Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-211-345/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-12
Bylos Nr.
2A-211-345/2011
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-01673-2009-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Virginija Volskienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Atsakovas
L. M.
Ieškovas
Vilniaus rajono apylinkės teismo
Kategorijos
  • 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-211-345/2011Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01673-2009-5Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4. 121.15.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Virginijos Volskienės,sekretoriaujant Silvijai Rimavičiūtei,dalyvaujant atsakovei L. M. ir jos atstovei advokatei M. J. Kubilienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka atsakovės L. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono apylinkės teismo ieškinį atsakovei L. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-07-09 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės L. M. 14000 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovė nuo 1992-01-14 iki 2003-01-31 dirbo Vilniaus rajono apylinkės teisme vyriausiąja buhaltere. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas S. G., nagrinėdamas baudžiamąją bylą, 1997-02-05 nutartimi kaltinamiesiems A. J. V. M. ir B. J. B. paskirtas kardomąsias priemones - kardomąjį kalinimą (suėmimą) - pakeitė į užstatą: A. J. V. M. - į 12000,00 Lt, o B. J. B. - į 2000,00 Lt užstatą. Remiantis šia nutartimi pagal 1997-02-04 kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882799 iš M. B. buvo priimtas 2000,00 Lt užstatas, pagal 1997-02-05 kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882798 iš E. M. priimtas 12000,00 Lt užstatas. Pinigus priėmė ir kvitus išrašė tuo metu Vilniaus rajono apylinkės teisme vyriausiąja buhaltere dirbusi atsakovė L. M.. Išnagrinėjęs minėtą baudžiamąją bylą, Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas T. V. 2006-09-28 nutartimi A. J. V. M. ir B. J. B. paskirtas kardomąsias priemones - užstatą - panaikino, o 2007-03-14 nutartimis patenkino E. M. ir M. B. prašymus grąžinti joms užstatus. Pateikus prašymus grąžinti minėtas lėšas, paaiškėjo, kad teismo archyve esančiuose dokumentuose nėra duomenų apie šių piniginių lėšų pajamavimą ir įnešimą į kurią nors tuo metu buvusią teismo ar teismo antstolių kontoros sąskaitą, ir šiuo metu teismo sąskaitose šių pinigų nėra. Patikrinus iš AB banko „Hansabankas" gautus 1997 metų Vilniaus rajono apylinkės teismo sąskaitos Nr. 514002005 (buvęs sąskaitos Nr. 141023) bei Vilniaus rajono apylinkės teismo Antstolių kontoros sąskaitos Nr. 144512 išrašus, nustatyta, kad minėti pinigai į šias sąskaitas nebuvo įnešti. Vilniaus apygardos prokuratūra 2007-05-10 pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet, nesat nusikaltimų požymių ikiteisminis tyrimai nutraukti. Ieškovas nurodė, kad 2009-06-09 mokėjimo nurodymu Nr. 548 pervedė E. M. 12000,00 Lt, o 2009-06-09 mokėjimo nurodymu Nr. 549 M. B. 2000,00 Lt, dėl ko ieškovui Vilniaus rajono apylinkės teismui yra padaryta 14000,00 Lt žala. Nurodė, kad duomenų, ar su atsakove buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, neišliko. Atsakovė, būdama materialiai atsakinga, iš E. M. ir M. B. priėmusi 14000 Lt užstatų, neįnešė jų nei į vieną tuo metu buvusią teismo ar antstolių kontoros sąskaitą, šios lėšos neatsispindėjo ir metinėje atskaitomybėje. Tokiais savo veiksmais, vykdydama buhalterines operacijas, atsakovė nesilaikė teisės aktais nustatytos tvarkos, dėl ko buvo prarastos E. M. ir M. B. grąžintinos lėšos ir ieškovui padaryta žala. Atsakovė, priėmusi minėtus užstatus pagal kasos pajamų orderio kvitus, užpajamavusi gautus pinigus, turėjusi juos įnešti į teismo sąskaitą banke, o iki šių veiksmų atlikimo užtikrinti šių pinigų saugumą, bet to nepadariusi, pagal su tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso (toliau – DĮK) 145 str. 2 p., yra visiškai materialiai atsakinga ieškovui už jam padarytą žalą, todėl ji turi šią žalą ieškovui atlyginti.

Atsakovė L. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 1997-02-04 buvo įneštas M. B. 2000,00 Lt užstatas, o 1997-02-05 – E. M. 12000,00 Lt užstatas, ji priėmė šiuos pinigus ir išrašė bei pasirašė kasos pajamų orderius ir14000,00 Lt sumą ji įnešė į Vilniaus rajono apylinkės teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą. Užstatą į antstolių kontoros depozitinę sąskaitą ji įnešė per 3-4 kartus, o ne visą sumą iš karto todėl, kad tuo metu teismo transporto nebuvo ir pinigus į banką ji vežė visuomeniniu transportu - troleibusu. Jokių įrodymų, jog įnešė į sąskaitą 14000,00 Lt, teismui pateikti negali, nes, kai įnešinėjo tuos pinigus, nebuvo nurodyta pavardžių, t.y. kieno įmokėti pinigai įnešami, tik buvo fiksuojami jos, atsakovės, duomenys, patvirtinantys, kad pinigus įmokėjo būtent ji. Auditą atlikusi Nacionalinės teismų administracijos vidaus audito skyriaus vyriausioji auditorė G. S. 2007-04-10 audito ataskaitos Nr. 1VA-2 išvadoje tiesioginių atsakovės veiklos pažeidimų nerado, tik nurodė, jog pažeidimai galimai galėjo būti. Atsakovės, atžvilgiu Vilniaus apygardos prokuratūros 2007-05-10 pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2008-06-16 nutarimu, nustačius, jog ji nepadarė jokio baudžiamojo nusižengimo.

Žemesnės instancijos teismas

Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės L. M. 14000 Lt žalos atlyginimui. Teismas konstatavo, kad atsakovės išrašyti kasos pajamų orderio kvitai pripažintini kitais vienkartiniais dokumentais ir atsakovė gavusi 14000,00 Lt užstatus pagal kasos pajamų orderio kvitus yra materialiai atsakinga ieškovui. Vadovaudamasis Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių, patvirtintų 1994-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 336, 3 p., teismas laikė, kad atsakovės gauti iš M. B. ir E. M. 2000,00 Lt ir 12000,00 Lt užstatai turėjo būti įnešti į ieškovo banko sąskaitą. Įvertinęs Vilniaus rajono apylinkės teismo depozitinės specialiosios sąskaitos Nr. 514002005 (buvęs sąskaitos Nr. 141023) išrašus už laikotarpį nuo 1997-01-01 iki 2000-07-31 ir Vilniaus rajono apylinkės teismo Antstolių kontoros depozitinės sąskaitos Nr. 144512 išrašus už laikotarpį nuo 1997-01-03 iki 1997-12-30 kopijų (b.l. 15-32, 33-105), Audito ataskaitos (b.l. 112-121), Specialisto išvados kopijas, teismas padarė išvadą, jog 14000,00 Lt įnešimas į antstolių kontoros depozitinę sąskaitą Nr. 144512 ir teismo depozitinę specialiąją sąskaitą Nr. 514002005 (buvęs sąskaitos Nr. 141023) laikotarpiu nuo 1997-01-01 iki 2000-11-01 nebuvo nustatytas. Atsižvelgęs į tai, kad iš vyr. specialistės finansininkės L. M. nebuvo priimta Didžioji knyga už 1996 – 2000 metus, teismas padarė išvadą, kad nustatyti remiantis minėta Didžiąja knyga 14000,00 Lt įnešimo į kurią nors tuo metu buvusią banko sąskaitą yra neįmanoma, o minėtų 2000 Lt ir 12000 Lt užstatų įnešimas Didžiojoje knygoje atsispindėtų tik tuomet, jei šie pinigai būtų buvę įnešti į banko sąskaitą ar būtų buvę kasoje, o to nebuvo padaryta, todėl aplinkybę, kad atsakovė neperdavė išeidama iš darbo Didžiosios knygos, teismas laikė reikšminga, kadangi nekeičia esmės. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos išdėstytas kaltę paneigiančias aplinkybes. Teismas atsakovės paaiškinimus, kad 14000,00 Lt užstatus ji įnešė į banko sąskaitą per 3-4 kartus, kad Didžiosios knygos neperdavė, nes ją kažkas, ne ji, pradangino, kad išrašė negaliojančio pavyzdžio kasos pajamų orderio kvitus, priimdama minėtus užstatus, kadangi neturėjo rakto nuo seifo, vertino kritiškai ir juos atmetė bei jais nesivadovavo priimdamas sprendimą. Teismas ieškovo E. M. bei M. B. išmokėtą 14000,00 Lt užstatų sumą pripažino ieškovo tiesioginiais nuostoliais, konstatavęs, jog atsakovei neįnešus minėtų sumų į ieškovo turėtas sąskaitas, ieškovas jas grąžino iš kitų lėšų, tokiu būdu patyrė 14000,00 Lt nuostolių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepaneigė įstatymo numatytos skolininko kaltės prezumpcijos, kuria paneigus ieškovui nebūtų pagrindo reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo, ir neįrodė, kad 14000,00 Lt užstatų, įmokėtų E. M. ir M. B., buvo pradanginti ir žala ieškovui padaryta ne dėl atsakovės kaltės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu L. M. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė procesines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas tenkino ieškinį vadovaudamasis 2001-07-01 įsigaliojusio CK 6.246 – 6.249 str. nuostatomis, todėl analizuodamas pareigų vykdymą turėjo vadovautis iki 2003-01-01 galiojusio DĮK nuostatomis. Teismas konstatavęs, jog atsakovė nepaneigė įstatyme numatytos skolininko kaltės prezumpcijos, neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, kadangi ieškovas turėjo įrodyti visas sąlygas, sudarančias pagrindą taikyti materialinę atsakomybę. Byloje nėra pateikta ne vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovui buvo padaryta tiesioginė žala, taip pat nebuvo nustatyti faktiniais nuostoliai. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kokie pinigai buvo įnešti ir kas juos įnešė. 14 000 Lt įnešimas negalėjo būti nustatytas, kadangi atsakovė užstatai buvo gauti du – 2000 Lt ir 12000 Lt, o vienu kartu atsakovė sumos ir neįnešinėjo, ką patvirtino ir teismo posėdžio metu. Tokiu būdu nenustačius faktinių nuostolių, vien aplinkybė, kad nebuvo įnešta 14000 Lt suma vienu metu, nepatvirtina fakto, jog atsakovė tų pinigų neįnešė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pinigai buvo įnešinėjami. Teismui atsakovė paaiškino, kad rašydama paaiškinimus ieškovui vis prasčiau atsiminė pinigų įnešimo aplinkybes, kadangi buvo grįžusi iš ligoninės, be to ir sveikam asmeniui prisiminti įvykius, kurie įvyko prie 12 metų, reikia laiko ir didėlių pastangų. Vadovaujantis 1994-04-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 26 punktu, įmonės vadovas atsako už kasoje laikomų, imamų iš banko, gabenamų ir atiduodamų į banką pinigų saugumą. Vien transporto priemonės nesuteikiman pinigų vežimui į banką patvirtina, kad nebuvo sudarytos reikiamos pinigų saugojimo sąlygos. Kadangi pinigus atsakovė veždavo visuomeniniu transportu, todėl gautus pinigus įnešinėjo į banką dalimis. Tai, kad atsakovė priėmė pinigus pagal kasos pajamų orderius, kurių galiojimas yra pasibaigęs, netrukdė nustatyti atliktos operacijos turinio. Teismas, vertindamas atsakovės veiksmus, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nevykdė teisės aktais apibrėžtų veiksmų, neužtikrino tinkamos buhalterinės apskaitos tvarkos, kad galėjo sąlygoti ir dalies buhalterinių dokumentų, galinčių patvirtinti priimtų užstatų įnešimą į banko sąskaitą, dingimą, tuo tarpu ieškovo padaryti pažeidimai buvo konstatuoti vidaus audito ataskaitoje. 1998-1999 m. buhalterijoje buvo atliekamas remontas, o visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išnešti į archyvą be pridavimo akto. Pabaigus remontus, dalis dokumentų buvo pernešta į kabinetą, dalis liko archyve. Po 2001-12-29 įvykusio gaisro, dokumentacija buvo išnešta į rūsį viršelių pakeitimui, kur gulėjo porą savaičių, o grąžinus bylas į kabinetą, dokumentų inventorizacija nebuvo atlikta. Nuo 2002-10 iki 2003-01 atsakovė sirgo. Grįžusi po ligos, atsakovė pateikė prašymą atleisti iš darbo, nes jai buvo nustatytas neįgalumas, tačiau buvo atleista pagal DK 136 str. 3 d. Kadangi nebuvo nustatyta reali žala, t.y. faktiniai nuostoliai, ieškovas neįrodė įstatyme nurodytų darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų. Teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas teismingumo taisykles. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, pateikė pažymą apie savo deklaruotą gyvenamąją vietą ir prašė teismo bylą nagrinėji pagal nurodytą adresą, tačiau teismas atsakovės prašymo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Prašo teismo priimti naujus įrodymus, nes juos pateikti būtinybė iškilo vėliau.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus rajono apylinkės teismas prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.246 – 6.249 str. nuostatomis ir DĮK 145 str. 2 p. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė gavusi 14000 Lt užstatus pagal kaso pajamų orderius yra materialiai atsakinga ieškovui. Byloje esantys įrodymai paneigia, kad atsakovė neturėjo galimybės įnešti į sąskaitą 2000 Lt ir 12000 Lt dydžio piniginių sumų. Aplinkybės, kad tiek ieškovo iniciatyva, tiek audito atlikimo metu buvo tikrintos minėtu laikotarpiu į antstolių kontoros bei teismo sąskaitas banke įneštos sumos, kad jos yra pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais ir nenustatyta, kad tai būtų M. B. ir E. M. į nešti 14000 Lt užstatai, teismo posėdžio metu nurodė ir ieškovo atstovė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės L. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus ir išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinių skundų argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Ieškovas reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašė priteisti iš atsakovės patirtą 14 000 Lt žalą, kadangi žala atsirado dėl atsakovės kaltės, kuri vykdydama buhalterines operacijas, nesilaikė teisės aktais nustatytos tvarkos, dėl ko buvo prarastos E. M. ir M. B. grąžintos lėšos. Atsakovė nesutiko su ieškovo reikalavimais, nurodydama, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė procesines teisės normas, o tenkindamas ieškinį nesivadovavo iki 2003-01-01 galiojusio DĮK nuostatomis, teismas taip pat neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, kadangi ieškovas turėjo įrodyti visas sąlygas, sudarančias pagrindą taikyti materialinę atsakomybę, o byloje nėra pateikta ne vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovui buvo padaryta tiesioginė žala, taip pat nebuvo nustatyti faktiniai nuostoliai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kadangi skundžiamame sprendime teismas pakankamai išsamiai aptarė aplinkybes ir motyvus, dėl ko jis atmetė atsakovės poziciją ir ja nesirėmė, pakankamai motyvavo ieškinio tenkinimo pagrindus.

Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 d. nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatyme ar sutartyje nustatytos pareigos, kai dėl to kilo žala arba tai sudarė sąlygas žalai atsirasti ar padidėti, t.y. tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu. Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines aplinkybes kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 str. 3 d., 159 str. 1 d.). Byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 1992-01-15 įsakymo Nr. 2 kopijos-vertimo bei Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2003-01-31 įsakymo Nr. 18-K dėl L. M. atleidimo iš darbo kopijos matyti, kad atsakovė L. M. vyriausiąja buhaltere (vėliau – vyriausiąja specialiste-finansininke) Vilniaus rajono apylinkės teisme dirbo nuo 1992-01-14 iki 2003-01-31; atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (darbo sutarties nutraukimas, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas); įsakyme nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas – teismo pirmininkės 2002-11-04 įsakymas Nr. 16-V „Dėl depozitinės sąskaitos Nr. 144715 patikrinimo nuo 2000-07-01 iki 2000-12-31“, 2003-01-31 finansinės buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo aktas Nr. 08 ir S. K. 2003-01-31 pranešimas apie trūkstamas buhalterines bylas, kurių nebuvo rasta vykdant perdavimą-priėmimą. Byloje esančios kasos pajamų orderių kvitų kopijos tvirtina, kad pagal 1997-02-04 kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882799 iš M. B. buvo priimtas 2000,00 Lt užstatas, pagal 1997-02-05 kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882798 iš E. M. buvo priimtas 12000 Lt užstatas (b.l. 9, 10).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas faktines bylos aplinkybes, priešingai nei nurodo apeliantė, vadovavosi atsakovės darbo laikotarpiu Vilniaus rajono apylinkės teisme darbo santykius reglamentavusio Darbo įstatymų kodekso, galiojusio nuo 1973-01-01 iki 2003-01-01, 145 straipsnio 1 punktu, numatančiu darbininkai ir tarnautojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai, organizacijai padarytą žalą, kai tarp darbuotojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos yra sudaryta rašytinė sutartis, kuria darbuotojas prisiima pilnutinę atsakomybę už neišsaugojimą turto ir kitų vertybių, kurios jam perduotos saugoti ar kitais tikslais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau šalys apie tokios sutarties nebuvimo nepaneigė. Bylos duomenys tvirtina, kad nuo 1992-01-14 iki 2003-01-31 vyriausiosios buhalterės pareigas teisme ėjusios L. M. Vyriausiojo buhalterio pareiginėje instrukcijoje numatyta, jog ji buvo atsakinga pirminių dokumentų apskaitos tvarkymą, visų mokėjimo pavedimų spausdinimą, sąskaitų apmokėjimą ir kontroliavimą, gautų iš įvairių įstaigų, banko ir kitų dokumentų pasirašymą, visų su banko įstaigomis susirašinėjimo kontroliavimą, griežtos atskaitomybės blankų apskaitymą. Vyriausiasis buhalteris atsako už savo pareigų vykdymą laiku ir tinkamai, už buhalterijoje esančių dokumentų, blankų, pinigų ir kitų materialinių vertybių saugumą. Analogiškos funkcijos numatytos ir Teismo pirmininkės L. A. 2001-11-08 įsakyme Nr. 49-K patvirtintame skyriaus vedėjos pareigybės aprašyme, su kuriomis atsakovė buvo pasirašytinai supažindinta (b.l.45,46, 57-67, t. 2). Pagal Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių, patvirtintų 1994-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 336, 29 punktą kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų vertybių saugumą bei visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme šalys patvirtino, jog Vilniaus rajono apylinkės teisme nesant kasininko, jo pareigas atlikdavo vyriausioji buhalterė atsakovė L. M.. Už apskaitos dokumentų išrašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir pasirašiusieji apskaitos dokumentus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 11 str. 2 d., 1996-12-23 – 1997-06-23 redakcija). Nacionalinės teismų administracijos 2007-12-11 specialisto išvada, Vilniaus rajono apylinkės teismo depozitinės specialiosios sąskaitos Nr. 514002005 (buvęs sąskaitos Nr. 141023) išrašai už laikotarpį nuo 1997-01-01 iki 2000-07-31, Vilniaus rajono apylinkės teismo Antstolių kontoros depozitinės sąskaitos Nr. 144512 išrašai už laikotarpį nuo 1997-01-03 iki 1997-12-30 kopijos tvirtina, kad nebuvo gauti teismo depozitinės sąskaitos Nr. 141023 pirminiai banko dokumentai, kai tuo tarpu jei M. B. ir E. M. į teismo sąskaitą įmokėtas 14 000 Lt užstatas 1997 m. vasario 4-5 dienomis būtų buvęs užpajamuotas teismo kasoje, tai tokie pinigai nedelsiant turėjo būti įnešti būtent į šią teismo depozitinę sąskaitą ir turėjo būti įtraukti į šios sąskaitos depozitinių sumų apskaitos knygą, kai tuo tarpu duomenų patvirtinančių 14000 Lt užstato įmokėjimo faktą į teismo depozitinę sąskaitą Nr. 514002005 (buvęs sąskaitos Nr. 141023) nuo 1997-01-01 iki 2000-07-31 gautose išrašų kopijose, nenustatyta (b.l. 15-32,33-105, 112-121). Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvada, kad atsakovė neapskaitydama teismo grynųjų pinigų apskaitoje į teismo kasą įmokėtą 14 000 Lt užstatus, nesilaikė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio ir Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 6,13,17 ir 20 punktų reikalavimų. Be to, būdama teismo vyriausiąja buhaltere, atsakovė, buvo atsakinga už piniginių lėšų, esančių depozitinėje ar specialiojoje depozitinėje sąskaitose apskaitą, dokumentų įforminimą, operacijų teisėtumą ir tinkamą piniginių lėšų naudojimą, teismo ir antstolių kontoros visų depozitinių ir specialiųjų depozitinių sąskaitų bankuose apskaitos registrų bei depozitinių lėšų apskaitos knygų pildymą (LR finansų ministro 1994-02-28 raštas Nr. 17N „Dėl tipinių finansinės apskaitos registrų“). Kaip matyti, atsakovei, kaip asmeniui, atliekančiam buhalterines funkcijas, keliami padidinti atidumo, rūpestingumo bei profesionalumo reikalavimai. Atsakovei nesilaikius šių reikalavimų, ieškovas patyrė 14 000 Lt dydžio nuostolius.

Kaip minėta, apeliantė nepagrįstai savo skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo iki 2003-01-01 galiojusio DĮK nuostatomis, kadangi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DĮK 145 str. 2 p. numatančiu, kad darbininkai ir tarnautojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai, organizacijai padarytą žalą, kai turtą ir kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus, o kai darbuotojas gauna materialines vertybes ar pinigus pagal tokius dokumentus kaip PVM sąskaitos–faktūros, kasos išlaidų orderiai, pinigų gavimo kvitai ir kiti panašūs dokumentai, jie pripažįstami kitais vienkartiniais dokumentais, pagal kuriuos darbuotojas gavo materialines vertybes atsiskaitytinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-/2006), padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovės išrašyti kasos pajamų orderio kvitai pripažintini kitais vienkartiniais dokumentais ir atsakovė gavusi 14000,00 Lt užstatus pagal kasos pajamų orderio kvitus yra materialiai atsakinga ieškovui.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, jog nesiaiškino, kokie pinigai buvo įnešti, kas juos įnešė ir šių aplinkybių netyrė, kadangi, tokiam paaiškinimui prieštarauja byloje nustatytos aplinkybės, jog 14000 Lt užstato įnešimas nebuvo nustatytas, kadangi tiek 2007-04-10 Vilniaus rajono apylinkės teismo vidaus audito atskaitoje Nr. 1VA-2, tiek Nacionalinės teismų administracijos 2007-12-11 specialisto išvadoje nustatyta, jog 1997-02-04 iš M. B. priimtas 2000 Lt užstatas, išduodant kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882799 ir 1997-02-05 iš E. M. priimtas 12000 Lt užstatas, išduodant kasos pajamų orderio kvitą serija 23 BH Nr. 882798, pinigų priėmimo metu teismo kasoje nebuvo užpajamuotas, kaip tai numatė 1992-06-18 buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnis, ir registruoti atitinkamuose registracijos žurnaluose bei apskaitytos kasos knygose (LR Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994-04-29 nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 13,17,20 punktai). Tuo tarpu apeliantės nurodomi sąskaitų išrašai visiškai nepagrindžia aplinkybės, jog minėtas 14 000 Lt (atitinkamai 2000 Lt ir 12 000 Lt) užstatai buvo įneštas pačios atsakovės, kadangi visiškai nenurodyti tokių pinigų įnešimo paskirtis ar asmuo įmokėjusio atsakovės minimas sumas. Kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 str.), nors atsakovei šiuo atveju kylanti įrodinėjimo našta yra didesnė, o jos pareigų vykdymą reglamentuoja ne tik teismo vadovo nurodymai, bet ir prieš tai minėtos specialios teisės normos.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovas neužtikrino tinkamos buhalterinės apskaitos tvarkos, dokumentų išsaugojimo, nesudarė reikiamų pinigų saugojimo sąlygų, todėl ir buvo priversta pinigus vežti dalimis visuomeniniu transportu, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė teismo pirmininko įsakymu ar kitu teisės aktu buvo įpareigota priimti iš proceso dalyvių ir pačiai įnešti grynuosius pinigus į banką. Be to, pati atsakovė ieškovui dėl to jokių pretenzijų bei pastabų nereiškė.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeidęs teismingumo taisykles, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2009-07-03 nutartimi ieškovo Vilniaus rajono apylinkės teismo ieškinys atsakovei CPK 35 straipsnio pagrindu buvo perduotas nagrinėti kitam Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorijoje esančiam apylinkės teismui - Trakų rajono apylinkės teismui, todėl byla buvo išnagrinėta nepažeidžianti teismingumo taisyklių.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovas įrodė atsakovės aplaidumą atliekant savo pareigines funkcijas, bei įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius (CK 6.245 str. 1 d.,4 d., 6.263 str. 2 d.) .

Kiti atsakovės apeliacinio skundo motyvai taip pat nėra juridiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius visus atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Trakų rajono rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisRomualda JanovičienėVirginija Volskienė