socialinis darbas tardymo izoliatoriuje turi būti vykdomas, ši teisės norma užtikrinama Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtinta „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“, iš pateiktų įrodymų matyti, jog asmenys, buvę kameroje kartu su pareiškėju toje pačioje kameroje nurodytu laiku užimtumo programose dalyvavo. Papildomų prašymų ar pageidavimų pateikta nebuvo. Įvertinus tai, argumentai dėl užimtumo nebuvimo atmestini.

Vertinant galimybę skambinti telefonu ir privatumo neužtikrinimą, pažymėtina, jog Suėmimo įstatymo 23 straipsnis numato suimtųjų teisę skambinti ir kalbėti telefonu ne ilgiau 15 min., ši teisė yra realizuojama, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 37-42 punktas reguliuoja teisę skambinti telefonu bei nustato jo tvarką, tačiau nenumato, kaip ir kokia tvarka turi būti įrengiami telefono aparatai, bet šių Taisyklių 40 punktas numato, jog suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik pataisos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis nesurinko asmens, kuriam neleidžiama skambinti, telefono numerio. Tokiu būdu, tardymo izoliatoriaus pareigūnai privalo būti kartu su suimtaisiais, kalbančiais telefonu, siekiant užtikrinti tinkamą teise skambinti pasinaudojimą. Kalėjimų Departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktorius 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės‘ nereglamentuoja telefoninių pokalbių vietų įrengimo. Įvertinus byloje esančius įrodymus – telefoninių pokalbių vietų fotonuotraukas – teismas konstatuoja, jog minimalus privatumas šiose vietose yra užtikrintas, telefoniniai aparatai yra pakankamu atstumu vienas nuo kito, be to, jie atskirti šoninėmis sienelėmis, kas leidžia tiek vesti pokalbį, esant minimaliam privatumui, tiek kontroliuoti pokalbius pareigūnams, vykdant teisės aktų reikalavimus, tad argumentas dėl privatumo neužtikrinimo yra atmestinas.

Vertinant pareiškėjo nurodymus, jog visi jo laiškai buvo cenzūruojami, pažymėtina, jog Suėmimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numato, jog suimtųjų gaunami ir siunčiami laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, jog jis apskritai yra siuntęs laiškus ar juos gavęs, nepateikia jokių įrodymų, jog jo laiškai buvo tikrinami bei nenurodo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, tad ir šis argumentas yra atmestinas.

Teismas atkreipia dėmesį, jog savo skunde pareiškėjas daug kur cituoja, kaip teisės aktai nurodo, kas turi būti užtikrinama tardymo izoliatoriuje, kokie pažeidimai galimi, kas turi būti tardymo izoliatoriuje, kas turi būti užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų atžvilgiu, tačiau nenurodo, ko nebuvo ar kas nebuvo užtikrinta konkrečiai jo atžvilgiu ir konkrečiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje, bei kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko atsakovas.

Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog teismas, spręsdamas bylą, privalo vadovautis tarptautiniais teisės aktais, pažymėtina, kad Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją), tad, spręsdamas bylą, teismas pirmiausia privalo vadovautis nacionaline teise.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, užtikrinant pareiškėjui pakankamą gyvenamąjį plotą kameroje, užtikrinant higienos ir kitas sąlygas tardymo izoliatoriuje.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.