- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-103-350-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
- Kaltinamasis
- R. B.
- Advokatai
- Antanas Jarašius
Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-350/2009
Teisėjas Algimantas Brigadierius Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. gegužės 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Evaldo Vanago ir Eligijaus Gladučio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-12 nuosprendžio, kuriuo R. B. išteisintas pagal BK 189 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti R. B. panaikinta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos 11 d., apie 13 val. 30 min., lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainių mieste, iš S. L. sužinojęs, kad jo turimas 800 litų vertės mobilaus ryšio telefonas „Sony Ericsson K810i" yra įgytas nusikalstamu būdu, tai yra pagrobtas iš M. L., šį telefoną tą pačią dieną, apie 13 val. 50 min., pardavė Ž. M. - tuo realizavo žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą.
Šalies argumentai
Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-12 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. B. pripažintu kaltu pagal BK 189 str. 1 d. ir nubausti jį 80 parų arešto bausme. Skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai išteisino R. B., motyvuodamas, kad ne tik R. B., bet ir nukentėjusieji bei policijos pareigūnai neturėjo pagrindo teigti, jog telefono realizavimo metu telefonas buvo vogtas ir R. B. realizavo žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą. Skunde nurodoma, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad telefonas iš M. L. buvo pavogtas, tačiau pastarasis į policiją nesikreipė pats tikėdamasis telefoną surasti, nes vagyste įtarė A. M.. Vėliau nukentėjusysis kartu su mama S. L. pamatė telefoną lombarde ir R. B. akivaizdoje sutikrino telefono duomenis bei informavo, kad telefonas buvo pavogtas ir yra jų. Po šio pokalbio nukentėjusieji kreipėsi į policiją, tačiau po 10-15 min. atvykę į lombardą telefono nerado, nes R. B. buvo jau parduotas. R. B. suvokimą, kad telefonas yra vogtas patvirtina liudytojo Ž. M. parodymai. Taigi, R. B. suvokimas, kad turtas yra gautas nusikalstamu būdu ir noras su šiuo turtu atlikti BK 189 str. 1 d. dispozicijoje įvardytus veiksmus, išreiškia tiesioginės tyčios turinį asmens veikoje. Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. B. kaltę, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis R. B. prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-12 išteisinamąjį nuosprendį. R. B. nurodo, kad byloje ištirti faktai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įgyjant ir realizuojant neteisėtu būdu gautą svetimą daiktą - telefoną „Sony Ericsson K 810 i", jo kaltės nėra. Į lombardą anksčiau minėtą telefoną atnešusi garbaus amžiaus moteris teigė, kad jos mažametė dukra rado prie parduotuvės. Moters pasakojimą patvirtino tai, kad telefonas buvo sušlapęs, be baterijos dangtelio, apsitrynęs ir sunkiai įžiūrimas IMEI numeris. Be to, moteris pateikė savo pasą, leido nusirašyti jos asmens duomenis. M. L. ir S. L. atėję į lombardą ir apžiūrėję minėtą telefoną, pasakė, kad jų telefonas buvo tos pačios markės ir iš jų pavogtas. Paklausus ar jie kreipėsi į policiją ir išgirdus neigiamą atsakymą, jis suabejojo, kad telefonas gali būti ir ne M. L., juolab, kad motina derėjosi dėl telefono kainos. Galima daryti prielaidą, kad S. L. kreipėsi į policiją dėl telefono vagystės tik įtikinta policijos pareigūno, kadangi anksčiau, nebūdama tikra, kad telefonas pavogtas, nežinojo kaip pasielgti. Po to, kai M. L. ir S. L. išėjo, į lombardą užėjo jo pažįstamas Ž. M., kuriam buvo reikalingas mobilaus ryšio telefonas, todėl jis pasiūlė minėtą telefoną „Sony Ericsson K 810 i", tačiau įspėjo, kad telefoną gali tekti grąžinti, jei atsirastų jo teisėtas savininkas. Be to, iš byloje esančio 2008 m. rugsėjo 12 d. daiktų pateikimo protokolo matyti, kad telefonas „Sony Ericsson K 810 i" buvo užstatytas už 300 litų, o Ž. M. telefonas buvo parduotas už 320 litus, todėl skundo argumentas, kad jis telefoną stengėsi kuo skubiau parduoti, net už mažesnę kainą nei pirko, yra akivaizdžiai klaidingas. Visa tai tik patvirtina, kad jis neturėjo tikslo nuslėpti telefono nuo teisėtų jo savininkų, o perleido jį Ž. M. su sąlyga, kad šis grąžins telefoną, jei atsiras jo savininkas. Todėl, jeigu nukentėjusieji būtų pasakę, kad kreipsis į policiją, telefoną jis būtų išėmęs iš pardavimo ir laukęs. Todėl, teismas, sutinkamai su BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, surinktus įrodymus įvertino ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas.
Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, o R. B. ir jo gynėjas– atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
BK 189 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi, realizavimą. Taigi, šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkui tikrai žinant, jog turtas, kurį jis įgyja, naudojasi ar realizuoja, iš turto savininko nuosavybės yra paimtas padarant nusikalstamą veiką. Kitokiu, ne nusikalstamu būdu, turto savininkui praradus nuosavybę į jį, pvz. pametus, tokį turtą radusiam, jį savo reikmėms naudojusiam ar realizavusiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189 str. 1 d. nekyla.
Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson K810i" 2008-07-03 R. B. įgijo iš L. L.. Įgijimo faktą jis įformino lombardo bilietu. R. B. parodė, kad L. L. jam sakė, jog telefoną rado jos dukra. Tą patį patvirtino ir L. L.. 2008-07-11 apie 12-13 val. S. L. kartu su savo sūnumi M. L. užėjo į R. B. lombardą ir ten rado M. L. turėtą minėtą telefoną, kurio jis 2008-06-29 pasigedo. S. ir M. L. iš R. B. sužinojo, kad telefoną į lombardą atnešė L. L.. R. B. telefoną S. ir M. L. atiduoti atsisakė, pasiūlydamas jį nusipirkti, tačiau S. L. R. B. paprašyta už telefoną pinigų suma buvo per didelė. Po to ji telefonu kreipėsi į pažįstamą policijos pareigūną F. J., pas jį nuvyko ir kol S. ir M. L. kartu su policijos pareigūnu po kurio laiko vėl atvyko į lombardą, R. B. telefoną jau buvo realizavęs savo pažįstamam Ž. M..
Taigi, neabejotinai nustatyta, kad iki telefono realizavimo R. B. bendravo tik su S. ir M. L. ir tik iš jų galėjo sužinoti tikrąsias aplinkybes, kuriomis M. L. prarado telefoną.
Byloje yra trys S. L. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolai. Pirmos apklausos protokole ( 2008-07-11 nuo 15.15 val. iki 16.00 val.- b.l. 10-11) S. L. nurodė, kad sūnus telefono pasigedo birželio 30 d. ir paaiškino jai, jog telefonas galėjo būti iš jo pavogtas birželio 29 d.. Dėl telefono dingimo į policiją iš pradžių nesikreipė manydami, kad telefoną ras lombarde ir jį išpirks. Šiame apklausos protokole jokie S. L. parodymai apie pokalbį su R. B. dėl telefono priklausomybės, jo praradimo aplinkybių tarimosi dėl telefono grąžinimo nėra užfiksuoti.
Antrą kartą S. L. buvo apklausta 2008-08-08 (b.l.12). Šios apklausos protokole yra užfiksuota, kad S. L. klaususi R. B., kiek telefonas kainuos ir po to pasakiusi jam, kad telefonas iš jos sūnaus buvo pavogtas, į ką R. B. atsakęs, jog nori atgauti savo už telefoną sumokėtus pinigus ir nieko nežino apie telefono vagystę, nes telefoną įsigijo iš padorios moters.
Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir 2008-09-05 S. L. apklausos protokole (b.l. 13), kad jai telefoną išpirkti buvo per brangu.
S. L. pirmos instancijos teisme parodė, kad jos sūnus sakė R. B., jog telefonas iš jo buvo pavogtas.
M. L. pirmos apklausos protokole (2008-07-11 nuo 16.05 val. iki 16.45 val. –b.l. 17) yra užfiksuota, kad jis (M. L.) negali tiksliai pasakyti, ar telefonas iš jo buvo pavogtas, ar telefoną jis pametė. Šiame apklausos protokole jokie M. L. parodymai apie pokalbį su R. B. dėl telefono priklausomybės, jo praradimo aplinkybių tarimosi dėl telefono grąžinimo nėra užfiksuoti.
Antrą kartą M. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2008-08-08 (b.l.19-20). Šios apklausos protokole užfiksuota, kad kai jis 2008-06-29 pasigedo savo telefono, iš karto su draugais jo visur ieškojo, nors įtarė, kad telefoną galėjo pavogti kartu buvęs A. M., tačiau tuo nebuvo tikras. Radus telefoną lombarde, jis R. B. pasakė, kad telefonas jo, parodė turėtą telefono dėžutę su IMEI kodu. Šiame apklausos protokole nėra užfiksuoti jokie M. L. parodymai apie pokalbį su R. B. apie telefono praradimo aplinkybes.
M. L. trečioje - 2008-09-05 apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 21) yra užfiksuota, jog jis sakęs R. B., kad telefonas iš jo buvo pavogtas, tačiau į šiuos žodžius R. B. nelabai sureagavo.
Teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme metu M. L. parodė, kad jis bendraudamas su R. B. žinojo, jog telefonas iš jo buvo pavogtas ir tai pasakė R. B., kuris dar paklausė, ar jis dėl to kreipėsi į policiją, į ką M. L. atsakęs neigiamai. Pastarieji M. L. parodymai atmestini, kadangi jie prieštarauja visų įrodymų visetui- tiek pirminiams paties M. L. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, tiek tai aplinkybei, kad įvykdęs telefono vagystę A. M. prisipažino tik 2008-09-29 (b.l. 40).
Taigi, iš nurodytų duomenų visiškai akivaizdu, jog pirmo susitikimo su R. B. metu nei M. L., nei S. L. ne tik tikrai nežinojo, kad telefoną M. L. prarado dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, bet ir net nebuvo tuo patys įsitikinę. S. ir M. L. tuo metu nebuvo atmetę galimybės, jog telefoną M. L. pametė. Tai rodo ne tik duomenys, užfiksuoti jų apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokoluose, bet ir aplinkybės, kad S. ir M. L. siekė telefoną iš R. B. ne pasiimti, kas būtų visiškai logiška, jei telefonas nukentėjusiesiems žinomai būtų pavogtas, bet jį išsipirkti, taip pat tai, kad jie nesikreipė į policiją.
Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo išvadai, kad R. B., iki pat susitikimo su S. ir M. L. nežinodamas, jog jo iš L. L. įgytas telefonas priklauso jiems, bendravimo su S. ir M. L. metu iš jų galėjo gauti daugiau informacijos apie telefono praradimo aplinkybes, nei tokios informacijos turėjo patys S. ir M. L..
Tai reiškia, kad S. ir M. L. nežinodami, jog jų telefonas tikrai buvo pavogtas, niekaip negalėjo tokios informacijos perduoti R. B.. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad R. B., realizuodamas S. ir M. L. telefoną, apie jo praradimo aplinkybes žinojo daugiau ir tiksliau, t.y. tikrai žinojo, jog telefoną S. ir M. L. tikrai prarado trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų pasekoje, nors tikrųjų telefono praradimo aplinkybių nežinojo pats įvykyje dalyvavęs M. L.. Tokiu būdu, nėra pagrindo daryti išvadai, kad R. B. žinojo, jog telefonas, kurį jis realizavo, buvo tikrai trečiųjų asmenų gautas nusikalstamu būdu, todėl R. B. veikoje nėra būtino nusikaltimo, numatyto BK 189 str. 1 d. subjektyvinės pusės sudėties elemento - tiesioginės tyčios.
Taigi, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.