- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-03
- Bylos Nr.
- A-143-1327-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01274-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 15–19), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), siekiant nustatyti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas ta apimtimi, kad yra neapibrėžtas ir sudaro sąlygas nepagrįstai riboti konstitucinę asmens laisvę pasirinkti darbą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – atsakovas, Valstybės saugumo departamentas) 2011 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (63)-18-44-156 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – Komisija) 2011 m. gegužės 5 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-3 4 punktą.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėju. Ginčijamais sprendimais pareikštas prieštaravimas, kad jam būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Sprendimai priimti remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, kuriuose nurodyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Aptariamo įstatymo normoje iš nurodytų asmeninių savybių psichologiniu požiūriu galima priskirti motyvacinį kryptingumą, intelektualinio vystymo laipsnį, emocinį ir nervų psichinį tvirtumą, dėmesį, atmintį, mąstymą, bendravimo lankstumą, o prie dalykinių savybių – atsakomybę, sprendimo priėmimo stilių, organizacinius gebėjimus, iniciatyvumą, savarankiškumą, ryžtingumą, kurių per visą tarnybos laikotarpį jis laikėsi. Tiesioginis vadovas, betarpiškai įvertinęs jo dalykines ir asmenines savybes, parengė charakteristiką, kurioje motyvuotai nurodė, kad jis gali ir yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, atsižvelgdamas į šią charakteristiką, jo asmenines ir dalykines savybes, darbinę patirtį, ilgametę tarnybą, gerus darbo rezultatus, už kuriuos ne kartą buvo skatintas, taip pat išreiškė savo poziciją, jog yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Atsižvelgiant į tai, Valstybės saugumo departamento bei Komisijos prieštaravimų pratęsti jam leidimą dirbti su įslaptinta informacija pagrindas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, t. y. prieštaravimai nepagrįsti. Panaikinus išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atimama galimybė vykdyti pareigybės aprašyme numatytas pareigas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, turi teisę jį atleisti iš vidaus tarnybos dėl to, kad atimama specialioji teisė, susijusi su tiesioginių pareigų atlikimu. Nėra ir negali būti jokio pagrįsto ir teisėto demokratinės visuomenės intereso bei tikslo neleisti jam tęsti tarnybos užimamose pareigose. Įvertinus Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos konstitucinės teisės ypatingą svarbą žmogui, o tuo pačiu įvertinus tai, jog ikiteisminio ar operatyvinio tyrimo atlikimas, asmens baudžiamojon atsakomybėn patraukimas nereiškia asmens kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, akivaizdu, jog konstitucinės teisės į darbą ribojimas atleidimo iš darbo forma yra neproporcingas galimam demokratinės visuomenės tikslui, o tarp tikslų ir priemonės akivaizdžiai nėra pusiausvyros. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas savo neapibrėžtumu, tai sudaro sąlygas pažeisti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, o tai savo ruožtu apriboja galimybę laisvai pasirinkti darbą, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai konstitucinei teisei laisvai pasirinkti darbą. Prieštaravimą leisti jam dirbti su įslaptinta informacija pagrįsti šia teisės norma nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi nėra ir negali būti jo tariamą nepatikimumą ar nelojalumą Lietuvos valstybei pagrindžiančių duomenų/įrodymų arba kitokios informacijos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, rėmėsi tuo, kad: pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; visiškai pripažino savo kaltę; gailėjosi dėl savo poelgio; savo parodymais padėjo išsiaiškinti tiriamas nusikalstamas veikas. Aptariamas įvykis jokių neigiamų pasekmių abonentinių numerių savininkams nesukėlė (nesukėlė pavojaus žmogaus sveikatai ir kt.), tačiau buvo apsaugoti visuomenės interesai – šie asmenys po kurio laiko buvo sulaikyti už kitas nusikalstamas veikas. Aptariamo laidavimo terminas baigėsi 2010 m. spalio 15 d., per paminėtą laikotarpį jokių nusižengimų nepadarė, sąžiningai vykdė savo tarnybines pareigas, todėl, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo abejoti jo asmeninėmis ar dalykinėmis savybėmis. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad, jam sužinojus valstybės ar tarnybos paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 65–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2011 m. sausio mėn. atliko pareiškėjo kandidatūros patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Įvertinus visą patikrinimo metu surinktą medžiagą ir vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, buvo priimtas skundžiamas sprendimas prieštarauti, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima aukščiausia slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, toks leidimas ar pažymėjimas išduodamas, jeigu tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.). Asmuo turi būti vertas valstybės pasitikėjimo ir negali kilti net abejonių dėl asmens tinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p.). Valstybės saugumo departamente 2008 m. spalio 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 19-1-003-08 dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, ir 228 straipsnio 1 dalyje – dėl piktnaudžiavimo. Be kitų asmenų, pranešimas apie įtarimą padarius paminėtas nusikalstamas veikas buvo įteiktas ir pareiškėjui. Pareiškėjas buvo įtariamas tuo, kad, eidamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas ir atlikdamas ikiteisminį tyrimą, neturėdamas tam teisinio pagrindo ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, inicijavo telefono abonentų skambučių išklotinių gavimą, todėl neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą ir perdavė ją su ikiteisminiu tyrimu nesusijusiam asmeniui. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir 2009 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro nutarimas atleisti pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.). Sąlyginio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (nereabilituojančiais pagrindais) klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomas pavojingos veikos, atitinkančios baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs asmuo. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu: valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Nutarime taip pat pažymėta, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, paminėta teisė turi būti atimama. Pareiškėjo atlikti tyčiniai nusikalstami veiksmai yra pakankamas pagrindas kilti pagrįstoms abejonėms dėl asmens patikimumo ir pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tikrinamasis asmuo dėl asmeninių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija – yra nesąžiningas. Pareiškėjo argumentai, kad jo tiesioginis vadovas, betarpiškai įvertinęs jo dalykines ir asmenines savybes, parengė charakteristiką, kurioje motyvuotai nurodė, kad pareiškėjas gali ir yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, atsižvelgdamas į paminėtą charakteristiką, pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, darbinę patirtį, ilgametę tarnybą, gerus darbo rezultatus, taip pat išreiškė savo poziciją, jog pareiškėjas tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, nepaneigia nustatytų aplinkybių, sukėlusių abejonių dėl pareiškėjo patikimumo ir sąžiningumo. Faktas, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, dar nereiškia, kad pareiškėjas yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įgaliotai valstybės institucijai – Valstybės saugumo departamentui – negali kilti pagrįstų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia tam tikros reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atliktais veiksmais, tirtais paminėto ikiteisminio tyrimo metu. Įstatyme numatytas personalo patikimumo nustatymo teisinis reguliavimas vertintinas kaip užkertantis sąlygas galimai žalai valstybės bei visuomenės interesams, susijusiems su įslaptintos informacijos apsauga. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis dalimis stoti į valstybės tarnybą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė pasirinkti darbą nėra varžoma daugiau negu reikia užtikrinti teisėtus visuomenės narių interesus, valstybės saugumą, kitas svarbias asmenų teises, todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto norma, kurioje panaudotas vertinamasis kriterijus „kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių netinka darbui su įslaptinta informacija“, neprieštarauja Konstitucijai, nes neįmanoma įstatyme baigtiniu sąrašu numatyti visų atvejų. Todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pakankamo pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 92–98) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, padarė išvadą, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Teismas įvertino Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatas. Teismas nustatė, kad Valstybės saugumo departamentas 2010 m. kovo 29 d. raštu Nr. (63)-19-979RN kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, jog Centrinė specialioji ekspertų komisija įvertintų aplinkybes dėl nusižengimo bei priimtų motyvuotą sprendimą dėl leidimo išdavimo. Specialioji ekspertų komisija 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 5-S-2967 informavo Vidaus reikalų ministeriją, kad, apsvarsčiusi 2010 m. balandžio 21 d. posėdyje, nusprendė, jog pareiškėjas gali ir yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Centrinė specialioji ekspertų komisija 2010 m. gegužės 26 d. posėdyje protokoline nutartimi Nr. 1-8RN-1(RN) nusprendė, kad pareiškėjas gali ir yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, ir nusprendė prašyti Valstybės saugumo departamento svarstyti galimybę išduoti leidimą. Valstybės saugumo departamentas 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (63)-l8-44-156 informavo Vidaus reikalų ministeriją, kad prieštarauja dėl leidimo pareiškėjui išdavimo. Specialioji ekspertų komisija 2011 m. kovo 1 d. raštu Nr. 5-S-1129 informavo Centrinę specialiąją ekspertų komisiją, kad, apsvarsčiusi 2011 m. vasario 28 d. posėdyje Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. vasario 10 d. rašte išdėstytą pavedimą pateikti nuomonę apie tikslingumą apskųsti Valstybės saugumo departamento sprendimą, nutarė pritarti apskundimui. Nepaisant to, Centrinė specialioji ekspertų komisija 2011 m. kovo 14 d. posėdyje protokoline nutartimi Nr. 1-8RN-2(RN) nutarė nesiūlyti skųsti Valstybės saugumo departamento sprendimo Komisijai. Vidaus reikalų ministerija 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. 1D-1902 informavo pareiškėją apie leidimo neišdavimą. Pareiškėjas skundė Valstybės saugumo departamento sprendimą Komisijai, o pastaroji 2011 m. gegužės 5 d. posėdžio protokoline nutartimi Nr. 56-3 nutarė pripažinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (63)-18-44-156 pagrįstu. Teismas pabrėžė, kad Valstybės saugumo departamentas ir Komisija nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Abi institucijos nurodė, kad pareiškėjas buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 straipsnyje (neteisėtas informacijos rinkimas apie privatų asmens gyvenimą) ir 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), padarymu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas baudžiamosios bylos Nr. 19-1-003-08 dalyje dėl įtariamojo pareiškėjo buvo nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pasitikėjimo vertam asmeniui, nustatant 1 metų ir 6 mėnesių laidavimo terminą. Paminėtas aplinkybes patvirtina byloje esanti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartis, jų neneigia ir pats pareiškėjas. Jis pažeidimą padarė sąmoningai, eidamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėjo pareigas. Pareiškėjo tikrinimo leidimui išduoti metu laidavimo laikotarpis nebuvo pasibaigęs. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, jog valstybė turi pareigą garantuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, o su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, kitiems svarbiems valstybės interesams. Valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti, ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo. Pareiškėjas, vykdydamas darbinę veiklą ir turėdamas galimybę naudotis slapta informacija, šią informaciją nutekino pašaliniam asmeniui. Šios faktinės aplinkybės, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad Valstybės saugumo departamentas pagrįstai suabejojo dėl pareiškėjo sąžiningumo ir dėl šių asmeninių, dalykinių savybių pateikė neigiamą išvadą, sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti su slapta informacija išdavimo. Atitinkamai, tiek Valstybės saugumo departamentas, tiek Komisija Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto pagrindu pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta medžiaga. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas tarnybos metu buvo gerai charakterizuojamas, skatinamas, nepaneigia paminėtų išvadų dėl pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių (nesąžiningumo) laidavimo laikotarpiu. Teismas padarė išvadą, kad Valstybės saugumo departamento 2011 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (63)-18-44-156 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“ ir Komisijos 2011 m. gegužės 5 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-3 4 punktas yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 105–108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad tiesioginis vadovas, betarpiškai įvertinęs jo dalykines ir asmenines savybes, parengė charakteristiką, kurioje motyvuotai nurodė, kad jis gali ir yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, atsižvelgdamas į šią charakteristiką, jo asmenines ir dalykines savybes, darbinę patirtį, ilgametę tarnybą, gerus darbo rezultatus, už kuriuos ne kartą buvo skatintas, taip pat išreiškė savo poziciją, jog yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Tik tiesioginis vadovas gali nešališkai įvertinti jo asmenines ir dalykines savybes, tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija. Panaikinus išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atimama galimybė vykdyti pareigybės aprašyme numatytas pareigas. Vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, jis gali būti atleistas iš vidaus tarnybos dėl to, kad atimama specialioji teisė, susijusi su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Teigia, jog nėra ir negali būti jo tariamą nepatikimumą ar nelojalumą Lietuvos valstybei pagrindžiančių duomenų/įrodymų arba kitokios informacijos. Įeinančių ir išeinančių telefoninių skambučių išklotinės nepatenka į valstybės ir tarnybos paslapčių kategorijų sąrašą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1, 2 d.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutraukė ikiteisminį tyrimą, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Aptariamas įvykis jokių neigiamų pasekmių abonentinių numerių savininkams nesukėlė (nesukėlė pavojaus žmogaus sveikatai ir kt.), tačiau buvo apsaugoti visuomenės interesai – šie asmenys po kurio laiko buvo sulaikyti už kitas nusikalstamas veikas. Aptariamo laidavimo terminas baigėsi 2010 m. spalio 15 d., per paminėtą laikotarpį jokių nusižengimų nepadarė, sąžiningai vykdė tarnybines pareigas, todėl nėra pagrindo abejoti jo asmeninėmis ar dalykinėmis savybėmis. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad, jam sužinojus valstybės ar tarnybos paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114–116) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad buvo nustatytos pareiškėją neigiamai apibūdinančios aplinkybės, t. y. pareiškėjo neteisėtas ir neetiškas elgesys, kuris parodo atitinkamas jo asmenines savybes (neatsakingumą, nesąžiningumą, lengvabūdiškumą) ir kelia pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo ir tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, žymima aukščiausia slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir teisingai nurodė, kad faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Valstybės saugumo departamentas pagrįstai suabejojo pareiškėjo sąžiningumu. Teismo sprendime pateiktas vertinimas, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tarnybos metu buvo gerai charakterizuojamas, skatinamas, nepaneigia išvados dėl pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių (nesąžiningumo), atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1230/2010, 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1491/2008). Pareiškėjas prisipažino kaltas įvykdęs nusikalstamą veiką (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartis), vadinasi, jis neginčija vieno iš pagrindų, kuriuo buvo grindžiamas jo nesąžiningumas. Taigi pareiškėjas apeliaciniu skundu nepaneigia Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte numatytų aplinkybių (asmeninių savybių) buvimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, išdavimo reglamentuojami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio (bylai aktuali 2003-12-16 įstatymo Nr. IX-1908 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Iš pareiškėjo skundžiamo Komisijos 2011 m. gegužės 5 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-3 4 punkto matyti, kad Komisija, pritardama paminėtam (pareiškėjo skundžiamam) 2011 m. vasario 3 d. sprendimu įformintam Valstybės saugumo departamento prieštaravimui dėl nurodyto leidimo išdavimo pareiškėjui, šį savo sprendimą (taip pat, kaip ir Valstybės saugumo departamentas) teisės taikymo požiūriu grindė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu. Faktiniu tokio sprendimo pagrindu (taip pat, kaip ir Valstybės saugumo departamentas) Komisija nurodė aplinkybes, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusia pareiškėjo atžvilgiu priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymas, t. y. šiai bylai reikšmingomis pripažintinos aplinkybės, su kurių buvimu yra siejamas nurodytos teisės normos numatytos teisės netekimas.
Kaip nurodyta aukščiau, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą minėtas leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Aiškindama šią materialinės teisės normą, kolegija pažymi, kad joje nurodytos asmens savybės nėra konkrečiai išvardintos. Tačiau jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmens savybes.
Iš byloje esančios paminėtos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutarties matyti, jog ja buvo konstatuota, kad pareiškėjas, eidamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas ir atlikdamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, neturėdamas pagrindo ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas kito (su nurodytu ikiteisminiu tyrimu nesusijusio) asmens prašymu, inicijavo privačių asmenų dviejų telefonų abonentinių numerių įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių gavimą ir, jas gavęs, perdavė paminėtam su ikiteisminiu tyrimu nesusijusiam asmeniui. Nurodytoje teismo nutartyje buvo pateiktas šių pareiškėjo veiksmų įvertinimas baudžiamosios teisės taikymo prasme (teismas nurodė, kad tuo pareiškėjas padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 167 str. 1 d. ir 228 str. 1 d.). Teismas šia nutartimi nutraukė pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perdavė jį pagal laidavimą pasitikėjimo vertam asmeniui, nustatydamas vienerių metų ir šešių mėnesių laidavimo terminą. Byloje nėra (pareiškėjas nepateikė) įrodymų, paneigiančių paminėtų faktų buvimą, todėl jie laikytini nustatytais ir šioje administracinėje byloje. Kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo nurodyti veiksmai buvo įvertinti baudžiamosios teisės taikymo požiūriu, nereiškia, kad šie faktai negali būti vertinami kitu (su kitokios atsakomybės nustatymu nesietinu) aspektu - Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymu. Todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra įžvelgtini nei dvigubos atsakomybės neleistinumo principo pažeidimas, nei pareiškėjo nurodytas konkuravimas su kitais jo tarnybinę veiklą teigiamai charakterizuojančiais duomenimis. Vertindama nurodytus faktus pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles bei taikydama aukščiau nurodytus kriterijus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems byloje nagrinėjamos situacijos vertinimo argumentams, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad, taip veikdamas, pareiškėjas parodė savo neatitikimą padidintiems valstybės pasitikėjimo dirbti su įslaptinta informacija reikalavimams.
Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą jo (pareiškėjo) nurodytu klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad klausimas dėl būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinos teisės normos atitikimo Konstitucijai yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (ABTĮ 4 str. 2 d.). Todėl šalių (šiuo atveju pareiškėjo) prašymas dėl tokio kreipimosi (kuris pagal savo prigimtį negali būti laikomas skundo administracinėje byloje reikalavimu arba prilyginamas prie jo) ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu neįpareigoja teismą jį spręsti pagal šioje teisės normoje nustatytas administracinių bylų nagrinėjimo taisykles ir nesaisto teismo prašomos ištirti teisės normos aiškinimo prasme. Antra vertus, kolegija, neįžvelgdama tokio būtinumo šioje administracinėje byloje, pažymi, kad aukščiau pateiktas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto aiškinimas yra pakankamas tam, kad bū9tų galima nesutikti su pareiškėjo argumentais dėl šios teisės normos neapibrėžtumo ir šiuo aspektu jos nekonstitucingumo.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.