- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-11
- Bylos Nr.
- I-1649-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismo posėdžio metu patikslinęs reikalavimą, iš atsakovo prašė priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 6-10) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 24 d. ir nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. buvo kalinamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis 11 korpuso 208 kameroje. Pažymėjo, jog minėtoje kameroje neatitiko dirbtinis ir natūralus apšvietimas, ko pasėkoje šiek tiek pablogėjo regėjimas, negali ilgai skaityti ir rašyti. Teigė, jog kameroje trūko inventoriaus: stalo, spintos drabužiams, batų dėžės, pakabų rūbams, lentynų asmeniniams daiktams, sanitariniame mazge pakabų rankšluosčiams, tualetinio popieriaus laikiklio, veidrodžio, lentynos higienos priemonėms susidėti ir kt. Akcentavo, jog kameroje buvo šalta, todėl tekdavo gulėti užsiklojus. Be to, paaiškino, kad antklodė, pagalvė, čiužinys buvo blogos būklės, spintos apgadintos, nevalomos, kameros langas atsidarydavo, bet to neužtekdavo, kad patalpa prasivėdintų. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. l. 7-10) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigos kamerų tipo patalpoje Nr. 226 gydėsi nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 24 d., ir Nr. 208 nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. Pagal teisinį reglamentavimą kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Pažymėjo, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus specialistai 2017 m. kovo 29 d. atliko kamerų tipo patalpos Nr. 226 patikrinimą ir pažeidimų nenustatė. Atkreipė dėmesį, jog ligoninės pacientai patalpose esančias vertybes dažnai laužo ir gadina patys, be to atsakingi Ūkio skyriaus darbuotojai, esant reikalui organizuoja inventoriaus remontą, pakeičia perdegusias ar sudužusias lemputes, t.y. per protingus terminus pažeidimus pašalina. Nurodė, kad kamerose natūralus apšvietimas užtikrinamas per jose įrengtus langus, reaguojant į pacientų nusiskundimus, yra matuojama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra. Atsakovo nuomone, pagal teisinį reglamentavimą gyvenamosiose patalpose turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti, nors veidrodžių įrengimas nenumatytas, tačiau pacientų patogumui veidrodžiai yra įrengti (išskyrus Psichiatrijos skyrių). Teigė, jog vykdant bausmę nebuvo siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodė, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp ligoninės veiksmų ir neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, buvo šalta, todėl teko gulėti užsiklojus, nors langas atsidarydavo, tačiau patalpa neprasivėdindavo.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Šios higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti ne mažesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai (16 p.).
Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.9 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Minėtų taisyklių 16.7 punktas numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Bylos duomenys, t. y. atsakovo į bylą pateiktos foto lentelės, patvirtina, kad LAVL kamerose natūralus apšvietimas užtikrinamas per langus (b. l. 48). Kad pareiškėjas skundais kreipėsi dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, matyti iš į bylą pateiktų jo rašytų skundų LAVL administracijai (b. l. 33, 34). Į šiuos skundus pareiškėjui buvo atsakyta LAVL 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 7-555, nurodant, kad gavus pranešimą dėl perdegusių elektros lempučių gyvenamosiose ir kitose įstaigos patalpose, jos nuolat keičiamos bei pažymėjo, kad šiuo metu kameroje Nr. 208 yra visos lemputės susuktos į šviestuvus (b. l. 35). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8) patvirtino minėtą aplinkybę nurodydamas, kad kamerų tipo patalpose, kuriose gydomi nuteistieji, elektros lemputės yra nuolat tikrinamos ir esant reikalui (perdegusios, sudužusios) pakeičiamos. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos buvo kreipęsis ir į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių (b. l. 73). Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-301(17.2.3382.22) matyti, kad patikrinimas buvo atliktas dėl dirbtinės apšvietos atitikties kameroje Nr. 226 (šioje kameroje pareiškėjas bausmę atliko nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 24 d.) 2017 m. kovo 29 d. ir nustatyta, kad dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius siekė 209 lx ir šie parametrai atitiko Higienos norma HN 134:2015 14 punkto reikalavimus (b. l. 43-47). Šiuo aktu pažeidimų dėl natūralaus apšvietimo nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl LAVL buvusio netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad kameroje Nr. 208 buvo šalta, todėl teko gulėti užsiklojus. Dėl šio nepatogumo pareiškėjas reiškė nusiskundimus įstaigos administracijai 2017 m. balandžio 18 d., 2017 m. balandžio 20 d. skundais (b. l. 33, 34). LAVL reaguodama į tai, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 7-555 informavo pareiškėją, kad 207 m. balandžio 24 d. buvo patikrinta kameros Nr. 208 temperatūra ir nustatyta 20 laipsnių temperatūra, kuri atitiko Higienos norma HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 35). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog reaguojant į pacientų skundus, yra matuojama gyvenamųjų patalpų temperatūra ir atliktų matavimų įrašai fiksuojami žurnale (b. l. 8). Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Gydomųjų korpusų gyvenamųjų patalpų temperatūrų matavimo registravimo žurnalas Nr. 10.38, iš kurio matyti, kad 2017 m. balandžio 21 d. buvo atlikti kamerų tipo patalpos Nr. 208 oro temperatūros matavimai (patikrinime dalyvavo ir pats pareiškėjas) ir patalpoje nustatyta 21 laipsnio temperatūra, atitinkanti minėtus reikalavimus (b. l. 24-25). Taigi, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, šiame kontekste nenustatyti.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad nors kameros langas atsidarydavo, tačiau neužtekdavo, kad patalpa prasivėdintų.
Kaip minėta, Higienos norma HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo sudaryta galimybė vėdinti kamerą per langą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-301(17.2.3382.22) nustatyta, kad visose gyvenamosiose patalpose yra langai, kurie atsidaro, todėl yra galimybė gyvenamąsias patalpas išvėdinti (b. l. 43-47). Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai, jog pro atidarytą langą patalpa neišsivėdindavo, negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmestini.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė privalomo inventoriaus trūkumą, t. y. trūko stalo, spintos drabužiams susidėti, batų dėžės, pakabų, lentynų, veidrodžių ir kt.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 „Dėl Lietuvos Higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo, patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 47:2011) 21 punkte numatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas reikšdamas pretenzijas dėl inventoriaus (stalo, rūbų spintos, batų dėžės, veidrodžio, lentynų ir kt.) trūkumo kreipėsi skundais į LAVL administraciją (b. l. 33, 73). Pastaroji atsakydama nurodė, jog palata Nr. 208 kietuoju inventoriumi yra aprūpinta taip, kaip numato Higienos normos HN 47:2011 21 punktas (b. l. 35). 2017 m. birželio 27 d. LAVL rašte Nr. 7-712 pareiškėjui išaiškinta, kad LAVL pacientai laikomi tik teisės aktų nustatyta tvarka licencijuotose gydomųjų skyrių gyvenamosiose patalpose, kurios įrengtos ir aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad Vidaus ligų skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 208 yra sieninė viršutinių drabužių kabykla, šalia lovos prie grindų pritvirtinta stalo aukščio spintelė asmeniniams daiktams laikyti, be to 2017 m. balandžio 14 d. galioję teisės aktai nenumatė gyvenamojoje patalpoje batų dėžės, stalo, sanitarinio mazgo kabinoje veidrodžio, lentynėlės ir kabyklos (b. l. 74). Nors teisės aktai veidrodžio įrengimo nenumatė, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 9) patvirtino, jog pacientų patogumui, skyriuje, kuriame gydėsi pareiškėjas, veidrodžiai yra įrengti. Tai patvirtina ir į bylą pateikta foto lentelė (b. l. 50). Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas teigė, kad patalpoje nebuvo spintos drabužiams susidėti, tačiau teismo posėdžio metu paneigė šią aplinkybę, nurodydamas, jog palatose buvo apgadintos spintos. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne kartą skundėsi įstaigos administracijai dėl jam skirto nehigieniško minkštojo inventoriaus (čiužinio, antklodės, pagalvės), ko pasėkoje buvo išbertas.
Higienos normos HN 134:2015 42 punkte nurodyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę, neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Bylos duomenys patvirtina, kad dėl įvardintų nepatogumų pareiškėjas reiškė skundus LAVL administracijai (b. l. 88, 89). Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-301(17.2.3382.22) matyti, kad patikrinimo metu pagal dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnale esančius įrašus nustatyta, kad yra dezinfekuojami tik 6 korpuso, kuriame laikomi asmenys įtariami arba sergantys tuberkulioze, čiužiniai, pagalvės ir apklotai, kituose skyriuose nesilaikoma draudimo kitiems asmenims perduoti nedezinfekuotą čiužinį, pagalvę ir antklodę, todėl nustatytas Higienos normos HN 134:2015 42 punkto pažeidimas (b. l. 43-47). Nors iš byloje esančio LAVL rašto Nr. S-2352 spręstina, kad įstaiga Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-301(17.2.3382.22) nustatytą pažeidimą pašalino, tačiau nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus išdavimas pareiškėjui laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę gauti tinkamą minkštąjį inventorių nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
Nors pareiškėjas akcentavo, jog jam ne kartą teko pačiam tvarkyti kamerą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktą, nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. 2017 m. gegužės 9 d. LAVL rašte Nr. 7-515 pažymėta, kad pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių 29.10 papunktį pacientui nustatyta pareiga laikytis bendrųjų ir asmens higienos reikalavimų, tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl paskirto gulimo režimo. Minėtame akte nurodyta, kad pareiškėjui gulimas režimas paskirtas nebuvo ir jis galėjo susitvarkyti savo gyvenamąją patalpą (b. l. 31). Taigi, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo LAVL sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamo minkštojo inventoriaus (pagalvės, antklodės, čiužinio) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje suteikimą.
Pareiškėjo D. J. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.