Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei L. Š., nuteistiesiems V. P. ir A. S. bei jų gynėjui advokatui E. L., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. (toliau – V. P.) ir A. S. (toliau – A. S.) gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

- V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose;

- A. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas visiškai, iš V. P. ir A. S. solidariai priteisiant 1493 (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt tris) eurus 33 centus Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir A. S. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu nuteisti už tai, kad jie 2013 m. spalio 22 d., vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Žiežmarių miestelyje, Kaišiadorių rajone, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupėje, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. M., tai yra sudavė bendrai ne mažiau 15-os smūgių rankomis ir kojomis jam į galvos sritį ir įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė jam kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą dešinio smilkinio srityje už dešinės ausies, kraujosruvas akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujavimo juostelę po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smilkininės skilties srityje, kraujavimo požymius po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, kraujosruvą su nubrozdinimais kairėje plaštakoje, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, kraujosruvas kairio klubo srityje, juosmens kairėje, kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruvą su nubrozdinimu kairėje blauzdoje, kraujosruvą dešinėje blauzdoje, nosies kaulų lūžį, dešinio žandinio ančių sienelių, dešinės akiduobės dugno, išorinės sienelės, dešinio skruostikaulio lanko, viršutinio žandikaulio dešinės pusės kaktinės ataugos lūžius, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas E. L. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl V. P. pripažinimo kaltu, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis V. M. nei vienoje ikiteisminio tyrimo metu vykusių jo apklausų metu nėra davęs jokių parodymų, kuriuose būtų teigęs, kad jį sužalojo V. P. ir kitas nuteistasis. Jau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis išsamiai nurodė savo sužalojimo aplinkybes, apibūdino jį sumušusio, jam nepažįstamo asmens išvaizdą ir automobilį, kuriuo tas asmuo važiavo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis taip pat kategoriškai neigė, jog buvo sužalotas V. P. ir kito nuteistojo.

Pabrėžiama, kad nors pirmosios instancijos teismas V. P. atžvilgiu priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi ir specialisto išvadų Nr. 11-3115 (13), 11-3599 (13) duomenimis, tačiau tokia apylinkės tesimo išvada, advokato vertinimu, yra nepagrįsta. Specialisto išvadoje Nr. 11-3115 (13), 11-3599 (13) nurodyta, kad ant tirti pateiktų V. P. batų ir striukės rasti raudonos spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. sportinių marškinėlių trikotažo pluoštais, o ant V. P. batų rasti pavieniai pilkai mėlyni poliesteriniai pluoštai, vienodi su V. M. bliuzono trikotažo atitinkamais pluoštais, tačiau nustatyti ar kontaktavo V. M. drabužiai su V. P. drabužiais ir batais, negalima. Advokato teigimu, nei V. P., nei V. M. niekuomet neneigė, kad yra pažįstami, ne kartą matęsi ir bendravę, tame tarpe buvo susitikę ir įvykio dieną, anksčiau yra važiavę tuo pačiu automobiliu. Apklausiama pirmosios instancijos teisme specialistė D. P., tyrusi pluoštus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog iš viso nėra jokios galimybės teigti minėtus pluoštus esant būtent iš tų marškinėlių ar iš to bliuzono, kalbėti galima tik apie bendrą priklausomumą, t. y. pluoštai gali būti tiek nuo tyrimui pateikto, tiek nuo kito iš analogiško audinio pagaminto rūbo. Sutinkamai su šios specialistės parodymais, nėra net galimybės nustatyti ar iš viso buvo kontaktas, vieno rūbo pluoštai ant kito galėjo atsirasti atsitiktinai, kartu vaikštant ir panašiai. Specialistė D. V., tyrusi polimerines medžiagas, taip pat keletą kartų pabrėžė, kad nėra jokios galimybės nustatyti ar iš viso buvo kontaktas, nekalbant jau apie galimybę teigti buvus smūginį kontaktą - duomenų tokiai išvadai nėra.

Pasak apelianto, atskirai pažymėtina tai, kad 2014 m. birželio 17 d. pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. M. parodė, kad V. M. rūbus ji atsiėmė ligoninėje, iš palatos seselės, parsivežė juos namo, išskalbė, pakabino džiūti ir tik po to jai paskambinusi tyrėja pradėjo teirautis, kur tie rūbai. Atvykusiems policininkams rūbus atidavė ne ji pati, o jos sesuo I. S., kokius rūbus ji atidavė, A. M. nematė. I. S., apklausta teisiamajame posėdyje, patvirtino A. M. prašymu perdavusi policininkams rūbus - vieną maišelį, kuriame buvo „maikė“. Jokio sportinio švarko ir kelnių ši liudytoja kategoriškai teigė neperdavusi. Tuo tarpu 2013 m. spalio 28 d. daiktų pateikimo protokole nurodyta, kad I. S. perdavė ne tik marškinėlius trumpomis rankovėmis, t. y. jos nurodomą „maikę“, bet ir sportines kelnes, bliuzoną ir porą kojinių.

Analizuodamas įrodymus skundžiamame nuosprendyje siejamus su mobilaus ryšio telefono, kuriuo galimai naudojosi V. P., veikimu įvykio metu ir vietoje, advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad niekuomet nebuvo objektyviai nustatyta, jog mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 22 d., 23 val. 16 min. - 19 min., naudojosi būtent V. P., kaip ir tai, kad jis iš viso naudojosi telefonu tokiu numeriu. Nei mobilaus ryšio telefonas, veikęs tokiu numeriu, nei telefono kortelė su tokiu numeriu pas jį niekuomet nebuvo surasti ir paimti. Pats V. P. niekuomet nepatvirtino naudojęs būtent tokį mobilaus ryšio telefono numerį, savo tuo metu naudoto mobilaus ryšio telefono numerio nurodė nepamenantis. Nei nukentėjusysis V. M., nei kitas nuteistasis A. S., kuriems, kaip teigiama kaltinamajame akte, būtent iš šio numerio skambino V. P., niekuomet nepatvirtino, kad tai V. P. mobilaus ryšio telefono numeris. Nei vienas mobilaus ryšio operatorių į bylą nėra pateikęs duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad tai būtent V. P. naudotas mobilaus ryšio telefono numeris. Nei vienas liudytojų nėra parodęs, kad tai mobilaus ryšio telefono numeris, kuriuo naudojosi V. P..

Nuteistųjų gynėjo teigimu, netgi darant prielaidą, kad tai V. P. naudoto mobilaus ryšio telefono numeris, visiškai nepagrįsta yra skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nurodomas telefonas 2013 m. spalio 22 d., 23 val. 16 min. - 19 min. veikė būtent toje vietoje, kur vėliau buvo surastas sužalotas nukentėjusysis V. M.. Mobilaus ryšio operatoriaus atstovas, liudytojas A. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme 2015 m. sausio 21 d., nurodė, kad galima vien konstatuoti, jog mobilaus ryšio telefonas veikė prisijungęs prie vieno ar kito bokšto (celės), kurių veikimo zonos spindulys gali siekti iki 10 km ir jų naudojamomis techninėmis priemonėmis nėra jokios galimybės nustatyti kokiame veikimo zonos taške yra mobilaus ryšio telefonas. Be to, kalbančiam telefonu asmeniui judant (pvz. važiuojant automobiliu), mobilaus ryšio telefonas gali persiregistruoti nuo vienos celės prie kitos nenutrūkstant pokalbiui, tačiau atsakydami į oficialius užklausimus, operatoriai, bent jau šiuo metu, visos vieno nenutrūkstamo pokalbio metu kitusios celių sekos nenurodo, pateikdami informaciją tik apie pirmąją, prie kurios telefonas prisirišo sujungimo su kviečiamu ar kviečiančiu abonentu metu.

Nurodytos aplinkybės, apeliacinį skundą pateikusio advokato teigimu, leidžia teigti esant visą eilę abejonių, netikslumų ir neaiškumų, kurie niekaip nebuvo pašalinti bylos nagrinėjimo metu.

Nuteistojo V. P. gynėjo vertinimu, net ir pripažinęs V. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas bausmę jam paskyrė neteisingai, pažymint, kad V. P. nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, jis nėra charakterizuojamas neigiamai. Kaip bausmes už šią nusikalstamą veiką, be terminuoto laisvės atėmimo bausmės, įstatymo leidėjas yra numatęs alternatyvias bausmes - laisvės apribojimą ir areštą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, V. P. skirdamas griežčiausią bausmės rūšį, savo motyvų, argumentuojančių tokį sprendimą, skundžiamame nuosprendyje neatskleidė, apsiribodamas vien tik formaliu BK 54 str. 2 d. punktų išvardijimu.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma ir tai, kad pagal BPK 109 str., baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Išspręsdamas tokį ieškinį baudžiamojoje byloje, teismas pažeidžia BPK 109 str. nuostatas, kas sukliudo priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.) ir sudaro pagrindą jį pakeisti, tokį civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2014). Kadangi regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami, nei Kauno teritorinė ligonių kasa, nei Valstybinė ligonių kasa negalėjo būti pripažinti civiliniu ieškovu.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas E. L. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl A. S. pripažinimo kaltu, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Be aukščiau išdėstytų advokato E. L. argumentų dėl kito nuteistojo V. P. nekaltumo, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dalyje dėl A. S. kaltės, advokatas nurodo, kad nukentėjusysis V. M. nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, jog jį sužalojo A. S., pateikdamas visai kito asmens ir jo automobilio portretą.

Be to, nei A. S., nei V. M. niekuomet neneigė, kad yra pažįstami, ne kartą matęsi ir bendravę, anksčiau yra kartu važiavę tuo pačiu, aukščiau minėtu automobiliu. Tuo tarpu apklausiama pirmosios instancijos teisme specialistė D. P., tyrusi pluoštus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog iš viso nėra jokios galimybės teigti minėtus pluoštus esant būtent iš to ar kito konkretaus bliuzono, kalbėti galima tik apie bendrą priklausomumą, t.y. pluoštai gali būti tiek nuo tyrimui pateikto, tiek nuo kito iš analogiško audinio pagaminto rūbo. Nėra net galimybės nustatyti ar iš viso buvo kontaktas, vieno rūbo pluoštai ant kito galėjo atsirasti atsitiktinai, kartu vaikštant ir panašiai. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir specialistė D. V., tyrusi polimerines medžiagas, pabrėždama, kad nėra jokios galimybės nustatyti ar iš viso buvo kontaktas.

Advokato teigimu, nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad ant minėto automobilio bagažinės dangčio surasti nukentėjusiojo V. M. kraujo pėdsakai taip pat yra A. S. kaltę patvirtinantis įrodymas, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta. Tiek A. S., tiek V. M., apklausiami teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra važiavę tuo pačiu automobiliu ir nurodė vienas ir tas pačias aplinkybes, kuriomis bagažinėje galėjo atsirasti tiek V. M. kraujo pėdsakai, tiek pluoštai nuo jo rūbų. Sutinkamai su šiais parodymais, V. M. susižalojo pirštą atidarydamas alaus butelį, dėl ko minėto automobilio bagažinėje ieškojo vaistinėlės - tuo metu ten ir galėjo patekti kraujas, lašėjęs iš sužeisto piršto bei pluoštai nuo rūbų, kurie kontaktavo su bagažinės vidiniais paviršiais. Šie parodymai nepaneigti jokiais objektyviais faktiniais bylos duomenimis, o skundžiamo nuosprendžio teiginys esant nustatyta, kad minėtu automobiliu sužalotas V. M. buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) kaimą yra vien jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtinta pirmosios instancijos teismo prielaida, kuria nepagrįstai sunkinamas kaltinimas ir išplečiamos jo ribos.

Analogiškais argumentais, pateikiamais apeliaciniame skunde dėl nuteistojo V. P. kaltės, ginčijami ir pirmosios instancijos teismo pateikti įrodymai siejami su mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, pasak apylinkės teismo, galimai naudojosi A. S.. Analogiškais motyvais nesutinkama ir su apylinkės teismo išvadomis dėl A. S. skirtos bausmės ir priteisto civilinio ieškinio.

Kauno teritorinė ligonių kasa pateikė atsiliepimą į nuteistųjų V. P. ir A. S. gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus, kuriuo prašo iš V. P. ir A. S. solidariai priteisti PSDF biudžetui padarytą 1495,94 (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt penkių eurų, 94 ct), t.y. 5165,18 litų žalą už nukentėjusiojo gydymą.

Atsiliepime nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 1495,94 eurų, t.y. 5165, 18 litų civilinį ieškinį už V. M. gydymą Valstybinės ligonių kasos naudai. Kauno teritorinė ligonių kasa, vadovaudamasi LR BPK 308¹ straipsniu, kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą, prašydama patikslinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteistiną žalos atlyginimą, keičiant iš 1493,33 eurų į 1495,94 eurų.

Atsakant į apeliacinius skundus, akcentuojama, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus paskelbtoje Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pažymima, kad teismai iš esmės teisingai nagrinėja Valstybinės ligonių kasos ar teritorinių ligonių kasų civilinius ieškinius, t. y. sutinkama, kad minėtos institucijos ir baudžiamajame procese gali būti pripažintos civiliniais ieškovais. Pabrėžiama, kad susiformavusioje teismų praktikoje Valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl gydymo išlaidų atlyginimo nagrinėjami baudžiamosiose bylose pagal LR BPK II dalies X skyriaus nuostatas. Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal LR BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomas atitinkamos civilinio proceso normos. Ar pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nagrinėtinas, sprendžiama kiekvienu atveju atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes. Akcentuojama, kad LR BPK nėra įtvirtintas draudimas baudžiamojoje byloje nagrinėti regresinius civilinius ieškinius.

Teismo posėdyje nuteistųjų V. P. ir A. S. gynėjas advokatas E. L. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Nuteistųjų V. P. ir A. S. gynėjo advokato E. L. apeliaciniai skundai tenkinami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. ir A. S. buvo pripažinti kaltais pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jie 2013 m. spalio 22 d., vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupėje, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. M., tokiu būdu padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas rėmėsi nuteistųjų V. P. ir A. S. bei nukentėjusiojo V. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų, ekspertų išdėstytomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis bei kita rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka V. P. ir A. S. kaltei padarius BK 138 str. 1 d. įtvirtintą nusikaltimą, pagrįsti. Tokiu būdu, siekiant patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma aptartini įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d..

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad V. P., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino ir parodė, kad 2013 m. spalio 22 d. iki susitikimo su V. M. metu, jis kelis kartus kalbėjosi su juo mobiliojo ryšio telefonu, nuo 19.44 val. iki 19.50 val. Jis nukentėjusiajam skambino iš numerio to telefono, kurį vėliau tą vakarą pametė. Su V. M. jis susitiko (duomenys neskelbtini), prie jo namo. Su juo kalbėjosi apie 20 minučių ir išsiskyrė. Po to jis nuėjo namo. Kažkiek pabuvęs namuose, nuėjo į netoli namų esančią parduotuvę „P.“, kur nusipirko 3 ar 4 butelius alaus, 1 litrą brendžio, traškučių ir nuėjo link autostrados. Eidamas jis išgėrė 2 ar 3 butelius alaus, tačiau apsvaigęs nebuvo. Pamatęs, kad „kebabinėje“, esančioje netoli autostrados automobilių nėra, jis nuėjo prie stotelės ir norėjo važiuoti į Kauno miestą. Ten atsidūrė apie 22 valandą. Kadangi autobuso nebuvo, palaukęs apie 10 min. susistabdė automobilį „Golf“, važiuojantį link Kauno ir paprašė vairuotojo nuvežti jį iki prekybos centro „Savas“, iš kur norėjo važiuoti pas savo giminaitį, dirbantį prekybos centre „Akropolis“. Kodėl neskambino savo giminaičiui ir nepasakė, kad atvažiuoja, pasakyti negali. Įsėdęs į automobilį, su vairuotoju tarėsi dėl kainos, klausė ar 20 litų užteks. Iki Kauno važiavo apie 40 min.. Prie prekybos centro „Savas“ atvažiavo apie 23.00 val., galvojo iš ten pas „švogerį“ iki (duomenys neskelbtini) mikroautobusu nuvažiuos. Tačiau, prie parduotuvės „Savas“ sutiko savo pažįstamus – Marių ir Mantą, su kuriais buvo ir dar vienas, jam nepažįstamas asmuo. Su Mariumi jis (V. P.) atlikinėjo bausmę Lukiškių kalėjime, todėl susitikę, nutarė išgerti. Su šiais asmenimis tą vakarą jis (V. P.) važiavo iki klubo, važinėjo po Kauno miestą. Šie asmenys parvežė jį į (duomenys neskelbtini), kai lauke jau buvo šviesu. Būnant Kaune, tarp jų įvyko apsistumdymas, tačiau jis (V. P.) jokių sužalojimų nepatyrė, lengvai apsibrozdino lūpą ir ranką, tačiau po konflikto jie susitaikė ir išgėrinėjo toliau. Ryte jis pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono, tačiau, kur jį pametė ar paliko, nepamena. Papildomai nuteistasis paaiškino, kad prieš susitikdamas su V. M., A. S. jis neskambino. Kada ir kur jis pametė mobiliojo ryšio telefoną, iš kurio skambino prieš susitikdamas su V. M., nežino. Po pokalbio su V. M., mobiliojo ryšio telefoną jis turėjo. Negali pasakyti, kodėl mobiliojo ryšio telefonas, iš kurio numerio jis skambino 2013 m. spalio 22 d., apie 20 val. V. M., 2013 m. spalio 22 dienos vakare, nuo 23.16. val. iki 23.19. val. veikė toje vietoje t. y. (duomenys neskelbtini) kaime, kur vėliau buvo rastas sužalotas V. M.. Nurodo, kad jis ten nebuvo. Žino, kad juodos spalvos automobiliu Audi Q7 naudojosi jo vaikystės draugas A. S.. Nežino, iš kur automobilyje Audi Q7 galėjo atsirasti kraujo dėmės. Taip pat nežino, kaip ant jo batų galėjo atsirasti mėlyni pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. priklausančio bliuzono pluoštais. Nukentėjusiojo V. M. nemušė.

A. S. kaltu jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme taip pat neprisipažino ir paaiškino, kad jis V. M. pažįsta 5-6 metus, tačiau artimai nebendrauja, kartais susitinka, pabendrauja ir tiek. Iki V. M. sužalojimo jį yra matęs gal prieš mėnesį laiko, kai šis buvo sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos, gal rugpjūčio mėnesį. Su V. M. vieną kartą jis buvo susitikęs Kaišiadorių picerijoje prie „Senukų“, kitą kartą – prie ežero. V. M. buvo apsirengęs marškinėliais ir šortais. Iš ten automobiliu Audi Q7 jis su V. M. buvo nuvažiavęs į kavinę „T.“, kur abu vartojo alkoholinius gėrimus. Po to abu vėl grįžo prie ežero, kur prabuvo gal iki 3 val. nakties, po ko, išvažiavo į Kauną. Kai važinėjo po Kaišiadorių miestą, V. M. sėdėjo už jo - automobilio galinėje sėdynėje. Tą vakarą prie ežero V. M. įsipjovė pirštą ir buvo nuėjęs į automobilį ieškoti vaistinėlės. Ar V. M. rado vaistinėlę, jis nežino. Jis tą vakarą kraujo automobilyje nepastebėjo. Automobilį Audi Q7 iš pažįstamo J. R. buvo paėmęs 2013 metų liepos mėnesį ir juo naudojosi iki 2013 metų spalio mėnesio, kai automobilį paėmė pareigūnai. Automobilis buvo ruošiamas pardavimui, todėl jo salonas buvo valomas kas savaitę. Nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio automobilio bagažinė Kauno mieste esančiose plovyklose buvo valoma apie aštuonis kartus. Nežino iš kur automobilyje buvo rastos šviežios kraujo valymo žymės ir kodėl ant jo naudojamo automobilio Audi Q7 bagažinės dangčio buvo rasti mėlyti pluoštai, kurie sutapo su V. M. bliuzono pluoštais. Kur buvo 2013 m. spalio 22 d., jis neprisimena, taip pat neprisimena ir kokiu mobiliojo ryšio telefono numeriu jis tą dieną naudojosi. Taip pat tiksliai neprisimena ar 2013 m. spalio 22 d. tarp 19.30 val. ir 20.00 val. jis mobiliojo ryšio telefonu kalbėjosi su V. P., pabrėždamas, kad su juo dažnai susiskambindavo. Patvirtino, kad nukentėjusiojo V. M. 2013 m. spalio 22 d. jis nemušė.

Patvirtindamas nuteistųjų V. P. ir A. S. parodymų visumą, nukentėjusysis V. M., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2013 m. spalio 22 d. jį automobiliu į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę atvežė draugė G. R.. Jis atvažiavo pasikalbėti su V. P.. Neprisimena ar prieš tai su juo buvo susiskambinęs. Susitikę su V. P. kurį laiką kalbėjosi, po to išsiskyrė ir jis ėjo link automobilio. Tuo metu prie jo sustojo automobilis – gal VW Jetta, gal „penktas“ Golf ir iš jo išlipęs aukštas asmuo jam sudavė smūgį, nuo ko jis ir prarado sąmonę. Neatsimena ką tas asmuo sakė. Nors įvykio dieną ir buvo tamsu, tačiau matėsi to asmens ūgis. Tame automobilyje sėdėjo dar vienas žmogus. Ir V. P., ir A. S. už jį yra žemesni, tačiau tas, kuris jį 2013 m. spalio 22 d. sumušė, buvo aukštesnis. Su A. S. yra pažįstami. Su juo buvo susitikęs prieš keletą savaičių iki jo sumušimo. Jis yra buvęs automobilyje Audi Q7, kuriuo naudojosi A. S.. 2013 m. rugpjūčio 22 d. jis su A. S. buvo Kaišiadorių mieste prie ežero. Automobilyje gėrė alų „Delight“. Atidarinėdamas butelį, kamšteliu ties lenkimu įsipjovė pirštą. Bėgantį kraują stabdė servetėlėmis, kurias metė gal į automobilio saloną, gal į lauką, gerai neprisimena. Dėl padarytų sužalojimų pretenzijų neturi, nes, jo manymu, jį sužalojo ne šie asmenys.

Nukentėjusysis V. M. ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kur 2013 m. spalio 22 d. vakare buvo susitikęs su V. P., kur vaikščiojo, kurioje vietoje buvo sumuštas nepažįstamo vaikino (b. t. 1. b. l. 28-31).

Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2013 m. spalio 22 d. vakare jis su kolega V. Č. važiavo pro Kiemelių gyvenvietę ir ant kelio pamatė gulintį žmogų. Žmogus gulėjo dešinėje kelio pusėje ant nugaros, jo veidas buvo stipriai sumuštas, kraujuotas. Jie bandė gulintį asmenį kalbinti, tačiau iš jo girdėjosi tik gargaliavimas. Rankas jis laikė suspaudęs prieš save, kaip gynybos pozoje. Ant asmens drabužių matėsi kraujo dėmės. Jis su kolega V. Č. ieškojo gulinčio asmens daiktų 10 metrų atstumu nuo jo į abi puses, tačiau daiktų nerado. Ar gulintis asmuo buvo su batais, tiksliai pasakyti negali, tačiau jam atrodo, jog be batų. Jie iškvietė policijos pareigūnus ir nuvažiavo. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu išdėstė ir liudytojas V. Č..

Liudytoja G. R. paaiškino, kad 2013 m. spalio 22 d. ji su V. M., jo motinai priklausančiu automobiliu VW Golf, buvo nuvažiavusi į Kietaviškių kaimą pirkti automobilio ratų. Važiuojant atgal, V. M. su kažkuo kalbėjosi telefonu. Po to V. M. jos paprašė nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę. Tai buvo apie 20.30 val.. (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje ji automobiliu sustojo prie parduotuvės „Pasagėlė“. Nukentėjusysis automobilyje paliko mobiliojo ryšio telefoną, piniginę, cigaretes ir išlipęs pasakė, kad greitai grįš. Su savimi pasiėmė vieną cigaretę. Su kuo jis nuėjo susitikti, jai nesakė. V. M. buvo apsiavęs tamsiais sportiniais bateliais „Nike“ ir ant rankos turėjo laikrodį „Armani“. Ji jo pralaukė iki 22.00 val., tačiau jis negrįžo. Belaukiant, paskambino V. M. mama, paklausti, kur jie dingo, kadangi 21.00 val. V. M. turėjo būti namuose – jam namų areštas. Po to, ji (G. R.) paskambino V. M. broliui, paklausė, gal jis matė V. M., po to apvažiavo visus kiemus, bet nieko nerado. Nesulaukusi V. M. ir niekur jo neradusi, ji nuvažiavo pas V. M. mamą A. M., gyvenančią Kiemelių kaime. Pas nukentėjusiojo motiną ji buvo iki 23.30 val., o po to grįžo į namus (duomenys neskelbtini). Apie 01.00 val. jai paskambino A. M. ir pasakė, kad ji atvažiuotų pas ją, nes yra atvykę policijos pareigūnai, o ji paskutinė matė V. M.. Ji apie V. M. sumušimą pasakyti nieko negali, V. P. ir A. S. nepažįsta. Nukentėjusysis apie jo sumušimą jai nieko nepasakojo. Kiek vėliau jam priminė, kad įvykio dieną važiavo pirkti ratų automobiliui, bandė jam priminti ir ko važiavo į Žiežmarius, nes jis neprisiminė.

G. R. ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, į kurią 2013 m. spalio 22 d. vakare atvežė nukentėjusįjį V. M., kurioje vietoje pastatė automobilį, į kurią pusę nuėjo nukentėjusysis (b. t. 1, b. l. 61-64).

Iš esmės šiuos G. R. parodymus patvirtino ir V. M. motina A. M., teisiamojo posėdžio metu paaiškinusi, kad 2013 m. spalio 22 d. ryte jos sūnus V. M. su drauge G. R., VW Golf, kažkur išvažiavo. Sūnus buvo apsirengęs juodu sportiniu treningu „Nike“ ar „Adidas“, juodomis sportinėmis kelnėmis, galėjo būti „Nike“ firmos, apsiavęs sportiniais juodais su salotinėmis detalėmis „Nike“ batais, o ant rankos turėjo laikrodį, kainuojantį apie 1000 litų. Tos pačios dienos vakare, apie 20.00 val., jai paskambino sūnus ir pasakė, kad grįžta namo. Kadangi sūnus negrįžo, ji jam apie 21.00 val. skambino į mobiliojo ryšio telefoną, tačiau niekas neatsiliepė. Apie 22.00 val. atvažiavo sūnaus draugė G. R. ir pasakė, kad jis kažkur išėjo, ji jo laukė, tačiau Vitalijus dingo. Ji automobilyje rado sūnui priklausančius daiktus: telefoną, striukę, piniginę su dokumentais. Kelintą valandą G. R. išvažiavo, nepamena, tačiau greičiausiai su savo drauge I. M., kuri tą vakarą pas ją (A. M.) buvo užsukusi. Išvažiavus G. R. su I. M., ji liko laukti sūnaus. Tiesa, jam į mobilaus ryšio telefoną tuo metu kažkas skambino, tačiau nežino kas, išjungė telefoną. Naktį pas ją į namus atvažiavo policijos pareigūnas ir pasakė, kad jos sūnus Vitalijus yra sunkioje būklėje ir randasi Kauno klinikose. Ji susisiekė su I. M. ir abi nuvažiavo į Kauno klinikas. Ten pamatė sūnų Vitalijų, kurio galva buvo sutinusi, susiūta burna, jis nieko nekalbėjo. Po kelių dienų gydytojai jai atidavė sūnaus rūbus – juodą džemperį, kelnes bei raudonos spalvos marškinėlius. Drabužiai buvo purvini, aplipę spygliais. Juos parvežusi į namus išplovė, o sukarpytus marškinėlius paliko maišelyje. Ant sūnaus džemperio ji rado violetinės spalvos siūlą, tačiau kada jį rado, t. y. ar prieš išplaunant džemperį ar po plovimo – nepamena. Papildomai liudytoja paaiškino, kad po įvykio ji V. M. klausė, kas jį sumušė. Nieko konkretaus jis nepaaiškino, tiesiog pasakojo, kad atsimena baltą VW Golf markės automobilį ir du aukštus vyrus. Paklausus V. M. apie sulaikytus asmenis, t. y. V. P. ir A. S., jis paaiškino, kad juos pažįsta, tačiau patvirtino, kad jį sumušė ne šitie vyrai. A. M. taip pat pabrėžė, kad jos sūnus daug kalbėjo, tačiau kas kartą nurodydavo vis kitas aplinkybes – kalbėjo apie jo vežimą į Kauną, Vilnių, pasakojo apie Elektrėnų ir Palangos ligonines.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta I. S. paaiškino, kad jai paskambino sesuo A. M. ir pasakė, kad sumuštas Vitalijus, kuris gydosi Kauno klinikose. Sesuo sakė, kad atvažiuos policijos pareigūnai ir ji turi paduoti Vitalijaus rūbus, kurie buvo maišelyje. Ji policijos pareigūnams padavė maišelį su marškinėliais, kuris gulėjo koridoriuje. Sportinio kostiumo nepadavė. Padavė nešvarius marškinėlius, buvusius maišelyje, sportines kelnes ir džemperį.

Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas J. R. parodė, kad A. S. jis pažįsta jau porą metų, yra jo kaimynas, su juo bendrauja ir kartu sportuoja. Vieną dieną išsikalbėjo, kad nori parduoti savo automobilį Audi Q7 ir jis paaiškino, kad turi pirkėją. Automobilį jis (J. R.) įsigijo 2013 metais, tačiau jis tapo nebereikalingas, todėl nusprendė jį parduoti. A. S. pasakius, kad turi pirkėją automobiliui, jis (liudytojas) nuvežė savo Audi Q7 prie A. S. namų, kur automobilį paliko. Automobilis pas jį buvo gal porą savaičių, gal porą mėnesių. Kas tuo metu važinėjo automobiliu, nežino, tačiau patvirtino, kad iš pažįstamų asmenų girdėjo, jog jo automobilis tuo laikotarpiu važinėjo Kaune. Gal tuo metu A. S. vežė jį parodyti klientams. Liudytojo teigimu, jis leido A. S. naudotis savo automobiliu, juo važinėti. Tuo metu, kai pas jį darė kratą, apie tai jis sužinojo iš savo sutuoktinės. Ji prašė, kad jai atiduotų automobilį Audi Q7, tačiau policijos pareigūnai automobilio negrąžino. Kai A. S. perdavė automobilį, vairuotojo pažymėjimo jis neturėjo, pats nematė, kad A. S. tą automobilį būtų vairavęs. Nukentėjusiojo V. M. jis nepažįsta.

Liudytojas A. Ž. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2013 m. spalio 9 d. jis grįžo iš įkalinimo įstaigos. Tą dieną jis buvo sutikęs V. P. ir po to kartas nuo karto susitikdavo. Kada paskutinį kartą pas jį buvo atėjęs V. P., nepamena. Prisimena tik tiek, kad buvo atėjęs ryte, pabuvo apie 30 minučių ir atėjusi jo žmona jį išsivedė. Negali pasakyti ar V. P. tą dieną buvo blaivus, ar išgėręs.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. O. patvirtino, kad šioje baudžiamojoje byloje jis su kitais pareigūnais atliko ikiteisminį tyrimą ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti du įtariamieji – V. P. ir A. S.. Jie buvo sulaikyti nepraėjus nei porai dienų po V. M. sužalojimo. V. P. buvo sulaikytas savo namuose, kur buvo atlikta krata. Jos metu buvo išimti V. P. drabužiai, kuriuos jis vilkėjo – megztinis, bateliai, juoda striukė, kelnės. Po kelių dienų buvo sulaikytas ir A. S.. Kratos metu pas jį buvo paimta juodos spalvos sportinė apranga, sportiniai bateliai, kurie buvo murzini ir sudėti į maišą, bei automobilis Audi Q7. Šie asmenys buvo nustatyti dėl to, kad jie paskutiniai kontaktavo su V. M.. Pagal telefono išklotines tyrėjai nustatė, kad prieš nagrinėjamą įvykį, t. y. prieš V. M. atvažiuojant į susitikimą Žiežmariuose, paskutinį kartą jis bendravo su V. P. ir po jų susitikimo dingo. Tuo tarpu A. S. buvo sulaikytas dėl to, kad atlikus telefoninių pokalbių išklotinių analizę, buvo nustatyta, kad prieš kontaktą su V. M., V. P. telefonu kontaktavo su A. S.. Su V. M. V. P. telefonu susisiekė 19.36 val., po to V. P. paskambino A. S.. Tuo metu A. S. mobilaus ryšio telefonas veikė Žiežmarių miestelio teritorijoje. A. S. telefonas buvo paimtas kratos metu. Pagal išklotines, V. P. ir A. S. mobiliojo ryšio telefonai telefoninio pokalbio metu jungėsi prie bokšto, kurio veikimo zona yra toje teritorijoje, kur buvo rastas sužalotas V. M.. Tyrimo metu buvo išimtas ir automobilis Audi Q7, kuriuo turimais duomenimis disponavo būtent A. S.. Tyrėjai turėjo versiją, kad V. M. galėjo būti vežamas tuo automobiliu ir iš jo išmestas. Automobilio jis (liudytojas) neapžiūrėjo, jis buvo apžiūrimas kolegos ir kriminalistinių tyrimų specialistų. Apžiūros metu ant automobilio bagažinės panelės ir dar vienos vietos buvo rastos dėmės, panašios į kraujo dėmes, o tyrimo metu buvo nustatyta, kad tai V. M. kraujas. V. M. daiktai buvo išimti jo namuose. Marškinėliai buvo polietileniniame maišelyje, kiti drabužiai buvo nuimti namuose nuo „šniūro“, nes buvo išskalbti – dar buvo drėgni. V. P. savo drabužius – mėlynos spalvos batelius, tamsios spalvos kelnes, juodą, ties petimi įplyšusią striukę, mėlynos spalvos megztinį, pateikė savanoriškai. A. S. drabužiai buvo paimti kratos metu, jie buvo sudėti į maišą, kuriame buvo sportiniai juodos spalvos bateliai, sportinis bliuzonas, tamsios sportinės kelnės. A. S. paaiškino, kad šie daiktai maiše, nes jie purvini. Papildomai liudytojas paaiškino, kad sulaikius V. P., ant jo rankų matėsi sužalojimai, o pakalbėjus su jo mama, buvo įsitikinta, kad prieš kelias dienas tų sužalojimų nebuvo. Sužalojimai buvo ant rankų ir veido. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. teigė, kad sužalojimai atsirado po to, kai jis buvo Kaune prie prekybos centro „Savas“, kur įvyko konfliktas. Automobilio Audi Q7 apžiūros metu dalyvavo kriminalistas K. B. paaiškino, kad automobilio salonas ir bagažinė neseniai valyta.

Liudytoja I. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. M. pažįsta apie 10 metų. Kai V. M. policijos pareigūnai rado sužalotą, naktį apie vidurnaktį jai paskambino jo mama, paprašė atvažiuoti, nurodžiusi, kad atsitiko nelaimė. A. M. paprašė ją nuvežti į Kauno klinikas, nurodžiusi, kad V. M. ten. Žino, kad V. M. 2-3 savaites nieko nekalbėjo. Tuo metu jai susidarė toks įspūdis, kad jis nieko apie įvykį neprisimena, ji jo nieko ir neklausinėjo. Tiek V. P., tiek A. S. ji nepažįsta, o V. M. jai ir nepasakojo, kad su jais bendrauja. Su nukentėjusiuoju prieš jo sužalojimą buvo susitikusi keletą kartų rugsėjo – spalio mėnesiais. Nukentėjusysis pas ją niekada nebuvo atvažiavęs automobiliu Audi Q7 ir jai nėra sakęs, kad jį kas nors vežiodavo tokios markės automobiliu.

Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas K. B. parodė, kad 2013 metų spalio mėnesio pabaigoje jis apžiūrėjo automobilį Audi, kuris stovėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato kieme. Apžiūrint automobilį, jo bagažinėje ant apdailos buvo rastos dėmės, panašios į kraują. Apžiūrėjo ir automobilio saloną, iš kurio buvo paimtas telefonas ir treningo kostiumas. Salone nieko ypatingo nepastebėjo, tik bagažinė buvo kruopščiai išvalyta. Valyta buvo bagažinė, atlošai, sėdynės ir šonai. Prieš kiek laiko buvo darytas automobilio bagažinės valymas, nežino. Jei po bagažinės valymo joje būtų kažkas vežta, matytųsi, o ten buvo švaru. Automobilio salonas irgi buvo valytas, bet ne tiek kiek bagažinė.

Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė D. P. paaiškino, kad atliekant tyrimą ant V. P. batų ir striukės buvo rasti raudoni medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. sportinių marškinėlių pluoštais. Ant V. P. batų rastas tik vienas, ant A. S. bliuzono taip pat vienas, o ant automobilio dangčio – du pilkai mėlyni poliesteriniai pluoštai, vienodi su V. M. bliuzono pluoštais. Šie pluoštai nustatytais požymiais yra vienodi, tačiau pavieniai – jie neturi gaminio požymių, todėl negalima pasakyti, kad tie raudoni pluoštai yra tikrai iš V. M. marškinėlių, o pilkai mėlyni – iš jo bliuzono. Papildomai ekspertė paaiškino, kad siekiant išspręsti kontakto klausimą, būtina išpildyti tam tikras sąlygas, kurios nagrinėjamu atveju nebuvo išpildytos, o rastų duomenų nepakanka nustatyti ar V. P. ir A. S. drabužiai kontaktavo su V. M. drabužiais. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus ekspertė parodė, kad raudonos spalvos medvilnės pluoštai ant tirti pateiktų V. P. batų jiems vaikštant atsirasti nelabai galėjo, turėjo būti tiesioginis bato ir marškinėlių kontaktas. Tuo tarpu ant drabužių – galėjo.

Ekspertė D. S. V. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji su kolege D. P. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atliko kompleksinę ekspertizę. D. P. tyrė pluoštus, o ji plastikus – polimerines medžiagas. Jos pagrindinė užduotis buvo nustatyti ar ant V. M. drabužių yra vienodų mikrodalelių su V. P., A. S. batų dalelėmis bei V. P. dirbtinės odos striukės dalelėmis. Nurodė, kad atlikus tyrimą ieškomų mikrodalelių ant V. M. drabužių nenustatė. Tokių daiktų kaip batų padai, dirbtinė oda mikrodalelės atsiranda ant kito objekto tik kai įvyksta labai intensyvus, stiprus kontaktas. Ekspertė pabrėžė, kad mikrodalelės nuo V. P., A. S. ir V. M. drabužių bei batų buvo paimti praėjus savaitei lipniomis juostomis. Paprastai, jei drabužiai ar batai yra dėvimi, dėvėjimo metu tos dalelės nukrenta. Tokiu atveju, kuo greičiau sugaunamas įtariamasis, tuo didesnė tikimybė rasti didesnį skaičių pluoštų, kad būtų galima konstatuoti, ar buvo kontaktas. Todėl nagrinėjamu atveju, ekspertėms pristačius drabužius praėjus kuriam laikui po įvykio, asmenų kontaktavimo klausimas nesprendžiamas, kadangi to nustatyti turimais duomenimis tiesiog nėra galimybių.

Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. J. parodė, kad telefonas, kurio numeris (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 22 d., 23.17 val. jungėsi prie celės, esančios Žiežmarių miestelyje. Tarpkomunikacinio įvykio metu minėtas abonentas negalėjo būti kitoje celėje. Liudytojo teigimu, jeigu minėtu telefono abonentu naudojęsis asmuo 2013 m. spalio 22 d., 23.17 val. buvo Kauno mieste, tai prie celės, esančios Žiežmarių miestelyje jungtis negalėjo. Jeigu Žiežmarių celėje yra užfiksuoti įvykiai, vadinasi, kad kažkas į tą telefoną atsiuntė arba žinutę, arba skambino. Remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančia telefoninių pokalbių išklotine, kiti įvykiai, buvo atlikti jungiantis prie Kauno celės. Įvykių eiliškumo, nurodyti negali, tačiau pirmieji įvykiai buvo Žiežmariuose, o paskutinis – Kaune. A. J. papildomai paaiškino, kad tokiu atveju, kai asmenys skambina vienas kitam į mobiliojo ryšio telefoną, tų asmenų telefonai tiesiogiai nesusijungia, ryšys vyksta per celę. Kiekviena celė turi skirtingą savo veikimo zoną iki 10 (dešimties) kilometrų. Tokiu būdu, asmeniui esant šioje veikimo zonoje, jam paskambinus, jis bus fiksuojamas būtent šios celės veikimo zonoje, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo nuo celės bus nutolęs metro ar kilometro atstumu. Tačiau jeigu šitas asmuo skambučio metu (t. y. kalbėdamas telefonu, kuris pokalbio pradžioje prisijungė prie vienos celės) važiuoja pavyzdžiui automobiliu ir kerta keletą celių, telefono išklotinėje bus matoma tik pirmoji celė. Jeigu vartotojas iš Žiežmarių prisijungęs prie tos celės važiuos valandą laiko šnekėdamas telefonu, tikėtina, kad jis per tą valandą gali nuvažiuoti ir iki Kauno, tačiau jo telefono išklotinėje bus užfiksuota tik Žiežmarių celė.

Grįsdamas V. P. ir A. S. kaltę padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik pačių nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų bei ekspertų teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, bet ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vertinant skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptartini ir joje užfiksuoti duomenys, galintys turėti reikšmės teisingam nagrinėjamos baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.

Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, apžiūrėta įvykio vieta yra Kaišiadorių rajono sav., (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 9-11).

Sutinkamai su specialisto išvada Nr. G2871/13 (02), V. M. padaryta kraujosruva kairės ausies kaušelyje, kraujosruva dešinio smilkinio srityje už dešinės ausies, kraujosruvos akies vokuose, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kraujavimo juostelė po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smilkininės skilties srityje, kraujavimo požymiai po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kraujosruvos kairiame žaste, kairiame dilbyje, kraujosruva su nubrozdinimais kairėje plaštakoje, nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kraujosruvos kairio klubo srityje, juosmens kairėje, kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruva su nubrozdinimu kairėje blauzdoje, kraujosruva dešinėje blauzdoje, nosies kaulų lūžis, dešinio žandinio ančių sienelių, dešinės akiduobės dugno, išorinės sienelės, dešinio skruostikaulio lanko, viršutinio žandikaulio dešinės pusės kaktinės ataugos lūžiai. Kraujosruvos, nubrozdinimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Veido kaulų lūžiai laikomi nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti penkiolikos (ar daugiau) kontaktų pasėkoje (b. t. 1, b. l. 38-39).

Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad liudytoja I. S. pateikė nukentėjusiojo V. M. drabužius (tamsiai mėlynos spalvos sportines kelnes, tamsiai mėlynos spalvos bliuzoną „Nike”, raudonos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis, vieną porą kojinių), kurie pridėti prie bylos ir perduoti saugojimui į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugyklą (b. t. 1, b. l. 69, 183-185).

Remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-3115 (13), 11-3599(13), ant tirti pateiktų V. P. batų ir striukės rasti raudonos spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. sportinių marškinėlių trikotažo pluoštais. Ant tirti pateiktų V. P. batų, A. S. bliuzono ir ant automobilio bagažinės dangčio rasti pavieniai pilkai mėlyni poliesteriniai pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. bliuzono trikotažo atitinkamais pluoštais. Išvadoje nurodoma, kad ant tirti pateiktų V. M. drabužių nėra mikrodalelių iš tirti pateiktų V. P. ir A. S. drabužių ir batų, iš automobilio AUDI Q7. Nustatyti ar kontaktavo V. M. drabužiai su įtariamojo V. P., A. S. drabužiais ir batais, su automobilio Audi Q7 bagažinės viduje esančiu dangčiu ir bagažinės vidaus šonais, negalima (b. t. 1, b. l. 157-166).

Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 357/13(01), nuoplovose iš automobilio bagažinės, ant V. M. marškinėlių rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą gautas V. M. DNR profilis su 99,9999999999 proc. tikimybe. Ant automobilio bagažinės dangčio, V. M. bliuzono rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą gautas V. M. DNR profilis su 99,9999999999 proc. tikimybe (b. t. 1, b. l. 168-178).

Sutinkamai su 2013 m. spalio 20 d. A. S. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atliktos kratos protokolo, pas A. S. gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas krepšys bei drabužiai: užsegamas bliuzonas tamsiai mėlynos spalvos, treninginės kelnės juodos spalvos ir juodos spalvos sportiniai bateliai „Nike“, kurie pridėti prie bylos, bliuzonas, perduotas saugojimui į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugyklą, o kiti drabužiai ir sportiniai bateliai pakvitavimu grąžinti saugojimui iki atskiro nurodymo A. S.. Kratos metu buvo paimtas ir automobilis Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo, bylos duomenimis, naudojosi A. S. ir kuris nuosavybės teise priklauso J. R. (b. t. 2, b. l. 10-13; 183-185).

Iš 2013 m. spalio 30 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas automobilis Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paimtas 2013 m. spalio 29 d. kratos protokolu. Automobilio apžiūros metu ant galinės sėdynės rastas ir paimtas sportinis juodos spalvos su baltais dryžiais „Nike“ firmos treningas (kelnės ir bliuzonas). Atidarius automobilio galinį dangtį, matomi valymo požymiai. Nuo bagažinės viduje esančio paviršiaus nuimtos mikrodalelės. Apžiūrėjus automobilio bagažinės priekyje esančią blizgios spalvos apdailos detalę, matyti rusvos spalvos valymo dėmės ir rusvos spalvos sudžiūvę taškai, taip pat ant apdailos atbrailos matyti rusvos spalvos dėmė, kurios yra paimtos ant dviejų šluosčių. Pakėlus bagažinės viduje esantį dangtį, dešinėje pusėje ant šono matosi rusvos spalvos dėmės (dangtis paimamas). Automobilis Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pagal pakvitavimą perduotas saugojimui iki atskiro nurodymo savininkui J. R. (b. t. 2, b. l. 16-21).

Remiantis 2013 m. spalio 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo J. O. tarnybiniu pranešimu, atlikus V. M. naudojamo mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. spalio 23 d. gautų išklotinių analizę nustatyta, kad 2013 m. spalio 22 d. 19.45 val., 19.45 val. ir 19.57 val. V. M. prieš susitikimą kontaktavo su telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad šiuo telefono abonentu naudojasi V. P. (b. t. 2, b. l. 30-35).

Iš 2013 m. spalio 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo J. O. tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus V. P. naudojamo mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. spalio 24 d. gautų išklotinių analizę nustatyta, kad V. P., prieš kontaktuodamas su V. M., kontaktavo su telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi A. S.. Taip pat nustatyta, kad V. P. naudojamas mobilaus ryšio telefonas 2013 m. spalio 22 d. nuo 23.16 val. iki 23.19 val. veikė toje vietovėje, kur vėliau apie 23.44 val. buvo rastas sužalotas V. M. (b. t. 2, b. l. 40-42, 46).

Sutinkamai su 2013 m. spalio 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo J. O. tarnybiniu pranešimu, atlikus A. S. naudojamo mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. spalio 24 d. gautų išklotinių analizę nustatyta, kad A. S. naudojamas mobilaus ryšio telefonas 2013 m. spalio 22 d. nuo 23.17 val. veikė toje vietovėje, kur vėliau apie 23.44 val. buvo rastas sužalotas V. M.. Taip pat išklotinių analizėje matyti, kad 2013 m. spalio 22 d. 19.35 val. A. S. mobilaus ryšio telefonas veikė Žiežmariuose ir jis tokiu metu kontaktavo su V. P., o po šio kontakto V. P. kontaktavo su V. M. (b. t. 2, b. l. 50-56, 79-80).

Remiantis 2014 m. sausio 31 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 28 d., atliekant V. M. naudojamo telefono abonento elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir įrašų darymą abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užfiksuoti 1891 įvykiai. Vienas įvykis yra susijęs su ikiteisminiu tyrimu t. y. 2013 m. lapkričio 29 d. 13:49:40 val. telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) skambina nukentėjusiam V. M. ir pokalbio metu vyriškis su V. M. kalba apie jo sužalojimo aplinkybes ir jį sužalojusius asmenis (b. t. 2, b. l. 117).

Iš telefoninio pokalbio stenogramos matyti, kad nukentėjusysis V. M., kalbėdamas su asmeniu, kurio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo, kad jis žino asmenis, kurie jį sužalojo, nurodo, kad vienas jį sužalojusių asmenų yra vietinis, o kitas iš Kauno. Pokalbyje apie sulaikytus asmenis (tuo metu buvo sulaikyti V. P. ir A. S.) nurodo, kad juos turi išleisti, nes jie sulaikyti pagal faktą, jis pasakys, kad tai ne jie. Patvirtina, kad „nu ne tie uždaryti žinai“ (b. t. 2, b. l. 118).

Kaip matyti iš 2013 m. spalio 25 d. daiktų pateikimo protokolo, V. P. pateikė drabužius ir batus: džinsus tamsiai mėlynos spalvos, megztuką mėlynos spalvos, striukę juodos spalvos, batus juodos spalvos, tamsiai raudonos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis, kuriuos vilkėjo ir avėjo 2013 m. spalio 22 d.. Jie pridėti prie bylos, striukė ir batai perduoti saugojimui į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugyklą (b. t. 2, b. l. 190; b. t. 1, b. l. 183-185).

Remiantis 2013 m. spalio 25 d. išrašu iš medicininių dokumentų, buvo apžiūrėtas V. P., kuriam nustatyti nubrozdinimai nosies nugarėlės ir viršutinės lūpos srityse, abiejų plaštakų krumplių srityse (b. t. 2; b. l. 199).

Aptartų duomenų kontekste atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio ir įrodymų analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištyrė aukščiau išdėstytus įrodymus, tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai juos įvertino, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl V. P. ir A. S. kaltės pagal BK 138 str. 1 d.. Šiuo aspektu akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006 ir kt.). Analizuojamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas aukščiau išdėstytų įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad V. P. ir A. S. dalyvavo padarant BK 138 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p., 303 str. 5 d. 2 p.).

Konstatuojant šią išvadą, o tuo pačiu pritariant ir aukštesniajam teismui pateiktų apeliacinių skundų argumentams, visų pirma pažymėtina, kad nei V. P., nei A. S. apklausiami teisiamojo posėdžio metu savo kaltės jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nepripažino, šias aplinkybes neigė ir pats nukentėjusysis V. M. (tvirtino, jog buvo sužalotas kitų asmenų), todėl, nesant jokių tiesioginių įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių V. P. ir A. S. dalyvavimą V. M. sužalojime, akivaizdu, kad savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pirmosios instancijos teismas grindė vien tik netiesioginių įrodymų visuma.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tačiau sutinkamai su vieningai formuojama teismų praktika, asmens/asmenų kaltę grindžiant netiesioginių įrodymų pagalba, svarbu, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, kartu pažymint, kad kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015).

Vertinant šias aplinkybes skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų kontekste, daroma išvada, kad apylinkės teismas šių reikalavimų nesilaikė, skundžiamame nuosprendyje netiesioginius įrodymus vertino vienpusiškai, tik kaip kaltinimą pagrindžiančius, o esant neatitikimų duomenų turinyje, pateikė vien tik savo samprotavimus ir jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintus tikėtino pobūdžio svarstymus.

Analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad nei V. P., nei A. S. savo kaltės jiems inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino, nurodydami, kad nors ir pažįsta nukentėjusįjį V. M., su juo bendrauja, tačiau jokių konfliktų su juo neturėjo, todėl jiems nebuvo ir jokio pagrindo atlikti jiems inkriminuojamus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors pirmosios instancijos teismas tokius nuteistųjų parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais apylinkės teismo samprotavimais sutikti negali.

Teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (kaltinamųjų) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiojo bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis V. M., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, neabejotinai patvirtino, kad jam konstatuotus sužalojimus padarė ne V. P. su A. S., bet kiti asmenys. Remiantis jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, 2013 m. spalio 22 d. jį automobiliu į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę atvežė draugė G. R.. Jis atvažiavo pasikalbėti su V. P.. Susitikęs su V. P., kurį laiką kalbėjosi, po to išsiskyrė ir ėjo link automobilio. Tuo metu prie jo sustojo automobilis – gal VW Jetta, gal „penktas“ Golf, ir iš jo išlipęs aukštas asmuo jam sudavė smūgį, nuo ko jis ir prarado sąmonę. Automobilyje buvo dar vienas asmuo. Netikėti šia nukentėjusiojo versija, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios V. M. parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi – jis teigė, jog jį sužalojo ne kaltinamieji. Tuo tarpu vien tai, kad pirmosios apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad negali įvardinti savo sužalojimo aplinkybių, nes ne viską atsimena, o vėlesnių apklausų metu negalėjo nurodyti tam tikrų mažareikšmių ir teisingam šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimui jokios teisinės reikšmės neturinčių aplinkybių, negali būti pagrindu laikyti jo parodymus nepatikimais ar neobjektyviais. Juo labiau, kad aukščiau aptartą V. M. įvykių versiją, o būtent tai, kad jį sužalojo ne V. P. su A. S., patvirtino ne tik nuteistieji, bet ir liudytoja A. M., jai iš esmės neprieštarauja ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.

V. M. teiginius apie tai, jog po susitikimo su V. P., jam grįžtant į automobilį, kuriame jo laukė jo draugė G. R., prie jo privažiavo baltos spalvos automobilis, iš kurio išlipęs aukštas vyras sudavė jam smūgius į galvos sritį, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta jo motina A. M., kuri, sutinkamai su analizuojamos baudžiamosios bylos medžiaga, pati pirmoji po nagrinėjamo įvykio bendravo su savo sūnumi V. M.. Jos teigimu, po įvykio ji klausė sūnaus, kas jį sumušė ir nors jis nieko konkretaus paaiškinti nesugebėjo, tačiau jai minėjo baltą VW Golf markės automobilį ir du aukštus vyrus, kuriuos jis nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Be to, remiantis A. M. parodymais, ji klausė V. M. ir apie V. P. bei A. S., kurie tuo metu jau buvo sulaikyti, tačiau sūnus jai kategoriškai patvirtino, kad nors šiuos asmenis jis ir pažįsta, tačiau jį sumušė ne jie. Vertinant A. M. išdėstytas aplinkybes, pažymėtina ir tai, kad A. M. teigimu, jos sūnus apie nagrinėjamą įvykį kalbėjo daug, kas kartą nurodydamas vis kitas aplinkybes, t. y. pasakojo apie jo vežimą į Kauną, Vilnių, minėjo Elektrėnų bei Palangos ligonines, tačiau, kaip matyti iš jos parodymų visumos, V. M. jai nei karto neužsiminė apie tai, kad jį sužalojo būtent V. P. su A. S..

Šių duomenų visumoje vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su jo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), telefoninio pokalbio stenograma, V. M. nurodė, jog šiuo metu dėl jo sumušimo yra sulaikyti du asmenys (V. P. ir A. S.), paaiškindamas, kad nuvažiavęs į policijos komisariatą jis patvirtins, jog jį sumušė ne jie, tuo pačiu nurodydamas, kad „nu ne tie uždaryti žinai“ (b. t. 2, b. l. 118). Ir nors šio pokalbio metu V. M. patvirtino žinantis jį sužalojusius asmenis, nurodydamas, kad vienas yra vietinis, o kitas iš Kauno, kas apylinkės teismui leido spręsti apie V. P. ir A. S. kaltę jiems inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, tačiau tokios apylinkės teismo išvados nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste vertintinos kaip nepagrįstos. Remiantis vien tik V. M. įvardintomis jo atžvilgiu nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų gyvenamosiomis vietomis, kurios nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis atitinka V. P. (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ir A. S. (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) gyvenamąsias vietas, identifikuoti nusikaltimą padariusius asmenis, tuo pačiu konstatuojant ir tai, kad nusikalstamą veiką įvykdė būtent V. P. bendrininkaudamas su A. S., teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra galimybės. Akivaizdu, kad asmenų, gyvenančių tiek Žiežmariuose, tiek Kaune, kuriuos pažinotų V. M., yra ne vienas, todėl remiantis vien tik šiais duomenimis spręsti apie V. P. ir A. S. dalyvavimą sužalojant V. M., nėra teisinio pagrindo.

Tokiu būdu, įvertinus ir tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. M. yra vienintelis tiesiogiai nuo jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų nukentėjęs asmuo, be kitų sužalojimų jam buvo nustatyti ir įvairaus pobūdžio galvos sumušimai, neabejotinai galintys turėti neigiamų pasekmių jo sveikatai ir ateityje, manyti, jog nukentėjusysis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu davė nuteistiesiems palankius parodymus, siekdamas padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaip tai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Nors skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas spendė, kad V. P. ir A. S. kaltę patvirtina ir A. S. naudojamame automobilyje Audi Q7 rasti V. M. kraujo pėdsakai, tačiau šios apylinkės teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat paneigtos nukentėjusiojo ir kaltinamųjų parodymais.

Kaip matyti iš 2013 m. spalio 30 d. apžiūros protokolo, apžiūrėjus automobilio Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bagažinės priekyje esančią blizgios spalvos apdailos detalę, matyti rusvos spalvos valymo dėmės ir rusvos spalvos sudžiuvę taškai, taip pat ant apdailos atbrailos matyti rusvos spalvos dėmė; pakėlus bagažinės viduje esantį dangtį, dešinėje pusėje ant šono matosi rusvos spalvos dėmės (b. t. 2, b. l. 16-21). Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 357/13(01), nuoplovose iš automobilio bagažinės rastas žmogaus kraujas; atlikus DNR tyrimą gautas V. M. DNR profilis su 99,9999999999 proc. tikimybe (b. t. 1; b.l. 168-178). A. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškindamas šias aplinkybes, o būtent tai, kaip automobilyje galėjo atsirasti V. M. kraujo, parodė, kad jis su V. M. buvo susitikęs šiam išėjus iš įkalinimo įstaigos. 2013 metų gal rugpjūčio mėnesį jie kartu buvo prie ežero. V. M. įsipjovė pirštą, jam bėgo kraujas, todėl jis pasiūlė V. M. automobilio bagažinėje paieškoti vaistinėlės, ką V. M. ir padarė. Jis to kraujo (bagažinėje) net nepastebėjo, kas reiškia, kad kraujas specialiai nebuvo valomas. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis, paaiškindamas, kad jis su A. S. buvo susitikęs prieš keletą savaičių iki jo sumušimo. 2013 m. rugpjūčio 22 d., kai su juo buvo Kaišiadorių mieste prie ežero, automobilyje gėrė alų „Delight“. Atidarinėdamas butelį, kamšteliu ties lenkimu įsipjovė pirštą. Bėgantį kraują stabdė servetėlėmis, kurias metė į automobilio saloną bei į lauką. Įvertinus apylinkės teismo motyvus šiuo aspektu matyti, kad ši versija pirmosios instancijos teismo ne tik kad nebuvo išsamiau analizuojama, bet skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji taip ir nebuvo paneigta. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, šios versijos nepaneigia ir liudytojo K. B. parodymai, kad automobilio Audi Q7 apžiūros metu buvo aiškiai matomos bagažinės valymo žymės. A. S. teigimu, aptariamas automobilis buvo ruošiamas pardavimui, todėl prieš kiekvieną automobilio rodymą klientui, tiek jo bagažinė, tiek salonas buvo kruopščiai valomi. Tai, kad automobilis buvo ruošiamas pardavimui, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir Audi Q7 savininkas J. R., nurodydamas, kad būtent šiam tikslui aptariamas automobilis ir buvo perduotas A. S. dispozicijon. Be to, kaip matyti iš K. B. parodymų, automobilio apžiūros metu buvo matomos ir jo salono valymo žymės, todėl nagrinėjamu atveju, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, negalima vienareikšmiškai teigti, kad Audi Q7 bagažinė buvo išvalyta siekiant paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, o V. M. kraujas, rastas automobilyje, atsirado apylinkės teismo konstatuotomis aplinkybėmis. Motyvuojant šią išvadą akcentuotina, kad pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Tuo tarpu tokiu atveju, kai byloje esančių prieštaravimų pašalinti BPK numatytomis priemonėmis nėra galimybės, jie vertintini kaltinamojo naudai, kas nagrinėjamu atveju vis tik nebuvo padaryta.

Analogiška išvada darytina įvertinus ir pirmosios instancijos teismo atliktą Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-3115 (13), 11-3599(13) analizę. Remiantis šios išvados duomenimis, ant tirti pateiktų V. P. batų ir striukės buvo rasti raudonos spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. sportinių marškinėlių trikotažo pluoštais; ant tirti pateiktų V. P. batų buvo rasti pavieniai pilkai mėlyni poliesteriniai pluoštai, vienodi su V. M. bliuzono trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateikto A. S. bliuzono ir ant automobilio bagažinės dangčio buvo rasti pavieniai pilkai mėlyni poliesteriniai pluoštai, kurie yra vienodi su V. M. bliuzono trikotažo atitinkamais pluoštais (b. t. 1, b. l. 157-166). Nors šių duomenų pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad tiek ant V. P., tiek A. S. tirti pateiktų drabužių rasti pluoštai atitinka V. M. įvykio dieną vilkėtų drabužių pluoštus, kas, apylinkės teismo vertinimu, patvirtina nuteistųjų kaltę jiems inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apylinkės teismo motyvais sutikti negali. Remiantis teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės D. P. parodymais, ant V. P. batų ir striukės, A. S. bliuzono bei automobilio bagažinės dangčio rasti pluoštai, atitinkantys V. M. sportinių marškinėlių bei bliuzono pluoštus, yra vienodi tik tyrimo metu nustatytais požymiais, tačiau jie yra pavieniai, t. y. neturintys gaminio požymių, todėl negalima pasakyti, kad raudoni pluoštai, rasti ant V. P. batų ir striukės yra tikrai iš V. M. sportinių marškinėlių, o pilkai mėlyni pluoštai, rasti ant A. S. bliuzono bei automobilio dangčio, - iš V. M. bliuzono. Papildomai ekspertė paaiškino, kad siekiant išspręsti kontakto klausimą, būtina išpildyti tam tikras sąlygas, kurios nagrinėjamu atveju išpildytos nebuvo, o byloje esančių duomenų nepakanka nustatyti ar V. P. ir A. S. drabužiai tikrai kontaktavo su V. M. drabužiais. Šiuos ekspertės paaiškinimus patvirtina ir jos atlikto tyrimo metu suformuota išvada, kad nustatyti ar kontaktavo V. M. drabužiai su V. P. drabužiais ir batais, A. S. drabužiais, batais ir sportiniu kostiumu „Nike“ bei automobilio Audi Q7 bagažinės viduje esančiu dangčiu ir bagažinės vidaus šonais, nėra galimybės (b. t. 1, b. l. 166). Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra galimybės daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad ant V. P. ir A. S. drabužių bei automobilio bagažinės rasti pluoštai, atitinkantys V. M. drabužių pluoštus pagal pavienius požymius, atitinka juos ir pagal gaminio požymius, t. y. nėra galimybės kategoriškai teigti, kad ant nuteistųjų drabužių rasti pluoštai atsirado nuteistiesiems kontaktuojant konkrečiai su V. M. dėvėtais drabužiais ir būtent tada, kai jis buvo sužalotas. Be to, kaip matyti iš aptartų įrodymų, tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusysis buvo pažįstami ir bendravę anksčiau, tuo tarpu kaltinamasis V. P. betarpiškai bendravo netgi tą patį vakarą, todėl vien paminėtų pluoštų rūšinis atitikimas, niekaip nepatvirtina nuteistųjų kaltės dėl nukentėjusiojo sužalojimo.

Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į ekspertės D. S. V. teisiamojo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes. Jos pagrindinė užduotis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti ar ant V. M. drabužių yra vienodų mikrodalelių su V. P. ir A. S. batų dalelėmis bei V. P. dirbtinės odos striukės dalelėmis. Atlikusi tyrimą, ekspertė ieškomų mikrodalelių ant V. M. drabužių nenustatė, papildomai paaiškinusi, kad tokių daiktų kaip batų padų ar dirbtinės odos mikrodalelės ant kito objekto atsiranda įvykus intensyviam, stipriam kontaktui. Šiuo aspektu įvertinus V. M. nustatytus sužalojimus, jų visumoje sprendžiant, kad smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atlikusio asmens kontaktas su nukentėjusiuoju buvo intensyvus, manytina, kad ekspertės minimos mikrodalelės ant V. M. drabužių tokiu atveju vis tik turėjo atsirasti, o jų nesant, vėlgi kyla pagrįstos abejonės nuteistųjų kalte dalyvavus sužalojant nukentėjusįjį. Konstatuojant šią išvadą pastebėtina ir tai, kad nei ant V. P., nei A. S. drabužių V. M. kraujo pėdsakai rasti taip pat nebuvo. Tuo tarpu remiantis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nukentėjusysis po jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų buvo įkeltas į automobilio Audi Q7 bagažinę bei automobiliu nugabentas į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur buvo aptiktas policijos pareigūnų, tiek V. P., tiek A. S. tyrimui pateikti drabužiai buvo purvini, ant jų buvo rasti tam tikri pluoštai, kuriuos apylinkės teismas identifikavo kaip įvykio dieną V. M. vilkėtų drabužių pluoštus, kas, atsižvelgiant į apylinkės teismo konstatuotas nukentėjusiojo įkėlimo į automobilį aplinkybes, bei tai, kad nei ant nuteistųjų drabužių, nei ant batų nebuvo rasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, vėlgi kelia pagrįstas abejones apylinkės teismo išvadomis dėl V. P. ir A. S. kaltės. Pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismo išvada apie tai, kad sužalotas nukentėjusysis automobiliu Audi Q7 buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

Be to, konstatuodamas nuteistųjų kaltę BK 138 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo padaryme, apylinkės teismas ypatingą reikšmę suteikė nuteistųjų bei nukentėjusiojo telefoninių pokalbių išklotinių analizei bei jų vertinimui. Tyrimo metu gautų rezultatų pagrindu sprendė, kad nagrinėjamo įvykio dieną V. M. savo mobiliojo ryšio telefonu kontaktavo su V. P., po šio pokalbio su juo susitiko, o V. P. iki susitikimo su nukentėjusiuoju kontaktavo su A. S., kas apylinkės teismo įsitikinimu, neabejotinai atskleidžia V. M., V. P. ir A. S. tarpusavio ryšį įvykio dieną. Tačiau šiuo aspektu įvertinus tiek apylinkės teismo motyvus, tiek juos patvirtinančią rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, pripažinti šią teismo išvadą pagrįsta ir nekeliančia jokių abejonių, aukštesniojo teismo vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio dieną V. M. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Abejonių šiais duomenimis, teisėjų kolegijai nekyla. Šią aplinkybę patvirtino tiek liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta G. R., įvardinusi V. M. telefono numerį, jos neneigė ir pats nukentėjusysis. Sutinkamai su G. R. parodymais, prieš jai automobiliu nuvežant V. M. į Žiežmarius, kur ji jo laukė apie kelias valandas, V. M. su kažkuo kalbėjo telefonu. Tyrimo metu nustatyta, jog V. M. 2013 m. spalio 22 d. 19.45 val. ir 19.57 val. kontaktavo su telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 30-34). Šiame kontekste pažymėtina, kad pats V. P., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nors ir negalėjo patvirtinti, kad minėtas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso būtent jam, negalėdamas tyrimui pateikti ir savo mobiliojo ryšio telefono, nes įvykio dieną jį kažkur pametė, vis tik patvirtino, kad iki susitikimo su V. M., apie 20 val., jis su nukentėjusiuoju susiskambino ir bendravo, kas leidžia pagrįsti minėto telefono priklausomybę V. P.. Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktos V. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių išklotinės, V. P. prieš kontaktuodamas su V. M., kontaktavo su telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 40-42). Remiantis 2013 m. spalio 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo J. O. tarnybiniu pranešimu, minėtas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso A. S. (b. t. 2, b. l. 46-47). Šią aplinkybę J. O. patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Aptartų duomenų pagrindu, o būtent tyrėjo tarnybiniu pranešimu bei jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtintomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje grindė telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybę A. S., tačiau vertinant šiuos duomenis kompleksiškai kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumoje, aukštesniojo teismo įsitikinimu, vis tik nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis šis telefono numeris buvo priskirtas būtent A. S.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, SIM kortelė su telefono Nr. (duomenys neskelbtini) veikė su mobiliojo ryšio telefonu, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 56). Bylos duomenimis nustatyta, kad atlikus A. S. asmens kratą, kratą jo gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose bei automobilio Audi Q7 kratą, šių kratų metu buvo rasti 7 mobiliojo ryšio telefonai su skirtingais IMEI kodais (b. t. 2, b. l. 3-5; 10-11;14-15), tačiau nei vienas jų neatitiko telefono IMEI kodo, kuris įvykio metu veikė su telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų, galinčių patvirtinti, jog telefonas, su tokiu IMEI kodu priklausė A. S., baudžiamojoje byloje nėra, todėl nėra aišku, kuo remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog minėtas telefono numeris, įvykio dieną veikęs su telefono aparatu, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), priklausė būtent A. S.. Net ir darant prielaidą, kad aptariamu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio dieną disponavo A. S., tai jokiu būdu nepatvirtina jo ir V. P. smurtinių veiksmų atlikimo V. M. atžvilgiu. Pripažįstant, jog minėtas telefono numeris įvykio dieną vis tik priklausė A. S., galima daryti abejonių nekeliančią išvadą tik dėl to, jog įvykio dieną A. S. tikrai bendravo su V. P., kuris kiek vėliau kontaktavo su V. M., tačiau konstatuoti, kad šių asmenų tarpusavio kontaktas buvo susijęs su nusikaltimo įvykdymu, jo organizavimu bei tarpusavio veiksmų derinimu, nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad pripažinus, jog kaltinamieji tarpusavyje bendravo telefonu, kyla pagrįsta abejonė dėl jų kaip bendrininkų faktinio buvimo kartu.

Kaip nepagrįstos vertintinos ir apylinkės teismo išvados, jog vien tai, kad V. P. priskirtas telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 22 d. nuo 23.16 val. iki 23.19 val. veikė toje vietoje, kur vėliau buvo rastas sužalotas V. M. (b. t. 2, b. l. 40-42), o A. S. priskirtas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 22 d. 23.17 val. jungėsi prie celės, esančios Žiežmarių miestelyje, patvirtina V. P. ir A. S. kaltę. Nesutinkant su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, visų pirma pažymėtina, kad, teismų praktikoje vertinant duomenų, gautų telefoninių išklotinių tyrimo metu patikimumą, laikomasi pozicijos, jog iš tokių duomenų galima tik daryti prielaidas apie asmens buvimą vienoje ar kitoje vietoje, pažymint, jog mobiliojo ryšio telefono numerio analizės išklotinėse vertinama tik tai, kokioje mobiliojo ryšio telefono bokšto veikimo zonoje buvo tiriamų asmenų telefonai pokalbių metu, tačiau jokiu būdu nepatvirtina konkrečios šių asmenų buvimo vietos. Tokia išvada nagrinėjamu atveju darytina įvertinus teisiamojo posėdžio metu apklausto A. J. parodymus. Jo teigimu, mobiliojo ryšio bokštų aptarnaujamos teritorijos siekia apie dešimties kilometrų teritoriją, todėl nustatyti, kuriame tiksliai taške pokalbio metu buvo tiriamas asmuo, nėra galimybės. Papildomai liudytojas paaiškino, kad tokiu būdu, kai asmuo juda ir kelionės metu kerta keletą celių, telefono pokalbių išklotinėje bus matoma tik pirmoji celė, pvz., jei vartotojas iš Žiežmarių prisijungęs prie tos celės važiuoja valandą laiką ir pasiekia Kauną visą laiką kalbėdamas telefonu, tikėtina, kad jis per tą valandą nuvažiuos ne vieną kilometrą, kirs keletą celių, tačiau jo išklotinėje bus matoma tik pirmoji. Esant šiems duomenimis, jų visumoje vertinant analizuojamoje baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, kategoriškai teigti, jog A. S. ir V. P. po 23.00 val. abu buvo toje pačioje vietoje, kur buvo rastas sužalotas nukentėjusysis, nėra teisinio pagrindo. Nors apylinkės teismo vertinimu, nuteistiesiems priskirti telefonų numeriai tuo metu ir jungėsi prie Žiežmariuose esančios mobiliojo ryšio celės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jos veikimo zona siekia dešimt kilometrų, patvirtinti, jog tuo metu nuteistieji buvo būtent toje vietoje, kur buvo rastas nukentėjusysis, ar „tiksliai nenustatytoje vietoje“, kurioje nukentėjusysis buvo sužalotas, nėra galimybės.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sutinkamai su V. P. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kurie vis tik nebuvo paneigti jokiais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, jis po susitikimo su V. M., šiek tiek pabuvęs namuose (duomenys neskelbtini), nuėjo iki parduotuvės, kur nusipirko alkoholinių gėrimų ir užkandos ir ėjo link autostrados. Šalia jos esančioje užkandinėje („kebabinėje“) neradęs jokių pažįstamų, su kuriais jis būtų galėjęs pabendrauti, jis nusprendė autobusu vykti į Kauną, tačiau, pamatęs, kad autobuso teks ilgai laukti, nusprendė stabdyti pakeleivingus automobilius. Po kiek laiko, jį paėmė į Kauną važiuojantis automobilis, kuris nuvežė nuteistąjį iki Kauno esančio prekybos centro „Savas“. Šioje vietoje jis sutiko savo draugus, su kuriais praleido visą naktį. Ryte pasigedo savo telefono, kurio jis nepateikė ir jis nebuvo rastas ikiteisminio tyrimo metu. Remiantis šiais V. P. parodymais, vis tik neatmestina galimybė, kad savo mobiliojo ryšio telefoną įvykio dieną jis galėjo ir pamesti, ką jis nuosekliai tvirtino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Ši versija pirmosios instancijos teismo posėdžio metu vėlgi paneigta nebuvo, tuo tarpu jokie byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad kaltinamieji sužalojant nukentėjusįjį buvo kartu ir nusikalstamą veikė įvykdė bendrininkaudami – kaltinimas iš esmės grindžiamas tik prielaidomis, kad taip galėjo būti.

Analogiškai vertintini ir V. P. nustatyti sužalojimai, kuriuos apylinkės teismas vėlgi pripažino V. P. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme patvirtinančiu įrodymu. Kaip matyti iš 2013 m. spalio 25 d. išrašo iš V. P. medicininių dokumentų, apžiūrėjus V. P., jam nustatytas nubrozdinimas nosies nugarėlės ir viršutinės lūpos srityse, abiejų plaštakų krumplių srityse (b. t. 2, b. l. 199). Sutinkamai su nuteistojo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų visuma, jis 2013 m. spalio 22 d. prie Kaune esančio prekybos centro „Savas“ susitiko su savo draugais, su kuriais vartojo alkoholinius gėrimus. Po kiek laiko tarp jų kilo konfliktas, kurio metu asmenys susistumdė ir jis (V. P.) gavo „per nosį“, nukrito ant asfalto, nusibrozdino. Nors pirmosios instancijos teismas tokius V. P. teiginius vertino kritiškai, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių objektyviai paneigti šią nuteistojo versiją. Tokia apylinkės teismo argumentacija, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka BPK reikalavimų, yra paremta vien tik prielaidomis grįstu vidiniu teismo įsitikinimu, savo išvadų motyvacijai nesuteikiant reikiamo dėmesio, pateikiant vien tik savo samprotavimus apie galimas nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 dalių, 305 str. nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį V. P. ir A. S. atžvilgiu. Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, sprendžia, kad byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. P. ir A. S. atliko jiems inkriminuojamus veiksmus, abejones dėl šios nusikalstamos veikos aiškina kaltinamųjų naudai ir daro išvadą, jog nuteistųjų gynėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistieji V. P. ir A. S. išteisintini, kadangi neįrodyta, jog jie dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.).

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir V. P. bei A. S. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 1 p., Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 1495,94 eurų turtinės žalos atlyginimo atmetamas. Kadangi civilinis ieškinys atmetamas minėtu pagrindu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio dydžio, jo pagrįstumo ir asmenų atsakomybės yra nevertinami. Analogiškais motyvais nevertintini ir nuteistųjų gynėjo apeliacinių skundų argumentai dėl V. P. ir A. S. paskirtos bausmės.

Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinis diskas „Digidata“ DVD-R, esantis baudžiamojoje byloje nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinas baudžiamojoje byloje; automobilio Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bagažinės vidaus dangtis, saugomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas J. R.; V. M. drabužiai (tamsiai mėlynos spalvos sportinės kelnės, tamsiai mėlynos spalvos bliuzonas „Nike”, raudonos spalvos marškinėliai trumpomis rankovėmis, viena pora kojinių), saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini V. M.; juodos spalvos striukė ir juodos spalvos batai, esantys Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini V. P.; tamsiai mėlynos spalvos užsegamas bliuzonas, esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas A. S.; V. P. rankų pirštų nagų nuokarpos, V. M. kraujo lyginamasis pavyzdys, V. P. ir A. S. seilių lyginamieji pavyzdžiai, 2 vnt. DNR pėdsakų, paimtų ant šluosčių nuo bagažinės apdailos detalės (apžiūrint automobilį Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)), saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

V. P. 2014-02-25 nutarimais paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas (b. l. 43, 45, t. 3), A. S. 2014-02-28 nutarimais paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas (b. l. 156, 158, t. 3), kadangi V. P. ir A. S. išteisinami, nuosprendžiui įsiteisėjus naikinamos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendį, kuriuo V. P. ir A. S. nuteisti pagal BK 138 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- V. P. ir A. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

V. P. 2014-02-25 nutarimais, A. S. 2014-02-28 nutarimais paskirtas kardomąsias priemonės – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 1493,33 eurų turtinės žalos atlyginimo atmesti.

kompaktinį diską „Digidata“ DVD-R, esantį baudžiamojoje byloje nuosprendžiui įsiteisėjus palikti baudžiamojoje byloje; automobilio Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bagažinės vidaus dangtį, saugomą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. R.; V. M. drabužius: (tamsiai mėlynos spalvos sportinės kelnes, tamsiai mėlynos spalvos bliuzoną “Nike”, raudonos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis, vieną porą kojinių), saugomis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti V. M.; juodos spalvos striukę ir juodos spalvos batus, saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti V. P.; tamsiai mėlynos spalvos užsegamą bliuzoną, esantį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti A. S.; V. P. rankų pirštų nagų nuokarpas, V. M. kraujo lyginamąjį pavyzdį, V. P. ir A. S. seilių lyginamuosius pavyzdžius, 2 vnt. DNR pėdsakų, paimtų ant šluosčių nuo bagažinės apdailos detalės (apžiūrint automobilį Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)), esančius Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.