Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-104-159/2012

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. vasario 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-333-255/2011 pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl įpareigojimo atnaujinti kreditavimo sutartį, tretieji asmenys V. P., V. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

CK 6.218 straipsnyje nedetalizuotas pranešimo įteikimo būdas ir tvarka bei imperatyviai nenustatytas terminas, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Teismas įvertino CK įtvirtintą prezumpciją, nustatančią, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą, ir konstatavo, kad prezumpcijos taikymas neužkerta kelio įrodyti, kad pranešimas tapo žinomas kitai sutarties šaliai ir kitu būdu, nei nurodyta CK 6.166 straipsnyje.

Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes, pvz., visos kredito sumos su priklausančiomis mokėti palūkanomis grąžinimą prieš sutartyje nustatytą terminą ir išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą ne ginčo tvarka. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai. Negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga, nustatanti, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui V. P. buvo išsiųsti pranešimai, ieškovė teismui pateikė duomenis, kad žinojo apie susidariusį įsiskolinimą, duomenų, kad ieškovė atsakovui pranešė apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą – išvykimą į užsienį, nepateikė. Trečiasis asmuo V. P. patvirtino, kad apie susidariusį įsiskolinimą jai buvo pranešta, kad iš banko gavo kelis pranešimus. Sutartis 2009-08-02 nutraukta, tačiau ieškovė kreditinių įsipareigojimų nevykdo nuo 2009 m. kovo mėn., nors nuo 2009 m. birželio mėnesio tapo bedarbė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas ieškovei nepranešė apie sutarties nutraukimą, dėl to atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad 2007-03-16 šalių sudarytos kreditavimo Nr. BP-3030070052 ir laidavimo sutartys nutrauktos neteisėtai. Netenkinęs ieškovės reikalavimo dėl 2007-03-16 šalių sudarytų kreditavimo Nr. BP-3030070052 ir laidavimo sutarčių neteisėto nutraukimo, netenkino kitų ieškovės reikalavimų (b. l. 130–133).

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių skolininkai nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir bankui nemokėjo palūkanų ir nedengė kredito. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad 2007 m. sudarius kreditavimo sutartį, iš esmės pasikeitė valstybės ir gyventojų finansinė padėtis. Dėl finansinės krizės O. P. ir V. P. tapo bedarbiais, dvigubai sumažėjo nekilnojamojo turto kaina. Pardavus bankui įkeistą butą, kurio pirkimui suteiktas kreditas, bus padengta tik pusė skolos bankui. Apeliantės manymu, tokios aplinkybės vertintinos kaip force majeure ir sprendžiant šalių ginčą turi būti atsižvelgta į abiejų šalių finansinę padėtį bei interesus. Šiuo metu apeliantė O. P. dirba Airijoje, iš gaunamų pajamų ji turės galimybę mokėti bankui palūkanas ir dalimis grąžinti kreditą (b. l. 135–136).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėtina neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, nustatė: kad 2007-03-16 ieškovė O. P., V. P. su atsakovu Danske Bank A/S Lietuvos filialu sudarė kreditavimo sutartį Nr. BP3030070052, pagal kurią bankas suteikė 495 000 Lt kreditą būstui, adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti ir remontui atlikti (b. l. 7–15); kad 2007-02-07 O. P. ir V. P. iš gauto kredito nuosavybės teisėmis nusipirko po ½ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 21–22); kad 2007-03-16 atsakovas su trečiuoju asmeniu V. P. sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-BP3030070052 (b. l. 16–18); kad šalys įsipareigojo iki 2037-03-16 grąžinti gautą kreditą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais ir kad šalims nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties nutraukimo tinkamumo – ieškovė teigia ir įrodinėja, kad bankas nutraukė sutartį tinkamai nepranešęs šalims. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė teigia, kad ieškinys atmestas nepagrįstai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laisvai naudotis turimomis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ieškovė kreditavimo sutartį sudarė ne laisva valia. Kiekvienas asmuo turi elgtis apdairiai ir rūpestingai (CK 1.5 straipsnis), įvertinti sudaromo sandorio riziką ir galimus padarinius. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nevykdymo (CK 1.6 straipsnis). Sudariusi sutartį ir gavusi kreditą ieškovė įgijo pareigą mokėti bankui įmokas sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais.

Nepagrįstas apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad bankas nepateikė duomenų, kad siuntė jai pranešimus ir kad teismas neteisingai vertino, jog ji gavo iš banko įspėjimą.

CK 6.218 straipsnio 1 dalis nustato, jog CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenustatytas, – prieš 30 dienų. CK 6.217 straipsnio 5 dalis numato, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Konstatuotina, kad šalių sutarties bendrosios dalies 58 punktas nustatė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams atsakovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 30 dienų išsiųsdamas raštišką pranešimą kredito gavėjui nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad 2009-07-02 kredito gavėjai O. P. ir V. P. buvo skolingi 17 207,23 Lt , iš jų 2 407,57 Lt negražinto kredito, 14 000 Lt ir 798,88 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei delspinigių. 2009-07-02 atsakovo rašte nurodyta, kad sutartis nuo 2009-08-02 be atskiro įspėjimo nutraukiama, jei iki 2009-08-02 nebus padengtas susidaręs įsiskolinimas (b. l. 60).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovei atsakovės pranešimai įteikti tinkamai. CK 6.218 straipsnis nedetalizuoja pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos ir reikalavimas, kad apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, preziumuojama, jog pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis).

Kredito sutarties šalys susitarė, jog visas bendravimas tarp šalių vyksta susirašinėjant ir siunčiant pranešimus sutartyje nurodytais susirašinėjimo adresais (sutarties 73 p., 39 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nustatė, kad atsakovas pranešimus apie vienašalį sutarties nutraukimą išsiuntė šalims kredito sutartyje nurodytais adresais. Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad bankui pateikė kitą adresą. Dėl to atmestinas apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad ji negavo banko pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliantė pripažįsta, kad sutarties tinkamai nevykdė, nes nuo 2009 m. tapo bedarbė, laiku nemokėjo įmokų. CK 6.217 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 5 dalis numato galimybę vienašališkai nutraukti sutartį sutartyje numatytais atvejais. Kadangi apeliantė netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovui, t. y. laiku nemokėjo kredito dalių grąžinimo įmokų, tai yra esminis sutarties pažeidimas. Bankas teisėtai, vadovaudamasis CK 6.217 str. 5 d., sutarties bendrosios dalies 58 p., esant sutartyje numatytiems vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, kurie yra laikomi esminiais sutarties pažeidimo atvejais (sutarties bendrosios dalies 59 p.), vienašališkai nutraukė sutartį. Kad tai yra esminis sutarties pažeidimas, yra įtvirtinta ir CK 6.217 str. 2 d. 1 p., t. y. šiuo atveju bankas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad sutartis nutraukta nepagrįstai, kadangi teismas neatsižvelgė į aplinkybes, dėl kurių skolininkai nevykdė sutartinių prievolių, kadangi dėl finansinės krizės skolininkai tapo bedarbiais ir šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip force majeure aplinkybės. Nenugalimos jėgos aplinkybės, kuriomis remiasi apeliantė, galėtų pašalinti tik jos civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą, t. y. pašalintų pareigą atlyginti nuostolius, kuriuos patiria atsakovė dėl sutarties neįvykdymo, bet nepašalina ieškovės pareigos vykdyti sutartį (CK 6.212 straipsnis), t. y. grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Apeliantė nurodo, kad savo įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl to, kad atsirado nenugalimos jėgos aplinkybės, t. y. pasikeitė valstybės ir gyventojų finansinė padėtis, bedarbystė, sumažėjo nekilnojamojo turto kainos. Tačiau sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasunkėjimas nėra pagrindas atleisti sutarties šalis nuo pareigos vykdyti sutartis ir nuo civilinės atsakomybės už jų nevykdymą. Force majeure aplinkybėmis gali būti pripažintos tik tokios, dėl kurių sutarties įvykdyti yra objektyviai neįmanoma. Kitas esminis požymis, kurs yra būtinas tam, kad aplinkybes galima būtų laikyti nenugalima jėga, yra negalėjimas sutarties sudarymo metu protingai numatyti tokias aplinkybes kilsiant ateityje, po sutarties sudarymo. Ieškovė prisiėmė riziką bei ieškovės nurodomos aplinkybės neatitinka ir šio force majeure požymio. Minėta, kad CK 6.212 straipsnio 1 dalis numato, kad nenugalima jėga negali būti laikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių. Dėl to ieškovės neturėjimas piniginių lėšų kreditui grąžinti negali būti laikoma nenugalima jėga, nesvarbu, dėl kokių priežasčių ieškovei trūksta finansinių išteklių. Dėl to ieškovės nurodytos aplinkybės – ekonominė krizė bei sutarties šalies nemokumas – nėra force majeure aplinkybės bei nėra pagrindas atleisti ieškovę nuo atsakomybės už sutarčių vykdymą.

Apeliantė taip pat teigia, kad bankas atsisakė bendradarbiauti. Šis apeliantės teiginys nepagrįstas, kadangi bankas jai pranešė visas sąlygas, kurias įvykdžius būtų galima sutartį atnaujinti, tačiau ji sąlygų neįvykdė (b. l. 26–29). Taip pat per visą bylos nagrinėjimą apeliantė nepateikė realių siūlymų, kaip galėtų atsiskaityti su kreditore, taip pat nepadengė įsiskolinimo ir nėra pateikta įrodymų, kad ji galėtų tai padaryti. CK 6.156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Ieškovė ir bankas sutartį sudarė laisva valia, suvokdami prisiimamus įsipareigojimus. Konstatuotina, kad keisti sutarties sąlygas, darant skolininkams išlygas, yra banko teisė, tačiau ne pareiga. Apeliantė, prašydama pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, nepateikė jokių konkrečių šį reikalavimą pagrindžiančių argumentų, įrodymų, t. y. nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodytas minėtos sutarties nutraukimo neteisėtumo pagrindas. Aplinkybė, kad viena iš sudaryto sandorio šalių yra juridinis pelno siekiantis asmuo, nesuteikia teisės ieškovei nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Kadangi bankas su ieškove sudarytą sutartį nutraukė pagrįstai, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, esant kreditavimo sutartyje numatytiems vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, teigti, kad bankas atliko apeliantės atžvilgiu kokius nors nesąžiningus veiksmus, nėra pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.