- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-02-11
- Bylos Nr.
- 1A-34/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- A., M. R., E. Š., A. N.
- Nukentėjusysis
- V. A.
- Advokatai
- Irina Karšul
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. , E. Š. ir A. N. apeliacinius skundus dėl 2010 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo:
M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu iš M. R. , A. N. ir E. Š. solidariai priteista 12490,79 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip nukentėjusiojo V. A. gydymo išlaidų atlyginimą.
Be to, šiuo nuosprendžiu byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiojo V. A. civilinį ieškinį, nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Š. , A. N. ir M. R. nuteisti už tai, kad 2009 m. lapkričio 13 d., apie 22.00 val., elektros skydinėje – garaže, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, asmeninio konflikto, kilusio tarp E. Š. ir nukentėjusiojo V. A. metu, kai nukentėjusysis po E. Š. suduoto smūgio kumščiu į veidą nugriuvo, daugiau kaip 7 trauminiais poveikiais į įvairias kūno vietas, itin žiauriu būdu: rankomis, kojomis, beisbolo lazda, elektrine plytele, keptuve bei iešmu, sunkiai sužalojo V. A. , t. y. E. Š. rankomis ir kojomis pastarajam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvos, kojų sritis, beisbolo lazda - ne mažiau kaip 10 smūgių į galvos, pečių, nugaros ir sėdmenų sritis, ne mažiau kaip vieną kartą dūrė iešmu į šoną ir du kartus smūgiavo elektrine virykle į galvos sritį, A. N. beisbolo lazda nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip 7 kartus į pečių, nugaros, blauzdų, rankų ir galvos sritis, kojomis - ne mažiau kaip 10 kartų į galvos ir kojų sritis bei ne mažiau kaip du kartus smogė keptuve per galvą, M. R. ne mažiau kaip penkis kartus kojomis spyrė nukentėjusiajam į galvos, nugaros ir šonų sritis bei koja laikė prispaudęs prie žemės nukentėjusiojo kaklą. Tokiu būdu, E. Š. , A. N. ir M. R. , bendrais veiksmais, nukentėjusiajam V. A. padarė poodines kraujosruvas akių vokuose su muštine kairio antakio žaizda ir nosies kaulų lūžiu, poodines kraujosruvas kairio raktikaulio srityje ir ypač masyvią (ištisinę) poodinę kraujosruvą nugaroje su inkstų sumušimu, poodines kraujosruvas plaštakose, dešinės plaštakos V – piršto pamatinio pirštikaulio ir kairio šlaunikaulio apatinio trečdalio intrasanarinį skeveldrinį lūžį su poslinkiu, atskiras nedideles žaizdas: muštinę viršugalvyje ir pjautinę dešinėje plaštakoje. Sužalojimai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į kūno minkštuosius audinius su trauminiu šoku, sukėlusiu ūmų gyvybei grėsmingą kvėpavimo takų ir inkstų funkcijos nepakankamumą. Šiais veiksmais E. Š. , A. N. ir M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, paskirti jam švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu. Be to, atsižvelgus į tai, kad jis atlygino 4163,60 Lt žalos dalį Valstybinei ligonių kasai, likusią priteistą 8327,19 Lt sumą priteisti iš kitų nuteistųjų A. N. bei E. Š. .
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai nuosprendyje nepasisakė dėl prašymo jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Apelianto teigimu, šiuo atveju yra visos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos, kurioms esant teismas galėtų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, ką įrodė savo elgesiu ikiteisminio tyrimo metu lankydamas ir stengdamasis visokeriopai padėti nukentėjusiajam. Be to, atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, (4163,60 Lt, pridedamas kvitas), davė nuoširdžius ir nuoseklius parodymus.
Apeliantas prašo įvertinti ir naują jo gyvenimo aplinkybę, t. y. kad jo mergina laukiasi, o jis gali ir nori tapti tėvu, sukurti darnią šeimą, auginti vaiką. Tuo tarpu reali laisvės atėmimo bausmė sužlugdys ne tik jo gyvenimą, nes jis neteks darbo, šeimos, kurią galėtų sukurti, bet ir pakeis tolimesnį jo gyvenimą. Po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos bus sunki socializacija ir paveiks jam artimų žmonių gyvenimus, nes tėvai neteks maitintojo, kadangi jo motina yra pensininkė, o tėvas bedarbis, taigi jis vienintelis maitintojas šeimoje. Be to, jo mergina, kuri šiuo metu mokosi vidurinėje mokykloje, bus priversta pasidaryti abortą, kas gali neigiamai ateityje atsiliepti jos sveikatai. Be to, negims vaikas - dar vienas Lietuvos Respublikos pilietis.
Nuteistasis M. R. skunde nurodo, kad visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, savęs jokiu būdu nepateisina ir nenori sumenkinti savo vaidmens nusikaltime. Tačiau mano, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog jo vaidmuo nebuvo dominuojantis nusikaltimo padaryme, nes jis sudavė mažiausiai smūgių nukentėjusiajam, nenaudodamas jokių priemonių, kad labiau sužaloti, nes beisbolo lazda, elektrinė plytelė, keptuvė ir iešmas buvo panaudoti kitų nuteistųjų. Kartu apeliantas pasižada, kad tai bus jam pamoka visam likusiam gyvenimui ir jis tikrai daugiau nedarys teisės pažeidimų, stengsis gyventi dorą gyvenimą ir būti sąžiningas pilietis, ką, gali patvirtinti ir jo nepriekaištingas elgesys per paskutinius metus nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo.
Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį, jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtaką turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.) bei sušvelninti paskirtą bausmę.
Nuteistasis nurodo, kad apygardos teismas remdamasis jo ir kitų nuteistųjų parodymais nustatė, jog apytiksliai savaitę iki įvykio jis pradėjo gauti iš nukentėjusiojo V. A. trumpąsias tekstines žinutes, kurios buvo itin įžeidžiančio bei grasinančio pobūdžio. Apelianto teigimu, būtent šis nukentėjusiojo provokuojantis elgesys turėjo įtakos veikos padarymui. Tačiau teismas nustatęs šį faktą, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Be to, apeliantas nurodo, kad įvykio dieną jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 1,48 promilės girtumas). Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio jis teigia nevaldęs savo nekoordinuotų judesių, todėl negalėjęs suduoti ir pataikyti nukentėjusiajam daugybę smūgių. Tai daugiau buvo smūgių imitacija nei realus sumušimas. Specialisto išvadoje teigiama, kad sužalojimai padaryti septyniais trauminiais poveikiais. E. Š. manymu, tokio trauminių poveikių skaičiaus negalima vertinti, kaip kankinimo itin žiauriai.
Taip pat nuteistasis nurodo, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, padėjo išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Per metus trunkantį suėmimo laikotarpį padarė išvadas dėl savo ankstesnio gyvenimo būdo, prižada ateityje daugiau nepažeidinėti įstatymų. Be to, yra jauno amžiaus ir ilgi nelaisvės metai gali atsiliepti tolimesniam jo gyvenimui. Tuo tarpu išėjęs į laisvę, nuteistasis teigia norintis dirbti ir mokytis kaip kiti bendraamžiai.
Nuteistasis A. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, atitinkamai sušvelninant paskirtą bausmę.
Apeliantas skunde nurodo, kad apygardos teismo išvados, jog nuteistieji nukentėjusiajam sužalojimus padarė itin žiauriai, nepatvirtina bylos medžiaga. Tokį argumentą nuteistasis grindžia tuo, kad nuosprendyje nustatytas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičius neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių, be to, šio skaičiaus nepatvirtina, nukentėjusiojo, nuteistųjų ir liudytojų parodymai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teismas nurodo, jog E. Š. , A. N. ir M. R. nukentėjusiajam V. A. sudavė ne mažiau, kaip 46 smūgius, ne mažiau, kaip vieną kartą dūrė iešmu į šoną, nors čia pat nuosprendyje nurodo tik septynis trauminius poveikius į įvairias kūno vietas, ką objektyviai patvirtino ir teismo medicininė ekspertizė. Taigi teismas nesiremia teismo medicinos eksperto išvada, tačiau nenurodo priežasčių kodėl ja nesivadovauja. Apelianto teigimu, nėra jokio pagrindo netikėti objektyvia medicinos specialisto išvada apie padarytų sužalojimų skaičių, kuri yra padaryta apžiūrint patį nukentėjusįjį ir joje nesivadovaujama subjektyviais, prieštaringais įvykio liudytojų ir kaltinamųjų parodymais. Ekspertai nustatė septynis trauminius poveikius, iš kurių du yra atskiros nedidelės žaizdos viršugalvyje ir plaštakoje, tokia išvada negali būti pagrindu daryti išvadą, kad sužalojimai padaryti itin žiauriu būdu. Juolab, kad visi nuosprendyje nurodyti sužalojimų įrankiai - rankos, kojos, beisbolo lazda, elektrinė plytelė, keptuvė, iešmai - padarė tik septynis rastus sužalojimus. Be to, rasta viena nedidelė muštinė žaizda nukentėjusiojo viršugalvyje paneigia teismo teiginius, kad A. N. sudavė beisbolo lazda į galvos sritį, ne mažiau kaip 10 kartų, sudavė kojomis į galvos ir kojų sritis bei nemažiau, kaip du kartus smogė keptuve per galvą. Nukentėjęs V. A. buvo patalpintas į ligoninę 2009 m. lapkričio 13 d. vėlų vakarą, išrašytas 2009 m. lapkričio 27 d. 11 val. Gydytas mažiau kaip 13 dienų, kas nuteistojo manymu, taip pat liudija apie mažesnį sužalojimų skaičių ir mažesnį jų sunkumą, nes vėlesnis jo gydymas nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, neturi ryšio su padarytu kūno sužalojimu.
Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis parodė, jog po smūgio lazda prarado sąmonę ir nematė kas ir kiek kartų jam sudavė. Nukentėjusiojo draugas Viktoras prasidėjus muštynėms išėjo ir apie įvykio aplinkybes duomenų nepateikė. Įvykyje dalyvavusių V. G. , O. Š. , R. J. parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus yra labai prieštaringi. Be to, liudytojos V. G. ir O. Š. teisme neapklaustos ir jų parodymai nepatikrinti. Tuo tarpu liudytoja R. J. parodė, kad skydinėje visą savaitę vartojo alkoholį, o kai nukentėjusysis buvo mušamas stengėsi nežiūrėti, buvo nusisukus. Tačiau teismas be pagrindo vis tiek tiki dalyje liudytojos R. J. parodymais, nors nurodo, kad juose yra tam tikrų netikslumų, visgi kaltinamųjų kaltę grindžia toje apimtyje, kiek juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, kurie irgi ginčytini. Nuteistasis mano, kad tvirtų ir objektyvių įrodymų byloje nėra ir kiti bylos įrodymai negali patvirtinti liudytojos R. J. parodymų. Juolab, kad minėta liudytoja įvykio metu buvo neblaivi. Kartu apeliantas mano, kad nuteistųjų parodymai dėl įvykio metu suduotų smūgių bei jų sudavimo aplinkybių yra labai prieštaringi ir labai skiriasi vieni nuo kitų bei tarpusavyje. M. R. tyrimo metu A. N. veiksmus aiškino vienaip, apklausiant pas teisėją parodė, kad A. N. tik lazda ir mušė (t. 1, b. l. 140, 142). Tačiau teismas netiki ir M. R. parodymais, kuris tyrimo metu apklausiant teisme yra nurodęs, kad A. N. su lazda smūgiavo nukentėjusiajam į petį, porą kartų į galvą ir apie 20 kartų į blauzdas, trenkė keptuve į galvą. Tai nuteistojo manymu, būtų ne mažiau 24 smūgių, tuo tarpu nuosprendyje pripažįstama suduotų smūgių mažiau. Teismas nuosprendyje pripažino, kad dėl inkriminuotų smūgių skaičiaus negalima daryti vienareikšmės išvados, nes nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir niekas smūgių neskaičiavo, pripažįsta, kad M. R. gali sąžiningai klysti, tačiau kartu nurodo konkretų kiekvieno kaltinamojo suduotų smūgių skaičių, viso net 46 smūgius. Šis smūgių skaičius, gynėjo manymu, nurodytas nesivadovaujant jokiais kriterijais, ir yra dirbtinai padidintas nesiremiant objektyviais duomenimis. Be abejo apklausų metu smūgių skaičių jie nurodė spėliodami ir darydami prielaidas. Taigi, teismas vis tiek remiasi vien tik apsvaigusių kaltinamųjų itin prieštaringais parodymais, nuosprendyje daro nepagrįstą išvadą, kad sužalojimai padaryti itin žiauriai.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nuosprendyje remiasi įvykio vietos apžiūra, nes ji padaryta nekokybiškai ir joje nėra labai svarbių duomenų. Nenurodyta ar skydinėje yra langai, koks apšvietimas ir kokios sąlygos matyti ir skaičiuoti suduodamus smūgius. Nėra jokių duomenų apie patalpos dydį, plotį, ilgį, aukštį. Galima tik spręsti, kad patalpa nedidelė ir nepritaikyta gyventi. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad į šios patalpos priekinę sienelę per plotį įmūryta vienuolika silikatinių plytų, atskaičius sienų storį patalpos plotis galėtų būti apie du metrus, apie patalpos ilgį ir aukštį byloje jokių duomenų nėra. Įvykio metu patalpoje buvo aštuoni, vėliau septyni žmonės. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad patalpoje yra gultai. Jokie baldai nenurodyti, tačiau nukentėjęs V. A. parodė, kad jam atėjus visi trys vaikinai sėdėjo. Gultų, kitų baldų, taip pat daugelio žmonių buvimas mažoje patalpoje, nuteistojo A. N. manymu, trukdė laisvai judėti, taip pat ir smūgiuoti nukentėjusiajam. Kartu apeliantas mano, kad smūgiai į patalpos sienas, lubas, grindis ypač beisbolo lazda, apsvaigusių nuo alkoholio nuteistųjų susilpnėjusi reakcija, nekoordinuoti, netikslūs ir nestiprūs smūgiai, mosikavimas ore, galima smūgių imitacija, sąlygojo tai, jog medicininė ekspertizė nustatė net septynis kartus mažiau poveikių ir sužalojimų negu nurodoma nuosprendyje.
Taip pat nuteistasis mano, kad teismas nepagrįstai įrodymais pripažino nuteistųjų M. R. ir E. Š. parodymų patikrinimą įvykio vietoje, nes šio procesinio veiksmo atlikimo metu, artimos įvykiui sąlygos nebuvo sudarytos, patalpoje tuo metu buvo tik šie asmenys todėl jie nevaržomai galėjo imituoti smūgius, ko negalėjo daryti nusikalstamos veikos padarymo metu, nes muštynių metu jų buvo net septyni.
Nuteistasis nurodo, kad byloje neabejotinai įrodyta, kad pirmas smūgiavo E. Š. . Nuo pirmų smūgių nukentėjęs nereagavo į aplinką, prarado sąmonę. Dėl šių priežasčių jis negalėjo jausti skausmo nuo kitų nuteistųjų suduodamų vėlesnių smūgių. Todėl apeliantas mano, kad niekuo nepagrįsta teismo išvada, jog V. A. itin žiauraus mušimo procese, visgi buvo sąmoningas ir šaukė, ko nepatvirtina net pats nukentėjusysis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji M. R. , A. N. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo E. Š. gynėjas prašo jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. R. ir A. N. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistiesiems M. R. , A. N. ir E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji A. N. ir E. Š. . Taip pat apygardos teismas už kvalifikuotą sunkų nukentėjusiojo V. A. sveikatos sutrikdymą paskirdamas nuteistajam M. R. trejų metų, o nuteistajam A. N. ketverių metų laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininkų asmenybes, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui ir nepažeidė BK 54 ir 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Tačiau, kolegijos manymu, teismas nenustatydamas nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o tai sąlygojo per griežtos bausmės nuteistajam E. Š. paskyrimą.
Dėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal
BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą
Iš nuteistųjų E. Š. ir A. N. apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie iš esmės neginčija, jog nukentėjusiajam V. A. sunkiai sutrikdė sveikatą. Visgi, jie mano, kad apygardos teismas nepagrįstai byloje nustatė jų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, t. y. kad veika padaryta itin žiauriai. Kolegijos manymu, tokie nuteistųjų E. Š. ir A. N. apeliacinių skundų teiginiai nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo patvirtina pačių nuteistųjų, nukentėjusiojo bei liudytojos R. J. parodymai, iš dalies liudytojo P. S. parodymai, taip pat teismo medicinos specialisto išvada, bei kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. R. parodė, jog įvykio vakarą jis, A. N. ir E. Š. , pastarojo namuose, vartojo alkoholį. Nukentėjusysis E. Š. rašė įžeidžiančias žinutes, todėl šis pasiūlė jiems važiuoti išsiaiškinti. Nuvykus, įvykio vietoje buvo trys moterys, vėliau atėjo V. A. . E. Š. iš karto jam sudavė vieną ar du smūgius kumščiu į veido sritį ir įsitempęs į skydinę, pradėjo mušti. Smūgiavo kojomis ir rankomis į galvą, suduodamas apytiksliai po 10 smūgių. Tuomet nukentėjusįjį ėmė mušti ir M. R. su A. N. . M. R. nukentėjusiajam apie penkis kartus spyrė į nugaros – galvos sritį, koja buvo prispaudęs pastarojo kaklą. A. N. smūgiavo taip pat, kojomis ir rankomis V. A. suduodamas iki 20 smūgių į galvą ir kojas, nors jo suduodamų smūgių ir neskaičiavo. Tuomet E. Š. paėmė beisbolo lazdą, kurią buvo atsinešęs su savimi, ir šia lazda smūgiavo V. A. per nugarą, sėdmenis. Po to beisbolo lazdą iš E. Š. paėmė A. N. , ir ja smūgiavo V. A. per petį, galvą, apie 20 kartų sudavė per blauzdas, kelius. E. Š. , paėmęs du metalinius iešmus dūrė nukentėjusiajam į šoną, o A. N. trenkė keptuve per galvą. Be to, E. Š. du ar tris kartus metė šildymo krosnelę V. A. į galvą, o po to jį vėl spardė (t. 3, b. l. 90 – 92). Iš esmės analgiškus parodymus M. R. davė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 142 – 144, 148 – 153).
Nuteistasis A. N. apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad įvykio dieną jis, M. R. ir E. Š. , pastarojo namuose girtavo. E. Š. paskambino jo mergina O. Š. ir pakvietė jį į garažus. Į garažus jie važiavo pasiimti E. Š. merginos. Kad V. A. , E. Š. rašinėjo grasinančias žinutes, pastarasis jau prieš tai buvo minėjęs, be to, ir O. Š. buvo minėjusi, kad nukentėjusysis, nežinia už ką iš jos reikalavo pinigų. Jie trise nuėjo į garažus, kur buvo dvi merginos, iš jų viena O. Š. . V. A. į skydinę su draugu atėjo vėliau. E. Š. supratęs, kad tai V. A. , smūgiavo šiam kumščiu vieną ar kelis kartus į veidą, krūtinę. Kiek buvo suduota smūgių, nežino, kadangi neskaičiavo. Paskui E. Š. beisbolo lazda pradėjo trankyti V. A. į pečių – galvos sritį. Tada beisbolo lazda atsirado pas A. N. ir jis lazda nukentėjusiajam sudavė 4 – 7 kartus į nugaros – rankų sritis, kelis kartus spyrė. Po to, E. Š. V. A. toliau mušė rankomis ir kojomis, nuo to pastarasis prisėdo, vėliau nukrito. Tuo metu M. R. , iš jo rankų paėmė beisbolo lazdą, ir ja mušė V. A. į viršutinę kūno dalį. E. Š. elektrinę plytelę du kartus metė nukentėjusiajam ant galvos, taip pat per galvą sudavė puodu ar keptuve. Nuo šių smūgių V. A. prarado sąmonę. Nukentėjusiajam atsigavus, E. Š. paėmęs iešmą, dūrė į šoną, viršutinę kūno dalį, o M. R. , penkis kartus spyrė į šonus, galvą. Tada matydamas, kad nukentėjusiajam negerai, A. N. liepė E. Š. baigti, tačiau šis dar kažkiek kartų spyrė į viršutinę kūno dalį, o išeidamas iš garažo, pašoko ir visu kūnu krito V. A. ant nugaros (t. 3, b. l. 92 -94).
Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis E. Š. parodė, kad apytiksliai savaitę iki įvykio, jis ėmė gauti SMS žinutes, kurios buvo įžeidžiančio bei grasinančio pobūdžio. Sužinojus, kad jam rašo V. A. , parūpo nuvažiuoti į garažą. Apie tai, dėl ko ten važiuoja niekam nepasakė. Nežinodamas ar V. A. bus vienas ar ne, pasiėmė beisbolo lazdą. Kartu su A. N. ir M. R. , apie 22.00 val., nuvažiavo į skydinę, kurioje buvo jo mergina O. Š. , Rima ir dar viena moteris. Nukentėjusysis su draugu atėjo vėliau. R. J. parodžius V. A. ir pasakius, jog žinutes rašinėja jis, iš karto kumščiu smogė pastarajam į veidą bei pradėjo jį mušti. Beisbolo lazda sudavė smūgius į nukentėjusiojo galvos, rankų, pečių sritis. Smūgių skaičiaus tiksliai nepamena, bet galėjo būti ir apie dešimt. Tada nukentėjusįjį pradėjo mušti ir A. N. su M. R. . Beisbolo lazdą paėmęs A. N. ja mušė V. A. , o jis pastarąjį spardė į įvairias kūno vietas, badė metaliniu iešmu, mušė rankomis, bei paėmęs šalia buvusią elektrinę viryklę, trenkė ja V. A. kažkur tarp galvos ir krūtinės. Puodu nukentėjusįjį mušė A. N. , tačiau kas mušė su keptuve, nepamena. Kiek buvo suduota smūgių pasakyti negali, kadangi pats visą laiką mušė V. A. , nematė, kaip ir su kuo nukentėjusįjį mušė M. R. . V. A. praradus sąmonę, jie išėjo (t. 3, b. l. 94 – 96). Šiuos parodymus E. Š. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 2, b. l. 78 – 87).
Taigi, kaip matyti iš pačių nuteistųjų parodymų jie apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, iš esmės neneigė, rankomis, kojomis bei įvairiais įrankiais (beisbolo lazda, keptuve, krosnele, iešmu) sudavę didelį kiekį smūgių nukentėjusiajam. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis bei liudytoja R. J. .
Nukentėjusysis V. A. parodė, kad įvykio vakarą užėjo į garažus. Ten jau buvo M. R. , A. N. ir E. Š. . Vos įėjo, iš karto gavo smūgį į pilvo sritį, po to, smūgius kojomis ir rankomis per galvą, nugarą, kojas, krūtinę. Smūgių buvo daug. Jį mušė visi trys vaikinai maždaug apie pusę valandos. Tačiau patikslinti, kuris iš vaikinų, kur ir su kuo jį mušė, kiek smūgių sudavė negali, kadangi neprisimena. Neprisimena ir to, kad į jį buvo mesta krosnelė bei duriama iešmu. Prisimena, jog vienas iš vaikinų turėjo beisbolo lazdą. Po pirmojo smūgio beisbolo lazda į galvą, mano, kad prarado sąmonę (t. 3, b. l. 96 – 97).
Liudytoja R. J. parodė, kad ji gyvena elektros skydinėje. Įvykio vakarą atėjo E. Š. su A. N. ir M. R. , svečiuose dar buvo Oksana ir Viktorija. Po 10 ar 15 minučių atėjo V. A. , O. Š. parodė į Vitalijų. Tuomet E. Š. , pirmas smogė kumščiu V. A. ir prasidėjo muštynės. Mušė žiauriai, buvo baisu žiūrėti. Nukentėjusįjį mušė visur kur tik papuolė. E. Š. jį daug kartų mušė kumščiu, spardė, mušė su elektrine plytele ir puodu, šokinėjo kojomis ant galvos. A. N. su M. R. mušė beisbolo lazdomis, kurias buvo atsinešę su savimi, iešmais. Nukentėjusysis rėkė, prašė, kad jo nemuštų, tačiau buvo mušamas apie pusę valandos (t. 3, b. l. 98 -100).
Žemesnės instancijos teismas
Kolegijos manymu, apygardos teismas nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino liudytojos R. J. parodymus, ką be pagrindo ginčija nuteistasis A. N. . Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, šios liudytojos parodymais teismas rėmėsi tik toje dalyje, kurioje juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. pačių nuteistųjų, liudytojų parodymai bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Todėl nėra pagrindo šiuos parodymus laikyti absoliučiai neteisingais. Juolab, kad dėl įvykio metu greitai besikeičiančios situacijos, dalyvavusių asmenų skaičiaus, bei dėl patirto streso matant prieš nukentėjusįjį vartotą žiaurų smurtą, liudytoja R. J. galėjo sąžiningai klysti dėl kai kurių įvykio aplinkybių. Kartu kolegija atmeta nuteistojo A. N. apeliacinio skundo argumentą, kad liudytojos V. G. ir O. Š. teisme neapklaustos, jų parodymai nepatikrinti, todėl šių liudytojų parodymais grįsti nuosprendžio negalima. Visų pirma pastebėtina, kad liudytojos O. Š. parodymais pirmosios instancijos teismas nuosprendžio negrindė. Tuo tarpu liudytojos V. G. parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti iš esmės kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, tam proceso dalyviai iš esmės neprieštaravo (t. 3, b. l. 101). Visgi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas šios liudytojos parodymus vertino tik visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau nevertino jų kaip esminio nuteistųjų kaltę pagrindžiančio įrodymo. Pastebėtina ir tai, kad aplinkybę, jog liudytoja V. G. bei nuteistieji M. R. , A. N. ir E. Š. buvo įvykio vietoje patvirtino ir liudytojas P. S. , kuris parodė, jog iš kaimyno Viktoro sužinojęs, kad mušamas V. A. , nubėgo į skydinę, kurioje gyveno Rima ir pamatė iš jos išeinančius visus tris nuteistuosius. V. A. , apipiltas vandeniu, gulėjo ant žemės kruvinas, matėsi, kad jam stipriai sulaužyta koja. Pastarasis sunkiai orientavosi, tačiau sąmonę turėjo (t. 3, b. l. 97 – 98).
Tai, kad nuteistųjų pavartotas smurtas sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina 2010 m. vasario 20 d. Mykolo Romerio universiteto, Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 4530/09(01), kuria nustatyta, kad V. A. buvo padarytos poodinės kraujosruvos akių vokuose su muštine kairio antakio žaizda ir nosies kaulų lūžiu, poodinės kraujosruvos raktikaulio srityje ir ypač masyvi (ištisinė) poodinė kraujosruva nugaroje su inkstų sumušimu, poodinės kraujosruvos plaštakose, dešinės plaštakos penktojo piršto pamatinio pirštikaulio ir kairio šlaunikaulio apatinio trečdalio intrasąnarinis skeveldrinis lūžiai su poslinkiu, atskiros nedidelės žaizdos: muštinė viršugalvyje ir pjautinė dešinėje plaštakoje. Sužalojimai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į kūno minkštuosius audinius su trauminiu šoku, sukėlusiais ūmų gyvybei grėsmingą kvėpavimo ir inkstų funkcijos nepakankamumus. Sužalojimai padaryti smūginiais kietų bukų daiktų poveikiais ir būdingi smūgių sudavimui, pjautinė žaizda plaštakoje padaryta pjaunančių savybių (ašmenis ar aštrią briauną) turinčiu daiktu, neilgai trukus iki kreipiantis medicinos pagalbos. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais, tačiau dėl didelės kraujosruvos apimties nugaroje, tikėtina, kad poveikių galėjo būti ir daugiau. Sužalojimai, dėl traumos sukeltų komplikacijų su ūmiu (gyvybei grėsmingu) kvėpavimo bei inkstų funkcijos nepakankamumu, kvalifikuotini sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 44 – 49).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptartus bei kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus ir išsamiai ištirtus įrodymus padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji M. R. , A. N. ir E. Š. nukentėjusiajam V. A. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą itin žiauriai (BK 135 str. 2 d. 6 p.).
Teismų praktikoje sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl sveikatos sutrikdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Itin žiaurus sveikatos sutrikdymas inkriminuojamas atsižvelgus į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas nustatė, jog E. Š. rankomis ir kojomis nukentėjusiajam sudavė ne mažiau, kaip dešimt smūgių į galvos, kojų sritis, beisbolo lazda, ne mažiau, kaip dešimt smūgių į galvos, pečių, nugaros ir sėdmenų sritis, ne mažiau, kaip vieną kartą dūrė iešmu į šoną ir du kartus smūgiavo elektrine virykle į galvos sritį, A. N. beisbolo lazda nukentėjusiajam sudavė ne mažiau, kaip septynis kartus į pečių, nugaros, blauzdų, rankų ir galvos sritis, kojomis sudavė ne mažiau, kaip dešimt kartų į galvos ir kojų sritis bei ne mažiau, kaip du kartus smogė keptuve per galvą, M. R. ne mažiau, kaip penkis kartus spyrė nukentėjusiajam į galvos, nugaros ir šonų sritis bei koja laikė prispaudęs prie žemės nukentėjusiojo kaklą.
Būtent aukščiau nurodytą, apygardos teismo nuosprendyje nustatytą nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių ginčija nuteistieji A. N. ir E. Š. siekdami paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytą, jų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Kadangi, nuteistųjų manymu, teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyti tik septyni trauminiai poveikiai nukentėjusiajam, kurie neatitinka objektyviai nustatytų bylos aplinkybių ir pagal skaičių negali būti pripažinti ypatingu žiaurumu. Kolegijos manymu, toks nuteistųjų apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas.
Visų pirma pastebėtina, kad teismų praktikoje taikant BPK normas reglamentuojančias įrodinėjimą, nurodoma, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nuteistieji aukščiau minėtą objektyvųjį įrodymą – teismo medicinos specialisto išvadą, interpretuoja sau palankia linkme ir jį vertina atskirai nuo kitų byloje surinktų įrodymų. Išties, minėtoje specialisto išvadoje nėra nurodyta tiek sužalojimų, kiek jų nuosprendžiu nustatė apygardos teismas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismo medicinos specialisto išvados 3 punkte nurodyta, jog nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau, kaip septyniais trauminiais poveikiais, bet dėl didelės kraujosruvos apimties nugaroje, tikėtina, kad poveikių galėjo būti daugiau. Taigi, šioje specialisto išvadoje nurodytas tik minimalus trauminių poveikių skaičius. Kolegijos manymu, būtent dėl šios priežasties apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, pagrįstai rėmėsi ne tik specialisto išvada, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, vertindamas juos kaip vieningą visumą. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų nuteistųjų M. R. , A. N. ir E. Š. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jie kiekvienas nurodė gerokai didesnį savo bei kitų bendrininkų nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių. Taigi, apygardos teismas remdamasis nuteistųjų parodymais, tiek kiek jie sutapo tarpusavyje bei kiek juos patvirtino teismo medicinos specialisto išvada, nustatė kiekvieno bendrininko suduotų smūgių skaičių, kaltinimo apimtį kiekvienam iš jų atitinkamai sumažindamas. Kolegija atmeta nuteistųjų E. Š. bei A. N. apeliacinių skundų argumentus, kad dėl girtumo, nekoordinuotų judesių, jie negalėjo suduoti tiek smūgių nukentėjusiajam ir tai buvo greičiau smūgių imitacija bei A. N. skundo argumentą, kad skydinėje nebuvo tiek vietos, kad jie galėtų visi smurtauti prieš nukentėjusįjį. Tokius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus paneigia tiek jų pačių ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, liudytojos R. J. ir nukentėjusiojo V. A. parodymai bei aukščiau minėta teismo medicinos specialisto išvada bei byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas. Iš visų šių byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų matyti, kad nuteistųjų veiksmai buvo tikslingi, nukreipti į vienintelį asmenį. Kolegijos manymu, nėra logiška, kad per pusvalandį trukusį smurtavimą, trys asmenys, rankomis, kojomis, beisbolo lazda, keptuve, virykle bei iešmu nukentėjusiajam būtų sudavę tik septynis smūgius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nuteistųjų parodymų matyti, jog buvo tik nedidelis laikotarpis, kai jie visi vienu metu vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tuo tarpu pradėję nukentėjusįjį mušti lazda bei kitais įvykio vietoje buvusiais daiktais, nuteistieji tai darė pasikeisdami, vienas iš kito paimdami atskirus įrankius. Tai patvirtino ir nuteistasis M. R. , kuris parodė, kad tuo metu kai kuris nors iš jų nukentėjusįjį mušė lazda, kiti du žiūrėjo (t. 3, b. l. 91). Taigi kolegija mano, kad nėra pagrindo manyti, jog skydinėje, kurioje buvo padaryta nusikalstama veika, būtų nepakakę vietos visiems trims smurtautojams. Juolab, kad iš byloje esančių fotonuotraukų, pridėtų prie 2009 m. lapkričio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, jog priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis A. N. , skydinėje yra pakankami vietos ir didesniam žmonių skaičiui (t. 1, b. l. 8 – 13). Kartu kolegija konstatuoja, kad įvykio vietos apžiūra atlikta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 179 ir 207 straipsnių reikalavimų. Taip pat nepagrįstais ir nuteistojo A. N. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas M. R. ir E. Š. parodymų patikrinimas įvykio vietoje atliktas netinkamai, nes šio procesinio veiksmo metu nebuvo sudarytos artimos įvykiui sąlygos, t. y. skydinėje buvo tik šie asmenys, kai įvykio metų jų buvo net septyni. Kolegijos manymu, paminėtų nuteistųjų parodymų patikrinimas įvykio vietoje atliktas nepažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimų. Šis procesinis veiksmas atliktas tikslu patikrinti nuteistųjų M. R. ir E. Š. parodymų teisingumą dėl jų pačių įvykio metu darytų veiksmų, tačiau šiuo atveju nebuvo siekta atkurti identišką įvykiui situaciją bei atlikti BPK 197 straipsnyje numatytą eksperimentą.
Antra, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju inkriminuojant nuteistiesiems BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, svarbu įvertinti ne tik suduotų smūgių skaičių, bet ir kitas šio požymio inkriminavimui reikšmingas aplinkybes. Pagal nustatytas bylos aplinkybes, nuteistieji smurtą prieš nukentėjusįjį intensyviai vartojo apie pusvalandį, t. y. pakankamai ilgą laiko tarpą, naudojo ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei pavojingus, dideles fizines kančias sukeliančius įrankius (beisbolo lazdą, iešmą, keptuvę, krosnelę). Beisbolo lazda nukentėjusiajam V. A. nuteistieji smūgius sudavė ne vienu metu, o paeiliui, vienas iš kito ją paimdami, tokiu būdu pailgindami nukentėjusiojo kančias. Pastebėtina ir tai, kad tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš nuteistųjų bei liudytojos R. J. parodymų matyti, jog nukentėjusysis smurtautojams visiškai nesipriešino. Be to, liudytoja R. J. parodė, kad nukentėjusysis buvo sąmoningas, šaukė, prašė, kad jo nebemuštų. Nors nuteistasis A. N. šioje dalyje kritikuoja liudytojos R. J. parodymus bei tvirtina, kad po pirmų E. Š. smūgių nukentėjusysis nebeteko sąmonės bei nieko nejautė ir todėl nuteistųjų veika nepagrįstai kvalifikuota, kaip padaryta itin žiauriai, visgi kolegijos manymu, tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis V. A. parodė, kad sąmonės neteko po pirmojo smūgio beisbolo lazda, tuo tarpu nuteistieji įvykio pradžioje, t. y. iki suduodami beisbolo lazda, daug smūgių sudavė rankomis ir kojomis. Pastebėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog V. A. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas taip pat turėjo įtakos situacijos suvokimui bei vertinimui. Todėl negalima remtis vien nukentėjusiojo parodymais dėl jam suduotų smūgių eiliškumo bei sąmonės netekimo. Svarbu ir tai, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis po pirmų smūgių sąmonės neprarado, patvirtina ir aukščiau išdėstyti nuteistųjų E. Š. , M. R. ir A. N. parodymai. E. Š. parodė, kad nukentėjusiajam netekus sąmonės jie pasišalino iš įvykio vietos. Nuteistasis A. N. ikiteisminio tyrimo metu teigė, nukentėjusysis sąmonės neteko gerokai vėliau, t. y. po smūgių keptuve ar puodu (t. 1, b. l. 195), tuo tarpu teisme parodė, kad nežino ar V. A. buvo netekęs sąmonės (t. 3, b. l. 93). M. R. pirmosios instancijos teisme teigė, kad jo nuomone nukentėjusysis apskritai sąmonės nebuvo praradęs (t. 3, b. l. 92). Taigi, šioje dalyje nuteistųjų parodymai nėra visiškai nuoseklūs, tačiau, kolegijos manymu, jų pakanka išvadai, kad nukentėjusysis sąmonės neteko ne iš karto po pirmų smūgių. Juolab, kad šioje dalyje nuteistųjų parodymus iš esmės patvirtina liudytojos R. J. parodymai, kuri teigė, kad mušamas nukentėjusysis buvo sąmoningas, šaukė, prašė nemušti. Dėl šių aplinkybių kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai rėmėsi liudytojos R. J. parodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Vien tai, kad ši liudytoja įvykio vakarą galėjo būti vartojusi alkoholį, nepaneigia jos parodymų ta apimtimi, kuri sutampa su nuteistųjų parodymais apie vartoto smurto intensyvumą bei nukentėjusiojo būklę smurtavimo metu. Kartu kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos aukščiausiojo Teismo senato (toliau - LAT) nutarimo Nr. 46, „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktu, kuris taikytinas ir bylose dėl sveikatos sutrikdymo, veikos kvalifikavimui neturi esminės reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Todėl kolegija mano, kad esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi nuteistojo A. N. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis tariamai nieko nejautė, nes buvo be sąmonės.
Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės nepasisakė dėl nuteistųjų kaltės formos ir rūšies. Kolegija konstatuoja, kad kaltės forma turi būti nustatyta kiekvienoje byloje, nes ji turi esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Teismų praktikoje sveikatos sutrikdymo bylose, apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į kaltininko parodymus, taip pat padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo (kasacinė byla Nr. 2K-428/2008). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu aukščiau aptartos nukentėjusiojo V. A. sužalojimo aplinkybes, t. y. didelis nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, jų pobūdis, t. y. kad smūgiai buvo suduoti į įvairias, taip pat ir į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas – galvą, nugarą, jų intensyvumas bei naudotos priemonės sužalojimams padaryti (rankos, kojos, beisbolo lazda, elektrinė viryklė, keptuvė, iešmas), pakankamai ilgas smurtavimo laikotarpis, taip pat faktas, kad į įvykio vietą nuteistieji ėjo apsiginklavę beisbolo lazda, o veiką nutraukė iš esmės visiškai realizavę savo nusikalstamą sumanymą, leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji M. R. , A. N. ir E. Š. smurtaudami prieš V. A. suvokė, jog itin žiauriu būdu kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, numatė, kad gali nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą ir to norėjo, t. y. nuteistieji inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia.
Dėl nuteistiesiems skirtų laisvės atėmimo bausmių bei nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatymo
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems M. R. ir A. N. teisėta ir pagrįsta, nes Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgė į šių nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jų asmenybes, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, taip pat į kitas bausmės rūšies ir dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais nuteistiesiems A. N. ir M. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Visgi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo E. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dvi sunkinančias aplinkybes, taip pat į kitas bausmės rūšies ir dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, byloje nepagrįstai nenustatė šio nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, o tai turėjo įtakos paskiriant E. Š. per griežtą bausmę, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui teismo nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką. Jos paskirtis yra nubausti asmenį už jo padarytą nusikalstamą veiką, sulaikyti jį nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistiesiems M. R. ir A. N. parinktų bausmių rūšis ir dydis pakankamai išsamiai motyvuoti ir pagrįsti bylos duomenimis.
Apygardos teismas skirdamas bausmę nuteistajam A. N. , pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. N. padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kuris pagal įstatymą priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu reikšminga ir ta aplinkybė, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, jo vaidmuo šios veikos padaryme buvo aktyvus. Be to apygardos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis praeityje neteistas, nedirba ir nesimoko, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 28 – 36, 37). Pastebėtina ir tai, jog iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam nuo 2002 m. diagnozuotas socializuoto elgesio sutrikimas dėl agresyvaus elgesio bei neklausymo namiškių (t. 2, b. l. 46, 53), kas leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistojo A. N. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Taip pat teismas įvertino ir tai, jog nustatyta viena nuteistojo A. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis savo noru sumokėjo 500 lt, prisidėdamas prie patirtų gydymo išlaidų (BK 59 str. 2 d.), bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. inkriminuotą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Kolegijos manymu, apygardos teismas išsamiai įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam A. N. skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė, nei BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam M. R. , pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, įvertintas ir jo vaidmuo veikos padaryme. Taip pat teismas atsižvelgė ir į M. R. asmenybę, t. y. kad jis praeityje neteistas, dirba, darbo vietos administracijos charakterizuojamas teigiamai. Be to, skiriant šiam nuteistajam bausmę atsižvelgta į tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei savo noru sumokėjo dalį neturtinės žalos atlyginimo (BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d.), bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, nuteistajam M. R. pagrįstai paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumui.
Kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo vadovaujantis BK 62 straipsniu, nuteistajam M. R. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Antra, pastebėtina, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį, gali būti paskirta tik tada, kai yra nustatoma BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visuma. Viena iš sąlygų, sudarančių reikalingą sąlygų visumą, yra ta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie padarytą veiką. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio visi trys nuteistieji pasišalino iš įvykio vietos ir nuėjo lik namų, pakeliu buvo sulaikyti policijos, byloje nėra duomenų, kad nors vienas iš nuteistųjų būtų mėginęs pranešti apie padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, davė nuoseklius parodymus, atlygino žalą, šiuo atveju būtų reikšmingos taikant jo atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau nesant šiame straipsnyje numatytų sąlygų visumos, nėra pagrindo M. R. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pastebėtina ir tai, kad šios aplinkybės nuosprendyje iš esmės įvertintos, nustatant dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose.
Kartu kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo nuteistojo M. R. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima taikyti tais atvejais, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatytos kitos alternatyvios sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose. Baudžiamasis įstatymas reikalauja, kad byloje būtų nustatytos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šiuo atveju byloje nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. M. R. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Visgi kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta nė viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatyta alternatyvi aplinkybė. Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde teigdamas, kad jo vaidmuo nebuvo dominuojantis nusikalstamos veikos padaryme, nes jis sudavė mažiausiai smūgių, iš esmės leidžia suprasti, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis, kas galėtų būti vertinama, kaip BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė. Tačiau kolegijos manymu, šiuo atveju nuteistojo M. R. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme negali būti pripažintas antraeiliu. Tokią aplinkybę paneigia nuteistojo atlikti veiksmai darant nusikalstamą veiką. Išties, bylos medžiaga patvirtina, kad M. R. buvo mažiausiai aktyvus smurtaujant prieš nukentėjusįjį V. A. , tačiau kartu ir neleidžia spręsti, kad jis atliko antraeilį vaidmenį, nes iš aukščiau šiame nuosprendyje aptartų nuteistųjų bei liudytojų parodymų matyti, kad M. R. sudavė pakankamai daug smūgių nukentėjusiajam, ne mažiau, kaip penkis kartus spyrė į galvos ir nugaros sritį, laikė primynęs nukentėjusiojo kaklą, t. y. darant nusikalstamą veiką jis nebuvo tik pasyvus stebėtojas.
Kolegija atmeta nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentą, kad jo atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos yra nustatytos BK 75 straipsnio 1 dalyje. Šio BK straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai nėra sunkūs ar labai sunkūs (BK 11 str.). Ši bausmės vykdymo atidėjimo sąlyga yra imperatyvi, todėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymas panaikina galimybę nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą. Būtent tokia situacija yra šioje byloje. Vilniaus apygardos teismas M. R. pripažino kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, už sunkų V. A. sveikatos sutrikdymą itin žiauriai. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje pilnamečiui asmeniui numatyta tik terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios minimumas yra dveji metai, o maksimali laisvės atėmimo bausmė numatyta dvylika metų. Taigi, vadovaujantis BK 11 straipsnio 6 dalimi ši nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo M. R. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.
Taip pat kolegija konstatuoja, jog nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jo mergina laukiasi ir galimai nutrauks nėštumą, jei jis bus nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, taip pat, kad jis neteks darbo ir negalės išlaikyti tėvų, šiuo atveju negali būti pripažintos pagrindu nuteistajam M. R. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Kartu šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip prioritetinės bei paneigiančios būtinybę užtikrinti byloje viešąjį interesą, kuris šiuo atveju suprantamas, kaip svarbus bendrasis interesas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.
Kolegijos nuomone, nuteistiesiems M. R. ir A. N. paskirtos bausmės šiuo atveju nėra aiškiai per griežtos, jų rūšis ir dydžiai atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima paskirtą bausmę švelninti.
Skirdamas bausmę nuteistajam E. Š. , pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis tiesiogine tyčia padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai, kuris pagal įstatymą priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat teismas įvertino E. Š. asmenybę, t. y., kad jis praeityje tris kartus teistas, niekur nedirba ir nesimoko, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 115 – 116). Pagrįstai nustatytos bei įvertintos ir nuteistojo E. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p. ) bei atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kolegijos manymu, apygardos teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad E. Š. , kaip šio nusikaltimo iniciatoriui ir aktyviam dalyviui, skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkiui.
Visgi, nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažindamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo V. A. provokuojančio elgesio, kuris jo manymu turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas pagrįstas.
Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų. Įvertinus tai, ar jos yra nustatytos, teismas bausmę švelnina arba griežtina, todėl tokių aplinkybių nustatymas ar nenustatymas reikalauja kruopštaus jų išnagrinėjimo.
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir panašiai (kasacinė byla Nr. 2K-446//2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nuosprendyje nepasisakė. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju aptariama nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta be pagrindo. Iš nuteistojo E. Š. parodymų matyti, kad dar iki įvykio jis iš nukentėjusiojo V. A. ėmė gauti įžeidžiančio, žeminančio turinio trumpąsias tekstines žinutes (t. 3, b. l. 94). Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistieji A. N. bei M. R. (t. 3, b. l. 90, 92). Kaip parodė nuteistasis E. Š. , būtent šios žinutės jį ir paskatino vykti į įvykio vietą ir išsiaiškinti su žinutes rašiusiu asmeniu. Nukentėjusysis V. A. taip pat neneigė, kad E. Š. rašė įžeidžiančias žinutes, tačiau tvirtino, kad pirmas paskambinęs bei rašydamas žinutes jį įžeidinėti pradėjo pats nuteistasis, o jis nesusilaikęs atsakė tuo pačiu (t. 3, b. l. 96). Tačiau tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina nei liudytojai, nei kiti byloje esantys įrodymai. Žinučių turinys byloje neužfiksuotas. Pastebėtina ir tai, kad liudytoja R. J. taip pat parodė, jog jiems visiems būnant skydinėje ir atėjus nukentėjusiajam V. A. bei nuteistajam E. Š. paklausus kas jam rašė žinutes, O. Š. parodė į nukentėjusįjį (t. 3, b. l. 99). Taigi, kolegijos manymu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys, t. y. jo rašytos įžeidžiančios žinutės paskatino E. Š. atvykti į įvykio vietą ir imtis fizinio smurto prieš nukentėjusįjį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, o tai pripažintina nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 59 str. 1 d. 6 p.) pritaikymo. Nustačius naują nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) bei dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veiką padarė bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui), teisėjų kolegija mano, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktu yra teisinis pagrindas nuteistajam E. Š. paskirtą bausmę švelninti.
Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo V. A. provokuojantis elgesys buvo nukreiptas į nuteistąjį E. Š. bei į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog nukentėjusysis būtų provokavęs ir nuteistuosius A. N. bei M. R. , šių asmenų atžvilgiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatytina.
Dėl kitų nuosprendžio klausimų
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo M. R. apeliacinio skundo prašymą, atsižvelgti į tai, kad jis atlygino 4163,60 Lt žalos dalį iš 12490,79 Lt Valstybinei ligonių kasai priteistos sumos ir likusią 8327,19 Lt sumą priteisti iš kitų nuteistųjų A. N. bei E. Š. .
Byloje nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam V. A. padarytas bendrais M. R. , A. N. ir E. Š. nusikalstamais veiksmais. Taigi jie nusikalstamos veikos padarymo metu veikė kaip bendrininkai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalimi, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Tokią taisyklę įtvirtina ir CK 6.6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 12490,79 Lt Valstybinei ligonių kasai priteisė solidariai iš nuteistųjų M. R. , A. N. ir E. Š. . Nuteistasis M. R. teismui pateikė duomenis, jog atlygino 4163,60 Lt iš aukščiau paminėtos sumos. Tačiau, vadovaujantis minėtomis CK normomis darytina išvada, kad ši aplinkybė nelaikytina pagrindu konstatuoti, jog pasibaigė šio nuteistojo prievolė visiškai atlyginti padarytą žalą. Prievolės atlyginti žalą solidarumas reiškia, kad pareiga ją atlyginti negali būti skaidoma į dalis, nors yra keli skolininkai. Solidarioji prievolė atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą pasibaigia tik tada, kai ji tinkamai įvykdoma, t. y. kai vienas ar visi žalą padarę asmenys sumoka visą priteistos žalos dydį, kitaip tariant, visiškai ją atlygina. Tokiu atveju, jei vienas iš kaltininkų atlygina visą bendrininkų veiksmais padarytą turtinę žalą, žala laikoma atlyginta, o žalą atlyginęs asmuo, vadovaudamasis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, turi teisę reikalauti iš kitų bendrininkų, kad šie jam atlygintų tą piniginės sumos dalį, kurią jis atlygino už kitus asmenis. Taigi, kolegijos nuomone, viena ta aplinkybė, jog M. R. atlygino dalį bendrininkų veiksmais padarytos turtinės žalos, negali būti pagrindu pripažinti, jog solidarioji prievolė įvykdyta ir ji turi būti išskaidyta į dalis, likusią padarytos žalos dalį priteisiant iš kitų asmenų.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 d. 1 d. 6 p.).
Nuteistajam E. Š. , nuteistam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki penkerių metų ir devynių mėnesių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistųjų M. R. ir A. N. apeliacinius skundus atmesti.