Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Dyburienės ir Algirdo Giedraičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. R. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią A. R. nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. balandžio 28 d.

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, tačiau šio asmens atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos pagal BK 284 straipsnį kvalifikavimo

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

7. BK 284 straipsn yje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad smurto panaudojimas kito asmens atžvilgiu, laikytinas įžūliu elgesiu BK 284 straipsnio prasme. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014). BK 284 straipsnio dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009).

8. Nagrinėjamoje byloje A. R. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis kartu su bendrininku, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) nuteistųjų bendro naudojimo koridoriuje prie posto Nr. 9(duomenys neskelbtini), girdint ir matant Saugumo valdymo skyriaus pareigūnams, konflikto metu panaudojo smurtą M. Š. atžvilgiu, o būtent: V. B. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. Š. į galvą, po ko A. R. ne mažiau tris kartus keliu įspyrė ir ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. Š. į įvairias kūno vietas, po ko V. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką du kartus įspyrė ir ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. Š. į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

9. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog apeliantas ginčija savo kaltę pagal BK 284 straipsnį, nes nenustatytas šios veikos būtinasis požymis – padariniai, kadangi nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Apeliantas nurodo, kad įvyko tik apsistumdymas ir niekas dėl to neturėjo pretenzijų. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą, vertinant liudytojų parodymus ir rašytinius duomenis bei vaizdo įrašą visumoje, darytina priešinga išvada – A. R. veiksmai neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimu viešoje vietoje. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo (BK 284 straipsnis) požymių. Būtent nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantui kartu su kitu bendrininku viešoje vietoje nukentėjusiojo atžvilgiu naudojant fizinį smurtą buvo pažeista viešoji tvarka. Šiuo atveju nukentėjusiojo pozicija, pretenzijų turėjimas ar ne, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi. Baudžiamajam procesui pradėti pagal BK 284 straipsnį nukentėjusiojo pareiškimas nėra reikalingas.

11. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nesudavė tiek smūgių, kiek nurodyta kaltinime, su juo tik norima susidoroti paskiriant laisvės atėmimo bausmę.

12. Vis dėl to apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, vaizdo įrašas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje, patvirtina, jog A. R. atliko kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus kito nuteistojo – M. Š. atžvilgiu:

12.1. Nukentėjusysis M. Š. paaiškino, jog įkalinimo įstaigoje prie taksofono tarp jo ir kitų dviejų nuteistųjų kilo konfliktas, jie apsižodžiavo ir susistumdė.

12.2. Liudytoja E. M., įvykio metu dirbusi (duomenys neskelbtini) ir prižiūrėjusi nuteistuosius, parodė, jog apie 12.50 val. poste Nr. (duomenys neskelbtini), stebėjo kaip V. B. ir A. R. kalbasi taksofonais. Matė, kaip prie A. R. priėjo M. Š. ir kažką jam pašnabždėjo, A. R. susinervino ir kažką jam piktai atsakė. Netrukus prie jų priėjo V. B. ir stovėdamas už M. Š. nugaros sudavė rankos kumščiu jam į galvą. Pamačiusi įsiplieskusį konfliktą, ji garsiai suriko nurodydama nuteistiesiems išsiskirti. Išgirdę jos riksmą atbėgo jos kolegos. Po smūgio M. Š. susigūžė ir atsitūpė prie sienos, rankomis dengėsi galvą, o nuteistieji V. B. ir A. R. rankų kumščiais ir kojų spyriais ne mažiau trijų kartų smūgiavo M. Š. į įvairias kūno vietas. Ji bandė atskirti nuteistuosius, nuteistąjį V. B. nustūmė į šoną, o jos kolega D. B. atitraukė A. R.. Tada konfliktas ir baigėsi.

12.3. Liudytojas D. B., įvykio metu taip pat dirbęs (duomenys neskelbtini), parodė, kad matė susigūžusį M. Š., nes kiti nuteistieji V. B. ir A. R. jį skriaudė, mušė rankomis. Jis greitai sureagavo ir išskyrė nuteistuosius. Puolimas nebuvo didelis ir ilgas, M. Š. tik susigūžė ir nesipriešino. Išskyręs nuteistuosius nuvedė į kambarius, M. Š. nuvedė į medicininę dalį apžiūrai. Kiek pamena, kartu su juo tuo metu dirbo A. P. ir dar viena moteris.

12.4. Liudytojas A. P., įvykio metu taip pat dirbęs (duomenys neskelbtini), parodė, kad būdamas koridoriuje išgirdo pareigūnę E. M. ir atsisukęs pamatė vykstantį konfliktą tarp V. B., A. R. ir M. Š.. Matė juos susikibusius. Nedelsiant bėgo prie kolegės į pagalbą. Pribėgęs pamatė pritūpusį ir susigūžusį M. Š.. Jis rankomis dengėsi galvą. Smūgių nematė. Jo kolega D. B. nuteistuosius išskyrė ir nuvedė į gyvenamąją patalpą.

12.5. Įkalinimo įstaigoje esančios vaizdo kameros užfiksuotame vaizdo įraše matyti, kaip prie taksofonų prieina M. Š.. Tuo metu vienu iš taksofonu kalbasi V. B., kitu – A. R.. M. Š. prieina prie A. R. ir kažką pasako, abu pradeda kalbėtis. Netrukus nuteistajam M. Š. iš nugaros prieina nuteistasis V. B. ir dešinės rankos kumščiu suduoda vieną smūgį į galvą. M. Š. susvyruoja ir atsiremia į sieną, iš karto po to prie jo priėjęs A. R. dešinės kojos keliu suduoda ne mačiau tris smūgius į galvą. Tuo pat metu pribėgęs V. B. du kartus koja spiria ir vieną kartą dešinės rankos kumščiu suduoda M. Š. į įvairias kūno vietas. Kiek vėliau tiksliai smūgių suduoda nuteistasis A. R., nesimato, nes užstoja pareigūnų posto kampas. Pribėgę pareigūnai nuteistuosius išskiria. M. Š. atsistojęs nueina į kitą koridoriaus pusę.

13. Aptartų duomenų pagrindų, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad A. R. įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. Įkalinimo įstaigos pareigūnai buvo atitraukti nuo darbo, sutriko normali įkalinimo įstaigos rimtis, taigi A. R. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio sudėtį.

14. Vertinant apelianto nusikalstamus veiksmus pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Taip elgdamasis apeliantas priešpastatė save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis iš esmės neginčijo smurtinių veiksmų panaudojimo fakto, teisiamojo posėdžio metu jis pripažino, jog konflikto metu spyrė M. Š.. Sutiktina, kad vaizdo įraše nesimato, kad be spyrių A. R. dar ir trenkė kumščiu nukentėjusiajam. Tačiau, kaip minėta šias aplinkybes patvirtina liudytoja E. M., kuri matė, kaip abu nuteistieji ne tik spardo nukentėjusįjį, bet ir tranko jį rankų kumščiais.

15. Kaltinamojo gynėjas apeliacinės instancijos posėdžio metu nurodė, jog A. R. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, nes įkalinimo įstaiga nelaikytina viešoji vieta BK 284 straipsnio prasme. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad smurto veiksmai atlikti laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje prieš nuteistąjį, nereiškia, kad jie atlikti ne viešoje vietoje ir kad vieno nuteistojo veiksmai prieš kitą negali pažeisti viešosios tvarkos. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008). Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstamos ir laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje esančios bendrojo naudojimosi vietos, tarp jų ir nuteistųjų gyvenamosios patalpos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2004, 2K-159/2009, 2K-27/2013, 2K-116-895/2015). Laisvės atėmimo vietose tarp nuteistųjų taip pat egzistuoja viešosios tvarkos santykiai, kuriuos įmanoma pažeisti BK 284 straipsnyje nurodytais būdais. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis A. R. be aiškių priežasčių naudodamas smurtą prieš kitą nuteistąjį (duomenys neskelbtini) nuteistųjų bendro naudojimo koridoriuje prie posto Nr. (duomenys neskelbtini), veikė viešojoje vietoje.

Dėl bausmės individualizavimo

17. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas A. R. skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę 6 mėnesiams. Iš skundo turinio galima suprasti, kad A. R. nesutinka su jam paskirta bausme.

18. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę A. R., pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina, kad naują nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, anksčiau teistas, o naują nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kas rodo, kad tinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir vėl nusikalsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančių normų.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. R. ankščiau eilę kartų yra teistas už tyčinius nusikaltimus. Ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat ir realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo. A. R. ir toliau daro nusikalstamas veikas, todėl akivaizdu, kad nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais bei priemonėmis. Šių duomenų visuma nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai, rodo, kad A. R. nusikalto ne atsitiktinai, o yra linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų kontekste, darytina išvada, kad apylinkės teismo paskirta bausmė, kurios rūšis – laisvės atėmimas ir nustatytas dydis – 6 mėnesiai, t. y. artimas minimaliam dydžiui, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti ir taip pakankamai švelnią bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio teisinio pagrindo.

21. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

22. Nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. R. recidyvistu, savo sprendimo nemotyvavo, kaip tai numato BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. R. ankščiau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, juos padarė būdamas pilnamečiu, naują tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, įkalinimo įstaigos administracijos yra charakterizuojamas neigiamai, nes buvo baustas už pažeidimus, nevykdo individualaus reabilitacijos plano. Šios aplinkybė iš tikrųjų rodo, kad A. R. pagrįstai pripažintas recidyvistu.

Dėl proceso išlaidų

23. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. liepos 21 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, advokatui Evaldui Liutkevičiui teikiant teisinę pagalbą nuteistajam A. R., kurias sudaro 174,19 Eur. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam gynėjas buvo paskirtas teismo nutartimi (3 t., b. l. 124), siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nors byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo gynėjo skundą, skundas atmetamas, tačiau nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę, pajamų negauna, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo A. R. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.