Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2S-89-253/2014

2014 m. sausio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. N. ir atsakovės V. N. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-11 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovei V. N., savarankiškų reikalavimų nepareiškiantiems tretiesiems asmenims „Swedbank“, AB, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, išvadą byloje teikiančiai savivaldybės institucijai – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.

Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios užsienio elementą, teismingumo. Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga; jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 str. nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sąjungos institucijų priimti reglamentai taikomi visuotinai; reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, pagrįstai vadovavosi 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių ir santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais dėl netinkamo minėto Reglamento nuostatų taikymo skundžiamoje nutartyje. Ieškovo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad abi ginčo šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ieškovas deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas laikyti, kad byla priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, prievolių paskirstymo. Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnis nustato, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje numatomi bylų, susijusių su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia bendrosios jurisdikcijos pagrindai, siejantys valstybėje narėje esančio teismo jurisdikciją su sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta arba abiejų sutuoktinių pilietybe. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju bylos teismingumą lemiantis reikalavimas yra jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, t. y. ginčas, susijęs su tėvų pareigomis. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente Nr. 2201/2003 ir yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Vadovaujantis Reglamento 8 straipsniu, valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje; šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos. Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

Reglamente Nr. 2201/2003 naudojamos sąvokos „vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta“ turinys teisiniu aspektu yra atskleistas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje pažymėta, jog Reglamente Nr. 2201/2003 naudojamos sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turinys, nesant aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, Europos bendrijoje turi būti aiškinamas autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Kadangi Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, taikomą norint nustatyti sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmę bei apimtį, jos prasmė bei apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į Reglamento nuostatų ir tikslo kontekstą, visų pirma kylantį iš jo 12 konstatuojamosios dalies, kurioje numatyta, kad Reglamentu įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatoma remiantis visomis kiekvienam konkrečiam atvejui būdingomis faktinėmis aplinkybėmis. Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes (2009-04-02 sprendimo Nr. C-523/07 31, 34–35, 37–38, 44 punktai; 2010-12-22 sprendimo Nr. C-497/10 44–47, 56 punktai). Atsižvelgiant į tai, atmestini argumentai, jog nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti nustatoma remiantis Direktyvos Nr. 2004/38/EB nuostatomis, reglamentuojančiomis nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje teisę.

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas laikinai dirba Jungtinėje Karalystėje. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė kartu su jų nepilnamečiais vaikais taip pat išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, atsakovė savo ir nepilnamečių vaikų išvykimą į Jungtinę Karalystę yra deklaravusi Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Matyti, kad Jungtinėje Karalystėje bylos šalys nuomojosi būstą. Atsakovė nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje kartu su vaikais gyvena daugiau nei metus, taip pat nurodė, kad vaikai minėtoje šalyje lanko mokymosi ir lavinimo įstaigas. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių nepilnametė duktė S. N. 2012 m. rugsėjo – 2013 m. liepos mėnesiais mokėsi Jungtinėje Karalystėje, integravosi į mokyklos bendruomenę. Atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais registruota Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros sistemoje. Be to, atsakovės iniciatyva Jungtinėje Karalystėje nagrinėjama civilinė byla dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, minėtoje šalyje yra sprendžiami klausimai dėl vaikų išlaikymo. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, šioje valstybėje vaikai yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką.

Reglamento Nr. 2201/2003 jurisdikcijos normos leidžia sutuoktiniams pasirinkti vieną iš keleto skirtingų jurisdikcijos kriterijų – jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis, preambulės 12 d.). Reglamento 12 straipsnis numato, kad valstybės narės teismai, kuriems pagal Reglamento 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi teisę bet kurioje byloje dėl tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu, jeigu a) bent vienas iš sutuoktinių turi tėvų pareigas vaikui ir b) tokiai teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė abu sutuoktiniai ir tėvų pareigų turėtojai, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Atsakovė (sutuoktinė), su kuria kartu gyvena šalių nepilnamečiai vaikai, aiškiai išreiškė savo nesutikimą dėl bylos nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalies b punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kadangi nagrinėjamos bylos atveju reiškiami reikalavimai ir dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, t. y. byla neabejotinai susijusi su tėvų pareigomis jų nepilnamečiams vaikams ir ieškinyje reiškiami reikalavimai liečia esmines jų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, o pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių nepilnamečių vaikų ryšius su jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe, todėl šis ginčas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3, 8 ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas teismingas Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai, susiję su skundžiamos nutarties dalimi, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str.). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, inter alia priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 str.). Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, atmestinas ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį palikęs nenagrinėtu, nepagrįstai byloje sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Atskiruoju skundu atsakovė prašo skundžiamą nutartį pakeisti, padidinant priteistų 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų dydį, t. y. priteisti 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 1 683,33 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu. Vadovaujantis CPK 98 str. 2 d., šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pažymėtina, kad Rekomendacijų 8.2 punkte yra nustatytas maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į ieškinį dydis, tačiau nustatant konkretų priteistiną šio dydį atsižvelgtina ir į minėtų Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat, kaip tai numato CPK 94 str. 1 d., įvertinamos priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad 3 630 Lt pagal 2013-07-12 PVM sąskaitą–faktūrą sumokėta už atstovavimą pagal susitarimą ir teisinių paslaugų sutartį, tačiau nepateikta šių išlaidų detalizacija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos eigą, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus kriterijus ir aplinkybes, jog byla nutraukta dar pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis yra per didelis, todėl yra pagrindas sumažinti iš ieškovo atsakovei priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydį. Matyti, kad išlaidos vertimo paslaugoms susidarė ir atsakovei savo iniciatyva reiškiant prieštaravimą dėl šios bylos teismingumo, įrodinėjant aplinkybes dėl savo ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, todėl šios išlaidos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos eigą, iš ieškovo nepriteistos pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirųjų skundų argumentus dėl šioje byloje atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė atlygintinų išlaidų dydį, priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismas išdėstytų motyvų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos naikinti atskirųjų skundų motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirieji skundai atmetami, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-11 nutartį palikti nepakeistą.