Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., ši bausmė subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas R. G., o R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą, tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendis minėtų asmenų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai platino narkotines medžiagas, t. y., 2014 m. birželio mėn. 20 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), už 40 Lt neteisėtai pardavė R. G. ir R. B. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 0,282 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. R. pripažino, kad pardavė kanapes, prašė sušvelninti bausmę, atidėti bausmės vykdymą, jo gynėjas prašė taikyti BK 37 str., o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pripažino E. R. kaltu pagal BK 260 str. 1 d. Apelianto kaltė neteisėtai platinus narkotines medžiagas įrodyta 2014 m. birželio 21 d. asmens kratos protokolu, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014 m. rugpjūčio 13 d. specialisto išvada Nr.(duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 25 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, 2014 m. birželio 21 d. VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės narkotinių medžiagų tyrimu (šlapimo testu), liudytojų O. M. ir N. Š. parodymais, nepilnamečio liudytojo K. K. parodymais, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. bei nuteistojo R. G. parodymais ir paties apelianto E. R. parodymais. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl asmens kaltės padarius minėtą nusikaltimą. Nors apeliaciniame skunde apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prisipažino pardavęs kanapes ir parašė tik sušvelnint bausmę, atidėti bausmės vykdymą. Taigi E. R. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 str. 1 d.

Skirdamas bausmę nuteistajam E. R., pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (padarė vieną baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą), į nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis: teistas (1 t., 148–163 b. l.), nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., 166–167 b. l.), į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas apeliantui pagrįstai paskyrė BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nes visos paminėtos aplinkybės rodo, kad apelianto padarytos ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos veikos nebuvo atsitiktiniai jo neigiami poelgiai, tai dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nedidelį nusikaltimo mąstą, apeliantui už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę. Be to, apylinkės teismas, taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, dar ir sumažino paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl, įvertinus visą, kas jau paminėta, teigti, kad ši bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad teismas, vadovaudamasis BK 64 str. 1, 3 d., šią bausmę subendrino su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams. Taigi, galutinė bausmė taip pat nelaikytina per griežta, nes faktiškai paskirta už dvi nusikalstamas veikas.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai yra nustatyti BK 75 str. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. R. yra nuteistas už sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), numatytą BK 260 str. 1 d., kurio sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. Taigi apelianto padaryta nusikalstama veika neatitinka BK 75 str. 1 d. nurodytų formalių reikalavimų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad apeliantas nusikaltimo padarymo metu jau buvo sulaukęs pilnametystės, todėl BK XI skyriaus nuostatos jam netaikomos. Be to, pastebėtina, kad E. R. vieną kartą jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (1 t., 148–163 b. l.), tačiau bausmės atidėjimo laikotarpiu jis vėl nusikalto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nerekomenduojama atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, kuriam jau buvo atidėtas bausmės vykdymas ir jis per bausmės vykdymo atidėjimo laiką padarė naują nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apelianto prašymas atidėti bausmės vykdymą netenkinamas.

Pagal BK 37 str. veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad įvykdytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Nuteistojo gynėjas, prašydamas pripažinti E. R. veiką mažareikšme, akcentuoja tai, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo tik (duomenys neskelbtini) metų, pažeidimas vienkartinis, parduotas mažas kiekis narkotinės medžiagos asmenims, kurie patys susirado nuteistąjį, iš nusikaltimo nebuvo gauta daug pinigų. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti lemiamos aplinkybės, sprendžiant dėl apelianto padarytos veikos pripažinimo mažareikšme. Pažymėtina, kad konstatuojant veikos mažareikšmiškumą, būtina atsižvelgti tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, kaip apeliaciniame skunde nurodo pats nuteistasis, siekiant gauti pinigų. E. R. padaryta veika pažeidžiamos svarbios įstatymo saugomas vertybės, kėsinamasi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, daroma įtaka narkomanijos plitimui jaunimo tarpe. Pažymėtina, kad narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad parduotas narkotinės medžiagos kiekis nebuvo didelis ir iš to nebuvo gauta daug pinigų, nesumažina padarytos veikos pavojingumo tiek, kad būtų galima ją pripažinti mažareikšme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad E. R. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, nepažeidė BK 54 str. reikalavimų ir pagrįstai netaikė BK 75 ir 37 str. nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.