Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs K. K. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimo K. K. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. 2013-08-08 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d., 2 d. dėl to, kad jis 2013-08-07 apie 17.20 val., būdamas neblaivus (girtumas nustatytas ligoninėje) keikė policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, nevykdė jų reikalavimų bei priešinosi sulaikomas (b.l. 10-11).

Be to, K. K. 2013-08-08 buvo surašytas ir kitas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 126 str. 4 d. dėl to, kad jis 2013-08-07 17.20 val. Jurbarko m., Kęstučio g. vairavo automobilį ir vengė pasitikrinti blaivumą (b.l. 4-5).

Minėtas policijos pareigūnas, kaip vėliau paaiškėjo, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas I. S., iškvietė eismo priežiūrą vykdantį policijos pareigūną V. U., kuris atvykęs net nesistengė išsiaiškinti kas vairuotojas, I. S. nurodymu, jam pasiūlė pasitikrinti neblaivumą, nors transporto priemonės nevairavo, vairavo jam iš matymo pažįstamas asmuo, apie kurį I. S. melagingai nurodė savo tarnybiniame pranešime, tariamai pastarasis išlipo iš keleivio vietos. Bekalbant su policijos pareigūnu V. U., I. S. iškvietė dar vieną policijos ekipažą, kurio pareigūnas A. L., išsyk priėjęs pradėjo jam laužti ranką, siekdamas uždėti antrankius. Paaiškinus, kad nori nuvežti į ligoninę, sutiko ir savanoriškai nuėjo į tarnybinį automobilį. Visą bendravimo su pareigūnais laiką, jokių įžiedžiančių žodžių niekam nesakė, jokių gestų niekam nerodė, bet buvo pasipiktinęs pareigūnų veiksmais, nes tinkamai niekas nepaaiškino, kokį pažeidimą jis įvykdė.

Teismas, apelianto nuomone, neatkreipė dėmesio į tai, jog I. S. savo tarnybiniame pranešime nuslėpė, jog su juo buvo dar vienas asmuo, ir tai pasakė tik teismo metu, kuris teisme galbūt būtų paliudijęs teisingas įvykio aplinkybes, be to, teismo metu paaiškino, jog pažinojo ir tą asmenį, kuris su juo (pažeidėju) buvo kartu prie automobilio, bet šių faktų niekas netyrė, kaip ir netyrė aplinkybių, susijusių su klaidingu automobilio markės nurodymu.

Teismo metu apklausiamas policijos pareigūnas V. U. negalėjo paaiškinti, kodėl K. K. automobilį buvo siekiama nugabenti į saugomą automobilių stovėjimo aikštelę, nors tam nebuvo jokio pagrindo numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 269 str. Apeliantas taip pat nurodė, kad automobilio raktelių su savimi neturėjo, kadangi automobilio nevairavo, tai patvirtina ir tai, jog jį patalpinant į laikino sulaikymo kamerą, automobilio užvedimo raktelių nebuvo, automobilio raktelių nebuvo ir automobilyje, raktelius vėliau atnešė sutuoktinė. Apklausiamas policijos pareigūnas V. U. negalėjo paaiškinti, kodėl K. K. nebuvo nušalintas nuo vairavimo, taip pat nėra V. U. tarnybinio pranešimo dėl jo tariamo pasipriešinimo policijos pareigūnams ar vengimo nusistatyti neblaivumą alkotesteriu.

Apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio ir į policijos pareigūno N. Z. parodymus, kuriuose nurodė, kad dėl K. K. veiksmų jam rašyti tarnybinį pranešimą nebuvo jokio tikslo, nes pastarojo neįžeidė, nors I. S. tarnybiniame pranešime teigė priešingai, jog jis įžeidinėjo visus pareigūnus.

Dviejų administracinių bylų iškėlimas, skirtingas bylų nagrinėjimo laiko paskyrimas ir iš to kylančios pasekmės, apelianto nuomone, patvirtino pareigūnų siekį kuo labiau jam pakenkti.

Teismas, nutarime nurodęs, kad girtumas nustatytas ligoninėje, tuo pačiu metu nubaudė jį už Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatytą veiką, t. y. neblaivumo patikrinimo vengimą. Pareiškėjo teigimu, jis neblaivumo nusistatyti nevengė, bet kadangi jis turi negalią, apie tai įrodomuosius dokumentus yra pateikęs teismui, jam nustatytas tik 40 procentų darbingumas, jo svoris 200 kg, todėl dūsta, jo kvėpavimas labai apkrautas, todėl į alkotesterį pūsti fiziškai yra nepajėgus, todėl sutiko nusistatyti neblaivumą medicinos įstaigoje. Teismo metu liudytoja gydytoja V. L. negalėjo paaiškinti, kodėl jam nesuteikė galimybės duoti biologinės terpės bandinius, tokius kaip kraują ar šlapimą, kuriuos buvo pasiruošęs pateikti, alkoholio nebuvo vartojęs, nes jo kraujospūdis esant 200 kg svoriui tikrai nebūtų buvęs 140/90, kaip nurodyta medicininės apžiūros akte. VšĮ Jurbarko ligoninės 2013-08-07 Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 13-8 nebuvo tinkamai užpildytas ne dėl jo kaltės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. V-505 „Dėl medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikų patvirtinimo“ 4.1. punktas reglamentuoja asmenų, kurie gali atlikti bendrą asmens būklės vertinimą tai – šeimos gydytojai, gydytojai psichiatrai arba kitų profesinių kvalifikacijų gydytojai, specialiai pasirengę ir gavę tai patvirtinantį dokumentą, be to, teismo posėdžio metu gydytoja V. L. nurodė, jog ji neturi patvirtinančio dokumento apie tai, kad yra specialiai pasirengusi atlikti bendrą asmens būklės vertinimą.

Apelianto nuomone, byloje yra pažeistas proporcingumo principas, t. y. įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Proporcingumo principas saisto ir bylą nagrinėjantį administracinį teismą. ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Teismų formuojamoje praktikoje pažymima, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, t. y. būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Motyvuojamoji dalis

K. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. K. padarė ATPK 187 str. 1 d., 2 d. ir 126 str. 4 d. numatytus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas pagrįstai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nenustatė aplinkybių, susijusių su netinkamu įstatymo taikymu, kas galėtų įtakoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą bei priešingą faktinių aplinkybių konstatavimą, tiek sprendžiant klausimą dėl pripažinimo padarius pažeidimus tiek ir skiriant nuobaudą.

Kaip matyti iš administracinių teisės pažeidimų protokolų, pirmosios instancijos ginčijamo nutarimo, teismas išsamiai ir laikydamasis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos taisyklių išnagrinėjo bylą, išklausė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus ir liudytojų parodymus bei išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kauno apygardos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir K. K. administracinio teisės pažeidimo byloje priėmė teisingą ir pagrįstą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog K. K. kaltė buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis – administracinių teisės pažeidimų protokolais (b. l. 10, 11, 52,53), tarnybiniais pranešimais (b. l. 4, 5), siuntimu atlikti medicininę apžiūrą (b.l 57), medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu (b.l. 59), transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu (b.l. 60), duomenimis apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį (b.l. 61-64), liudytojų I. S., A. L. V. L., V. U., N. Z. parodymais teismo posėdyje (b. l. 105-107, 116-118), iš dalies ir paties K. K. paaiškinimais ir parodymais teismo posėdyje.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. administracinė atsakomybė kyla, kai asmuo, policijos pareigūnams nurodant, atsisako pasitikrinti neblaivumą ir pakanka vien tik atsisakymo, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti, ir tai gali būti kvalifikuojama kaip patikrinimo vengimas. Negalėjimas pasitikrinti blaivumą turi būti objektyviai sąlygotas (LVAT nutartis N-438-3334/2011).

Nustatyta, kad 2013-08-07 apie 17.20 val. Jurbarko mieste Kęstučio gatvėje K. K. vairavo transporto priemonę „DODGE CARAVAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš liudytojų I. S., A. L., V. U., N. Z., V. L. parodymų buvo padaryta išvada, kad K. K. buvo vartojęs alkoholio, liudytojai nurodė, jog jautė alkoholio kvapą, K. K. judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, kad kvapas užuodžiamas fiksuota ir akte (b.l. 59). Liudytojai I. S., A. L., V. U., N. Z. parodė, kad Kęstučio gatvėje prie automobilio K. K. atsisakė tikrintis girtumą alkotesteriu, dėl to buvo pristatytas į medicinos įstaigą. Liudytoja V. L. taip pat nurodė, kad ir pristatytas į ligoninę K. K. atsisakė tikrintis girtumą alkotesteriu, atsisakė atlikti dėmesio, mąstymo testus, atsisakė pasirašyti aktą. Netikėti liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jų parodymai nuoseklūs ir patvirtina nustatytas faktines aplinkybes. Pareigūnai, kaip ir gydytoja vykdė pareigą, aplinkybių sąlygojusių K. K. objektyvų negalėjimą pasitikrinti blaivumą gydymo įstaigoje, net ir atsižvelgiant į K. K. darbingumo lygį bei svorį, byloje nenustatyta, todėl spręsti apie liudytojų – policijos pareigūnų ar gydytojos suinteresuotumą bylos baigtimi, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasipriešinimas policijos pareigūnui, o atsakomybę pagal šio straipsnio 2 d. – policijos <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, iškviesti policijos pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, spręsdami eismo konfliktinę situaciją, buvo iškeikti necenzūriniais žodžiais, įžeidžiant jų garbę ir orumą bei prieš liudytoją A. L. K. K. naudojo fizinius veiksmus – pastūmimą, K. K. atsisakius lipti į tarnybinį automobilį, pareigūnams teko panaudoti fizinę jėgą, taip pat prie ligoninės K. K. neklausė ne tik pareigūnų, bet ir nevykdė seselės nurodymų.

Apeliaciniame skunde K. K. nurodomi argumentai dėl I. S., kuris pareiškė K. K. pretenzijas dėl užstatyto įvažiavimo į kiemą, „kabinėjimosi“ ir tariamo kerštavimo, bei tai, kad teisme nebuvo apklausti kiti liudytojai, t. y. asmuo, buvęs su juo, bei asmuo važiavęs kartu su I. S., kurie, jo manymu, galėjo nurodyti teisingas įvykio aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti. Kaltinimų dėl I. S., kaip pareigūno, garbės ir orumo įžeidimo nebuvo pareikšta, o K. K. bylos nagrinėjimo metu apklausti papildomus liudytojus prašymo neišsakė. Teismui priimti sprendimą, byloje esančios įrodymų visumos pakako, kaip jų pakanka ir aukštesniajam teismui.

Atmestini kaip nepagrįsti ir kiti apeliacinio skundo motyvai, iš jų dėl automobilio raktelių neturėjimo, kas tariamai patvirtina K. K. nevairavus automobilio. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio daiktų paėmimo laikinai saugoti 2013-08-07 protokolo (b.l. 16), iš K. K. tarp kitų daiktų buvo paimti ir automobilio rakteliai, net jei ir tikėti K. K. versija, kad jis automobilio raktelių neturėjo, tai nepaneigia kitų įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad automobilį Dodge Caravan vairavo K. K..

Skundo motyvai, kad K. K. gydymo įstaigoje neatsisakė pasitikrinti blaivumą, bet atsisakė pasirašyti medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte, kad nepagrįstai pradžioje buvo užvestos dvi administracinių teisės pažeidimų bylos, kad gydytoja nebuvo parengta atlikti neblaivumo patikrinimą, kad klaidingai buvo nurodyta automobilio markė, nėra tie esminiai argumentai, kurie galėtų keisti teismo išvadas dėl pažeidėjo kaltės ar įrodymų vertinimo. Gydytojos kompetencija teismui abejonių nekelia, administracinių teisės pažeidimų bylos vėliau buvo sujungtos, o pažeidėjo nepasirašytą medicininės apžiūros aktą teismas įvertino kitų įrodymų visete ir tai aukštesniajam teismui abejonių nekelia.

Remiantis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiamame nutarime padarė pagrįstą išvadą, jog K. K. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., 187 str. 1 ir 2 d. ir paskyrė jam teisingą, administracinei nuobaudai keliamus tikslus atitinkančią galutinę administracinę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

K. K. apeliacinį skundą atmesti. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.