- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-92-581/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00067-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Kaltinamasis
- V. R., B. R.
- Nukentėjusysis
- A. M. K.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis, Česlovas Petronis
- Kategorijos
- 4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,
dalyvaujant privačiam kaltintojui (nukentėjusiajam) A. M. K., jo atstovui advokatui Česlovui Petroniui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, V. R. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
A. M. K. civilinis ieškinys dalyje dėl 119 Eur dydžio išlaidų už sugadinto priekinio automobilio stiklo montavimo darbus atmestas. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl 12,74 Eur turtinės ir 1500 Eur neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.
A. M. K. prašymas dėl patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteisimo iš V. R. ir B. R. atmestas.
Iš A. M. K. priteista 8,50 Eur valstybės naudai už išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. R. išteisintas iš kaltinimo pagal privataus kaltintojo A. M. K. skundą kaltinant jį tuo, kad jis 2016 m. balandžio 6 d, apie 15 val. 00 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme tyčia sudavė A. M. K. nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, odos nubrozdinimus nosies srityje, t. y. nežymiai sutrikdė A. M. K. sveikatą.
2. Be to, V. R. išteisintas iš kaltinimo pagal privataus kaltintojo A. M. K. skundą kaltinant jį tuo, kad jis 2016 m. balandžio 6 d, apie 15 val. 00 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia daužydamas rankomis ir kojomis A. M. K. priklausantį automobilį Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įskėlė šio automobilio priekinį stiklą, kurio vertė – 119,10 Eur, t. y. tyčia sugadino svetimą turtą.
3. B. R. išteisintas iš kaltinimo pagal privataus kaltintojo A. M. K. skundą kaltinant jį tuo, kad jis 2016 m. balandžio 6 d, apie 15 val. 00 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme tyčia sudavė A. M. K. nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, odos nubrozdinimus nosies srityje, t. y. nežymiai sutrikdė A. M. K. sveikatą.
4. Be to, B. R. išteisintas iš kaltinimo pagal privataus kaltintojo A. M. K. kaltinant jį tuo, kad jis 2016 m. balandžio 6 d, apie 15 val. 00 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia daužydamas rankomis ir kojomis A. M. K. priklausantį automobilį Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įskėlė šio automobilio priekinį stiklą, kurio vertė – 119,10 Eur, t. y. tyčia sugadino svetimą turtą.
Šalies argumentai
5. Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas A. M. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį ir B. R. bei V. R. pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 3 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat tenkinti jo civilinį ieškinį ir iš B. R. bei V. R. solidariai priteisti 131,74 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip padarė esminį BPK pažeidimą, nulėmusį neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
5.2. Pažymi, kad teismų praktikoje nebuvo nė vieno atvejo, kuomet kaltinamasis būtų išvengęs baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį situacijoje, kuomet pats kaltinamasis pripažįsta, jog nukentėjusiajam smogė į veidą, šią aplinkybę patvirtina kaltinamojo bendrininkas, kaltininko parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, be to, specialisto išvada yra konstatuotos pasekmės - nukentėjusiojo veido nubrozdinimas ir sumušimas.
5.3. Nurodo, kad apelianto parodymai apie tai, kad buvo suskaldytas jo automobilio stiklas buvo nuoseklūs, taip pat juos patvirtina ir policijos pareigūnų D. P. ir J. Š. parodymai, kad buvo įskeltas jo automobilio stiklas. Mano, kad šių įrodymų pakanka, kad apeliantui būtų priteista turtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog B. R. bei V. R. atvirai prieš jo (A. M. K.) valią įsibrovė į saugomą būsto teritoriją ir paliepus išeiti, vietoje to, kad įvykdytų reikalavimą ir paliktų teritoriją, jį sumušė. Mano, kad teismas nustatė kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje sudėtį, tačiau šiurkščiai pažeidė BPK 256 straipsnio 2 dalį, neinformuodamas bylos dalyvių apie paaiškėjusią galimybę perkvalifikuoti veiką. Mano, kad šis pažeidimas laikytinas esminiu, įtakojusiu neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
5.5. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog B. R. bei V. R. pas jį atėjo pasiaiškinti aplinkybių dėl jų išvažinėto lauko, bei teigia, kad prieš atvykstant, jie minėtą aplinkybę jau gerai žinojo, todėl neturėjo jokio motyvo eiti pas apeliantą. Be to, tik B. ir V. R. atėjus, buvo pasakyta, kad jų lauką išvažinėjo ne jis (A. M. K.), tačiau jie atėjo jo terorizuoti, parodyti savo galią ir prieš jį smurtavo. Teigia, kad smurtą jo atžvilgiu naudojo abu (B. R. bei V. R.), kas reiškia, kad jie veikė bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnis) ir tai laikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
5.6. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas apelianto parodymus laikė nenuosekliais, o B. R. bei V. R. parodymus laikė teisingais. Be to, nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo žmonos I. K. duotus parodymus, kai tėvo ir sūnaus - B. R. bei V. R. - parodymais vadovavosi, nors jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Nurodo, kad jo žmonos parodymais pirmosios instancijos teismas galėjo nesiremti tik tuo atveju, jeigu būtų patikimų įrodymų, kurie patvirtintų šių parodymų prieštaringumą, tačiau to byloje nėra. Mano, kad dėl to, kad minėtų asmenų parodymai buvo vertinami skirtingai, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.
5.7. Nurodo, jog pats V. R. pripažino, kad sudavė jam (A. M. K.) į veidą, tą aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada. Todėl mano, kad šių įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.
5.8. Nesutinka su teismo išvada, kad jis B. R. bei V. R. atžvilgiu naudojo puolamuosius veiksmus. Pabrėžia, kad jis serga radiokuliopatija, todėl dėl šios ligos fiziškai negalėjo užpulti dviejų asmenų. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus B. R. ir V. R. parodymus, patvirtinančių, kad jis B. R. bei V. R. atžvilgiu naudojo agresiją ar atliko kokius puolamuosius veiksmus.
6. Teismo posėdyje privatus kaltintojas (nukentėjusysis) A. M. K. bei jo atstovas prašė skundą patenkinti, o išteisintųjų V. R. ir B. R. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7.2. Iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. M. K. skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bei teigiama, kad byloje esančių duomenų visumos pakanka B. R. bei V. R. kaltei dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, pagrįsti.
7.3. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, jog V. R. ir B. R. sugadino A. M. K. priklausantį turtą, t. y. įskėlė automobilio „Subaru Forester“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinį stiklą ir juos iš minėto kaltinimo išteisino.
7.4. Šioje byloje ir V. R. buvo pateikęs priešpriešinį skundą, kuriuo kaltino A. M. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nurodydamas, kad A. M. K. 2016 m. balandžio 6 d, apie 15.00 val. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia sugriebęs jam (V. R.) už rūbų ties krūtine, jį tampė ir stumdė, taip sukeldamas jam (V. R.) fizinį skausmą (b. l. 28).
7.5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. R., B. R., A. M. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl juos visus iš prieš tai paminėtų kaltinimų išteisino.
7.6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. R. ir B. R. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje sudėties požymių, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad nėra prieš A. M. K. padarytos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl nedidelės vertės svetimo turto sugadinimo
8. Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. M. K. kaltino V. R. ir B. R. tuo, kad jie 2016 m. balandžio 6 d, apie 15. 00 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia daužydami rankomis ir kojomis A. M. K. priklausantį automobilį „Subaru Forester“, įskėlė šio automobilio priekinį stiklą, kurio vertė – 119,10 Eur, t. y. tyčia sugadino jam priklausantį nedidelės vertės svetimą turtą.
8.1. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad jų visumos nepakanka padaryti išvadai, jog V. R. ir B. R. sugadino A. M. K. priklausantį nedidelės vertės turtą, todėl juos iš paminėto kaltinimo išteisino. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
8.2. Kaip matyti, A. M. K. savo pirminiame protokole - pareiškime nurodė, kad 2016 m. balandžio 6 d. apie 15 val. į jo kiemą atėjo B. R. ir V. R., tarp jų įvyko konfliktas, nes V. R. ir B. R. kaltino, kad jis (A. M. K.) savo automobiliu išvažinėjo B. R. ir V. R. laukus; nurodė, kad V. R. arba B. R., arba abu kartu, rankomis pradėjo daužyti jo automobilį „Subaru“ ir įskėlė automobilio priekinio lango stiklą, 100 Eur vertės (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-23911-16, 2 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu A. M. K. paaiškino, kad nematė kaip ir kas išdaužė jo automobilio stiklą, tačiau būdamas savo namuose, prieangyje, girdėjo, kad daužomas jo automobilis; mano, kad automobilio stiklą sugadino B. R. ir V. R., nes iki konflikto ir jų atėjimo pas jį į kiemą, stiklas sugadintas nebuvo, daugiau niekas kitas jo sugadinti negalėjo (b. l. 79). V. R. ir B. R. neigė, kad sugadino A. M. K. automobilio stiklą (b. l. 79, 80). Liudytoja I. K. paaiškino, kad po konflikto iš jų kiemo išėjus B. R. ir A. R. ji kartu su vyru A. M. K. išėjo į lauką, ir šis pasakė, kad išdaužtas automobilio stiklas; būdama namuose negirdėjo, kaip buvo sugadintas automobilio stiklas; iki įvykusio konflikto su V. R. ir B. R., automobilio stiklas buvo nesugadintas (b. l. 81).
8.3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytų duomenų nei kokybine, nei kiekybine prasme nepakanka išvadai, kad V. R. ir B. R. sugadino A. M. K. automobilio stiklą. Kaip matyti, pats A. M. K. nematė kas ir kokiomis aplinkybėmis sugadino jo automobilio stiklą, o V. R. ir B. R. kaltę iš esmės grindžia prielaida, kad iki įvykusio konflikto su V. R. ir B. R. jo automobilio stiklas buvo neapgadintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prielaidomis grįsti kaltinimo negalima. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis.
8.4. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad B. R. ir V. R. sugadino A. M. K. automobilio stiklą, todėl daroma išvadą, kad jie pagrįstai iš minėto kaltinimo išteisinti. Akcentuotina, kad privataus kaltinimo bylos nagrinėjamos pagal tokius pačius principus kaip ir kitos baudžiamosios bylos, jose taip pat galioja nekaltumo prezumpcija, ir pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka kaltininko kaltę privalo įrodyti privatus kaltintojas, taigi būtent nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas privalo įrodinėti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-532/2012, 2K-269/2013).
8.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. M. K. kaltino V. R. ir B. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje padarymu, ir būtent iš minėto kaltinimo V. R. ir B. R. išteisino. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. M. K. kaltinimą buvo pareiškęs pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinimas byloje buvo keičiamas, be to, iš pirmosios instancijos teismo 2016-09-14 nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje matyti, kad byla perduota nagrinėti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (36 b. l.), iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad byla teisiamuosiuose posėdžiuose buvo nagrinėjama pagal BK 187 straipsnio 3 dalyje pareikštą kaltinimą (77, 86, 90, 98, 104 b. l.). Atsižvelgiant į tai, šis nuosprendyje padarytas netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, todėl ištaisytinas. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pagal A. M. K. nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad B. R. ir V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje,
9. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. M. K. privataus kaltinimo skundu kreipėsi į teismą ir kaltino V. R. bei B. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nurodydamas, kad V. R. ir B. R. 2016 m. balandžio 6 d, apie 15.00 val. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme tyčia sudavė jam (A. M. K.) nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, odos nubrozdinimus nosies srityje, t. y. nežymiai sutrikdė jo (A. M. K.) sveikatą (b. l. 1).
9.1. Kaip jau buvo minėta, V. R. byloje pateikė priešpriešinį skundą, kuriuo kaltino A. M. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nurodydamas, kad A. M. K. 2016 m. balandžio 6 d, apie 15.00 val. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia sugriebęs jam (V. R.) už rūbų ties krūtine, jį tampė ir stumdė, taip sukeldamas jam (V. R.) fizinį skausmą (b. l. 28).
9.2. Pirmosios instancijos teismas V. R., B. R., A. M. K. iš pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, kad byloje nėra pagrindo daryti išvados, kad minėtų asmenų veiksmais buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
9.3. A. M. K. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo priimti naują nuosprendį - V. R. ir B. R. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teisme priešpriešinį skundą teikęs V. R. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteikė.
9.4. A. M. K. apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas jo parodymus laikė nenuosekliais, o B. R. bei V. R. parodymus laikė teisingais. Nesutinka su teismo išvada, kad jis B. R. bei V. R. atžvilgiu naudojo agresiją ir puolamuosius veiksmus, pabrėždamas, kad dėl jam nustatytos ligos (radiokuliopatijos) jis fiziškai negalėjo užpulti dviejų asmenų, be to, teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus suinteresuotų B. R. bei V. R. parodymų, kurie pagrįstų minėtą teismo išvadą. Be to, apeliantas nurodo, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka padaryti išvadai, kad jo atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes šią aplinkybė įrodo jo paties paaiškinimai, kad B. R. ir V. R. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, B. R. ir V. R. paaiškinimai, kuriuose jie patvirtina, kad V. R. sudavė vieną smūgį jam (A. M. K.) į veido sritį, bei specialisto išvada, kurioje jam (A. M. K.) konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo žmonos I. K. parodymais, kuriuose ji patvirtino, kad V. R. ir B. R. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą.
9.5. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes įvertino neišsamiai, nevisapusiškai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.
9.6. Šioje byloje nustatyta, kad tarp A. M. K. ir V. R. bei B. R. įvyko konfliktas dėl išvažinėtų V. R. ir B. R. laukų. Įvykio dieną V. R., B. R. atėjo pas A. M. K. į namus minėtų aplinkybių išsiaiškinti. Iš bylos duomenų matyti, kad konflikto pradžią, jo eigą ir aplinkybes konflikte dalyvavę asmenys aiškino skirtingai.
Žemesnės instancijos teismas
9.7. A. M. K. pirminiame savo pareiškime nurodė, kad 2016 m. balandžio 6 d. apie 15 val. pas jį į kiemą atėjo B. R. ir V. R., kurie priekaištavo, kad jis (A. M. K.) savo automobiliu išvažinėjo jų lauką; kilusio konflikto metu V. R. A. M. K. pradėjo stumdyti, sudavė kelis smūgius į veidą, tačiau žymių sužalojimų jam dėl to nėra padaryta (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-23911-16, 2 b. l.). A. M. K. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad 2016 m. balandžio 6 d. B. R. ir V. R. atėjo į jo kiemą, ir panaudodami fizinį smurtą jį užpuolė, pradėjo jį daužyti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Dėl jų veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata, sukeltas fizinis skausmas ir padaryta moralinė žala (1 b. l.). 2016-09-13 taikinamojo posėdžio metu A. M. K. nurodė, kad tik atidarius duris, prie jų nieko nebuvo, o paskui iš už kampo išlindo B. R., sakydamas „nu, ką padarei“ ir sugriebė jam už kairės rankos. Tuo metu iš už kampo išlindo V. R. ir pradėjo jį mušti. Jį mušė abu, stumdė į sieną. Pradžioje jį mušė B. R., o paskui V. R.. B. R. ir V. R. sudavė jam smūgius į krutinę, veidą, koją (33 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu A. M. K. parodė, kad tik atidarius duris atėjo B. R., kuris griebė jam už kairės rankos, ją užlaužė, tada iš už kampo atėjo V. R. ir iš karto puolė jį mušti. Pirmas smūgį jam sudavė V. R., o B. R. buvo užlaužęs ranką. Nurodė, kad jį mušė abu kaltinamieji, smūgiai buvo suduoti į įvairias kūno vietas, konkrečiai kiek smūgių ir kur buvo suduota, nepamena (b. l. 79). Teisiamojo posėdžio metu B. R. nurodė, kad tik A. M. K. atidarius duris šis iš karto juos puolė, griebė V. R. už megztinio, pradėjo jį tampyti; tuomet V. R. sudavė A. M. K. vieną smūgį į veido sritį. Neigia, kad jis (B. R.) prieš A. M. K. naudojo fizinį smurtą bei nurodo, kad V. R. gindamasis sudavė A. M. K. tik vieną smūgį į veido sritį; vėliau A. M. K. pasiėmė žarsteklį ir pradėjo vyti juos iš kiemo (b. l. 79-80).
9.8. V. R. nurodė, kad A. M. K. tik atidaręs duris buvo agresyviai nusiteikęs, iš karto puolė ant jo (V. R.), sugriebė už megztinio, ties krūtine, dėl ko juto skausmą, pradėjo tampyti pirmyn atgal. Iš jo agresyvumo ir naudojamo smurto suprato, kad A. M. K. ketina suduoti jam smūgį, nes atlaisvino vieną ranką ir mėgino užsimoti, todėl jis, siekdamas išvengti smūgio ir galimo sužalojimo, gindamasis, sudavė vieną smūgį ranka A. M. K. į veido sritį. Smūgis nebuvo stiprus, todėl jo veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų (25, 28 b. l.)
9.9. Kaip matyti, A. M. K. pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde teigia, kad B. R. ir V. R. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau aptartus A. M. K., B. R., V. R. paaiškinimus bei kitą bylos medžiagą - specialisto išvadą, iš dalies liudytojos I. K. parodymus sprendžia, kad jų visumos pakanka pripažinti, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau jų visumos nepakanka B. R. kaltei dėl minėto kaltinimo pagrįsti.
9.10. Kaip matyti iš A. M. K. parodymų, jis teigia, kad B. R. ir V. R. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Vertinant apelianto parodymus apie tai, kad smurtą jo atžvilgiu vartojo V. R., jo parodymai esminėse aplinkybėse sutampa, o būtent: A. M. K. savo pirminiame pareiškime nurodė, kad smurtą jo atžvilgiu vartojo tik V. R. (konflikto metu V. R. jį puolė, pradėjo stumdyti, sudavė kelis smūgius į veidą (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-23911-16, 2 b. l.). Vėlesnių apklausų metu A. M. K. teigė, kad smurtą jo atžvilgiu vartojo tiek V. R., tiek B. R., tačiau kas, kiek smūgių ir į kurias kūno vietas konkrečiai jam sudavė, negalėjo įvardinti. Tačiau A. M. K. iš esmės nuosekliai tvirtino, kad V. R. jam pirmasis sudavė smūgį į veidą. Kokius konkrečius smurtinius veiksmus jo atžvilgiu atliko B. R., nurodyti negalėjo, nurodė tik tai, kad B. R. laikė jį už kairės rankos. Tai, kad V. R. sudavė vieną smūgį į veidą A. M. K. nurodė ir pats V. R., taip pat šią aplinkybę patvirtino ir B. R.. Iš liudytojos I. K. parodymų matyti, kad ji nurodė, jog įvykio dieną į jų kiemą atėjo du vyrai, ir ji, būdama namuose, per langą matė, kaip atėję vyrai mušė vyrą (A. M. K.). Nežino kuris mušė vyrą, nes jie visi buvo krūvoje. Nurodė, kad B. R. laikė vyro ranką, o V. R. sudavė 3 - 4 smūgius (81 b. l.). Tai, kad A. M. K. buvo padaryti sužalojimai patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. M. K. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame skruoste, odos nubrozdinimas nosies srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, tam sužalojimų pobūdis neprieštarauja. Dėl nustatytų sužalojimų A. M. K. sveikata sutrikdyta nežymiai (6 b. l.).
9.11. Įvertinus bylos duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas B. R., t. y. A. M. K. bei I. K. parodymus, V. R., B. R. parodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jų nepakanka pripažinti, kad B. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokia išvada daroma įvertinus A. M. K. pirminiame paaiškinime nurodytas aplinkybes, kuriose jis nurodė, kad smurtą jo atžvilgiu vartojo tik V. R.. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats A. M. K. tikslių B. R. smurto vartojimo aplinkybių negalėjo nurodyti, nurodė tik tiek, kad B. R. laikė jo kairę ranką. Kokius konkrečius smurtinius veiksmus B. R. atliko A. M. K. atžvilgiu, negalėjo nurodyti ir liudytoja I. K., kuri tik patvirtino, kad B. R. laikė A. M. K. ranką. Pats B. R. neigė, jog smurtavo prieš A. M. K., V. R. taip pat teigė, kad B. R. A.M. K. smūgių nesudavė. Kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog B. R. smurtavo prieš A. M. K., byloje nėra, todėl jis iš minėto kaltinimo išteisintas pagrįstai.
9.12. Tačiau įvertinus aukščiau aptartus bylos duomenis - A. M. K. parodymus, V. R., B. R. parodymus, I. K. parodymus, specialisto išvadą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. R. sudavė A. M. K. ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį ir taip nežymiai jį sužalojo.
9.13. Nors V. R. nurodo, kad smūgį į veidą A. M. K. sudavė gindamasis – t. y. veikdamas būtinosios ginties situacijoje, tačiau su tokia V. R. pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
9.14. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016).
9.15. Kaip minėta, A. M. K. ir V. R. bei B. R. nurodomos aplinkybės dėl konflikto pradžios skiriasi, t . y. A. M. K. nurodo, kad tik jam išėjus pro namų duris, V. R. jo atžvilgiu pradėjo naudoti smurtą – t. y. sudavė jam smūgius į veidą, o V. R. ir B. R. teigia priešingai - kad A. M. K. atidaręs duris, agresyviai nusiteikęs iš karto puolė ant V. R., sugriebė už megztinio, pradėjo tampyti pirmyn atgal. Tačiau šiuo atveju vertintina tai, kad V. R. ir B. R. būdami dviese, savo iniciatyva atvyko pas A. M. K. į namus, aiškintis aplinkybių dėl jų išvažinėto lauko. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. R. A. M. K. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – t. y. nemažiau kaip vieną kartą sudavė A. M. K. į veido sritį, taip nežymiai jį sužalodamas. Tuo tarpu V. R. teigia, kad kai A. M. K. atidarė duris, buvo agresyviai nusiteikęs ir iš karto puolė ant jo, sugriebė už megztinio, pradėjo tampyti pirmyn atgal, ir dėl tokio A. M. K. agresyvumo ir naudojamo smurto suprato, kad A. M. K. ketina suduoti jam smūgį, nes atlaisvino vieną ranką ir mėgino užsimoti, todėl jis, siekdamas išvengti smūgio ir galimo sužalojimo, gindamasis, sudavė vieną smūgį ranka A. M. K. į veido sritį (25, 28 b. l.).Tačiau vertinant tokius V. R. parodymus, bei aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo V. R. nurodomų A. M. K. veiksmų vertinti kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio V. R. turėjo gintis, panaudodamas fizinį smurtą, o priešingai, byloje nustatytų aplinkybių kontekste daro išvadą, kad V. R. smurtą A. M. K. atžvilgiu vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais.
9.11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. R. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl jam skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.
10. Byloje V. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
10.1. Skirdamas bausmę V. R., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veika tyčinė, baigta, smurtinė. V. R. neteistas (41 b. l.), nebaustas administracine tvarka (44 b. l.), psichikos ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neregistruotas (55, 53 b. l.), ūkininkauja. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į nusikalstamos veikos pobūdį ir motyvus, pasekmes, daroma išvada, kad V. R. skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, kurio terminas nustatytinas artimas įstatyme numatytam šios bausmės minimumui, skiriant draudimą – bendrauti su A. M. K.. Įvertinus V. R. asmenybę, visas anksčiau paminėtas aplinkybes, teismo išvada ta, jog būtent tokios bausmės skyrimas atitiktų BK 41 straipsnyje keliamus tikslus.
11. A. M. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo solidariai iš B. R. ir V. R. priteisti 131,74 Eur turtinės žalos bei 1500 Eur neturtinės žalos.
11.1. Atsižvelgiant į tai, kad B. R. iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, o V. R. šiuo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl spręstinas klausimas dėl žalos priteisimo iš V. R..
11.2. A. M. K. prašo priteisti 131,74 Eur turtinę žalą, kurią sudaro: išlaidos, patirtos dėl kreipimosi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą dėl padaryto sužalojimo nustatymo – 12,74 Eur, bei išlaidos, patirtos už sugadinto priekinio automobilio stiklo montavimo darbus – 119 Eur (1-2 b. l.).
11.3. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. K. patirtas 12,74 Eur išlaidas už kreipimąsi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą dėl padaryto sužalojimo nustatymo pagrindžia byloje esantys duomenys (7 b. l.), bei nustačius, kad šios išlaidos atsirado dėl neteisėtų V. R. veiksmų, todėl civilinis ieškinys šioje dalyje tenkinamas ir priteisiamas iš V. R. A. M. K.. Tačiau civilinio ieškinio dalyje dėl 119 Eur turtinės žalos atlyginimo nėra jokio pagrindo tenkinti, kadangi tiek V. R., tiek B. R. iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisinti pagrįstai, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
11.4. A. M. K. prašė priteisti 1500 Eur neturtinę žalą (2 b. l.). Neturtinę žalą A. M. K. grindė tuo, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis patyrė stresą, ir ne tik dėl panaudoto fizinio smurto, bet ir dėl grasinimų susidoroti ateityje. Nurodė, kad po įvykio sumažėjo jo bendravimo galimybės, stengiasi būti daugiau namuose, nes bijo būti užpultas, sutikti žmones. Taip pat teigia, kad pablogėjo jo sveikata, negali naktimis užmigti, silpnai jaučiasi, svaigsta ir skauda galvą (2 b. l.). Šioje byloje A. M. K. tyčiniais V. R. veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas veido srityje - nustatyta poodinė kraujosruva kairiame skruoste, odos nubrozdinimas nosies srityje, dėl ko apeliantas neabejotinai patyrė fizinį skausmą, stresą, nepatogumus. Tačiau atsižvelgiama ir į tai, kad iš esmės A. M. K. padaryti sužalojimai yra nežymūs, byloje nėra jokių duomenų, jog patirti sužalojimai A. M. K. sukėlė itin neigiamų pasekmių ar išliekamųjų, ilgalaikių reiškinių. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir V. R. šeimines, materialines padėtis, į turtinės žalos dydį, kitas išdėstytas aplinkybes bei į nukentėjusiojo patirtų dvasinių išgyvenimų pobūdį, nusikalstamos veikos pasekmes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir siekiant užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, prieinama prie išvados, jog nukentėjusiojo A. M. K. neturtinės žalos civilinis ieškinys turi būti mažinamas ir pripažintina, kad yra pagrįstas 200 Eur sumai.
11.5. Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas prašymas priteisti A. M. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas už jam suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas A. M. K. prašymą atmetė, kadangi V. R. bei B. R. iš A. M. K. pareikštų kaltinimų buvo išteisinti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame procese A. M. K. skundas iš dalies tenkinamas ir V. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiojo turėtos advokato pagalbos išlaidos turi būti atlygintos, tačiau jos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai.
11.6. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad už atstovavimą pirmosios instancijos teisme advokatui A. M. K. sumokėjo 600 Eur (11, 12 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis patyrė išlaidas, todėl yra pagrindas nukentėjusiojo turėtas išlaidas dėl advokato atstovavimo nukentėjusiajam pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš V. R. jo naudai (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į patirtas darbo ir laiko sąnaudas, suteiktų paslaugų pirmosios instancijos teisme apimtį į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, posėdžių trukmę - bylą sudaro 1 tomas, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta per tris posėdžius, 2016 m. spalio 10 d. posėdžio pradžia 10.00 val., pabaiga 11.50 val., 2016 m. lapkričio 7 d. posėdžio pradžia 9.34 val., pabaiga 9.51 val., 2017 m. sausio 9 d. posėdžio pradžia 13.35 val., pabaiga 14.43 val., taip pat į pareikštų ir patenkintų skundų dalį (A. M. K. kaltino ne tik V. R., bet ir B. R., B. R. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palieka nepakeistą, taip pat V. R. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau apeliacinės instancijos teismas jį pripažįsta kaltu tik už vienos nusikalstamos veikos padarymą), bei į nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, daro išvadą, jog nukentėjusiojo prašoma priteisti proceso išlaidų suma mažintina ir priteistina iš V. R. nukentėjusiajam A. M. K. 400 Eur jo turėtų išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 330 straipsniu,
nusprendžia:
A. M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį dėl V. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jį nubausti laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, uždraudžiant V. R. per laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su A. M. K..
A. M. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. R. 12,74 Eur turtinės žalos atlyginimo A. M. K..
A. M. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. R. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. M. K..
A. M. K. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. R. 400 Eur už patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti A. M. K..
Ištaisyti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad V. R. ir B. R. išteisintini iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį.
Likusioje dalyje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.