Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustosios I. K. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo, kuriuo I. K. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 128 straipsnio 1 dalį 289 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 124 straipsnio 4 dalį paskirta 115 Eur dydžio bauda, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos, ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 320 Eur dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už jį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių.

Apeliaciniame skunde nubaustoji I. K. ginčija padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, t. y. ginčas kyla dėl to, ar Rusijos Federacijos pilietė I. K. 2016 m. liepos 2 d. turėjo teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, turėdama tik Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad motorinės transporto priemonės ir (ar) priekabos, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jam patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 37 punkte įtvirtina, kad asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungoje (toliau ES) ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje (toliau EEE), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Remiantis šių Taisyklių 2 punkto 4 dalimi, nuolatinė gyvenamoji vieta – tai asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei asmuo čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai asmuo užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Skundžiamu nutarimu apylinkės teismas padarė išvadą, kad I. K. gyveno Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, todėl įvykio metu ji buvo nuolatinė Lietuvos gyventoja ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 37 punktu, jos vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negaliojo, t. y. ji neturėjo Lietuvos Respublikoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad nuo 2013 m. gegužės 10 d., kai I. K. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, ji deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. vasario 26 d. ją su Lietuvos Respublika sieja darbo santykiai. Byloje nėra duomenų, kad ji būtų per paskutinius kalendorinius metus bent kartą deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ar apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Be to, pažymėjo, kad byloje esanti I. K. paso kopija nepaneigia to, jog ji Lietuvos Respublikos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 185 dienas per kalendorinius metus, t. y. jos nuolatinė gyvenamoji vieta Taisyklių 37 punkto prasme buvo Lietuvos Respublikoje, kadangi iš minėtų duomenų negalima tiksliai nustatyti asmens buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpio.

Vertindamas apylinkės teismo skundžiamo nutarimo dalį, kuria I. K. nubausta pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas pažymi, kad skundžiamame nutarime apylinkės teismas neteisingai nurodė, kad I. K. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš I. K. asmens duomenų aiškiai matyti, kad jai iki 2016 m. gegužės 8 d. kasmet buvo išduodamas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2016 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. taip pat išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 9–10). Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, jog, be kita ko, ir asmeniui, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privaloma deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Tačiau akivaizdu, kad savaime tai nereiškia, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir yra Lietuvos Respublikoje. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas ir pats teisingai nurodė, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme reglamentuota, jog asmuo, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos tik ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti išvykimą, tačiau šiuo atveju I. K. tvirtina, kad ji nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesių laikotarpiui, todėl jai deklaruoti išvykimo iš Lietuvos Respublikos kaip ir nebuvo įstatymų numatyto pagrindo.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas negali sutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, kad I. K. gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ne mažiau nei 185 dienas per kalendorinius metus, t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 37 punkto prasme įvykio metu jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, todėl ji turėjo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Iš byloje esančioje I. K. paso kopijose užfiksuotų duomenų apie jos išvykimus iš Lietuvos Respublikos ribų tiksliai nustatyti, kiek laiko ji buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, nėra galimybės. Kad iš minėtų duomenų negalima tiksliai nustatyti I. K. buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpio, skundžiamame nutarime pripažino ir apylinkės teismas. Aplinkybės, kiek konkrečiai laiko per kalendorinius metus I. K. praleidžia Lietuvos Respublikoje, neparodo ir ją siejantys darbiniai santykiai su Lietuva. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas bylą, apylinkės teismas ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, o skundžiamą nutarimą priėmė remdamasis tik prielaidomis. Tam, kad būtų galima tiksliai ir objektyviai patvirtinti arba paneigti apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog I. K. nepraleidžia Lietuvos Respublikoje 185 dienų per kalendorinius metus, ir pagal tai spręsti kitus su teisės vairuoti transporto priemones galiojimu susijusius klausimus, apylinkės teismas turėjo patikrinti, kaip periodiškai I. K. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laikotarpiu yra kirtusi valstybės sieną. Tik tokie duomenys realiai gali atspindėti I. K. apsilankymus Lietuvos Respublikoje ir tik pagal tai būtų galima objektyviai spręsti, ar faktinė nuolatinė I. K. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 37 punkto prasme yra Lietuvos Respublikoje, t. y. ar ji Lietuvos Respublikos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 185 dienas per kalendorinius metus. Tokio pobūdžio duomenys turėtų svarbią reikšmę nustatant I. K. nuolatinę gyvenamąją vietą ir su tuo susijusias kitas svarbias šiai bylai aplinkybes.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant I. K. administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme, nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, nebuvo nustatytos ir įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas, o byla grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nurodant apylinkės teismui iš naujo nagrinėjant bylą tinkamai įvertinti prieš tai nurodytus padarytus pažeidimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėja

nutaria:

panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą ir grąžinti I. K. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.