- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-352-891/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-57711-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- R. F., A. F.
- Advokatai
- Jevgenija Savčenkas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, 284 straipsnį ir nubaustas 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir R. F. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme ir R. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas R. F. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., taip pat pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas A. F., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
R. F. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 11 d., apie 22.10 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su A. F., įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y., priėjęs prie nukentėjusiojo L. S. iš nugaros, R. F. nukentėjusiajam į galvą įrėmė dujinį revolverį „Reck Agent“ ir pasakė „duok cigaretę“, o nukentėjusiajam iš jo rankų išmušus revolverį, jis kumščiu sudavė L. S. penkis smūgius į veidą, o A. F. gumine lazda sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į galvą, nuo kurio pastarasis nukrito ant žemės, taip padarydami L. S. kairės momeninės srities poodinę kraujosruvą, apatinės lūpos, smakro dešinės pusės odos nubrozdinimus, apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o nukentėjusiajam įlipus į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priklausantį (duomenys neskelbtini) maršruto autobusą „Volvo 7700“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. F. su A. F. vijosi autobusą, A. F. gumine lazda išdaužė autobuso priekinį stiklą. Taip veikdami kartu R. F. ir A. F. sutrikdė visuomeninę rimtį bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.Be to, R. F. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 priedo 2 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, pakeista 2012 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. X-2156, 2013 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XII-733) reikalavimą, kad ,,asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus“, nepateikė policijos licencijavimo skyriui prašymo gauti leidimą turėtam, tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje įsigytam, šaunamajam ginklui ir šaudmenims laikyti, tokiu būdu, neturėdamas leidimo, numatyto 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 13 straipsnio 4 dalyje, kurioje teigiama, kad ,,savigynai B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų šovinius gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 21 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, gavę leidimą“, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laikotarpio iki 2016 m. gruodžio 11 d., buto, esančio (duomenys neskelbtini), krosnyje neteisėtai laikė C kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriamą dujinį revolverį „Reck Agent“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, iki to laiko, kai 2016 m. gruodžio 11 d., apie 22.18 val., šis revolveris buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų. Taip R. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo išteisinti jį dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo. Nurodo, kad ginklas ne jo. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apgautas tyrėjos. Jam buvo pasakyta, kad ant ginklo rasti jo piršto atspaudai. Jam sakė, kad jei jis prisipažins, galimai bus pritaikytas BK 64¹ straipsnis ir bus sušvelninta bausmė. Jokio ginklo nei pas save, nei pas brolį A. F. jis nėra matęs, negalėjo žinoti, kad ginklas yra būtent krosnyje, kadangi ten negyvena. Neįsivaizduoja, kodėl tyrėja pasakė, kad ant ginklo yra jo pirštų atspaudai. Prisipažino, nes manė, kad vis tiek bus nuteistas. Prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
R. F. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nesutinka su jam paskirta bausme.Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi pateikto apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Nors apeliantas savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad C kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriamas dujinis revolveris „Reck Agent“ jam nepriklauso ir niekada nėra jo matęs, patalpose, kur jis buvo rastas, nes ten negyvena. Šios pozicijos apeliantas laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė apelianto pateiktą versiją ir savo sprendimą pripažinti apeliantą kaltu grindė teisme ištirtų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, yra grindžiama nukentėjusiojo L. S. parodymais ir paties apelianto duotais parodymais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 97-100), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 54) parodė, kad nuteistasis R. F. į jo galvą buvo įrėmęs ginklą, kurį jis išmušė į sniegą. Jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti betarpiškai įvykyje dalyvavusio nukentėjusiojo parodymais, nenustatyta. Skirtingose proceso stadijose duoti nukentėjusiojo parodymai apie padarytą nusikalstamą veiką iš esmės nesiskiria. Natūralu, kad ilgą laiką vykstant baudžiamosios bylos procesui, asmens parodymuose gali būti smulkių neatitikimų, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti juos prieštaringais. Kaip matyti iš apelianto duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 93), jis pilnai pripažino, kad aptariamą revolverį įsigijo dar 2010 metais. Nors apeliaciniame skunde nurodo, kad tyrėja darė jam neteisėtą spaudimą ir vertė nepagrįstai prisiimti kaltę, tačiau kaip matyti iš įtariamojo apklausos protokolo, jos metu dalyvavo advokatas D. Radzevičius, kuris nenurodė, jog buvo daromas neteisėtas poveikis, naudojama apgaulė ir jokių pastabų dėl atliktos įtariamojo apklausos neturėjo. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino BK 64¹ straipsnio nuostatas, savaime nereiškia, kad asmuo buvo suklaidintas duoti sau nepalankius ir melagingus parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikantis apelianto pateiktos pozicijos, kad jis nėra gyvenime matęs revolverio „Reck Agent“, tyrėja nebūtų galėjusi apgauti apelianto, kad ant rasto šaunamojo ginklo yra jo biologinių pėdsakų.Kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ant revolverio „Reck Agent“ nebuvo rastą apelianto biologinių pėdsakų, savaime nereiškia, kad ginklas jam nepriklauso. Atkreiptinas dėmesys, kad iš liudytojo L. S. parodymų matyti, kad konfliktas vyko žiemą ir jis buvo išmušęs revolverį apeliantui iš rankų, kur jis nukrito į sniegą. Kolegija neabejoja, kad ant daikto (šiuo atveju revolverio „Reck Agent“), kuris buvo tiesiogiai paveiktas aplinkos veiksniu, gali neišlikti asmens, pėdsakų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad revolveris buvo rastas patalpoje, kurioje ir buvo sulaikytas apeliantas, šalia daiktų, ant kurių buvo nustatytas apelianto paliktas piršto pėdsakas (medinė lazda) (t. 1, b. l. 59), o ant guminės lazdos rastas kito nuteistojo A. F. kvapo pėdsakas (t. 1, b. l. 77). Taigi apelianto pateikta versija, kad jis nežinojo apie patalpoje padėtą dujinį revolverį, yra nelogiška, neįtikinanti ir prieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei įrodymams. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. F. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje.
Dėl paskirtos bausmės
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.Kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantas praeityje yra teistas 9 kartus, jo atžvilgiu ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismų suteikto pasitikėjimo jis nepateisino. Pažymėtina, kad ankstesnės poveikio priemonės R. F. elgesiui jokios teigiamos įtakos neturėjo. Nors apeliantas skunde nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta, tačiau kaip matyti iš apelianto asmenybę charakterizuojančių duomenų, jis nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir visiškai nedaro dėl jų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė R. F. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.Pažymėtina, kad apeliantas padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą. Už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą apysunkį nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 5 (penkerių) metų, o už BK 284 straipsnyje numatytą nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 2 (dviejų) metų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad nėra nustatyta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad apeliantas charakterizuotinas neigiamai, už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, paskyrė ženkliai mažesnę bausmę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (2 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Už BK 284 straipsnyje numatytą nesunkų nusikaltimą, pagrįstai nustatęs, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) paskyrė laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, kas yra mažiau nei skirtinos už šį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmės vidurkis (1 metai 1 mėnesis ir 15 dienų). Taip pat kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę paskirtas bausmes sudėti visa apimtimi, pasirinko apeliantui palankesnį bausmių bendrinimo būdą (bausmes sudėjo iš dalies) ir paskyrė galutinę 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę (už nusikalstamas veikas, kuriomis R. F. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas paskyrė tik 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) laisvės atėmimo bausmę). Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas apeliantui bausmę tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su apelianto asmenybe ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, ją švelninti skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra.Įvertinus visa tai, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
R. F. apeliacinį skundą atmesti.