Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Žalnieriūnienė, dalyvaujant pareiškėjui T. P., atsakovės atstovui N. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad jis nuo 2010-04-24 iki 2011-09-28 buvo kalinamas Norvegijos karalystėje, kur kalinimo sąlygos buvo nepalyginamai geresnės, nei Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau - Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjo teigimu, jo deportavimo dokumentuose buvo numatyta, kad jo kalinimo sąlygos nepablogės. PPN-AK jis periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas 68 kv.m, kartu su 22-24 asmenimis, vienam asmeniui tenkant nuo 2,8 iki 3 kv.m. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis, nei 3,1 kv.m (HN 76:1999 6.15 punktas). Pravieniškių PN-AK yra nuolat perpildyti, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, todėl kaliniams tenkantis plotas neatitiko reikalavimų. Kiti kaliniai dėl tokios situacijos kreipėsi į Seimo kontrolierius, kurie nustatė, kad jų pretenzijos yra pagrįstos. Lietuvoje yra tik 9399 laisvės atėmimo vietos, o kalinių net 10 000. Pareiškėjo teigimu, jis Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytomis kalinti, žiauriomis sąlygomis (pelės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulę moralinę bei psichologinę (neturtinę) žalą. Pareiškėjas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 42 straipsniu, Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsniu, 6.250 str. 1 dalimi ir teigia, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis patiria neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) adm. byla Nr. A-143-966/2008, A-438-121/2009). Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-371/2003). Pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, praradimus, nepatogumus (63 žmonėms jo būryje tenka tik 5 kriauklės ir 5 tualetai), dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo jo bendravimo galimybės, kartu kalintys asmenys dėl per mažo ploto pradėjo jį erzinti, padidėjo nuolatiniai galvos skausmai, pablogėjo regėjimas. Norvegijoje pareiškėjas gaudavo 1000 kronų per mėnesį asmeninėm išlaidom (rūbams, maistui ir t.t.). Norvegijos karalystė, išsiųsdama pareiškėją atlikti likusį bausmės laiką Lietuvoje, Lietuvos valstybei skyrė pinigų už jo išlaikymą. Pareiškėjas Lietuvoje negauna pinigų, jam nesudarytos geresnės kalinimo sąlygos, nei Norvegijoje. Lietuvos valstybė jo išlaikymui skirtus pinigus naudoja ne pagal paskirtį, sudarytomis kalinimo sąlygomis jį žemina, psichologiškai žlugdo (b.l. 1-3).

neturi viršyti 700. Taisyklėse nustatant minėtą didžiausią leidžiamą laikyti nuteistųjų skaičių buvo siekiama užtikrinti optimalų įstaigos valdymą, stabilią kriminogeninę padėtį bei sudaryti palankiausias sąlygas vykdyti nuteistųjų socialinę reabilitaciją. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 buvo pakeisti Taisyklių 11, 11.7 punktai ir nustatyta, kad didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Pravieniškių 2-uose pataisos namuose neturi viršyti 1320. Vyriausybė 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą, kuriame numatyta iki 2017 metų rekonstruoti Pravieniškių pataisos namų statinius.

Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Įstaigoje laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka būriuose, kurie skirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes, kaip tai numatyta BVK 72 straipsnyje. Kiekvienos grupės nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Paprastai Pravieniškių PN-AK bausmę atliekantys nuteistieji turi gana dideles galimybes judėti bei bendrauti pataisos įstaigoje su kitais nuleistaisiais. Jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kuriose jie miega, ribomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Sporto aikštelėmis ir sportine įranga gali naudotis visi nuteistieji ir sportavimo laikas neribojamas. BVK 117 straipsnis numato, kad nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Gyvenamosios patalpos - bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis. Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaidės).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrio skaičiavimo tvarka" sąvoka „Gyvenamosios patalpos" yra apibrėžtos kaip atskiri kambariai su bendro naudojimosi patalpomis. Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas).

Pareiškėjas bausmę atlikti buvo paskirtas į 3 būrio 1-ą brigadą (patalpų dydis: 65,46 kv. m, nuteistųjų, atliekančių bausmę šiose patalpose, skaičius - 17, gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam nuteistajam - 3,9 kv. m.).

Remiantis LR sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau - ir HN 76:2010) 58 straipsniu, Pravieniškių PN-AK direktorius kiekvienais metais patvirtina „Valymo ir dezinfekavimo priemonių naudojimo normas", pagal kurias pataisos namų patalpoms valyti ir palaikyti higieną išskiriamos atitinkamos priemonės ir jų skaičius. Be to, pataisos namų direktoriaus įsakymu yra patvirtinta ir „Nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarka", kuri nustatyta vadovaujantis HN 76:2010 64 punktu. Taip pat, vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis „Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis“, kiekvienam nuteistajam išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis popierius. Visa tai įrodo, kad įstaiga suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo sąlygas pataisos namuose, kuriomis jis yra diskriminuojamas. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK ar Departamentas būtų sąmoningai siekęs pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgtis. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjo argumentai, jog jo gyvenamojoje patalpoje gyvena daugiau žmonių, nei leidžia tai daryti higienos normos, negali būti besąlyginis pagrindas tenkinti skundo reikalavimus, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisės pažeidimas, atsakovui neužtikrinus, jo (pareiškėjo) manymu, higienos normos reikalavimų, ir kokios tokio pažeidimo pasekmės (padaryta žala).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo praktikoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, kad mažesnio ploto suteikimas kalinamiems asmenims savaime nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 3 straipsnio, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas, nuostatos. Sprendžiant dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Pavyzdžiui, byloje Testa prieš Kroatiją (2007 m. liepos 12 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 20877/04), EŽTT kaip tinkamą, pageidautiną kameros plotą nurodė 4 m² vienam kaliniui. Byloje V. prieš Lietuvą (2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), EŽTT, nustatęs, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 m² ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 5,3 m² ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. EŽTT šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos EŽTK 3 straipsnio nepažeidė.

Analogiška situacija yra ir šioje byloje: nuteistasis, atlikdamas bausmę, miega miegamuosiuose kurių dydis beveik 66 m² ploto, kurie atitinka higienos reikalavimus, juose netrūksta nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Be to, PPN-AK nesprendžia bausmių vykdymo politikos klausimų, patalpų dydžio ar pastatų kiekio. Jos veiklos kryptys bei funkcijos yra bausmių vykdymas asmenims, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose.

Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visas prielaidas, sąlygojančias pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 str.), teisės pažeidimu padarytą žalą, taip pat pažymėtina, kad visos nurodytos prielaidos viena be kitos žalos atsiradimo kontekste egzistuoti negali. Šiuo atveju nėra šių aplinkybių visumos, todėl skundas yra nepagrįstas (b.l.10-13).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas T. P. laikotarpiu nuo 2012-02-08 iki 2012-07-10 Pravieniškių PN-AK buvo paskirtas gyventi 2 valdybos 3/1 brigados bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurių plotas - 65,46m², nuteistųjų skaičius – 17, vienam asmeniui tenkantis plotas - 3,9m² .(b.l. 14, 15). Iš teismui pateiktos T. P. asmens sveikatos istorijos matyti, kad jam 2011-11-18 nustatyta nugaros trauma, dešinio riešo lūžimas, operuotas (b.l. 26), gydytojo 2012-05-18 išvada, kad pagal sveikatos būklę baudos izoliatoriuje būti gali (b.l. 29). 2012-02-06 buvo apžiūrėtas terapeuto, nurodyta, kad jis nusiskundimų neturi, tuberkulioze nesirgęs, periferiniai limfmazgiai nepadidinti, kaulų raumenų sistemose patologinių pakitimų nepastebėta, askultuojant plaučiuose alsavimas vesikulinis, širdies tonai ritmiški 120/80 mm Hg, pulsas 70 k/min, liežuvis švarus, pilvas minkštas, palapuojant neskausmingas, kepenys, blužnis nesipalpuoja, šlapinasi, tuštinasi normaliai, pasternackio simp. k-d(-) (b.l. 30).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados. Šios bylos dalykas yra nustatyti, ar pareiškėjas pas atsakovės atstovę buvo laikomas per mažo ploto kamerose, ar tokios kalinimo sąlygos yra nežmoniškos, antisanitarinės, nepritaikytos kalinti, žiaurios (pelės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulę moralinę bei psichologinę (neturtinę) žalą.

2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 (toliau - VAĮ) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Ši tvarka yra nustatyta CK 6.250 str. 1 dalyje, pagal kurią neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. <...> CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

LVAT 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-1241-09 išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A-6-1286/2006).

Minėta, jog, anot skundo, atsakovės atstovės darbuotojų netinkamas veikimas pasireiškė pareiškėjo laikymu per mažo ploto ir antisanitarinės būklės kamerose.

LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ neteko galios 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 nuo 2010-04-11.

LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.7 punkte (2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85, 2011-01-31 įsakymo Nr. 1R-33 redakcija) nustatyta, kad didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje – 2670 (iš jų atvirojoje kolonijoje – 120). Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus). Minėta, jog atsakovės atstovė pateikė teismui įrodymus, kad pareiškėjas nuo 2012-02-08 iki 2012-07-10 (iki skundo padavimo teismui laikotarpio) gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje vienam nuteistajam teko 3,9 kv.m, t.y. žymiai daugiau, nei numatyta teisės aktuose.

Skundo argumentai dėl antisanitarinės gyvenamųjų patalpų būklės neparemti jokiais įrodymais, bent kiek tikėtinais argumentais, tuo tarpu atsakovės atstovė pagrįstai atsikerta, kad pagal teisės aktų reikalavimus patys nuteistieji turi palaikyti elementarią tvarką patalpose.

Teismas išanalizavo šiai bylai aktualią teismų praktiką. Antai, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-444-619-08 (Administracinė jurisprudencija Nr. 14) išaiškino, kad EŽTT praktikos analizė atskleidžia, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (pavyzdžiui, EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). <...> Kita vertus, byloje V. prieš Lietuvą (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), EŽTT, nustatęs, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 m² ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m² ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Teismas šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. Apskritai pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 m², nors, be kameros perpildymo fakto, EŽTT kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus (pavyzdžiui, EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05; 2005 m. lapkričio

8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01, 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 20877/04, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 73786/01). Jau minėtoje byloje Testa prieš Kroatiją EŽTT kaip tinkamą, pageidautiną kameros plotą nurodė 4 m² vienam kaliniui. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).

LVAT šioje administracinėje byloje konstatavo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui teko 2,1975‑2,93 m², jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus dušuose, kuriuose maudydavosi kalinamieji, nebuvo pertvarų, kas tam tikru mastu ribojo kalinamųjų privatumą, sudarė prielaidas patirti jiems neigiamus išgyvenimus, nagrinėjamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tik šiek tiek daugiau kaip vieną mėnesį. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas nurodė, kad įkalinimas perpildytoje kameroje neigiamos įtakos jo sveikatai neaturėjo. Duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė maudymasis duše be pertvarų taip pat nėra. Įkalinimo metu pareiškėjas buvo jaunas (beveik 24 m.), vyriškos lyties asmuo. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl LVAT išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas neneigė, kad kameroje buvo aštuonios lovos, tad naudotis viena lova keliems kaliniams nereikėjo. Pareiškėjas taip pat turėjo galimybę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Ir nors tokia pasivaikščiojimų trukmė yra pakankamai nedidelė, tačiau visgi ji patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo visą laiką praleisti tik savo kameroje. Juolab kad jokių nusiskundimų dėl pasivaikščiojimų teisės realaus neužtikrinimo ar blogų jos įgyvendinimo sąlygų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Pareiškėjas apskirtai nurodė tik du esminius nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų ir jokių kitų nusiskundimų neturėjo (dėl maitinimo, ventiliacijos, apšvietimo ar kt. higienos bei kitų teisės aktų reikalavimų laikymosi), todėl išplėstinė teisėjų kolegija laiko, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, LVAT nusprendė, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau visgi šios ribos neperžengia. Konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nėra pakankamo pagrindo.

Įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas bausmę atliko gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas vienam asmeniui atitiko reikalavimus, joje netrūko nei šviesos, nei oro, tualetai atskirti nuo gyvenamosios dalies pertvaromis, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą būriui priskirtą lokalinį sektorių ar pasivaikščiojimų kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi

laiko, pareiškėjas galėjo mankštintis keliose lauke bei įstaigos viduje įrengtose sporto aikštelėse, pareiškėjo kalinimo trukmė įstaigoje yra nedidelė (nuo 2012m. vasario iki 2012m. birželio), pareiškėjas yra jaunas (duomenys neskelbtini) metų gimimo) asmuo, neturintis (įskaitant įkalinimo laikotarpį) sveikatos (įskaitant psichinę sveikatą) problemų). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamosios patalpos perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ypač jos neatitikimo sanitariniams reikalavimams, nes pareiškėjas reikalavimą grindžia būtent tokiu argumentu („drėgmė, pelėsiai, pelės, tarakonai“). Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Iš pasakyto teismas daro išvadą, kad pareiškėjo laikymo sąlygos pas atsakovės atstovę atitiko teisės aktų reikalavimus, jų nėra pagrindo laikyti kankinimu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir neturtinės žalos padarymo faktą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.