Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

suinteresuotiems asmenims Z. M., D. M., A. M., Ž. M., R. M., jos atstovei advokatei Sandrai Marcinkėnaitei - Venskienei, J. P. atstovei advokatei Sandrai Marcinkėnaitei – Venskienei ir L. M. įstatyminiam atstovui Ž. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės Turto bankas patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Ž. M., J. M., R. M., Z. M., J. P., D. M., A. M., L. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas valstybės įmonė Turto bankas patikslintu pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas Nr. 1 (patalpų indeksai: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8); butas Nr. 3 (patalpų indeksai: 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6); butas Nr. 4 (patalpų indeksai: 4-1, 4-2, 4-3, 4-4); butas Nr. 5 (patalpų indeksai: 5-1, 5-2, 5-3, 5-4), esantys daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

2. Pareiškime nurodė, kad gavo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos pranešimą dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) su jame esančiais butais bei pagalbinio ūkio paskirties pastatais, kurie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, taip pat neregistruotos nuosavybės teisės į juos. Turto bankas, siekdamas nustatyti šio turto savininkus, rinko duomenis ir dokumentus iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus regioninio valstybės archyvo, tačiau privatizavimo dokumentai gauti tik dėl šiame name esančio buto Nr. 2 su jam priskirtu ūkio pastatu 9I1/m, kurį privatizavo A. G., o dėl kitų butų Nr. 1, 3, 4 ir 5 privatizavimo dokumentai negauti. Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2025 m. vasario 21 d. raštu Nr. (6.8Mr)18-705 informavo Turto banką, kad šis daugiabutis namas priklausė (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui. Kitais 4 neprivatizuotais butais šiame name naudojasi: A. M. šeima (butai Nr. 4 ir 5), R. M. šeima (butas Nr. 3) ir J. P. šeima (butas Nr. 1). Susisiekus su nurodytais neprivatizuotų butų naudotojais jie patvirtinto, kad jų naudojami butai nebuvo privatizuoti. Ukmergės rajono savivaldybės administracija taip pat informavo, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatai prie šio namo (2I1/m, 3I/1m, 4I/1m, 5I1/m, 6I/1m, 7I/1m, 8I/1m, 9I/1m) yra sunaikinti. Atsižvelgdami į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, mano, kad yra pagrindas spręsti dėl butų Nr. 1 (patalpų indeksai: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8), Nr. 3 (patalpų indeksai: 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6), Nr. 4 (patalpų indeksai: 4-1, 4-2, 4-3, 4-4) ir Nr. 5 (patalpų indeksai: 5-1, 5-2, 5-3, 5-4), esančių daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini) (LKS koordinates: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), regia išraše pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini)), toliau – Turtas, pripažinimo valstybės turtu.

3. Suinteresuotas asmuo J. P. teismui pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka, kadangi tai yra jos vienintelė gyvenamoji vieta.

4. Suinteresuotas asmuo R. M. teismui pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka. Paaiškino, kad suinteresuotas asmuo J. M. ir suinteresuotas asmuo R. M. yra sugyventiniai. J. M. tarybiniais laikais dirbo (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje ir jam, kaip kad buvo įprasta tais laikais, buvo skirtas butas Nr. 3 su priklausiniais, esantis daugiabutyje, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini). Lygiai taip pat kitas butas buvo skirtas tarybinio ūkio darbuotojai J. P.. R. M. yra J., mirusio brolio našlė. Ji apie (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) metus po sutuoktinio laidotuvių atsikraustė gyventi pas J. M. ir nuo to laiko abu veda bendrą ūkį ir be pertraukų gyvena Bute Nr. 3. Daugiabutis tarybiniais laikais buvo (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio žinioje. Šiame ūkyje ne vienerius metus dirbo ir J. M.. Ūkio valdžia dar tarybiniais laikais jam gyventi skyrė Butą Nr. 3, taip pat skyrė naudotis šalia Daugiabučio esančiais ūkiniais pastatais. Suinteresuoti asmenys negali būti atsakingi už tai, jog (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio dokumentai nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka perduoti saugoti archyvams, tačiau šią aplinkybę galima įrodinėti liudytojų parodymais. Byloje nėra ginčo, jog Daugiabutis buvo (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio žinioje. Tarybiniai ūkiai iš esmės turėjo juridinio asmens statusą; jie patys savo turtą valdė, naudojo bei juo disponavo. Tai buvo ne bendras visos valstybės turtas, o konkretaus ūkio valdomas turtas ir jo valdymas bei disponavimas buvo atskirtas nuo valstybės valdymo aparato. Tai reiškia, jog, pvz., butai ar kiti gyvenamosios paskirties pastatai, kuriuos tarybiniai ūkiai statė ir skyrė savo darbuotojams, nebuvo įtraukti valstybės turto registrus, valstybinio nekilnojamojo turto apskaitą. Tokie objektai nebuvo valstybės nuosavybė ir šiuo metu negali būti laikomi valstybės turtu vien todėl, jog buvo sukurti sovietmečiu ir kaip nepagrįstai nurodo Pareiškėjas iki šiol išsaugoję valstybės turto statusą. Taigi, tarybinių ūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Kolūkių, tarybinių ūkų turtas pagal buvusį teisinį reglamentavimą negali būti laikomas valstybės nuosavybe. Akcentavo, kad J. M. butas buvo suteiktas kaip ūkio darbuotojai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kaip gyvenamasis plotas, į kurį vėliau atsikraustė ir jo gyvenimo partnerė R. M.. Atkreiptinas dėmesys, jog toks gyvenamo ploto suteikimas tarybiniais laikais buvo pagrįstas ne laikino, o nuolatinio apgyvendinimo principu ir buvo laikoma, jog asmuo, kuriam skirtas būstas, jį valdo bei naudoja teisėtai ir tai jokiu būdu nereiškia, jog žmonės tokiuose būstuose gyveno laikinai ar nelegaliai. Pabrėžė, jog nuo tarybinių laikų teisėtai J. ir R. M. suteikus Butą Nr. 3, šiems asmenims išliko pagrįstas teisinis lūkestis į šį būstą. Tarybiniais laikais asmenys negalėjo savavališkai įsigyti nekilnojamojo turto, būstai buvo skirstomi pagal nustatytas tvarkas ir faktiškai buvo traktuojami, kaip asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta. Ką rodo ir Pareiškėjo pateikti duomenys iš seniūnijos, kuriuose fiksuota, kad šie asmenys nuolatinai gyvena viename iš Daugiabučio butų. Buto Nr. 3 faktiniai valdytojai ir naudotojai (J. ir R. M.) nuo tarybinių laikų gyveno Bute Nr. 3, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, remontavo, augino vaikus ir elgėsi su turtu kaip tikri savininkai ir nei J. M., nei R. M. niekada neturėjo jokio kito būsto, tai buvo ir yra jų vienintelė gyvenamoji vieta, šiame būste deklaravo savo gyvenamąsias vietas. Niekada niekas (nei tarybiniais laikas tarybinis ūkis, nei vėliau vietoje jo po reorganizacijos atsiradusi ŽŪB Miliukai valdžia, nei valstybė (savivaldybė)) dėl jų gyvenimo tame būste nekėlė jokių pretenzijų. Teisėto lūkesčio principas reikalauja tokį būstą palikti asmenims, kurie jį tarybiniais laikais teisėtai įgijo. Valstybė privalo gerbti pagrįstus ir logiškai susiformavusius asmens lūkesčius, ypač, kai asmuo elgiasi sąžiningai, atsakingai ir nuosekliai. J. M. su R. M. Bute Nr. 3 gyvena nuo tarybinių laikų, virš 30 m., būstą prižiūri, nei vienas neturi kitos gyvenamosios vietos, visa tai pagrindžia, jog egzistuoja šių asmenų teisėtas lūkestis, jog Butas Nr. 3 yra jų nuosavybė.

5. Suinteresuoti asmenys, Ž. M., J. M., Z. M., D. M., A. M. ir L. M. atsiliepimų į pareiškėjo pareiškimą nepateikė. J. M. į teismo posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai įteikti ir apie posėdžio vietą bei laiką pranešta tinkamai, tačiau J. M. dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti teismo posėdyje.

6. Pareiškėjo VĮ Turto bankas atstovas Remigijus Ilevičius teismo posėdžio metu palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti. Patvirtino patikslintame pareiškime išdėstytas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad suinteresuotiems asmenims buvo siūlyta pasinaudoti įgyjamosios senaties institutu, tačiau nei vienas iš suinteresuotų asmenų to nepadarė.

7. Suinteresuotas asmuo Ž. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui.

8. Suinteresuotas asmuo Z. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis jiems suteikė ir leido gyventi bute Nr. 2. Kai gimė 5-6 vaikai, buvo suteiktas antras butas. Lietuvai tapus laisvai, norėjo butą išsipirkti, tačiau nieko negalėjo padaryti, nes buvo suteikta informacija, kad tokio namo nėra. 2023 m. atsirado namas. Nr. 1 butas buvo skirtas P.. Buvo kalbos, kad G. išsipirko butą, tačiau nėra tai patvirtinančių dokumentų. Z. M. vaikai norėjo prisiregistruoti prie minėto buto, tačiau seniūnija nepriregistravo, nes anot jų, tokio namo nėra. Apie 1,5 metų negyvena bute Nr. 2, tačiau minėtame name deklaravusi gyvenamąją vietą. Jokios valstybės institucijos netvarkė ir nedarė remonto. Tvarkėsi patys gyventojai. Atvykęs seniūnas siūlė jiems kitą namą. Ginčo namas kaip suremontuotas buvo prie „ruso“, tai taip ir dabar yra. Akcentavo, kad namas yra avarinės būklės. Pro stogą bėga vanduo. Labiau apsimoka namą nugriauti ir naują pastatyti, nei jį remontuoti. Nurodė, kad ir J. P., ir R. M. bandė iš seniūnijos išsipirkti butus, tačiau nepavyko jų išsipirkti. Buvo joms siūlyta kreiptis per teismą, tačiau minėti asmenys niekur nesikreipė.

9. Suinteresuotas asmuo D. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui. Paaiškino, kad maždaug 9 metus negyvena ginčo bute.

10. Suinteresuotas asmuo A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui. Paaiškino, kad ginčo bute negyvena.

11. Suinteresuotas asmuo R. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo pateiktu pareiškimu, prašo jo netenkinti. Paaiškino, kad į butą, kuriame gyvena yra daug investuota nuosavų lėšų, tai yra jos ir J. M. vienintelė gyvenamoji vieta, kito nekilnojamojo turto neturi. Neprivatizavo buto, nes neturėjo lėšų. Buvo savivaldybėje ir seniūnijoje dėl privatizavimo, tačiau visi atsakė, kad ginčo butas niekam nepriklauso. Ji yra J. M. sugyventinė. J. guli ant patalo. J. M. buvo suteiktas butas. Maždaug prieš 30 metų atsikraustė gyventi į ginčo butą kartu su J. M.. Šulinys avarinės būklės, vanduo prastas, prastos sąlygos, tačiau niekas netvarko. Nesikreipė į savivaldybę dėl socialinio būsto suteikimo, nurodė, kad norėtų pabandyti. Nežino koks jos buto numeris. Name gyvena trys šeimos: jos šeima, P. šeima ir G. marti. Apie 8 metus J. M. sveikata prasta, guli ant patalo.

12. Suinteresuoto asmens J. P. atstovė advokatė Sandra Marcinkėnaitė – Venskienė teismo posėdžio metu nurodė, kad prieštarauja pareiškimo tenkinimui. Paaiškino, kad J. P. į butą atsikraustė gyventi 1987 m. Nuo minėto laikotarpio iki dabar gyvena ginčo bute. Tuo laikotarpiu (1987 m.) buvo tarybinis ūkis, ir visais klausimais buvo kreipiamasi į ūkio pirmininką. Atstovė nurodė, kad J. P. turtinė padėtis yra prasta, todėl laiku neprivatizavo buto bei nepasinaudojo įgyjamosios senaties institutu. Tai yra jos vienintelė gyvenamojo vieta, kito nekilnojamojo turto neturi, gyvena apie 30 metų, todėl J. P. manymu, tai yra jos butas, kurį jį tiek metų sąžiningai valdo.

Pareiškimas tenkinamas.

13. Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįsta tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu 1964 m. CK 95, 97, 98 ir 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas papildytas 95(1) ir 98(2) straipsniais. Šiuose straipsniuose buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma – savivaldybių nuosavybė. 1964 m. CK 98 (2) straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-3-8/2008). Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

15. Patikslintame pareiškime nurodyta ir tai patvirtina prie jo pridėti dokumentai, kad butų Nr. 1 (patalpų indeksai: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8), Nr. 3 (patalpų indeksai: 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6), Nr. 4 (patalpų indeksai: 4-1, 4-2, 4-3, 4-4) ir Nr. 5 (patalpų indeksai: 5-1, 5-2, 5-3, 5-4), esančių daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), į kuriuos nuosavybės teisę Lietuvos Respublikos vardu siekia įgyti pareiškėjas, nuosavybės teisės neįregistruotos.

16. 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje buvo nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, įstatymų nustatyta tvarka.

17. Duomenų, kad minėtas turtas būtų perduotas ir įregistruotas, kaip savivaldybės nuosavybė, nėra. Be to, valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Vilniaus regioninio valstybės archyvas duomenų apie ginčo Turto privatizavimą, neturi. Tą patvirtina ir į bylą pateiktas Ukmergės rajono savivaldybės administracijos raštas, kuriame pateikta informacija, kad remiantis Pivonijos seniūnijos ūkinėse knygose esančia informacija, kurią patvirtino Vilniaus regioniniame valstybės archyve rasti privatizavimo dokumentai, šiame gyvenamajame name pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 buvo privatizuotas tik butas Nr. 2 su jam priskirtu ūkio pastatu 9I1/m (savininkas – A. G., dukra – D. S.). Kiti butai, kuriuose gyveno ir šiuo metu tebegyvena A. M. (miręs (duomenys neskelbtini), sūnus Ž. M.), R. M. ir J. P. šeimos, liko neprivatizuoti. Be to, tik 2019 m. spalio 21 d. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 13-1522 „Dėl adreso suteikimo (duomenys neskelbtini)“ pastatui buvo suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini), tačiau jokių deklaravimo veiksmų (naujų gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaravimo patikslinimo, panaikinimo bei kt.) atlikti nebuvo galima, kadangi VĮ Registrų centro Vidinėje MGVDIS aplikacijoje nėra jokių duomenų apie ginčo namą, nes jis neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi unikalaus numerio, nėra duomenų, kad pastate suformuoti 4 butai, kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

18. Suinteresuoti asmenys R. M. ir J. P. prieštarauja pareiškimo tenkinimui nurodydamos, kad tai jų vienintelė gyvenamoji vieta, kito nekilnojamojo turto neturi, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo namas yra avarinės būklės, pro stogą bėga vanduo, šulinio vanduo prastas ir tokios būklės pastatų niekas iš valstybės institucijų netvarko, nors kreipėsi į seniūniją, be to, akcentavo, kad jų turtinės padėtys prastos, neturės galimybės išsipirkti ar nuomotis iš Turto banko savo gyvenamųjų butų. Kiti suinteresuoti asmenys (Z. M., Ž. M., D. M. ir A. M.) patvirtino, kad namas yra avarinės būklės ir jame sudėtinga bei pavojinga gyventi. Nors suinteresuoti asmenys nurodė, kad domėjosi privatizavimo klausimais, tačiau minėtos procedūros negalėjo atlikti, kadangi valstybinės įstaigos suteikė informaciją, kad tokio namo nėra.

19. Prie bylos nėra pridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog privatizavimo procedūros ginčo butams buvo įvykdytos.

20. R. M. ir J. P. nurodė, kad jos ginčo butuose teisėtai gyvena, nes jų vardu siunčiami pranešimai apie komunalines paslaugas ir už komunalines paslaugas moka daugelį metų. Be to, ginčo butuose, R. M. kartu su J. M. bei J. P. gyvena virš 30 metų.

21. Teismas su suinteresuotų asmenų R. M. ir J. P. argumentais nesutinka. Suinteresuoti asmenys, nedarę aktyvių veiksmų nuosavybės įregistravimo klausimais, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad šios patalpos jiems yra perduotos nuosavybės teise. Suinteresuoti asmenys suprato, kad Turtas teisiškai jiems nepriklauso, nes iš valstybinių institucijų gaudavo atsakymus, kad namo neremontuos, nes namas seniūnijai, savivaldybei nepriklauso, tačiau iki pat pareiškėjui kreipiantis į teismą suinteresuoti asmenys jokių veiksmų nesiėmė, buvo pasyvūs, taigi ir tokiu būdu pripažino, kad Turtas jiems nepriklauso. Svarbu ir tai, jog patys suinteresuoti asmenys patvirtino, kad jiems buvo siūlyta kreiptis į teismą dėl nuosavybės pripažinimo, tačiau suinteresuoti asmenys nesikreipė, kad suinteresuoti asmenys kreipėsi su pareiškimais dėl įgyjamosios senaties. Tai, kad valstybės institucijos nepakankamai rūpinosi viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravo į ginčo Turtą nėra pagrindas ginčo Turtą nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.

22. R. M. nurodė, kad ginčo bute ji kartu gyvena su J. M., kuris guli „ant patalo“, jie yra garbaus amžiaus ir jų turtinė padėtis sunki, jie neturi kito nekilnojamojo turto. Tačiau iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų, nustatyta, kad namas yra avarinės būklės ir jame gyventi yra itin pavojinga ir sudėtinga, kadangi stogas kiauras, įsiveisęs pelėsis, šulinio vanduo nenaudojamas. Išklausius suinteresuotus asmenis, teismui susidaro įspūdis, kad tik dėl informacijos trūkumo asmenys prieštarauja pareiškimo tenkinimui, kadangi patys pripažįsta, kad namas yra avarinės būklės ir jame sudėtinga gyventi. Be to manytina, kad dėl garbaus amžiaus ir informacijos trūkumo, asmenys nežino kur kreiptis, kad galėtų gauti socialinį būstą. Dėl išvardintų priežasčių, asmenys turėtų kreiptis į savivaldybę, kad jiems būtų paskirtas socialinis būstas, dėl ko jie galėtų gyventi žymiai geresnėmis sąlygomis, o ne avarinės būklės name. Svarbu ir tai, jog teismo posėdžio metu, pati R. M. išreiškė norą bei susidomėjimą dėl socialinio būsto gavimo.

23. Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad Turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas kitų asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, todėl turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Todėl yra pagrindas nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad Turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas Nr. 1 (patalpų indeksai: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8); butas Nr. 3 (patalpų indeksai: 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6); butas Nr. 4 (patalpų indeksai: 4-1, 4-2, 4-3, 4-4); butas Nr. 5 (patalpų indeksai: 5-1, 5-2, 5-3, 5-4), esantys daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.