- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1033-260/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Aušra Baubienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės įmonei Santakos
- Ieškovas
- B. S.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Ramūnas Širvys
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 124.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Valentina Ščerbakova Procesinio sprendimo kategorija: 30.6; 124.2.7; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 25 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Ramūnui Širviui, atsakovo atstovei Jūratei Germanavičiūtei - Vasiljevienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1812-249/2008 pagal ieškovės B. S. ieškinį (pareiškėjui) atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atsakovams Kauno miesto savivaldybės įmonei Santakos butų ūkiui, VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, trečiajam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-10082/2003 dėl nuosavybės teisių pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2003 08 13 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-10082/2003 patenkino ieškovės B. S. ieškinį ir pripažino jai teisę įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančią pusrūsio patalpą 1-1/16, 40 kv.m m, esančią prie buto (duomenys neskelbtini), Kaune.
2006 12 11 pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-10082/2003, kadangi Kauno miesto savivaldybė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą ir panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 08 13 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1008/2003, priimti naują sprendimą - ieškovės B. S. ieškinį atmesti. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 04 12 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-10082/2003.
Šalies argumentai
Nagrinėjant bylą, 2007 10 10 ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį (t.1, b. l. 117-119), kuriuo prašė palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 08 13 sprendimą už akių. Ieškovė nurodė, kad ji 1980 metais apsigyveno valstybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno m. Pagal 1990 03 12 pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė iš Kauno m. Lenino raj. LDT Vykdomojo komiteto nupirko 0,43 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno m. Ieškovė nuo 1980 naudojasi namo pusrūsyje esančia patalpa 1-1/16, 40 kv. m. ploto kaip buto priklausiniu. Šią patalpą jai perdavė naudotis buvusieji buto gyventojai ir niekada niekas nepareiškė jai pretenzijų dėl patalpos naudojimo. Kadangi ginčo patalpa yra gyvenamojo namo pusrūsyje, daug metų ieškovės naudojama kaip buto priklausinys, teisėtai, nepertraukiamai, todėl ši patalpa turi būti įregistruota jai asmeninės nuosavybės teisėmis prie jos buto.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 08 12 sprendimą civilinėje byloje Nr.10082/2003 kaip neteisėtą ir ieškinį atmesti, kadangi ieškovė be teisėto pagrindo naudojasi ginčo patalpa pusrūsyje (duomenys neskelbtini), Kauno m. Ginčo patalpa nėra ir negali būti ieškovės buto priklausiniu, nes įregistruota savarankišku vienetu. 2005 09 01 perdavimo-priėmimo aktu patalpa teisėtai perduota naudotis Kauno miesto savivaldybei, todėl ieškovė į ginčo patalpą jokių teisių neturi. Be to ieškovė praleido įstatymu nustatytą trijų metų senaties terminą ginti savo pažeistas teises teismine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 17 d. sprendimu atsakovo Kauno miesto savivaldybės prašymą atmetė, paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 08 13 sprendimą už akių civilinėje byloje Nr.2-10082/2003. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2003 08 13 sprendimu už akių pripažino ieškovei B. S. teisę įregistruoti asmeninės nuosavybės teise priklausančią pusrūsio patalpą 1-1/16, 40 kv. m. ploto, esančią prie buto (duomenys neskelbtini), Kaune. Tačiau šios teisės ieškovė neįregistravo Nekilnojamo turto registre. 2005 09 01 priėmimo-perdavimo aktu ginčo patalpa buvo įregistruota Nekilnojamo turto registre atsakovo Kauno miesto savivaldybės vardu kaip butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno mieste. 1990 03 12 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė iš Kauno m. LDT Vykdomojo komiteto nupirko 0,43 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno m. Sutartyje nurodytos gyvenamojo namo patalpos, kuriomis ieškovei priklauso naudotis, viso 103,28 kv. m. ploto. Iš VĮ „Registro centras“ Kauno filialo pateiktos apžiūrai techninės apskaitos bylos duomenų (t.1, b.l. 162), Kauno miesto savivaldybės įmonės pateikto išrašo iš registracijos knygos (t. 1, b.l. 154-156) teismas nustatė, kad iki 1975 metų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pusrūsyje buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, suskirstytos į butus. Ginčo patalpa pusrūsyje buvo įregistruota butu Nr.1. Po to, kai gyventojai iki 1975 metų iš pusrūsio patalpų išsikėlė, duomenų, kad patalpos būtų kam nors priskirtos nebuvo. 1993 04 13 gyvenamas namas (duomenys neskelbtini), Kauno m. buvo perduotas 31-jai butų savininkų bendrijai. Tuo metu perdavimo priėmimo aktu buvo patvirtinta, kad pusrūsio ginčo patalpa naudojasi ieškovė. Vėliau Centro butų ūkis turėjo perimti šį namą iš bendrijos ir vėl perduoti jį bendrijai. Perdavimo-priėmimo dokumentų nėra, o ieškovė ir toliau naudojosi ginčo patalpa, todėl teismas sprendė, kad ji ginčo patalpa naudojasi teisėtai. Teismas pripažino, kad 2003 07 09 kreipdamasi į teismą dėl ginčo patalpos įregistravimo savo vardu ieškovė senaties termino nepraleido, nes jos teisė naudotis šia patalpa pažeista nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (t.1, b.l. 196-200) atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės B. S. patikslintą ieškinį atmesti. Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu dėl sekančių argumentų:
Kauno miesto apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė ginčo patalpa naudojasi teisėtai. Kauno miesto apylinkės teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi nevertino Kauno srities Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau - DŽDT VK) 1950 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 684 „Apie namų, esančių nuo 1944 - 1946 m. Kauno miesto Butų Ūkio Valdybos globoje, municipalizavimą", kartu su priedėliu Nr. 1 „Kauno miesto Stalino rajono valdomų (globojamų) namų valdų, dėl kurių valdymo teisėtumo nėra Butų ūkio valdyboje pateisinamų dokumentų sąrašas", kurio 86 punkte nurodyta namų valda (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini), Kaune (civilinės bylos Nr. A2-608-422/2007 b.l. 15-17). Pastatas (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)) - valstybės nuosavybė nuo 1950 11 30, perduota į Vietos Tarybų fondą. Privatizavimo metu patalpos 1-1 privatizuotos nebuvo, todėl liko viešąja nuosavybe iki perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Ginčo patalpos buvo ir yra butas, todėl jos negalėjo būti privatizuotos kaip kokių nors kitų patalpų priklausiniai. Kad ginčo patalpos pirkimo sutarties sudarymo metu buvo ir šiuo metu yra butas įrodo namo (duomenys neskelbtini) inventorinės bylos duomenys (civilinės bylos Nr. A2-608-422/2007 b. 1. 11, 31-32, 54), antstolės A. A. faktinių aplinkybių konstatavimo 2007 02 14 protokolas Nr. 5 (civilinės bylos Nr. A2-608-422/2007 b. 1. 53), kadangi ginčo patalpos paskirtis yra butas, gyvenamoji patalpa. Nei šioje byloje, nei namo inventorinėje byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpa būtų naudojama kokiai nors kitai paskirčiai. Gyvenamąją ginčo patalpos paskirtį įrodo ir namų knygos duomenys - ginčo patalpoje kaip savarankiškoje gyvenamojoje patalpoje gyveno žmonės (t.1, b.l. 154-156). Todėl ji negalėjo ir negali būti kitų patalpų priklausiniu. Kadangi ginčo patalpa privatizuota nebuvo, ji liko viešąja nuosavybe iki perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Šiuo metu ginčo patalpa yra suformuotas atskiras nekilnojamasis daiktas - butas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1, kurio bendras plotas yra 16,49 kv. m, kuris nuosavybės teise valdomas Kauno miesto savivaldybės. Pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. 2005 09 01 perdavimo-priėmimo aktu butas (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn pagal LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 str. 3 d. 1 p. Iki tol butas buvo apskaitomas SĮ „Santakos butų ūkio" apskaitoje kaip butas - valstybės nuosavybė, valdoma Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise. Todėl butas, kaip atitinkantis minėto įstatymo 3 str. 3 d. 1 p. nustatytas sąlygas, jo savininko - valstybės - įgalioto asmens buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Šiuo pagrindu nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į butą. Duomenų, kad registro duomenys ar 2005 09 01 perdavimo-priėmimo aktas būtų nuginčytas, nepateikta, ieškovė jų neginčijo šioje byloje. Nuosavybės teisė negali būti pripažinta į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį daiktą. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai (2006 03 15 ir 2006 04 14 Nr. 121, inventorinės bylos b.l. 174-176), kuriuose nurodyta, kad šiuo metu nuosavybės teisė į ginčo patalpą yra registruota Kauno miesto savivaldybės vardu. Šių sprendimų ieškovė nustatyta tvarka neskundė, jie laikomi teisingais ir teisėtais. Ieškovė neįrodė nei funkcinio, nei teisinio buto Nr. 4 ir buto Nr. 1 patalpų ryšio. Byloje ir namo inventorinėje byloje esantys duomenys rodo, kad ginčo patalpa buvo ir yra butas, todėl ji negalėjo ir negali būti kitų patalpų priklausiniu. Patalpa funkcionavo, buvo naudojama kaip atskiras savarankiškas nekilnojamasis daiktas, ji buvo savarankišku teisinių santykių objektu. Ginčo patalpų priklausomybė kitoms patalpoms, esančioms name, neužfiksuota nei namo techninės apskaitos byloje, nei kituose namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose. Ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai dėl to, kad ieškovė naudojosi ginčo patalpa, neįrodo, kad ji darė tai teisėtai, o neteisėtas valdymas negali būti pagrindas įgyti nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Todėl teismas, pripažindamas ginčo patalpą ieškovės B. S. buto (duomenys neskelbtini), Kaune, priklausiniu, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias patalpos pripažinimą buto priklausiniu.Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovei pagal 1990 03 12 pirkimo - pardavimo sutartį įgijus nuosavybės teisę į 0,43 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, turi priklausyti ir dalis ginčo patalpos nuosavybės teise, nes B. S. nuo 1980 metų naudojasi patalpa kaip priklausiniu. Pirkimo - pardavimo sutartyje (t.1, b.1. 79-80) namo dalių paskaičiavime aiškiai nurodytos konkrečios patalpos, kuriomis pirkėja naudosis: 0,43 namo dalis, iš viso - 103,28 kv.m bendro naudingo ploto. Nei buto (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje, nei pirkimo sutartyje, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose apskritai nenurodoma, kad egzistuoja, ar kad būtų perkamas koks nors buto priklausinys. Iš VĮ „Registrų centras“ išreikalautos viso namo (duomenys neskelbtini) inventorinės bylos duomenys rodo, kad pusrūsyje yra kitų patalpų (patalpos, pažymėtos 7, 8, 10, 11). Ir pirkimo - pardavimo sutartyje, ir viso namo (duomenys neskelbtini) inventorinės bylos lapuose 11-13, 78 pateiktose patalpų eksplikacijose bendras ir naudingas 4-o buto plotas yra 103,28 kv.m., ir sutartyje, ir eksplikacijoje išvardytos tos pačios patalpos, nurodyti tokie pat jų plotai, todėl darytina išvada, kad B. S. pirko tik 4-o buto patalpas.Kauno miesto apylinkės teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, nepagrįstai nustatė, jog ieškovė, 2003 m. liepos 9 d. kreipdamasi į teismą dėl ginčo patalpos įregistravimo savo vardu, senaties termino nepraleido. Sudarydama buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė turėjo žinoti, kad ji įsigijo tik tai, kas nurodyta sutartyje, t. y. 0,43 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), iš viso 103,28 kv.m naudingo ploto. Jokie priklausiniai nei pačioje sutartyje, nei jokiame kitame dokumente nebuvo paminėti. Tai patvirtina ir 1990 02 09 Įkainojimo aktas Nr. 12 (t.1, b.l. 152), kuriame prie pusrūsio perkamos dalies padėtas brūkšnys, reiškia joks pusrūsis nėra perkamas. Tai, kad ieškovė žinojo apie tai, jog neturi teisės į ginčo patalpą, jog šios teisės nesuteikia kiti buto pirkimo dokumentai, įrodo ir tai, kad dėl jos registravimo ji kreipėsi ne į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, bet į teismą. Todėl ir šiuo atveju jau yra suėjęs ir 1964 m., ir naujos redakcijos CK1.125 str. 1 d. nustatytas ieškinio senaties terminas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės ir procesinės teisės normas. Sprendime turi būti nurodytos materialinės ir procesinės teisės normos, kuriomis teismas vadovavosi išspręsdamas bylą. Kauno miesto apylinkės teismas vadovavosi LR CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma nurodančia, kad „teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą“, tačiau rezoliucinės sprendimo dalies turinys šiuo atveju neatitinka LR CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos. Šiuo atveju pažeista LR CPK 371 straipsnio 2 dalies norma, kadangi atmetus prašymą dėl teismo sprendimo pakeitimo arba panaikinimo (CPK 371 str. 1 d.1 p.), turėjo būti priimta nutartis, o ne sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 3-5) ieškovė B. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad aplinkybes, jog jai kartu su butu nuosavybės teise perėjo ir šio buto priklausinys - pusrūsio patalpa, patvirtina 1990 01 02 įkainojimo aktas (t.1, b.l.5), kuriame pažymėta, kad akte nurodytos sudėties komisija įkainojo ketinamą ieškovei parduoti (privatizuoti) gyvenamąjį namą (tiksliau jo dalį) ir pusrūsį. Ieškovė laiko nepagrįstu apeliantės teiginį, kad 1990 01 02 įkainojimo akte prie pusrūsio perkamos dalies padėtas brūkšnys reiškia, jog pusrūsis nėra perkamas. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir LR profesinių sąjungų tarybos 1989 m. kovo mėn. 13 d. nutarimo dėl valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų bei namų pardavimo piliečiams asmeninėn nuosavybėn 3 dalies „e" punkte nurodyta, kad buto arba namo vertė nustatoma remiantis pardavimo metu galiojančiomis sąmatinėmis kainomis, atskaičius negyvenamųjų patalpų vertę. Todėl manytina, kad ties parduodamomis pusrūsio patalpomis buvo padėtas brūkšnys. Kad butas buvo parduodamas kartu su pusrūsiu patvirtina ir 1990 03 05 Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus išduota pažyma Nr.05-77, kurioje nurodyta, jog ieškovei yra parduodamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, ir pusrūsis. Pažymoje nurodyta, kad 1990 02 26 už parduodamą dalį namo ir pusrūsį įmokėta Finansų skyriui 9.978,00 rublių. 1990 03 12 pirkimo - pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, jog gyvenamojo namo dalies pardavimo pagrindas yra Kauno m. Lenino rajono LDT Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus 1990 02 05 sprendimas Nr. 27 ir 1990 01 02 įkainojimo aktas. Tiek 1990 01 02 įkainojimo akte, tiek ir 1990 02 05 sprendimo Nr.27 pagrindu sudarytame parduodamų namų sąraše aiškiai nurodyta, kad buvo įkainojami ir ketinami parduoti tiek gyvenamasis namas, tiek pusrūsis, esantys (duomenys neskelbtini), Kaune. Tiek privatizuotas butas, tiek ir privatizuotas rūsys turi tiek funkcinį, tiek ir teisinį ryšį. Ginčo patalpos nėra atskiros ir funkcionuojančios atskirai nuo ieškovei priklausančio buto. Šių pusrūsio patalpų paskirtis yra tarnavimas pagrindiniam daiktui – butui, kadangi patalpose yra sandėliuojami ieškovei priklausantys daiktai, laikomi dviračiai, rogės, stomatologinė aparatūra ir kiti panašaus pobūdžio daiktai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliantas, teigdamas, jog apskųstasis teismo sprendimas yra nepagrįstas, nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovei pagal 1990 03 12 pirkimo - pardavimo sutartį įgijus nuosavybės teisę į 0,43 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, turi priklausyti ir dalis pusrūsio) ginčo patalpos nuosavybės teise. Pirkimo - pardavimo sutartyje (t.1, b.1. 79-80), namo dalių paskaičiavime aiškiai nurodytos konkrečios patalpos, kuriomis pirkėja naudosis: 0,43 namo dalys, iš viso - 103,28 kv.m bendro naudingo ploto. Nei buto (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje, nei pirkimo sutartyje, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose apskritai nenurodoma, kad egzistuoja, ar kad būtų perkamas koks nors buto priklausinys.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Kad ieškovė su perkama namo dalimi ( 4 butu) įgijo ir patalpą pusrūsyje, galima spręsti pagal tai, koks pardavimo objektas buvo suformuotas 1990 metais, t.y. prieš parduodant namo dalį. Iš 1990 02 09 įkainojimo akto, Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto finansų skyriaus 1990 03 05 pažymos ir Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 02 05 sprendimo Nr. 27 matyti, kad parduodama namo dalis su pusrūsiu ( t. 1 b.l. 81-84). Tai reiškia, kad pardavėjo valia, o tai yra reikšmingiausia sprendžiant ginčą, buvo parduoti butą su patalpa pusrūsyje, kas faktiškai ir buvo padaryta. Tai jog patalpa pusrūsyje neįrašyta į pirkimo-pardavimo sutartį, galima laikyti tik sutarties netikslumu. Kad pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b.l. 79) tikrai yra ne visai tiksli, surašyta greičiausiai neatidžiai, matyti ir iš jos 3 punkte pateiktų duomenų apie įgytas patalpas. Šiame punkte išvardintų atskirų buto patalpų plotai nesudaro 103,28 kv.m., nors sutartyje taip ir teigiama.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė po 1990 03 12 sutarties sudarymo nekliudomai kaip teisėta savininkė naudojasi 16,49 kv.m. patalpa pusrūsyje, o apeliantas dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Nors apeliantas ir teigia, kad ginčo patalpos buvo ir yra butas, todėl jos negalėjo būti privatizuotos kaip kokių nors kitų patalpų priklausiniai, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pirmiausia, ginčo patalpa, kaip jau minėta, buvo parduota kaip namo dalis, turtą valdęs asmuo turėjo teisę nuspręsti, ką parduoti. Antra, namo dalis ieškovei 1990 metais buvo parduota ne pagal Butų privatizavimo įstatymą, kuris buvo priimtas tik 1991 metų gegužės 28 d., ir kuris griežtai reglamentavo parduodamo turto objektus. Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 16961 duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) name Nr. (duomenys neskelbtini) 16,49 kv.m. patalpa yra 2001 metais inventorizuota kaip butas, tačiau duomenys apie butą rodo, jog šiame bute nėra vandentiekio, kanalizacijos, dujų, karšto vandens, viryklės, vonios kambario (b.l. 42-43 t. 2). Tai leidžia vertinti, kad tokia patalpa neatitinka gyvenamajai patalpai keliamų elementarių reikalavimų, o butas egzistuoja tik formaliai dokumentuose. Pažymėtina, kad kitas to paties namo pusrūsyje esančias kitas patalpas, nors jos buvo su centriniu šildymu, vandentiekiu ir kanalizacija, dar 2001 metais Kauno miesto savivaldybė pripažino netinkamomis gyventi ir jų paskirtį iš gyvenamųjų patalpų pakeitė į kitą (t. 1 b.l. 170).
Kad ginčo patalpa po 1990 metų kovo 12 dienos naudojosi tik ieškovė B. S., o ne kažkas kitas, kam atsakovas, ar šiam teises perleidęs kitas asmuo, būtų suteikęs teisę jomis naudotis, teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į tai, kad net ir 2009 09 16 nutartimi pasiūlius atsakovui apeliantui pateikti papildomus įrodymus, kas nuo 1989 metų naudojosi ir kokiu pagrindu ginčo patalpa, jis tokių duomenų nepateikė. Į bylą atsakovas pateikė tik 2008 metais, kada jau buvo nagrinėjamas ginčas teisme, surašytą aktą, kad buvo mėginta apžiūrėti patalpą.
Kad ginčo patalpa 2005 m. rugsėjo 1 d. buvo tik pagal dokumentus, o ne faktiškai, perduota Kauno miesto savivaldybei, perdavimo akto pagrindu 2005 metais įregistruota kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos turtas, nedaro Kauno miesto apylinkės teismo 2009 03 17 sprendimo neteisėtu. Šiuo sprendimu teismas nusprendė dėl ankstesnio, dar 2003 m.rugpjūčio 13 d. priimto sprendimo, taigi privalėjo vertinti ir vertino 2003 metais buvusią faktinę padėtį, kada Kauno miesto savivaldybė nebuvo ginčo patalpų savininke.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, nepagrįstai nustatė, jog ieškovė, 2003 m. liepos 9 d. kreipdamasi į teismą dėl ginčo patalpos įregistravimo savo vardu, senaties termino nepraleido. Tokie apelianto teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti. Ieškovė, valdydama ginčo patalpą, kreipėsi į teismą 2003 metais, kada jos teisės naudotis ir valdyti patalpą pažeistos nebuvo, nes jų niekas neginčijo. Todėl tokiu atveju iš viso buvo negalimas ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas, o atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo argumentą, kad Kauno miesto apylinkės teismas pažeidė LR CPK 371 straipsnio 2 dalies normą, kadangi, atmetus prašymą dėl teismo sprendimo pakeitimo arba panaikinimo (CPK 371 str. 1 d.1 p.), turėjo būti priimta nutartis, o ne sprendimas. Šis apelianto argumentas pagrįstas, tačiau negalima laikyti, kad dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. Todėl šiuo apelianto nurodytu pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą negalima.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisingai sprendė, kad ieškovė, 1990 03 12 pirkdama gyvenamojo namo dalį, kartu su gyvenamosiomis patalpomis nupirko ir 16,49 kv.m. patalpą pusrūsyje. Todėl naikinti ar keisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 03 17 sprendimą nėra pagrindo. Šis sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas.
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. už advokato pagalbą jos sumokėtos išlaidos (b.l. t. 2, b.l. 8).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei B. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (į.k. 190882933) 4000 (keturis tūkstančius) litų advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų.