Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų J. I. ir J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-43761-861/2013 pagal pareiškėjo 769-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys antstolis V. M., J. P., J. I., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl bylos sustabdymo ir bylos nagrinėjimo atidėjimo

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bylos sustabdymo atvejus, nustatė, kad civilinė byla sustabdoma, kai jos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka iki įsiteisės teismo sprendimas ar nutartis (LR CPK 163 str. 3 p., 166 str. 1 d. 2 p.).

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą.

Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys J. I. ir J. P. prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, atsižvelgiantį tai, jog pateiktas skundas dėl 2012-06-20 vykdomojo rašto Nr. 2-371-534/2011. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas, spręsdamas, ar yra tarp dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis ryšys, turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal LR CPK 163 str. 3 p., ir kokie faktai nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. Pagal teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas esant tam tikroms sąlygoms:

1) tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje turi būti prejudicinis ryšys, t.y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje;

2) negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, jog teismui reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą, nes pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmai ir pateikti skundai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai ir jų išsprendimas neturės prejudicinės reikšmės nagrinėjamos bylos esmei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nenustatė privalomojo civilinės bylos sustabdymo būtinumo ir teisinio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, todėl daro išvadą, kad apeliantų prašymai dėl bylos sustabdymo ir bylos nagrinėjimo atidėjimo yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl skolininko turto dalies nustatymo

Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.), nes dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, kadangi priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti.

Nagrinėjamu atveju antstolis V. M. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-20 išduotą vykdomąjį dokumentą dėl 20424,66 Lt skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš J. P. 769-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos naudai. Skolininkas J. P. 2003-12-27 sudarė santuoką su J. I.. Santuokoje gimė trys vaikai: M. P., gim. (duomenys neskelbtini), L. P., gim. (duomenys neskelbtini), L. P., gim. (duomenys neskelbtini) (vykdomoji byla Nr. 0240/12/04163, b.l. 6-7). Vykdomosios bylos duomenimis sutuoktiniai J. P. ir J. I. bendro santuokoje gyto nekilnojamojo turto neturi. Vykdomojoje byloje esančio nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad J. P. 119/1197 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo 1998-11-17, bendro naudojimosi patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo 2003-05-21, o butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo 1994-12-27. J. I. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ji įsigijo 2003-11-07 (b.l. 65-70). Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis apeliantai vedybų (povedybinės) sutarties nėra sudarę (v.b., b. l. 78).

Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog skolininko J. P. turtas bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro 1/2 J. I. darbo užmokesčio, nes sutuoktiniai J. P. ir J. I. nėra sudarę povedybinės sutarties, nustatančios, kad J. I. darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė, arba konkrečią dalį, priskirtiną J. P. nuosavybei.

Atmestinas apeliantų argumentas, jog teismas nenurodė vaikų materialinių teisių ir interesų į J. I. darbo užmokesčio dalį, nes nėra įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (įsakymu) priteistas iš J. I. konkretaus dydžio išlaikymas nepilnamečiams vaikams.

Pažymėtina, jog, nustatant sutuoktinio - skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, vadovaujamasi įstatymais, kurie reglamentuoja sutuoktinių turto teisinį režimą bei principu, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad konkretus turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Be to, byloje nėra duomenų, kad skolininkas J. P. kreipėsi į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo iš J. I. ir nėra įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (įsakymu) priteistas iš J. I. konkretaus dydžio išlaikymas nepilnamečiams vaikams, sudarant teisinį pagrindą konstatuoti, kokia konkreti dalis darbo užmokesčio priskirtina vaikų išlaikymui.

Ta aplinkybė, kad apeliantai mano, kad I. I. darbo užmokestis turi būti dalinamas į 5 dalis, savaime nesudaro teisinio pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (LR CK 3.123 str.), nes nėra įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (įsakymu) priteistas iš J. I. konkretaus dydžio išlaikymas nepilnamečiams vaikams.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismas nepažeidė nepilnamečių vaikų interesų bei viešojo intereso, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo pagal LR CK 3.123 straipsnį. Apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių galima nepaisyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Atmestinas apeliantų argumentas, jog teismas nenurodė sumos dydžio ar veiksmų, kuriuos J. I. privalo atlikti arba nuo kurių ji privalo susilaikyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog skolininko J. P. turtas bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro 1/2 J. I. darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad J. I. darbo užmokestis gali keistis, nustatoma ne tiksli suma, o jo dalis, kuri, vadovaujantis sutuoktinių lygių dalių principu, priklauso jos sutuoktiniui, atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniai J. P. ir J. I. nėra sudarę povedybinės sutarties, nustatančios, kad J. I. darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė arba konkrečią dalį, priskirtiną J. P. nuosavybėn.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius.

Tai, kad J. I. išlaiko nepilnamečius vaikus, o J. P. yra oficialiai nedirbantis asmuo, nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatymu nustatyto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Aplinkybė, jog J. P., neturėdamas nustatytų sveikatos problemų ar netekto nedarbingumo lygio ir turėdamas skolą, oficialiai nedirba, bei neieško darbinių pajamų, savaime nereiškia, kad galima mažinti jam priskirtiną sutuoktinės J. I. darbo užmokesčio dalį iki 1/5 dalies, atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniai J. P. ir J. I. nėra sudarę povedybinės sutarties, nustatančios, kad J. I. darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė arba konkrečią dalį, priskirtiną J. P. nuosavybėn. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl objektyvių priežasčių - dėl neįgalumo, arba dėl netekto darbingumo ar kitų sveikatos sutrikimų, skolininkas nedirba. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolininko J. P. pasirinktas gyvenimo būdas – nedirbti ir negauti oficialių darbinių pajamų - neatleidžia jo nuo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, kaip ir nuo pareigos mokėti kreditoriui skolą, priteistą įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 18 str.).

Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, sprendžiant skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo klausimą, svarbu, kad nustatant skolininko turto dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje, būtų pasirinktas toks būdas, kuris būtų racionaliausias, priimtiniausias ir labiausiai atitiktų bendraturčių bei kreditoriaus interesus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmetamas, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos teisme. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, kad jie patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantai neįgijo pareigos jas atlyginti (LR CK 1.5 str., CPK 6 str. - 8 str., 93 str., 98 str., 177 str. -179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str., 443 str., 667 str.).

Dėl naujai pateikto prašymo su rašytiniais įrodymais

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos (LR CPK 335 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo 2013-12-05 priimtas 2013-12-03 teisme gautas (išsiųsta paštu 2013-11-29) suinteresuotų asmenų J. I. ir J. P. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo J. I. 2014-02-21 pateikė (reg. Nr. 2C-208) prašymą priteisti ne ½ nuo jos darbo užmokesčio, bet 1/5 dalį nuo J. P. skirtų lėšų išlaikymui, t.y. 1/5 nuo 70 Lt per mėnesį, ir naujus rašytinus įrodymus dėl vaikų ir sutuoktinio J. P. išlaikymui patiriamų išlaidų dydžio.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimą keisti atskirojo skundo dalyką ar pagrindą, draudžia keisti (papildyti) atskirąjį skundą, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išdėstytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą atsisakyti priimti suinteresuoto asmens J. I. prašymą priteisti ne ½ nuo jos darbo užmokesčio, bet 1/5 dalį nuo J. P. skirtų lėšų išlaikymui, t.y. 1/5 nuo 70 Lt per mėnesį, kuriuo keičiamas (papildomas) atskirojo skundo dalykas, ir naujai pateiktus rašytinus įrodymus (2014-02-21, reg. Nr. 2C-208) dėl vaikų ir sutuoktinio J. P. išlaikymui patiriamų išlaidų dydžio ir grąžinti juos atgal padavusiam asmeniui, paliekant teismo byloje 1 egzempliorių prašymo be priedų, kuriame yra teismo gavimo žymos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 314 str., 323 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., 339 str., teismas

nutaria:

Atsisakyti priimti ir grąžinti suinteresuoto asmens J. I. 2014 m. vasario 21 d. pateiktą prašymą ir rašytinus įrodymus (reg. Nr. 2C-208) atgal juos padavusiam asmeniui adresu (duomenys neskelbtini).

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį nepakeistą.