- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-769-166-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-01515-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- J. K.
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-769-166/2012
Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr.1-57-1-01515-2011-0
2012 m. rugsėjo 7 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 2 d., subendrinta paskirta bausmė visiškai sudedant su 2006-10-18 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neįvykdyta 8 MGL (1000 Lt) dydžio baudos bausme, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje ir 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent:
jis, 2011 m. rugpjūčio 21 d., apie 23 val., Vilniaus r., Rudaminos sen. Parapijoniškių k., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo mažamečio sūnaus E. K. (gimusio (duomenys neskelbtini)), atžvilgiu, t.y. sugriebdamas jį už drabužių ir tampydamas, stumdydamas į duris ir sienas, suduodamas smūgius ranka į galvą, pečius, pilvą ir tampydamas už rankų, sukėlė mažamečiui E. K. fizinį skausmą.
Šiais savo veiksmais J. K. padarė nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis J. K. nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu ir prašo peržiūrėti bylą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. K., gynėja, nukentėjusiojo atstovė A. K. prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, J. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir paskyrė jam tinkamą bausmę.
Nors apeliantas kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo neprisipažino ir parodė, kad vaiko jis nemušė, į sieną jo nestumdė o tik konflikto metu paėmė sūnui už megztinio ir liepė eiti miegoti, tačiau J. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nažametis nukentėjusysis E. K. 2011-09-09 apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tėvas tempė jį už megztuko, kelis kartus sudavė į pilvą, dėl ko jam skaudėjo. Ar tėvas davė jam rankomis per galvą, negali pasakyti, kadangi nepamena, buvo išsigandęs ir jam skaudėjo pilvuką (t1 b.l. 19).
Papildomos apklausos metu, mažametis nukentėjusysis E. K. papildė anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad tėtis stvėrė jam už megztuko ir pradėjo tempti, o negalėdamas ištempti, tris kartus griebdamas už megztuko, prisiliesdavo prie pilvuko, dėl ko jam pilvukas ir pradėjo skaudėti. Ar tėtis jam sudavė per galvą, pečius, jis negali pasakyti, kadangi buvo išsigandęs, skaudėjo pilvuką (t1 b.l. 29).
Kaip matyti iš 2011-08-22 protokolo-pareiškimo policijai, kurį parašė A. K., J. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio sugriebė sūnų Edą už drabužių, stumdė jį, plūdo necenzūriniais žodžiais bei kelis kartus ranka į įvairias kūno vietas (t1 b.l.1).
Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-22 A. K. parodė, jog J. K. sugriebęs Edą už drabužių pradėjo jį tempti, šaukti, plūsti necenzūriniais žodžiais, rankomis sudavė mažiausiai 3 kartus per Edo pečius, stumdė Edą į duris, sieną (t1 b.l. 31-33). Šiuos savo parodymus mažamečio nukentėjusiojo atstovė palaikė ir pirmos instancijos teisme (t1 b.l. 139).
Liudytoja D. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. K. norėjo jai iš glėbio ištraukti berniuką, tampė jį už rankų, marškinėlių, kelis kartus trenkė rankomis per galvą, smūgio į pilvą, ji nepastebėjusi. (t1 b.l.36). Šiuos savo parodymus, liudytoja patvirtino ir apklausta pirmos instancijos teisme. (t1 b.l.139-140).
Netikėti mažamečio nukentėjusiojo, jo atstovės bei liudytojos parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie papildo vienas kitą, yra nuoseklūs ir neprieštaringi ir kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais patvirtina faktinę aplinkybę, kad būtent J. K. smurtaudamas ir suduodamas smūgius ranka į galvą, pečius, pilvą, sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.
Pažymėtina, kad J. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų savo kaltę pripažino pilnai ir parodė, kad griebdamas sūnų už megztuko, prisiliesdamas tuo momentu prie jo pilvo kumščiu, galėjo sukelti fizinį skausmą. (t1 b.l. 45-46). Smūgius į pečius bei galvą patvirtina įstatyminis mažamečio atstovės bei liudytojos parodymai, dėl ko byloje buvo pakeistas kaltinimas. Tačiau nei pirmos instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, J. K. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad vaiko jis nemušė. Tokius apelianto parodymus kolegija vertina, kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo J. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. K., A. K., D. P., nuteistojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse, todėl jais abejoti neturi pagrindo. Remiantis įrodymų visetu, pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą apelianto parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. K. ar liudytoja D. P. būtų suinteresuota apkalbėti apeliantą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konfliktai šeimoje buvo dažni, ne kartą buvo kviečiama policija. Nors apeliantas atsiprašė sutuoktinės, mažamečio vaiko ir jie jam atleido, susitaikė, tačiau pati A. K. pirmos instancijos teisme yra nurodžiusi, kad kai J. K. būdavo girtas, šeima jausdavosi nesaugi, vaikai jo bijodavo.
Remiantis visomis išdėstytomis aplinkybėmis kolegija daro išvadą, kad neginčijamai yra įrodyta, jog J. K. sugriebė sūnų už drabužių, jį tampė, stumdė, sudavė smūgius ranka į galvą, pečius, pilvą tuo sukeldamas mažamečiui E. K. fizinį skausmą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. K. nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.
Už J. K. padarytą nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – J. K. padarė nusikaltimą, kuris yra priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 str 3 d.), nusikaltimas padaryta tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas buvo padarytas prieš mažametį. Taip pat teismas skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Teismas nenustatė J. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis niekur nedirba, 14 kartų baustas administracine tvarka, praeityje teistas 4 kartus, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, todėl yra recidyvistas įstatymo prasme (BK 27 str. 1 d.). Apygardos teismas daro išvadą, kad nuteistasis teigiamų išvadų nedaro, nelinkęs keisti gyvenimo būdo, laikytis įstatymų reikalavimų, visuomenėje nustatytų moralės normų. Pažymėtina ir tai, kad teismas, skirdamas apeliantui bausmę atsižvelgė į sukeltas pasekmes, į tai, kad šiuo metu liekamųjų reiškinių nėra, apeliantas su nukentėjusiuoju susitaikė, jo atsiprašė ir pastarasis jam atleido. Apygardos teismas taip pat atsižvelgia į šias aplinkybes ir vertina teigiamai.
Už padarytą nusikaltimą (BK 140 str. 2 d.) sankcijoje numatyta vienintelė laisvės atėmimo bausmė. Žemesnės instancijos teismas pagrįstai įvertino visas aplinkybes ir skyrė vidutinį sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydį. Kolegijos manymu paskirta bausmė yra teisinga, nėra per griežta ir adekvati J. K. padarytai nusikalstamai veikai.
Kolegija įvertinusi visas aplinkybės daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paties kaltinamojo, nukentėjusiojo, jo įstatyminės atstovės, liudytojos parodymus, kitą byloje esančią medžiagą bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė teisingą bausmę. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.