Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl jo reikalavimas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Vilniaus PN.

5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

6. Pareiškėjo teigimu, jam kalint Vilniaus PN, nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų

laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194. Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 papunkčiuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2019 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas gyveno Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-202 (antro nuteistųjų būrio 202 gyvenamoji patalpa) ir I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-211 (trečio nuteistųjų būrio 211 gyvenamoji patalpa). Tai įrodo byloje esantys Vilniaus PN direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų susiskirstymo į būrius. Atsakovės atstovas teismui pateikė duomenis, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-202 plotas – 30,03 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Esant tokiai situacijai vienam nuteistajam tenka apie 3,34 kv. m ploto. Tokiu atveju vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-211 plotas – 32,59 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų. Taigi, esant tokiai situacijai, vienam nuteistajam tenka apie 3,10 kv. m ploto. Tokiu atveju vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių.

Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Nors pareiškėjas teigia, kad jam trūko gyvenamojo ploto, tačiau teismas jo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes sutiktina su atsakovės atstovu, kad vienu metu gyvenamojoje patalpoje negali gyventi daugiau nuteistųjų nei yra miegamųjų vietų. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, kiek laisvo ploto turėtų likti, atskaičius gyvenamojoje kameroje esančius baldus ir inventorių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose tekdavo nuo 3,10 kv. m iki 3,34 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 13 punkte numatytas laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte apibrėžti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, nei viename teisės akte ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyti reikalavimai įrengti pertvaras kalinimo įstaigos dušo patalpose. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad nuo 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tai patvirtina į bylą pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos. Atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020). Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo pažeidimo, naudojantis dušu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, pažymi, kad pareiškėjo teigimas, jog Vilniaus PN egzistuoja subkultūros, todėl jis yra laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis (nuo kastos priklauso maitinimo langelis, prie kurio galima pasiimti maistą, indai, kuriuose maistas buvo patiekiamas), tačiau jokių individualių, būtent su juo pačiu susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja nuteistųjų priskyrimas atitinkamai kastai, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo tam tikrai kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti. Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti paaiškinimus ir indų nuotraukas. Vilniaus PN patvirtino, kad indai, kuriuose patiekiamas maistas nuteistiesiems, yra vienodi (Vilniaus PN 2020 m. balandžio 6 d. raštas (T I b. l. 77). Taip pat Vilniaus PN patvirtino, kad maistas išduodamas prie vieno langelio dirbantiesiems, o prie kitų dviejų – nedirbantiesiems, nurodė, kad administracija nėra nustačiusi jokių išdavimo taisyklių, pateikė patvirtintus valgiaraščius dirbantiems ir nedirbantiems asmenims (T I b. l. 95). Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėją diskriminuojančias sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl nuteistųjų priskyrimo atitinkamai kastai Vilniaus PN, kas lėmė maitinimo valgykloje ypatumus, yra deklaratyvūs teiginiai, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., valgymas iš kitokio indo, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu ir pan. Šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

9. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad jam nesuteikiama galimybė naudotis taksofonu privačiai.

Nuteistųjų teisė kalbėti telefonu reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo

kodekso (toliau – LR BVK) 102 str. Straipsnio 1 d. nustatyta, kad „Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91

ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių“, 2 dalis numato telefoninių pokalbių apmokėjimą „Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis“, o minėto straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skambinimo telefonu tvarką detalizuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (nuo 2020 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės).

Iš Vilniaus PN pateiktų teismui fotonuotraukų matyti, kad pataisos įstaigoje yra įrengti taksofonai. Atsakovės atstovas patvirtino, kad tokie taksofonai yra visuose Vilniaus PN I-o korpuso aukštuose; iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad prie taksofonų nuolat triukšmaudavo nuteistieji, todėl jam nebuvo galimybės privačiai pakalbėti telefonu, nėra pagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas jų nedetalizavo, kada ir kaip dažnai jam nebuvo galimybės susikalbėti dėl keliamo triukšmo ir kokiu būdu buvo pažeistos konkrečios jo teisės. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių Vilniaus PN pareigūnų ar kitų nuteistųjų pavardžių, kurie būtų trukdę jam kalbėtis telefonu ar klausęsi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kada, pasak jo, buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių ir / ar trukdoma kalbėtis. Taigi tokiu atveju tokie argumentai vertintini kaip abstraktūs.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigai telefoną (taksofoną), kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje, taip pat nenumato reikalavimų, kaip įrengti taksofonus. Todėl visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo nustatyti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktą. Kaip pats pareiškėjas teigia, jis įgyvendino savo teisę pasinaudoti telefonu, t. y. turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ši jo teisė nebuvo suvaržyta, todėl negali būti pripažinta, kad pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais ir todėl tokiu būdu patyrė dvasinių išgyvenimų. Pastebėtina ir tai, kad atsakovės atstovas patvirtino, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nuolat, todėl pareiškėjui nesant galimybės paskambinti, jis gali minėtą teisę realizuoti kitu laiku (esant tam palankesnei situacijai).

10. Pareiškėjo tvirtinimu, Vilniaus PN nėra įrengtų vietų, kurios skirtos rūkymui ir jis priverstas kvėpuoti rūkalų dūmais. Tokį pareiškėjo teiginį teismas atmeta kaip nepagrįstą, nes kaip matyti iš byloje pateiktos fotonuotraukos, Vilniaus PN yra įrengta specialiai rūkymui vieta. Ši vieta kaip matyti, yra atskirta nuo likusio I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame, atsakovės atstovo teigimu, pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji. Taigi pareiškėjo argumentas yra neatitinkantis tikrovės. Bylos medžiaga įrodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendrojo naudojimo patalpose ir Vilniaus PN patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo).

11. Taip pat pareiškėjas skunde išreiškė nuogąstavimus, kad Vilniaus PN administracija nesiima jokių priemonių, kad Vilniaus PN nebūtų platinamos narkotinės medžiagos. Tokiu būdu jis pats buvo priverstas vartoti narkotines medžiagos ir už tai buvo jam buvo paskirta nuobauda. Atsakovės atstovas patvirtino teismui, kad Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas siekdama užkardyti narkotinių medžiagų patekimą į įstaigą, nustatyti narkotines medžiagas platinančius asmenis, taip pat fiksuojami narkotinių medžiagų vartojimo atvejai, taikoma atsakomybė. Kaip to įrodymą pateikė informaciją, kad per ginčo laikotarpį už narkotinių medžiagų vartojimą kalinimo įstaigoje drausmine tvarka ir administracinio nusižengimo teisena nubausti 47 nuteistieji (suimtieji). Teismas, atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Vilniaus PN privalo jį apsaugoti nuo narkotinių medžiagų vartojimo, tuo pačiu akcentuoja, kad pats pareiškėjas taip pat yra atsakingas už savo veiksmus, todėl jo kaltinimai Vilniaus PN administracijai dėl to, kad jis vartojo narkotines medžiagas, ko pasekoje, jam buvo paskirta nuobauda, yra visiškai nesuprantamas, nes, kaip ir pats pareiškėjas skunde teigia, kad narkotinių medžiagų vartojimas yra uždraustas ne tik Vilniaus PN, bet ir laisvėje.

12. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Iš teismui pateiktos pareiškėjo medicininės kortelės išrašų matyti, kad dėl jam galimai kilusių psichologinių problemų, kaip jis teigia skunde, į gydytojus jis nesikreipė.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Taigi šiuo pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.