- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 2S-764-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- A. P.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-481-110/2008,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-481-110/2008, patenkino ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį ir panaikino garažo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir garažas), teisinę registraciją, buvusią atsakovės D. A. vardu, pripažino garažo pirkimo-pardavimo sutartį, 1995 m. sausio 18 d. sudarytą tarp atsakovių D. A. ir B. N., negaliojančia, pripažino garažo pirkimo-pardavimo sutartį, 1996 m. rugsėjo 6 d. sudarytą tarp B. N. ir pareiškėjo, užėmusio procesinę atsakovo padėtį, negaliojančia, taikė restituciją – įpareigojo pareiškėją grąžinti B. N. garažą, o B. N. įpareigojo grąžinti pareiškėjui 11 000 Lt, įpareigojo B. N. grąžinti D. A. garažą, o D. A. įpareigojo grąžinti B. N. 6 000 Lt, įpareigojo D. A. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai garažą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas atnaujinti aukščiau įvardytos bylos procesą. Pasak pareiškėjo, įsiteisėjus teismų sprendimams ir pradėjus juos vykdyti, pareiškėjui kilo abejonės dėl garažo buvimo vietos. Visų instancijų teismai konstatavo, jog garažas, į kurį buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir pareiškėjo daiktinės teisės, yra vienas ir tas pats daiktas, kurio adresas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, valstybės įmonės Registrų centro pateikto 2000 m. gegužės 1 d. akto duomenys ir pagal šį aktą atlikti Nekilnojamojo turto registro įrašai, kuriais vadovavosi teismai, neatitinka tikrovės ir yra klaidingi, nes, pasak pareiškėjo, statinio adresas turi sutapti su žemės sklypo adresu, o žemės sklypo, kurio adresas būtų (duomenys neskelbtini), nėra. Anot pareiškėjo, jis objektyviai negali įvykdyti teismo sprendimo, nes neturi ir neturėjo garažo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini).
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsiliepdama į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškė, jog nesutinka su pareiškėjo prašymu, prašo jį atmesti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, be to, praleido terminą, nustatytą prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimui.
Valstybės įmonė Registrų centras, atsiliepdama į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašė atmesti pareiškėjo prašymą. Valstybės įmonės Registrų centro manymu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka prašyme įvardijamų proceso atnaujinimo pagrindų, nustatytų Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis nepraleido termino, nustatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme nurodomos aplinkybės Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, nes šios aplinkybės pareiškėjui buvo (turėjo būti) žinomos nagrinėjant bylą ir teismui priimant sprendimą, be to, pareiškėjas praleido terminą, nustatytą prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, atnaujinti procesą ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš esmės. Pasak pareiškėjo, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teismo procesinio sprendimo priėmimo momentu nebuvo žinomos jo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės. Anot pareiškėjo, tik įsiteisėjus teismų sprendimams, pareiškėjui iškilo abejonės dėl garažo buvimo vietos, todėl pareiškėjui atstovaujantis advokatas pareiškėjo pavedimu kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą ir, gavęs šios įmonės 2009 m. gruodžio 21 d. raštą, sužinojo, jog nėra tokio žemės sklypo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsiliepdama į pareiškėjo atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atskiruoju skundu, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo prašyme nurodomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiame kontekste pažymėjo, jog pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuolat akcentavo garažo buvimo vietą ir nuosavybės teisę į jį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir apelianto skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo tvarkos
Apeliantas pareikštame atskirajame skunde suformulavo prašymą nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka.
Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 336 straipsnio 1 dalis), kita vertus, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokia tvarka – rašytinio ar žodinio proceso – nagrinėti konkrečią apeliacinę bylą (Civilinio proceso kodekso 336 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu skundžiamos teismo nutarties, dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams, bei bylos medžiagos analize, nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši apeliacinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Dėl proceso pagal apelianto prašymą atnaujinti bylos procesą pradėjimo
Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai ir tiesiogiai apibrėžta, kokius procesinius veiksmus teismas, spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, ex officio privalo atlikti. Šioje proceso įstatymo normoje inter alia nustatyta, jog teismas, konstatavęs, kad egzistuoja Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose numatyti pagrindai, atsisako priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Bylos duomenimis (t. 6, b. l. 2-5, 38-39, 67-74) nustatyta, jog, pirma, apeliantas 2010 m. balandžio 2 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atnaujinti bylos Nr. 2-481-110/2008 procesą; antra, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo; trečia, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį nepakeistą.
Bylos duomenys (t. 7, b. l. 1-3, 4, 29-31) byloja, jog apeliantas 2012 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais atnaujinti bylos Nr. 2-481-110/2008 procesą. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta, skundžiama nutartimi atmetė apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu aukščiau įvardytų apelianto prašymų dėl proceso atnaujinimo analize, apelianto prašymas, kuris buvo atmestas šiame apeliaciniame procese peržiūrima pirmosios instancijos teismo nutartimi, yra grindžiamas tomis pačiomis, pasak apelianto, naujai paaiškėjusiomis esminėmis, bylos aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiamas apelianto 2010 m. balandžio 2 d. prašymas dėl proceso atnaujinimo, jog, pirma, teismai netinkamai nustatė garažo, kuris buvo bylos Nr. 2-481-110/2008 ginčo objektas, buvimo vietą, antra, nėra žemės sklypo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), todėl, nepaisant to fakto, jog apeliantas prašyme, kuris buvo atmestas šiame apeliaciniame procese peržiūrima pirmosios instancijos teismo nutartimi, formaliai nurodė papildomą (lyginant su 2010 m. balandžio 2 d. prašymu) proceso atnaujinimo pagrindą, kuris yra nustatytas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte, šio proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo fakto ne(pa)grįsdamas motyvais, konstatuotina esant pagrindą teigti, jog apeliantas Civilinio proceso kodekso 374 straipsnio prasme pareiškė pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Civilinio proceso kodekso 374 straipsnyje nustatyta, jog pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas, kitaip tariant, pakartotinis prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nenagrinėtinas teisme (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas ex officio privalėjo atsisakyti priimti apelianto 2012 m. lapkričio 7 d. pareikštą prašymą dėl proceso atnaujinimo, ir kartu pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagal apelianto prašymą pradėjo procesą dėl proceso atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina pažymėti, jog net ir tuo atveju, jeigu apeliantas būtų realiai, o ne, kaip jau buvo konstatuota, formaliai prašęs atnaujinti bylos procesą pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nebūtų pagrindo pradėti procesą pagal tokį apelianto prašymą, nes, ką patvirtina bylos medžiaga (t. 5, b. l. 197-203, 282-292), pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo baigtas bylos Nr. 2-481-110/2008 procesas, buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, be to, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas buvo peržiūrėtas kasacine tvarka.
Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pagal apelianto 2012 m. lapkričio 7 d. pareikštą prašymą negalėjo būti pradėtas procesas dėl proceso atnaujinimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog proceso įstatymas expressis verbis nereguliuoja, kaip turėtų būti išspręsta ad hoc susidariusi procesinė situacija, todėl, esant nurodytam aspektui, taikytina įstatymo analogija ir naikintina skundžiama teismo nutartis bei pirmosios instancijos teismui perduotinas spręsti proceso pagal apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo teisėtumo klausimas (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis ir 338 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismui ex officio panaikinus skundžiamą teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismui perdavus spręsti proceso pagal apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo teisėtumo klausimą, konstatuotina, jog apelianto atskirojo skundo argumentų vertinimas neturi teisinės reikšmės ir prasmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, neanalizuoja atskirajame skunde suformuluotų argumentų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi, 331 straipsniu, 337 straipsnio 2 dalimi ir 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti proceso pagal A. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo teisėtumo klausimą.