- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-1025-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12221-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- UAB „Ekorida“
- Ieškovas
- UAB „Gutta Baltic“
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ekorida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gutta Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „Ekorida“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 31 265,42 Lt skolą, 522,85 Lt delspinigius, 7,75 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2009-04-09 sudarė tiekimo sutartį, pagal kurią tiekė atsakovui prekes, nuo 2012-05-24 iki 2012-08-03 išrašė atsakovui PVM sąskaitų-faktūrų bendrai 32 118,99 Lt sumai, tačiau atsakovas su ieškovu atsiskaitė ne visiškai, ir liko skolingas 31 265,42 Lt. Atsiliepime į atsakovo priešieškinį nurodė, kad neturi pareigos priimti grąžinamas prekes, kurių atsakovui nepavyko parduoti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė nuo 1 200 Lt ieškinio dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo reikalavimais sutiko iš dalies. Sutiko su ieškovo nurodytomis įsiskolinimo sumomis, tačiau nurodė, kad dalį skolos nori padengti grąžinant ieškovui prekes pagal šalių sudarytos tiekimo sutarties 5.5 p., todėl teigė, kad priteistina suma turi būti mažesnė. Pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą priimti grąžinamų prekių už 12 184,72 Lt pagal 2013-01-22 debetinę sąskaitą EKO Nr. 0010 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad anksčiau prekės buvo grąžinamos ieškovui, nesudarant atskirų rašytinių susitarimų, ieškovas nebesilaiko tarp šalių susiklosčiusios bendradarbiavimo praktikos, nepagrįstai nepriimdamas grąžinamų prekių, kurių atsakovui nepavyko realizuoti, nurodė, kad prekės tvarkingos ir originaliose pakuotėse.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pakeitė 2012 m. gruodžio 7 d. preliminarų sprendimą; bylos dalį dėl 1 200 Lt skolos priteisimo nutraukė; ieškinį tenkino visiškai; priešieškinį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo 30 065,42 Lt skolos, 522,85 Lt delspinigių, 7,75 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 30 588,27 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 713,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; grąžino ieškovui 13,50 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovo valstybei 51,23 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nustatė, kad šalys 2009-04-09 sudarė tiekimo sutartį Nr. 2009/0063, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui prekių pagal užsakymą, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes sumokėti pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras per 30 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo ir sąskaitos-faktūros pateikimo; ieškovas atsakovui už pateiktas prekes nuo 2012-05-24 iki 2012-08-03 išrašė PVM sąskaitas-faktūras bendrai 32 118,99 Lt sumai. Nustatė, jog atsakovas prekių gavimo, jų kainos ir nepamokėtos sumos byloje neginčijo, bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo ieškovui 1 200 Lt skolos dalį. Dėl atsakovo pareikšto reikalavimo grąžinti ieškovui dalį prekių, atitinkamai sumažinant įsiskolinimo sumą, pažymėjo, jog šalių sutarties 5.5 p. numato, kad pirkėjas turi teisę grąžinti pardavėjui tik tvarkingai įpakuotas (su nepažeistu gamykliniu įpakavimu) kokybiškas prekes ir tik sudaręs su pardavėju atskirą rašytinį susitarimą, tačiau atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad siekiamos grąžinti prekės yra atsakovo žinioje, jų būklė ir įpakavimai kokybiški. Netenkinęs atsakovo reikalavimo įpareigoti ieškovą priimti tam tikras grąžinamas prekes, sprendė, kad atsakovas turi pareigą už gautas prekes atsiskaityti.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo; netenkinus šios prašymo – priimti naują sprendimą: ieškovo ieškinį tenkinti dalyje dėl 19 080, 70 Lt, atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Pirmos instancijos teismas nemotyvuotai atmetė priešieškinį, neatsižvelgęs į visus pateiktus prie priešieškinio rašytinius įrodymus, į tai, jog tarp šalių yra pasirašyta konsignacinė sutartis. Pažymi, jog jo veikla yra priklausoma nuo sezoniškumo, todėl dalį prekių įmonė užsakinėjo neturėdama klientų, bet tikėdamasi jas parduoti. Teigė, jog vadovaujantis sutarties 5.5 p. nuolat ieškovui grąžindavo prekes be atskiro rašytinio susitarimo, tokie buvo faktiniai šalių tarpusavio santykiai.
2. Priešieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovas yra pasiruošęs grąžinti prekes tvarkingas ir originaliose pakuotėse.
3. Pažymi, kad neturėjo jokių piktavališkų ketinimų, skolos neneigė ir visada ją pripažino. Nuo pat šalių sutartinių santykių pradžios reklamavo ieškovo prekes, aktyviai bendradarbiavo visą sutarties laiką. Kadangi įmonės veikla priklauso nuo sezoniškumo, apmokėjimai už prekes vėlavo ir 2011 m. gruodžio – vasario mėnesiais, bet prasidėjus sezonui įmonė sėkmingai atsiskaitė ir atnaujino bendradarbiavimą su ieškovu.
4. Pagal sutartį yra išrašęs ieškovui debetines sąskaitas dėl prekių grąžinimo. Visos grąžinamos prekės ieškovo buvo priimtos bei įsiskolinimas atitinkamai sumažintas nesudarant atskiro raštiško susitarimo dėl prekių grąžinimo.
5. Teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeisdamas proceso normas išnagrinėjo bylą iš esmės 2013-06-18 teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovui, tokiu būdu buvo pažeidė atsakovo teisę į gynybą, teisingą teismą bei teisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
Šalies argumentai
1.Pažymi, jog įstatymas numato, jog neatvykimas į paskirtą teismo posėdį dėl ligos paprastai nėra svarbi priežastis teismo posėdžio atidėjimui. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, kad jo atstovo – advokato neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos ir vadovo neatvykimas be pateisinamų priežasčių CPK 246 straipsnio 2 dalies prasme yra išimtis, objektyviai užkirtusi kelią jam dalyvauti procese ir lėmusi neteisingą teismą ir neteisingą bylos nagrinėjimą.
2. Vertinant byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad ieškovas, išrašydamas PVM sąskaitas – faktūras ir pagal jas parduodamas prekes už tam tikrą kainą, o atsakovas pasirašydamas PVM sąskaitas – faktūras už gautas prekes patvirtina tai, kas jos nuo pardavimo momento pereina atsakovo nuosavybėn.
3. Anot ieškovo, apeliantas nepagrįstai teigia, kad remiantis šalių faktiniai santykiais, ieškovo sutartine prievole tampa pareiga priimti atsakovo norimas grąžinti prekes, kai tuo tarpu sutarties 5.5. punktas aiškiai nurodo, kad prekės turi būti grąžinamos tik sudarius atskirą rašytinį susitarimą, o tai reiškia, kad tik iš anksto susitarus su ieškovu ir ieškovui sutikus. Ši nuostata, ieškovo manymu, negali būti suprantama kaip ieškovo prievolė visais atvejais, kada tik atsakovas pageidauja, priimti šio grąžinamas prekes. Pažymi, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas iš atsakovo priimdavo prekes ne pagal abipusį susitarimą, o vykdydamas prievolę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas 2009-04-09 tiekimo sutarties pagrindu perdavė atsakovui prekes, už kurias laikotarpiu nuo 2012-05-24 iki 2012-08-03 ieškovo buvo išrašytos ir atsakovui pateiktos PVM sąskaitos-faktūros bendrai 32 118,99 Lt sumai, kurių jis nėra apmokėjęs. Sutikdamas su ieškovo reikalavimo pagrindu, nurodytos skolos dydžiu, bylos nagrinėjimo metu atsakovui ieškovui sumokėjo 1 200 Lt, likusią skolą prašė sumažinti sutarties 5.5 p. pagrindu, kuris numatė, kad pirkėjas turi teisę grąžinti pardavėjui tvarkingai įpakuotas, kokybiškas prekes ir tik sudaręs su pardavėju atskirą rašytinį susitarimą. Teigė, jog tarp šalių buvo susiklostę tarpusavio santykiai, kad ieškovui prekės buvo grąžinamos be atskiro raštiško susitarimo. Pareiškęs priešinį reikalavimą byloje, atsakovas prašė įpareigoti ieškovą priimti grąžinamų prekių už 12 184, 72 Lt. Pirmos instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu sprendė, kad tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai patvirtino atsakovo nurodytą aplinkybę, jog atsakovas, neparduotas prekes, pagal debetines sąskaitas grąžindavo ieškovui be atskiro rašytinio susitarimo, tačiau atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad siekiamos grąžinti prekės yra jo žinioje, jų būklė ir įpakavimai kokybiški, atsakovo priešieškinį atmetė. Tuo tarpu pastarajam iš esmės neginčijant ieškovo reikalavimų dėl 30 065,42 Lt skolos pagrįstumo, ieškinį tenkino.
Nesutikdamas su pirmos instancijos teismo pozicija, apeliantas nurodo, kad, atmesdamas jo reikalavimą, teismas neįvertino visų kartu su priešieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų, neįsigilino, jog tarp šalių pasirašyta sutartis yra konsignacinė. Pažymėtina, jog argumento dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip konsignacinės, atsakovas pirmos instancijos teismui neteikė, klausimo dėl nuosavybės teisių į prekes nekėlė, atskirų šalių sudarytos sutarties sąlygų neginčijo, tame tarpe ir sutarties 6.1 p., kuris numatė, kad atsiskaitymas tarp šalių vyksta pirkėjui už prekes sumokant per 30 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo ir sąskaitos – faktūros pateikimo dienos. Nors sutarties 5.5 p. numatė pirkėjo teisę grąžinti pardavėjui tvarkingai įpakuotas kokybiškas prekes, tačiau ši sutarties sąlyga nesudaro pagrindo šalių sudarytą tiekimo sutartį kvalifikuoti kaip konsignacinę. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso normos konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžia, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Tai, kad atsakovas turėjo galimybę dalį susidariusios skolos pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras dengti grąžinant neparduotas prekes, nesudaro pagrindo teigti, kad šalių sutartinis bendradarbiavimas vyko išimtinai konsignacijos pagrindais. Pažymėtina, jog pareikštu priešieškiniu atsakovas reikalavo padengti dalį susidariusios skolos ieškovui grąžinant neparduotas prekes (t.1, b.l.181-185), tačiau nenurodė aplinkybių, jog tarp šalių atsiskaitymas už ieškovo pateiktas prekes vykdavo tik atsakovui pardavus šias prekes savo klientams, taip pat nepateikė į bylą tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad į bylą ieškovas pateikė prekių perdavimo atsakovui 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (t.1, b.l.19-95), kuriose buvo konkrečiai nurodyti prekių apmokėjimo terminai. Kaip matyti iš byloje esančių apelianto procesinių dokumentų, paaiškinimų teismo posėdžių metu, pareigos apmokėti ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras jis nesiejo su ieškovo prekių realizavimu tretiesiems asmenims. Iš atsakovo pateikto į bylą šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovas susidariusią skolą ieškovui norėjo padengti paimant vekselį iš banko, tačiau tai nebuvo priimtina ieškovui (t.1, b.l.122). Aplinkybė, kad atsakovas stengėsi vykdyti atsiskaitymus pagal ieškovo išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas sumas, atliekant mokėjimus pagal jas, patvirtina išvadą, kad atsakovas atsiskaitydavo su ieškovu už suteiktas, o ne tik už realizuotas prekes. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai (CK 6.305 str., 6.344 str. 1 d.), tuo tarpu teisinio pagrindo šiuos šalių santykius kvalifikuoti kaip konsignacijos pirmos instancijos teismas neturėjo.
Svarbu pažymėti, kad pirmos instancijos teismas, nustatęs, jog šalių ilgalaikėje bendradarbiavimo praktikoje yra buvę atvejų, kuomet atsakovas grąžindavo ieškovui prekes ir be atskiro rašytinio susitarimo, iš esmės teismo sprendimo dalį dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo atmetimo motyvavo tuo, jog pastarasis į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad turi ieškovo prekes, jos yra geros kokybės ir yra tinkamos grąžinimui. Priešingai, kaip nustatė pirmos instancijos teismas, atsakovo prieštaravimuose nurodytos prekės ir ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros nesutampa su priešieškinyje ir atsakovo 2013-01-22 debetinėje sąskaitoje nurodytomis prekėmis ir PVM sąskaitomis-faktūromis, pagal kurias jas norima grąžinti. Tuo tarpu iš ieškovo pateikto į bylą 2013-01-22 rašto atsakovui dėl prekių grąžinimo matyti, jog šiuo raštu ieškovas atsisakė prekes priimti dėl pažeistų jų pakuočių ir prastos prekinės išvaizdos. Įrodymų, paneigiančių minėtame dokumente nurodytą informaciją, ar patvirtinančių, jog dėl prekių ieškovui grąžinimo nebuvo reikalingas atskiras atsakovo sutikimas, atsakovas į bylą nepateikė (CPK 178 str.), todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti jo reikalavimo dėl skolos ieškovui sumažinimo grąžintinų prekių suma. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju abi šalys yra verslo subjektai, vykdantys komercinę veiklą. Atsakovas reikalavimą grąžinti ieškovui jo neparduotas prekes ir šią sumą įskaityti į ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo pareiškė tik 2013 m. pradžioje, t.y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo įsiskolinimo ieškovui susidarymo pradžios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prekių grąžinimas po tokio ilgo laiko tarpo neatitiktų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, pažeistų ieškovo kaip verslo subjekto interesus.
Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog pirmos instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs bylą 2013-06-18 vykusiame teismo posėdyje be atsakovo ir jo atstovo, pažeidė atsakovo teisę į gynybą, teisingą teismą bei bylos išnagrinėjimą. Kaip matyti iš byloje esančios atsakovo atstovo 2013-06-18 teismui adresuotos faksogramos, atsakovo advokatas prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo gydymo VšĮ „Kauno klinikos“. Kartu su prašymu pateikė minėtos įstaigos išrašytą medicininę pažymą Kauno apylinkės teismui, kurioje nurodyta, kad atsakovui nuo 2013-06-13 yra tęsiamas ligos gydymas stacionare (t.1, b.l.221). Pirmos instancijos teismas, įvertinęs tai, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie byloje paskirstą teismo posėdį, sprendė, kad jis turėjo pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu arba dalyvauti bylos nagrinėjime pats, tuo tarpu jo atstovo ligos, atsižvelgiant į tai, kad medicininė pažyma buvo adresuota Kauno apylinkės teismui bei tai, kad byloje nėra patikimų duomenų apie advokato gydymą paskirtai teismo posėdžio datai, nepripažino svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmos instancijos teismo pozicija. Pažymėtina, jog civilinio proceso normos nustato, kad neatvykimas į paskirtą teismo posėdį dėl ligos paprastai nėra svarbi priežastis posėdžio atidėjimui (CPK 246 str. 1 d.). Tuo labiau, kad atsakovo atstovo pateiktoje medicininėje pažymoje buvo nurodytas pastarojo gydymo stacionariai pradžios laikas, t.y. 2013-06-13, tuo tarpu duomenų, ar šis gydymas buvo tęsiamas ir paskirto teismo posėdžio datai, t.y. 2013-06-18 byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, jog advokato nurodytos ligos pradžios laikas – 2013-06-13, minėtas dokumentas išrašytas – 2013-06-14, tuo tarpu teismui prašymas atidėti bylos nagrinėjimą pateiktas tik 2013-06-18, toks atsakovo atstovo procesinis elgesys nelaikytinas sąžiningu nei bylą nagrinėjančio teismo, nei kitų dalyvaujančių byloje asmenų atžvilgiu. Aplinkybę, kad minėta medicininė pažyma buvo adresuota kitam teismui, įvertinus su tuo, jog duomenų apie atstovo ligos gydymo tęstinumą teismo posėdžio dieną nebuvo pateikta, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai nebuvo tenkintas. Sutiktina ir su atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentu, jog atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie jo vadovo negalėjimą atvykti į teismo posėdį, kai tuo tarpu atsakovas yra juridinis asmuo, veikiantis per vadovą ir galintis bylą vesti per kitus atstovus (CPK 55 str., 56 str. 1 d., 2 d.). Apelianto argumentai dėl vadovo, neturinčio teisinio išsilavinimo, negalėjimo tinkamai atstovauti jo interesus atmestini. Kaip minėta, atsakovui apie jo atstovo negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje turėjo būti žinoma jau 2013-06-13, todėl penkios dienos iki paskirto teismo posėdžio laikytina protingu terminu, per kurį, manydamas, jog negalės per vadovą vesti bylys, atsakovas galėjo susirasti kitą atstovą. Priešingas procesinis sprendimas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nurodytų aplinkybių kontekste pažeistų proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Atmetus apeliacinį skundą ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98), tačiau duomenų apie šios šalies bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme byloje nėra.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.