Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-21 · Administracinė byla Nr. I1-2950-1047/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-21
Bylos Nr.
I1-2950-1047/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01061-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Beata Martišienė (pirm.)
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2950-1047/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–2), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyveno nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad viso laikotarpio metu buvo apgyvendintas kamerose, kurių bendras gyvenamasis plotas užėmė nuo 6 kv. m iki 8 kv. m. Į plotą įskaičiuotas inventorius: stalas, kėdės, spintelės, sanitarinis mazgas – visa tai užėmė apie 4 kv. m. Inventorius užėmė visą plotą, kameroje nebuvo galima laisvai judėti. Pareiškėjo nuomone, jam tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto. Atkreipė dėmesį, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu, kamerose buvo apgyvendinta iki 4 asmenų, įskaitant pareiškėją, tad kiekvienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 1 kv. m iki 4 kv. m.

Paaiškino, kad tarp visų kamerose apgyvendintų asmenų dažnai kildavo kivirčai. Priežastimi nurodė netyčinį vienas kito lietimą prasilenkiant tarp lovų, tarp kurių atstumas buvo ne didesnis nei 40 cm. Teigė, kad reikėdavo laukti eilėse norint patekti prie sanitarinio mazgo įrenginių arba pavalgyti atsisėdus ant kėdės šalia stalo. Atkreipia dėmesį, kad stalas užėmė 0,33 kv. m, o greta jo įmontuotos 2 kėdės. Pažymi, kad negalėjo atlikti fizinės mankštos, nes būtų trukdęs kartu vienoje patalpoje apgyvendintiems asmenims. Dėl visko, kas išvardinta, pareiškėjas patyrė nepatogumų ir emocinių išgyvenimų.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkint ir atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–15), taikyti ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad anksčiau pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu dėl laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. padarytų pažeidimų t. y. dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje nesuteikimo, kamerų netinkamo įrengimo, sanitarinio mazgo ir privatumo, vėdinimo.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas teismui parašytas 2020 m. kovo 16 d. tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir ginčo šalys tapačios už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.

Pateikė duomenis, kad pareiškėjas gyveno Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki pareiškėjo skundžiamo laikotarpio pabaigos, t. y. 2020 m. sausio 1 d. duomenų apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K nėra, nes 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namus.

Pateikė kamerų numerius, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, duomenis apie jų užimamą plotą ir laikomų asmenų skaičių gyvenamosiose patalpose įskaitant pareiškėją.

Teigė, kad gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendinamas, plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-124 reikalavimą, kad vienam asmeniui laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m plotas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad inventoriaus matmenys visose kamerose yra vienodi. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos 2–4 lovos, jų matmenys užėmė apie 1,33 kv. m, stalas – 0,3 kv. m, 2 vnt. kėdžių – 0,07(x2) kv. m, sanitarinio mazgas kartu su tualetu – 0,56 kv. m. Tose pačiose patalpose yra lentyna bei pakabos viršutiniams rūbams kabinti, jų skaičius priklauso nuo lovų skaičiaus. Gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas įskaitant inventorių, nes kitaip nenustato nacionaliniai teisės aktai ar Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Nurodė, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, nes tai nėra atskira patalpa.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo pareiga įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų kalinamųjų sąlygų Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Akcentuotina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5481-983/2019 pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti 3 000 Eur žalą už privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą.

ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., LVAT 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Nagrinėjamoje byloje, nors sutampa skundžiamas laikotarpis, tačiau pareiškėjas nurodo kitokius neteisėtus veiksmus – teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto neužtikrinimą, galimybės laisvai judėti kameroje suvaržymą. Taigi sutampa skundžiamas laikotarpis, šalys, tačiau skiriasi bylos nagrinėjimo pagrindas ir reiškiamas pareiškėjo reikalavimas. Administracinėje byloje Nr. I-5481-983/2019 pareiškėjas prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 3 000 Eur už privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 1 000 Eur už teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimą. Kadangi nėra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas, teismas atmeta atsakovės prašymą bylą nutraukti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais, t. y. nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 30 d., nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d., nuo 2019 m. vasario 17 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 27 d., nuo 2019 m. spalio 22 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. (b. l. 9, 10, 42, 43).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 16 d., nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. kovo 2 d., nuo 2018 m. kovo 31 d. iki 2018 m. spalio 14 d., nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 16 d., nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d., nuo 2019 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. spalio 21 d., nuo 2019 m. spalio 26 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d., nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d., nuo 2019 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. sausio 1 d., nes tuo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus pataisos namuose. Taigi pareiškėjo teisės minėtais laikotarpiais objektyviai negalėjo būti pažeistos.

Toliau teismas spręs, ar pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K , vėliau Vilniaus pataisos namuose.

Iš esmės visais argumentais (dėl laisvės judėti nebuvimo, dėl baldų, dėl lietimosi su kitais asmenimis ir t. t.) paaiškina, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, iš bendro ploto eliminuojant sanitarinio mazgo ir inventoriaus užimamą plotą, asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Į bylą atsakovės pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106, Nr. 373, Nr. 370,Nr. 405, Nr. 362, Nr. 383, Nr. 374, Nr. 112, Nr. 253, Nr. 16, Nr. 24 (b. l. 9, 10, 42, 43 ).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs atsakovės atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, konstatuoja, kad: kameroje Nr. 373, kai pareiškėjas buvo laikomas trise, buvo pažeisti teisės aktų (tiek nacionalinių, tiek Konvencijos) reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto; kitais atvejais, atsižvelgiant į kameros plotą ir laikomų asmenų skaičių, ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista (nei nacionalinių teisės aktų, nei Konvencijos nuostatos). Taigi byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 16 d. Taigi jo reikalavimas atmestas jau tuo pagrindu. Taip pat teismas, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu galėtų būti taikytinas ir trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. kovo 17 d. (Vilniaus pataisos namų spaudas ant voko). Teismas nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nežinojo ar nesuprato apie savo teisių pažeidimą. Tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2020 m. sausio 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nurodo, kad patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus išgyvenimus, intensyvius nepatogumus, garbės ir orumo pažeidimą. Teismas konstatuoja, kad minimalaus ploto reikalavimų pažeidimas sukėlė pareiškėjui šią neturtinę žalą (egzistuoja neteisėti veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys).

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad ploto trūkumas (8 paras) tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 70 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už minimalaus ploto reikalavimų pažeidimą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. sprendžiami taip: 1) pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 16 d. teismas taiko ieškinio senatį ir jį atmeta, taip pat šis reikalavimas atmestas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas tuo metu nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, 2) pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiais nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. kovo 2 d., nuo 2018 m. kovo 31 d. iki 2018 m. spalio 14 d., nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 16 d., nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d., nuo 2019 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. spalio 21 d., nuo 2019 m. spalio 26 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d., nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d., nuo 2019 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. sausio 1 d., teismas atmeta, nes pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, Vilniaus pataisos namuose; 3) pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 30 d., nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d., nuo 2019 m. vasario 17 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 27 d., nuo 2019 m. spalio 22 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., teismas tenkina iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisia 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132– 134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo S. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Beata Martišienė