Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2012-02-09 · Civilinė byla Nr. 2-525-772/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-09
Bylos Nr.
2-525-772/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Pareiškėjas
Z. M.
Suinteresuotas asmuo
Šiaulių
(S)ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 09 d.Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas J. Stubrys,sekretoriaujant D. Mažonaitei,

dalyvaujant pareiškėjai Z. M., suinteresuoto asmens Šiaulių m. savivaldybės administracijos atstovėms: Ž. Rimšienei ir B. Budzinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Z. M. pareiškimą dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Z. M. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nurodydama, kad V. D., nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusio (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad ji yra teisėta viso O. B. turto paveldėtoja pagal 1991-04-08 testamentą. Pareiškėja pareiškime nurodė šias aplinkybes ir motyvus.

Pareiškėja teigė, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-1399 buvo nutarta neatkurti pilietei O. B. (mirusi 1994 m. sausio 8 d.) nuosavybės teisių į V. (V.) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pretendentei nepateikus dokumento, įrodančio, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini) yra dalis namo (duomenys neskelbtini).

1991 m. balandžio 8 d. O. B. (buvusi V. D. žmona) visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko pareiškėjai Z. M..

Akmenės rajono apylinkės teismo 1991 m. sprendimu buvo nuspręsta paveldėjimo reikalu nustatyti, kad D. V., B., gim. 1892 m. Akmenės r. Papilės mieste 1945 m. balandžio mėn. pradžioje buvo suimtas ir įkalintas ir mirė. Dėl šios priežasties O. B. santuoka su V. D. buvo nutraukta 1968 m. gruodžio 17 m. Trakų raj. CMS sprendimu.

Šiaulių I notaro V. K. 1938 metams aktų knygos 192 ns. Akto išraše nurodoma, jog pripažinimo pirkimo - pardavimo aktu, patvirtintu Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro tūkstantis devyni šimtai trisdešimt pirmų metų kovo trisdešimt pirmą dieną J. ir E. M. įgijo iš K. G. sodybinės žemės sklypą Šiaulių mieste, prie Vilniaus gatvės esantį, 172 ns. pažymėtą, turintį ilgio septyniolika ir septyniasdešimt vieną šimtadalį metro ir pločio dešimt ir šešiasdešimt penkis šimtadalius metro, rubežiuojantį su: Vilniaus gatve, K., A., dabar O. ir L., dabar K. sklypais. Visą virš parašytą žemės sklypą su visais tame žemės sklype esančiais trobesiais, be jokios išimties, su visomis kitomis teisėmis ir pareigomis ir su visu tuo, kad tam turtui priklauso ir ten atsiras, J. ir E. M. šiuo aktu pardavė V. D. jo pilnon nuosavybėn ir valdyman, už laisvai sutartą kainą dvidešimt penkis tūkstančius litų (25 000) litų, iš kurių dvylika tūkstančių penki šimtai litų sumokėti pardavėjams prieš pasirašant šį aktą, likusius dvylika tūkstančių penkis šimtus litų pirkėjas privalo sumokėti pardavėjams patvirtinus ipotekos įstaigai šį aktą.

Šalies argumentai

Nacionalizacijos metu buvo nacionalizuotas (duomenys neskelbtini) namas, priklausęs O. B. sutuoktiniui V. D.. 1942 metų birželio 10 d. prašymu Šiaulių apskrities ipotekos įstaigai V. D. prašo išduoti pažymėjimą jo namams, esantiems (duomenys neskelbtini) dėl pridėjimo prie pareiškimo lapo, dėl grąžinimo jam valdyti ir naudotis namu. Nurodo, jog namą pirko 1938 m. gegužės 6 d. iš J. M. ir E. M. bei jog namas randasi (duomenys neskelbtini), yra įtrauktas Šiaulių miesto pripažinimo aktu rejestre 158 14 dalyje.

V. D. pareiškime Mokesčių inspektoriui (priedas Nr. 3) nurodoma, jog V. D. turi 187,06 m2 žemės, 1 gyvenamąjį namą, 1 malkinę. Pareiškime nurodoma, jog gyvenamojo namo talpa kubiniais metrais yra 898,63 m3.

(duomenys neskelbtini) namo I aukšto 1978 m. plano kopijoje, kurią pareiškėjai pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius, matyti užrašas „pretenduoja“ bei rašikliu pažymėta namo Nr. 170 dalis (buvęs namas (duomenys neskelbtini)), į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Šios namo dalies ilgis - 10 metrų, plotis - 9,55. Įvertinus tai, jog namas yra trijų aukštų, kiekvieno aukšto lubų aukštis - 3,2 metro aukščio, namo kubatūra gaunasi 916,8 ((9.55xl0x3.2)x3).

Kaip jau buvo minėta, Pareiškimas mokesčių administratoriui, iš kurio matyti, kad namo Nr. 172 kubatūra iki nacionalizacijos buvo 898.63 m3, buvo pateiktas 1939 m. kovo 11 d. Namui esant nacionalizuotam, juo disponuojant kitiems asmenims, tam tikri pakeitimai, būsto pagerinimai, namo išplanavimo pakoregavimai galėjo būti atlikti, dėl kurių, paklaida yra galima. Įvertinus turimus namo kubatūros duomenis, darytina išvada, jog (duomenys neskelbtini) namo dalis, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, yra buvęs namas Nr. 172, priklausęs V. D. nuosavybes teise.

Pažymėtina, jog Šiaulių apskrities viršininko administracija apsvarsčiusi pilietės O. B. a/k (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas AA Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini), prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkantį buvusio savininko V. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,0093 ha žemės Šiaulių mieste, buv. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 7 - 5174 nusprendė atkurti nuosavybės teises į pilietei O. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0086 ha žemės, neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują 0,0086 žemės sklypo dalį bendrosios nuosavybės teise su bendraturte Z. M. (0,0094 ha) - (duomenys neskelbtini); žemės sklypo paskirtis: kita paskirtis - gyvenamosios teritorijos - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (visas sklypas – 0,0018 ha). Iš to matyti, jog atkuriant nuosavybės teises nebuvo kvestionuojamas pats faktas, jog V. D. priklausęs nekilnojamasis (duomenys neskelbtini) yra dabartinio (duomenys neskelbtini) dalis, nebuvo suabejota dėl šiam namui priklausiusio žemės sklypo vietos, namo numeracijos.

Bet vis dėlto, kaip jau buvo minėta, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-1399 buvo nutarta neatkurti pilietei O. B. (mirusi 1994 m. sausio 8 d.) nuosavybės teisių į V. (V.) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pretendentei nepateikus dokumento, įrodančio, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini) yra dalis namo (duomenys neskelbtini). Kita vertus, pažymėtina, jog nuosavybės teisės į kitą namo Nr. 170 dalį, iki nacionalizacijos buvusį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos K. turto paveldėtojams. Liko neatkurta kaip tik ta dabartinio namo Nr. 170 dalis, kuri priklausė V. D. (namas Nr. 172, 1978 m. namo plane pažymėta „pretenduoja“).

Iš turimų (duomenys neskelbtini) nuotraukų, darytų 1937 metais bei 1945 metais (priedas Nr. 7) matyti, jog namai (duomenys neskelbtini) buvo sujungti bendra siena. 1937 metų nuotraukoje matyti, jog K. priklausiusi cukrainė - kepykla, ant kurios durų parašyta „170“ buvo K. priklausiusiame (duomenys neskelbtini) name (dabartinio Vilniaus g. 170 namo dalis).

Kepyklos priklausymo faktą patvirtina F. ir A. K., gyvenančių (duomenys neskelbtini), Pareiškimas mokesčių inspektoriui. Pareiškime yra deklaruotas pastatas kepyklai (175 kubiniai metrai, 1 aukštas). Taip pat aplinkybę, jog pagal 1938 m. rugpjūčio 30 d. duomenis F. ir A. K. priklausė vienas betono namas (480 m3), betono pastatas kepyklai (175 m³) patvirtina Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. sausio 8 d. pažymėjimas Nr. 2-3-139-Š.

Priedu Nr. 8 pridedamose nuotraukose irgi matyti, jog name Nr. 170 (dabartinio namo Nr. 170 dalyje) buvo įsikūrusi K. cukrainė ir kepykla. Nuotraukose matyti, jog ant cukrainės įėjimo yra numeris „170“. Iš nuotraukų matyti, jog numeris buvo skirtas tik vienam pastatui ((duomenys neskelbtini)), ir neapėmė kaimyninio V. D. pastato, buvusio (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos).

Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus buvo gauta Vilniaus gatvės nuotrauka (su ranka darytu užrašu „K. namas“) (priedas Nr. 9), kurioje yra pažymimos K. ir V. D. namų ribos. Šią nuotrauką Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pateikusi S. (jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. namą (duomenys neskelbtini) dalį) prie minėtos nuotraukos parašė pastabą „raudona linija pažymėjau mūsų namo ribą su šalia esančiu namu“. Iš K. įpėdinės S. pateiktos nuotraukos kopijoje pažymėtos namų ribos matyti, jog šių namų riba buvo ties K. priklausiusia cukraine.

1932 m. kovo 23 d. siųstame atviruke (kopija padaryta iš P. K., A. Š. parengtos knygos „Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944“, Šiauliai, 2006), matomas tas pats vaizdas - namai (duomenys neskelbtini) buvo sujungti bendra siena, K.name (duomenys neskelbtini) įkurta cukrainė.

Iš 2011 metais padarytų nuotraukų (priedai nr. 12-17) matyti, kad namo numeris „170“ yra uždėtas viduryje dabartinio namo Nr. 170, t.y. numeris „170“ nedideliu atstumu perkeltas iš buvusios vietos (nuo K. priklausiusio namo) ir uždėtas ant V. D. priklausiusio namo (buvusio Nr. 172), šalia V. D. ir K. namus skyrusios ribinės sienos, apjungiant vienu bendru numeriu „170“ V. D. ir K. priklausiusius namus. Pažymėtina, jog ant kitų gretimų Vilniaus gatvėje esančių namų namo numeriai uždedami pastato galinėje dalyje, o ne centre, kaip buvo padaryta šiuo atveju.

Palyginus 2011 m. rugsėjo mėn. padarytas vienu bendru numeriu sujungto pastato (duomenys neskelbtini) nuotraukas bei 1932 -1945 metais padarytų namo (duomenys neskelbtini) nuotraukas, darytina išvada, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini) dalies (į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos) ir nuotraukose įamžinto V. D. priklausiusio namo (duomenys neskelbtini) konstrukcija, aukštų skaičius, langų išdėstymas, pozicija yra identiški, t.y. konstatuotina, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini) dalis yra tas pats, V. D. priklausęs namas (duomenys neskelbtini).

V. D. 1939 m. kovo 11 d. P. M. inspektoriui nurodoma, jog namo (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte yra krautuvė. Iš žemiau pateikiamų įrodymų matyti, jog V. D. priklausiusio namo pirmas aukštas ir po nacionalizacijos buvo skiriamas komercinėms patalpoms.

Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1949 m. liepos 22 d. protokole Nr. 25 nuspręsta Šiaulių miesto vykdomojo komiteto sprendimą iš 1948 m. vasario mėnesio 13 dienos protokolo Nr. 5, kuriuo buvo išskirtas valstybiniam odų fabrikui „STUMBRAS“ žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) - tarp mergaičių Gimnazijos sklypo ir M. M. gatvės ir tame namo sklype sudegusio namo dėžė - atšaukti ryšium su tuo, kad odų fabriko „Stumbras“ direkcija pusantrų metų bėgyje nesant asignavimų, nepradėjo atstatymo išskirtos dėžės (duomenys neskelbtini) ir minimą žemės sklypą su jame esamais priklausiniais (duomenys neskelbtini) skirti Šiaulių Tarybinių ūkių Trestui, aptverti sklypą atitinkama tvora. Taip pat 2 punktu nutariama įpareigoti Tresto direktorių, atstatant namą, atstatyti ir išlaikyti apatiniame aukšte iš fasadinės pusės 2 kambarius prekybinėms patalpoms, kur organizuoti tarybinių ūkių prekybą uogomis, daržovėmis, šviežia ir gyva žuvimi ir kitais žemės ūkio produktais.

Šiaulių darbo žmonių deputatų vykdomasis komitetas 1967 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr.355 „Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijai nurodoma, jog Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė: 1. buvusias Buitinio aptarnavimo kombinato foto ateljė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), perduoti Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijai spec. parduotuvei atidaryti. 2. Pripažinti nustojusiu galios miesto vykdomojo komiteto 1965 m. balandžio 27 d. penktą punktą, kiek tai liečia šias patalpas. Minimo Šiaulių miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1965 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 167 5 punkte nurodoma, jog įvedus eksploatacijon kompleksines dirbtuves, likusias patalpas perduoti sekančiai: (duomenys neskelbtini) (foto ateljė) - Prekybos valdybai.

Motyvuojamoji dalis

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, jog V. D. priklaususio namo (duomenys neskelbtini) pirmas aukštas buvo skiriamas prekybos patalpoms ir 1939 metais bei po nacionalizacijos - 1949 metais (dar esant senajam namo numeriui 172) ir jau esant bendrai namų (duomenys neskelbtini). Taip pat iš teismui pateiktų 2011 m. rugsėjo mėn. padarytų nuotraukų matyti, jog iki šiol V. D. priklaususio namo (šiuo metu namo Nr. 170 dalies) pirmame aukšte yra medžioklės reikmenų parduotuvė.

Taigi įvertinus byloje turimus duomenis matyti, jog namai (duomenys neskelbtini) buvo sujungti bendru numeriu laikotarpyje nuo 1949 metų liepos 22 d. (1949 m. akte vis dar minimas (duomenys neskelbtini)) iki 1952 metų (VĮ registrų centro išrašuose dėl negyvenamosios patalpos, esančios dabartinio Nr. 170 I aukšte, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)bei (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini) abu namai yra „apjungti“ vienu numeriu „170“). Šiuo metu V. D. priklausiusio namo numeris „172“ yra suteiktas 1978 metais pastatytam, šalia esančiam, kino teatrui ,,Laikas“. Numeris „170“ suteiktas pastatui, sudarytam iš dviejų namų, t. y., namui ir iki nacionalizacijos turėjusiam numerį 170 (priklaususiam Kavaliauskui), bei V. D. priklausiusiam namui (kurio numeris anksčiau buvo 172).

Pažymėtina, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. birželio 17 d. Nr. R4-4034 nurodoma, jog išduodamos 1938 m. kovo 25 d. pirkimo - pardavimo akto ir 1942 m. birželio 10 d. V. D. prašymo Šiaulių apskrities ipotekos įstaigai (F.1512, ap.3, b.24, 1.153) kopijos.

Daugiau dokumentų apie V. (V.) D. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir pastatus archyve saugomuose fonduose nerasta. Taigi negaliu gauti kitų reikiamų dokumentų, įrodančių, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini) yra dalis namo (duomenys neskelbtini).

Nenustačius juridinio fakto negalėsiu pasinaudoti man suteikta teise atkurti nuosavybės teises į dalį pastato esančio Vilniaus g.170, Šiauliuose (buvusį Vilniaus g. 172). Nesant dokumentų, nuosavybės teisę į pastatą gali patvirtinti tik teismas nustatydamas juridinį faktą dėl pastato nuosavybės teise valdymo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR CPK 111 str., 442 str. 1 d. 1 p., 444 str. 1 d. 5 p., 446 str., 447 str. pareiškėja teismo prašė:

Nustatyti juridinį faktą, kad V. D., nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusio Vilniaus g.172, esančio Vilniaus g.170, Šiauliuose.

Pareiškėja savo prašymą grindė rašytiniais įrodymais.

Pareiškėja atsiliepdama į suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytą nuomonę dėl jos prašymo pateikė teismui pareiškimo papildymą, pakartodama pareiškimo motyvus.

Teismo posėdžio metu pareiškėja pakartojo pareiškimo motyvus ir prašė teismo jos pareiškimą tenkinti. Vienas iš jos motyvų, kad jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina ir 1945 metų nuotrauka. Papildomai nurodė, kad apskaičiuojant namo dalies plotą klaidingai buvo remiamasi kūbais, o ne kvadratiniais metrais. Teigė, kad anksčiau teismo posėdžiuose dalyvavę liudytojais šiuo metu jau yra mirę.

Suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė savo nuomonę dėl pareiškėjos prašymo.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinį faktą, kad V. D. nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusio (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. A-1399 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei O. B.“ atsisakė atkurti pilietei O. B. (mirusiai 1994 m. sausio 8 d.) nuosavybės teises į V. (V.) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pretendentei nepateikus dokumento, įrodančio, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini). Pastarąjį administracinį aktą Z. M., testamentinė O. B. turto paveldėtoja, apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-8-289/2009 skundą atmetė ir nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti pilietei O. B. nuosavybės teises į V. D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kadangi viešuosiuose registruose nustatyta, kad šiai dienai (duomenys neskelbtini) adresu yra pastatytas kino teatras „Laikas“, kurio pastatymo metai nurodyti 1978 m., iš ko seka išvada, kad šis pastatas atsirado gerokai po pokario metų, o Z. M. duomenų, jog dabartinis namas (duomenys neskelbtini) keitėsi iš (duomenys neskelbtini) savivaldybei nepateikė. Šios administracinės bylos nagrinėjimo metu Šiaulių miesto savivaldybės administracija išreiškė poziciją, kad šį faktą, jog namai (duomenys neskelbtini)būtų kažkaip sublokuoti, perstatyti, sujungti ir įvardinti 170 numeriu (jeigu toks faktas buvo) pagal archyvinius dokumentus turi nustatyti ir patvirtinti teismas ir teismo sprendimas būtų dokumentas, įrodantis tos numeracijos pasikeitimą ir pašalinantis kliūtis bei suteikiantis pagrindą atkurti nuosavybės teises į V. D. turėtą nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini). Šis Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1137/2010 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, grindžiant, aplinkybe, kad Z. M. argumento, jog V. D. nekilnojamasis turtas yra išlikęs, yra pasikeitusi tik namų numeracija, nepagrindė įrodymais.

Sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti nustatyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atitinkamą nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą institucijoms, priimančioms sprendimus, privalo pateikti pretendentas atkurti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje sprendžiant prašymo atkurti nuosavybės teises pagrįstumą, savivaldybės darbuotojai savo ruožtu siūlė kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, jog V. D. priklausęs namas adresu (duomenys neskelbtini)namo dalis, nes pretendentė nepateikė dokumentų, kuriuos Šiaulių miesto savivaldybės administracija galėtų pripažinti tinkamais ir suteikiančiais pagrindą priimti sprendimą atkurti O. B. nuosavybės teises (mirusiosios vardu) į V. D. nekilnojamąjį turtą - atitinkamą gyvenamąjį namą.

Pareiškėja tokią teisę dėl juridinio fakto nustatymo bandė įgyvendinti, tačiau iki galo nerealizavo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146 - 1137/2010, taip pat pažymėjo, jog 1992 m. spalio 12 d. ieškininiu pareiškimu O. B. ir Z. M. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamos priteisti joms V. D. priklausiusį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Papildydamos ieškininį pareiškimą teigė, kad buvo neteisingai nurodžiusios namo adresą ir prašė atkurti nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 12 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 137/1993) O. B. ir Z. M. ieškinys buvo atmestas. Teismas nustatė, kad pagal archyvinį pažymėjimą V. D. nuosavybė nurodoma adresu (duomenys neskelbtini) yra naujai 1978 m. pastatytas pastatas kino teatras, teismas nurodė, jog aplinkybei, kad V. D. nuosavybė - gyvenamasis namas išliko ir kad būtent šis namas šiuo metu žymimas 170 numeriu, pagrįsti ieškovai įrodymų nepateikė. Teismas pažymėjo, kad į posėdį iškviesti liudininkai O. J., Br. Š. patvirtino, kad šis pastatas karo metais buvo apgriautas nuo bombardavimo. Taip pat nustatė aplinkybę, kad pastatai (duomenys neskelbtini)yra vietovėje tarp Dvaro gatvės ir 5 vidurinės mokyklos - arba ankstesniu pavadinimu - Mergaičių gimnazijos (Šiaulių inventorizacijos biuro pažyma) ir tai, kad archyvinis išrašas rodo, kad 1948 m. šioje vietoje, t. y. tarp Mergaičių gimnazijos ir Dvaro g. pastatų nebuvo išlikę, nes šis žemės sklypas išskirtas odų fabrikui „Stumbras“ (Šiaulių valstybinio archyvo išrašas Nr. 2-3-51-84). Šioje minėtoje byloje teismas darė išvadą, kad nebuvo įrodyta, jog V. D. nekilnojamas turtas išliko. Šis teismo sprendimas 1993 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-2409/1993 paliktas nepakeistas.

Todėl pareiškimo dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo paliekame spręsti teismo nuožiūra įvertinant prie pareiškimo pateiktus įrodymus bei minėtose anksčiau nagrinėtose bylose nustatytus faktus bei teismo posėdyje nedalyvaujant suinteresuotojo asmens atstovui.

Suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų patvirtinančių jo nuomonę dėl atsiliepime nurodytų aplinkybių ir su jomis susijusių faktų.

Suinteresuoto asmens atstovės teismo posėdžio metu irgi pakartojo atsiliepime nurodytus motyvus, bei nurodė, kad manytina, jog po II pasaulinio karo pareiškėjos nurodytas neišliko arba išliko visiškai sugriautas. Mano, kad teismas sprendimą turėtų priimti savo nuožiūra.

Pareiškėjos pareiškimas atmestinas.

Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2 d. 5 p.) nustatomas, kai dingę dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą ir pareiškėjas kita, neteismine tvarka negali jų gauti. Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas šias bylas negali įteisinti neteisėto turto įgijimo faktų.

Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę.

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą gali būti nustatytas valdymo nuosavybės teise faktas bet kokiam pastatui (jo daliai) – gyvenamajam namui, butui, ūkinės komercinės paskirties ar pagalbiniam. Juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui, kurio valdymo nuosavybės teise faktą prašoma nustatyti.

Pareiškime dėl žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas.

Pažymėtina, kad tarp šalių jau anksčiau buvo kilęs ginčas, kuomet pradinė pareiškėja O. B. dar 1993 m. kreipėsi į Šiaulių m. apylinkės teismą prašydama atstatyti jai nuosavybės teises į 71,31 kv. m. gyvenamųjų patalpų esančių Vilniaus g. 170, Šiauliai. Tačiau teismas išnagrinėjęs šį minėtos pareiškėjos prašymą, jos ieškinį atmetė (b.l.76). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija kasacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos kasacinį skundą ir 1993-06-28 nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (b.l.76). Vėliau jau dabartinė pareiškėja kaip atstovė vėl kreipėsi į Šiaulių m. apylinkės teismą, prašydama nustatyti, kad V. D. asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, susidedantį iš 898 kv. m. ir ūkinius pastatus bei 187,06 kv. m. žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį pareiškėjos prašymą ir nustatė, kad pareiškėja neįrodė, jog velionis V. D. asmeninės nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, todėl 1995-09-05 sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Tačiau Šiaulių apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs pradinės pareiškėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo 1995-09-05 sprendimą 1995-10-03 nutartimi panaikino, o pareiškimą paliko nenagrinėtu (b.l.76). Teismas nutartyje nurodė, kad kilus ginčui dėl teisės šis ginčas ypatingosios teisenos tvarka nenagrinėtinas.

Pareiškėja kaip testamentinė įpėdinė su prašymu kreipėsi ir į Šiaulių m. savivaldybės administraciją, prašydama atkurti O. B. vardu nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau Šiaulių m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-10-28 įsakymu Nr. A-1399 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei O. B.“ atsisakyta tenkinti jos prašymą. Dėl to pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti šį individualų teisės aktą. Minėtas teismas išnagrinėjęs pareiškėjos patikslintą skundą nustatė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir jį 2009-09-10 sprendimu atmetė. Šį teismo sprendimą pareiškėjai apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2010-09-06 nutartimi paliko jį galioti. Pastebėtina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009-09-10 sprendime yra konstatavęs, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti pilietei O. B. (mirusiai 1994 m. sausio 8 d.) nuosavybės teises į V. (V.) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pretendentei nepateikus dokumento, įrodančio, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini).

Taip pat ir LVAT 2010-09-06 nutartyje nurodė, jog ,,minėta bylos medžiaga patvirtina, kad pretendentės O. B. pozicija dėl išlikusio nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) vietos nebuvo nuosekli ir ji keitėsi, o jos ieškinys dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini), kaip į V. D. turtą, teismo sprendimu buvo atmestas. Pareiškėja Z. M., kaip testamentinė O. B. turto paveldėtoja, gali pretenduoti, kad atsakovas jai perduotų tokios apimties nekilnojamąjį turtą, kuris būtų tekęs pačiai testatorei atkuriant jos nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja laikosi nuomonės, kad O. B. vardu turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (pasak pareiškėjos, buvęs namas (duomenys neskelbtini)yra dalis dabar esančio namo (duomenys neskelbtini)). Tačiau ši pareiškėjos pozicija pagrįsta tik jos žodiniais argumentais. Byloje nėra duomenų, kad O. B., o jai mirus, jos testamentinė įpėdinė Z. M. pateikė atsakovui dokumentus, numatytus Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte, kuriuos atsakovas galėtų pripažinti tinkamais ir suteikiančiais pagrindą priimti sprendimą atkurti O. B. nuosavybės teises (mirusiosios vardu) į V. D. nekilnojamąjį turtą - atitinkamą gyvenamąjį namą Vilniaus g., Šiauliuose.“

Papildomai LVAT nutartyje konstatuota, jog ,,O. B. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyta, kad V. D. namas buvo konfiskuotas 1945 metais jo arešto metu. Namo nacionalizavimo aktas, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį yra vienas iš nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, į bylą nepateiktas. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami išvadai, kad nekilnojamasis turtas, į kurį pretendavo O. B., yra išlikęs.“

Todėl LVAT nutartyje daro šias išvadas, kad ,,pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis pastatas Vilniaus g.172, Šiauliuose yra pastatytas 1978 m. (jame yra kino teatro „Laikas“), o pastatas, esantis Vilniaus g.170, Šiauliuose (gyvenamasis namas), pastatytas 1952 m. apeliantės argumentai, kad V. D. nekilnojamasis turtas yra išlikęs ir yra pasikeitusi tik namų numeracija, yra nepagrįsti įrodymais, todėl atmestini.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, remdamasis pateiktais dokumentais, pagrįstai ir teisėtai ginčijamu įsakymu neatkūrė O. B. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).“

Įstatymas numato, kad nebereikia įrodinėti CPK 182 straipsnyje išvardytų aplinkybių: teismo pripažintų visiems žinomomis; nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, kurios vadinamos prejudiciniais faktais.

Atsižvelgiant į CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Remiantis aukščiau nurodytais procesiniais sprendimais civilinėse ir administracinėje byloje teismas laiko, kad nei anksčiau, nei šioje byloje pareiškėja nepateikė teismui tinkamų įrodymų patvirtinančių, kad iki kreipimosi į teismą dienos yra išlikęs pastatas (jo dalis), kurią velionis V. D. valdė nuosavybės teise.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika pripažįsta, kad pastato, žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau tokiais atvejais, kaip jau minėta atsižvelgtina, ne tik į anksčiau priimtus teismų procesinius sprendimus, kurie turi tiesioginės įtakos nagrinėjant šį pareiškėjos prašymą (CPK 182 str. 1d.2p.), bet ir į tai, jog pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad tebėra išlikęs buvusio savininko V. D. įsigytas pastatas (jo dalis) (LAT 2005-12-29 Senato nutarimas Nr. 56, 10.1.p., Teismų praktika Nr. 24, p.187). Nors pareiškėja pateikė teismui 1945 metų nuotraukos (atviruko) fotokopija, tačiau ginčo atveju šį įrodinėjimo priemonė nepriskirtina prie įrodymų turinčių lemiamą įtaką pareiškėjos prašymui patenkinti, kadangi kaip jau minėta tam reikalinga visuma įrodymų. Be to teismui nurodžius pateikti nuotraukos originalą, pareiškėja paaiškino, kad negali jo pateikti. Taip pat atmestinas ir kitas pareiškėjos argumentas, kad atkūrus nuosavybės teises į žemę nurodytų adresu, turi būti pripažintos ir nuosavybės teisės į pastatą (jo dalį). Tokiai išvadą irgi nėra teisinio pagrindo, kadangi pirmiausia, ginčas kilo tik dėl vieno iš nekilnojamųjų daiktų, ir antra, šie nekilnojamieji daiktai skiriasi savo sudėtimi.

Pastebėtina, kad pareiškėja pateiktame teismui pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo remiasi tais pačiais rašytiniais įrodymais kaip ankstesnėse bylose. Kadangi prašoma nustatyti prieš daugelį metų buvusį faktą, dėl to teismas kaip ir ankstesnieji teismai konstatuoja, kad nepakanka pareiškėjos pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad visuma tų pačių pareiškėjos pateiktų įrodymų, neįrodo, jog išliko pastatas (ar jo dalis), kurią velionis V. D. valdė nuosavybės teise (duomenys neskelbtini). Atskirai pažymėtina, kad remiantis bylos dokumentais nustatyta, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis pastatas (duomenys neskelbtini), yra pastatytas 1978 m. (jame yra kino teatro „Laikas“), o pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (gyvenamasis namas), pastatytas 1952 m. Dėl to pareiškėjos argumentai, kad V. D. nekilnojamasis turtas yra išlikęs ir yra tik pasikeitusi namų numeracija, yra nepagrįsti įrodymais, todėl atmestini.

Nors pareiškėja teismui pateiktame pareiškime nurodė, jog V. D. minėtą pastato dalį valdė iki nacionalizacijos, tačiau ir duomenų apie nacionalizacijos metu paimtą valstybės nuosavybėn pastatą (ar jo dalį) iš savininko ji nenurodo ir nepateikia.

CPK 442 str. 1 p. numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra - ypatingąja (neginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija negali ginčyti įrodinėjamo fakto egzistavimą. Vienok suinteresuoto asmens, nepretenduojančio į tą pačią civilinę teisę, pareikšti prieštaravimai dėl juridinio fakto nustatymo reiškia tai, jog byloje kilo ginčas tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės. Suinteresuoto asmens dalyvavimo neginčo teisenoje tikslas padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo nėra pretendentas į nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos įrodinėti materialinį teisinį reikalavimą ir ji pasinaudojo visomis CPK 37, 42 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, o taip pat CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismas savo ruožtu remiantis suteiktais įgaliojimais išsireikalavo ir su šalių ginču susijusias bei anksčiau išnagrinėtas bylas ir juose priimtus procesinius sprendimus (b.l.76). Pastebėtina, kad ir Šiaulių m. savivaldybės administracijos direktoriaus dar 2007-02-20 įsakymu Nr. A-264 buvo atsisakyta atkurti pareiškėjai O. B. nuosavybės teises į ginčo namą (jo dalį) (Adm. byla Nr. I-08-289/09, b.l.39).

Esant šioms aplinkybėms atsisakytina pareiškėjai Z. M. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad velionis V. D., nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusią (duomenys neskelbtini), o dabar esančią (duomenys neskelbtini).

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju pareiškėjai nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.).

Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais bei įvertinus surinktų įrodymų visumą, tikslu, jog velionis V. D. nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusią (duomenys neskelbtini), teismas daro išvadą, kad pareiškėjos Z. M. prašymas nustatyti minėtą juridinę reikšmę turintį faktą, yra nepagrįstas įrodymais ir netenkintinas (LR CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 444 str. 2 d. 5 p., 448 str.

nusprendžia:

Pareiškėjos Z. M. pareiškimo netenkinti.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti Šiaulių apygardos administraciniam teismui administracinės bylos Nr. I-08-289/09 du tomus.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.

Teisėjas Jonas Stubrys