Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Fibo Group LTD apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3389-104/2015 pagal ieškovo Fibo Group LTD ieškinį atsakovui Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai akcinei bendrovei ,,Ūkio bankas“, dėl indėlių draudimo sumos bei palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Fibo Group LTD“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 345 280 Lt skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, t. y. 18 162,67 Lt (iš viso 363 442,67 Lt).

Ieškovas teigė atidaręs sąskaitas indėliams laikyti AB „Ūkio bankas“. 2013 m. vasario 12 d. buvo laikinai iš dalies apribota banko veikla (moratoriumas), o 2013 m. vasario 18 d. panaikinta banko veiklos licencija. Toks įvykis yra draudiminis įvykis pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 2 dalį. 2013 m. liepos 16 d. bankas raštu informavo, kad jo (ieškovo) indėliai pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 4 punktą nelaikomi draudimo objektu, nes ieškovas yra finansų maklerio įmonė, neturinti teisės į draudimo išmoką. Ieškovas teigė, kad jis nėra ir negali būti finansų maklerio įmone, nes neturėjo ir neturi finansų maklerio licencijos, neteikė investicinių paslaugų Lietuvos Respublikoje ir kitose jurisdikcijose, todėl jam turėjo būti grąžinti banke laikomi indėliai arba išmokėtas indėlių dydžio draudimas, neviršijant maksimalios draudimo sumos.

Ieškovo įsitikinimu, bankas nepagrįstai jį (ieškovą) priskyrė įmonėms, teikiančioms finansų maklerių paslaugas. Atsidarydamas sąskaitas banke, turėjo užpildyti anketą, kurioje nebuvo tikslios jo veiklą apibūdinančios sąvokos, todėl buvo priverstas pasirinkti labiausiai atitinkančią, bet netapačią sąvoką, apibūdinančią veiklos pobūdį – finansinių paslaugų teikimas ir (ar) valiutos keitimas/finansinis tarpininkavimas. Jo (ieškovo) veikla, susijusi su indėlių laikymu banke, nėra ir negali būti laikoma investavimu, nes nevykdė jokios investicinės veiklos.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad tarp BAB ,,Ūkio bankas”, AB Šiaulių banko ir VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 25 d. buvo pasirašyta trišalė sutartis dėl BAB ,,Ūkio bankas” teisių ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui, pagal kurį AB ,,Ūkio bankas“ turtas, teisės, sandoriai, visi drausti indėliai ir įsipareigojimai buvo perduoti AB Šiaulių bankui (toliau – Trišalė sutartis). Atsakovas VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavo BAB ,,Ūkio bankas“ turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, pervesdamas lėšas AB Šiaulių bankui tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių, sandorių vertės skirtumo suma. Pagal Bankų įstatymo 76¹ straipsnio 5 dalies 1 punktą banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai IĮIDĮ nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos. Teismas sprendė, kad paminėtas įstatymas nenustato galimybės išmokėti draudimo išmokos tuo atveju, kai banko įsipareigojimai perduodami kitam bankui. Ieškovo indėlių finansavimas nebuvo perduotas AB Šiaulių bankui. BAB ,,Ūkio bankas“ ieškovo indėliams netaikė draudiminės apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes ieškovo įmonę priskyrė finansų maklerio įmonėms, kurių indėliai nelaikytini draudimo objektu. Ieškovas įtrauktas į BAB ,,Ūkio bankas“ kreditorių sąrašą.

Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Atsakovas (draudikas) nedisponuoja ir negali disponuoti informacija apie konkrečius indėlius, o remiasi draudėjo pateiktais duomenimis, todėl konkretaus indėlio perkėlimas ar neperkėlimas į AB Šiaulių banką priklauso išskirtinai nuo draudėjo bankrutuojančio BAB ,,Ūkio bankas“ veiksmų, o ne nuo draudiko. Ieškovas bankrutuojančiam bankui jokių reikalavimų, susijusių su ieškovo įmonės veiklos vertinimu ir jo indėliams draudiminės apsaugos netaikymu, nereiškė, pakeisti atsakovą atsisakė, todėl ieškovo indėlių neperkėlimas į AB Šiaulių banką teisėtumas (neteisėtumas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas – UAB ,,Fibo Group LTD“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti. Skunde teigia, kad pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalį draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per dvidešimt darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos, tačiau draudimo išmoka nebuvo išmokėta. Atsakovo neteisėti veiksmai ar jų nebuvimas neturi reikšmės, nes draudžiamasis įvykis lemia atsakovo prievolę sumokėti draudimo išmoką. Teismas pažeidė IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies imperatyvią normą, kad indėlininkų teisės ir teisėti lūkesčiai yra apsaugoti, o banke laikomi indėliai yra apdrausti. Tai taip pat nustatyta ir Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų preambulėje. Atsakovo ir trečiojo asmens pareigų pažeidimas negali lemti apelianto kaip indėlininko teisių pažeidimo. Teismas be pagrindo rėmėsi IĮIDĮ 12¹ straipsnio 5 dalimi ir Bankų įstatymo 76¹ straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes apelianto draudimo išmoka nebuvo įtraukta į kitam bankui perduodamų įsipareigojimų sąrašą. Atsakovas neturi mokėti draudimo išmokos tiems asmenims, kurių indėliai perduoti kitam bankui, tačiau apdraustų ir neperduotų indėlių savininkams atsakovas privalo išmokėti draudimo išmokas tiesiogiai. Tai patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2015, konstatavo, kad indėlininkui, turinčiam teisę gauti draudimo išmoką, neišmokėjus draudimo išmokos ir neperdavus bako įsipareigojimų kitam bankui trišale sutartimi, draudimo išmoką sumoka draudimo įmonė.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareikštu ieškiniu iš esmės buvo siekiama, kad BAB ,,Ūkio bankas“ pripažintų apeliantą indėlininku ir duomenis apie ieškovo indėlį perduotų atsakovui. Konkretaus indėlio perkėlimas į kitą banką priklauso nuo bankrutuojančio banko veiksmų, tačiau apeliantas jokių reikalavimų bankui nereiškė, pakeisti atsakovą byloje atsisakė. Atsakovas draudimo išmokas gali mokėti tik remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus. Atsakovas ir trečiasis asmuo byloje pateikė įrodymus, kad apeliantas – finansų maklerio įmonė, todėl draudžiamojo įvykio metu neturėjo ir šiuo metu neturi teisės į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 4 punktą. Tokia nuostata neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų reikalavimams. Pagal IĮIDĮ 12¹ straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai atsakovas dalyvauja bankrutuojančio banko turto perdavime kitam bankui, draudimo išmokos nėra mokamos, todėl draudimo išmokos mokėjimas tiesiogiai apeliantui yra negalimas. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes joje nustatytos faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

Trečiasis asmuo BAB ,,Ūkio bankas“ atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikia iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nenustatyta.

IĮIDĮ reglamentuojama indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, užsienio bankų filialuose ir kredito unijose, draudimo tvarka ir šių indėlių draudimo išmokų dydis. Teisę į draudimo išmoką indėlininkas įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos – bankroto bylos iškėlimo kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimo, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgus įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (įstatymo 2 str. 2 d., 9 str. 1 d.). Atsakingas už indėlininkams ir investuotojams draudimo išmokų apskaičiavimą ir išmokėjimą yra atsakovas – VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas”, kuris, įvykus draudžiamajam įvykiui, per IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą išmoka indėlininkams draudimo išmoką, remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus, jų indėlius (įstatymo 10 str. 3 d., 18 str. 1 d. 2 p.). Draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (10 str. 6 d.). Draudimo išmokų išmokėjimui taip pat prilyginamas draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime 12¹ straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu (įstatymo 12¹ str. 4 d.). Draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, pervesdama lėšas laikinajam bankui ar kitam bankui, kuris pagal Bankų įstatymo 76¹ straipsnio nuostatas perima banko turtą, teises ir įsipareigojimus, tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertė ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad esant draudiminiam įvykiui, draudimo išmoka indėlininkams mokama bet kokiu atveju, nes priešingu atveju yra pažeidžiami jų teisėti interesai ir lūkesčiai. Teisę gauti draudimo išmoką turi ne kiekvienas indėlį banke turintis (ar banko sąskaitos sutartį pasirašęs) asmuo, o tik visas paminėtame įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkantis ir į įstatyme nustatytus apribojimus bei išimtis nepatenkantis subjektas. Įstatymas nustato tam tikras išimtis, kada draudimo išmoka nėra mokama. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, taip pat Lietuvos banko, draudimo įmonių, kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių, pensijų fondų, valdymo įmonių, įmonių, kurios verčiasi lizingu (finansine nuoma) ir kolektyvinio investavimo subjektų indėliai. Priešingai nei nurodo apeliantas, toks reglamentavimas atitinka ir Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. BAB ,,Ūkio bankas”, AB Šiaulių banko ir VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl BAB ,,Ūkio bankas” teisių ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui, pagal kurią AB ,,Ūkio bankas“ turtas, teisės, sandoriai, visi drausti indėliai ir įsipareigojimai buvo perduoti AB Šiaulių bankui. Apelianto indėlių finansavimas nebuvo perduotas AB Šiaulių bankui. Draudėjas BAB ,,Ūkio bankas“ apeliantą traktavo finansų maklerio įmone, todėl, remdamasis IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 4 punktu, jo indėliams netaikė draudiminės apsaugos.

Iš paminėtų teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad pareiga mokėti draudimo išmoka yra siejama ne su aktyviais atsakovo, bet su draudėjo BAB ,,Ūkio bankas“ veiksmais. Atsakovas, paminėta, draudimo išmoką moka pagal konkrečius jam draudėjo pateiktus duomenis. Būtent BAB ,,Ūkio bankas“ neperdavė duomenų, kurių pagrindu apeliantui turėtų būti mokama draudimo išmoka, tačiau reikalavimai BAB ,,Ūkio bankas“ byloje nepareikšti. Paminėtas bankas įrodinėjo, kad jis pagrįstai apelianto indėlius priskyrė prie nedraudžiamų finansų maklerio įmonių indėlių ir teikė šiuos įrodymus: banke užpildytą apelianto anketą, kurioje jis nurodė teikiantis finansines ir (arba) valiutos keitimo, finansinio tarpininkavimo paslaugas, kad jo veiklai būtina licencija, tačiau jos jis neturi; skelbimus iš įmonės tinklapio apie vykdomą veiklą; 2008 m. vasario 5 d. Vertybinių popierių komisijos informaciją/perspėjimą, kad apeliantas teikia investicines paslaugas, neturėdamas privalomos finansų maklerio įmonės licencijos; Didžiosios Britanijos Mergelių Salų Finansinių paslaugų komisijos 2014 m. sausio 10 d. suteikta investicinės veiklos licencija ir kt. Apeliantas, nesutikdamas su šiais duomenimis teigė, kad anketoje nebuvo tikslaus jo veiklos apibūdinančio apibrėžimo, tačiau pateikdamas informaciją apie savo veiklos pobūdį, pats paaiškino, kad pagrindinė veiklos sritis – lėšų gavimas (išmokėjimas), prekyba finansinėmis priemonėmis ir t. t. Apeliantas ieškininiame pareiškime suformuluodamas ieškinio dalyką ir pagrindą, nustatė nagrinėjamos bylos ribas. Pirmosios instancijos teismas buvo sudaręs apeliantui galimybę tikslinti savo reikalavimus, tačiau jis atsisakė atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pakeisti atsakovu BAB ,,Ūkio bankas“, taip pat nereiškė jam jokių reikalavimų. BAB ,,Ūkio bankas“ į bylą įrauktas trečiojo asmens statusu iš esmės pirmosios instancijos teismo iniciatyva. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto indėlių neperkėlimas į AB Šiaulių banką teisėtumas (neteisėtumas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tik nustačius, kad BAB ,,Ūkio bankas“ neteisėtai netaikė draudiminės apsaugos apelianto indėliams, atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsirastų pareiga išmokėti draudimo išmoką.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad draudimo išmoka negali būti mokama jam tiesiogiai dėl to, kad atsakovas dalyvavo bankrutavusio banko turto ir įsipareigojimų perdavime. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantas be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2015. Visų pirma, paminėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės lėšų. Antra, paminėtoje byloje reikalavimai buvo pareikšti ne tik atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bet ir BAB ,,Ūkio bankas“ dėl neteisėtų jo veiksmų. Nagrinėjamu atveju apeliantas nereiškė jokių reikalavimų bankrutuojančiam bankui. Nors kasacinis teismas ir nurodė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga mokėti draudimo išmoką neišnyksta, net jeigu draudikas laiku ir nepateikia duomenų apie indėlininką, o tik nutolina šią pareigą, tačiau, paminėta, kad draudimo išmoka mokama pagal draudiko pateiktus duomenis ir tik tiems indėlininkams, kurie nepatenka į IĮIDĮ nustatytas išimtis.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.