Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22.

2011 m. lapkričio 16 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,

dalyvaujant ieškovės I. P. atstovei advokatei R. G., atsakovams V. D., R. B., P. N. ir R. N., jų atstovei advokatei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. D., R. B., P. N., R. N. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-644/2011 pagal I. P. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. K., R. N., R. L., V. D., R. B., P. N., R. N., tretiesiems asmenims P. I., Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarei R. I. dėl sandorio, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, įsakymo ir sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nurodė, kad pretendentai V. D., R. B., P. N., R. N., L. K., A. N., K. N., R. L., sudarydami susitarimą atkurti nuosavybės teisę natūra į laisvos (neužstatytos) 2809 kv. m žemės sklypą Kauno m., (duomenys neskelbtini), suformuotą V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, ir neįtraukdami į šio susitarimo sudarymą mirusio E. I. įpėdinių (I. P. ir P. I.), pažeidė 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto reikalavimus, nes susitarimas turėjo būti sudarytas tarp visų pretendentų. Atsakovai nesiėmė jokių veiksmų surasti mirusio E. I. vaikus, sužinoti jų valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo natūra į laisvą žemės sklypą. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog susitarimo sudarymo metu I. P. buvo priėmusi palikimą po savo tėvo E. I. mirties, sprendė, kad susitarimas pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes kiti pretendentai neturėjo teisės nuspręsti dėl nedalyvaujančio pretendento, jie elgėsi nesąžiningai, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Dėl to susitarimą teismas pripažino negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.). Kitus ieškovės reikalavimus teismas patenkino, konstatavęs, jog jie yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo ir tiesiogiai su juo susiję. Atsižvelgęs į tai, jog panaikinus Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą ir sprendimus, kompetentinga institucija turės iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, teismas paliko nenagrinėtą reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją (jos teisių perėmėją Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos) atkurti J. S. nuosavybės teises suformuotame 2809 kv. m žemės sklype, esančiame Kauno m., (duomenys neskelbtini), dalinės nuosavybės teise su kitais pretendentais, į 936,33 kv. m žemės plotą. Teismas pažymėjo, kad atsakovų nurodytas E. I. 2001 m. rugpjūčio 9 d. prašymas dėl nuosavybės teisų atkūrimo negali būti pripažintas kaip jo prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę, gaunant kompensaciją, nes šiuo prašymu E. I. prašė tik išduoti pažymą apie kompensaciją už žemę, o E. I. valia buvo susigrąžinti žemę natūra (ekvivalentine).

Apeliaciniu skundu atsakovai V. D., R. B., P. N., R. N. prašė panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pakeisti sprendimo motyvuojamąją dalį, konstatuojant, kad 2006 m. liepos 1 d. susitarimą tarp V. D., R. B., P. N., R. N., L. K., A. N., K. N., R. L. atkurti nuosavybės teisę natūra į laisvos (neužstatytos) 2809 kv. m žemės sklypą Kauno m., (duomenys neskelbtini), suformuotą V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, sudarę asmenys nepažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto reikalavimų, nes susitarime dalyvaujančių asmenų sąrašą nurodė nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančios institucijos, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių motyvų:

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės I. P. atstovė advokatė R. G. prašė teismo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliantai nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo 2003 m. kovo 25 d. E. I. vardu pasirašytu prašymu, skirtu Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, registracijos Nr. 1612, kuris Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-836-717/2009 buvo pripažintas negaliojančiu. Atsakovai nepateikė įrodymų savo teiginiams dėl netinkamo įrodymų tyrimo patvirtinti. Jeigu apeliantams kilo abejonių dėl dokumentų tikrumo ar jų klastojimo, jie privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų nustatyta, ar tam tikrų asmenų veiksmuose nėra baudžiamajame įstatyme numatytos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) požymių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutiko su apeliantų reikalavimu panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, arba – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašė apeliacinį skundą atmesti, nes įstatymas nenumato apeliacinės instancijos teismui teisės keisti motyvuojamąją sprendimo dalį. Atsakovės nuomone, teismas nevisapusiškai išsiaiškino nuosavybės teisių proceso eigą bei susitarimo tarp pretendentų esmę, todėl byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Ieškovė Kauno miesto žemėtvarkos skyriui dokumentus, jog yra E. I. įpėdinė, pateikė jau po ginčijamo 2006 m. spalio 2 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo priėmimo, nors ieškovės tėvas mirė 2005 m. balandžio 23 d. Darytina išvada, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nebuvo duomenų apie įpėdinę I. P.. Sudarant ginčijamą 2006 m. liepos 1 d. susitarimą, į kurį atsižvelgė Kauno miesto žemėtvarkos skyrius, priimdamas ginčijamą Kauno apskrities viršininko įsakymą, dalyvavo R. L., kuri yra pretendentės J. S. viena iš įpėdinių. Aplinkybė, kad kilo ginčas tarp V. N. įpėdinių, nėra pagrindas naikinti Kauno apskrities viršininko priimtą įsakymą ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. N. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Kauno apskrities viršininko 2002-08-01 įsakymu Nr. 01-318 buvo sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste 2004-04-27 posėdyje, vadovaudamasi pateiktais dokumentais pripažino, kad V. N. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė: 6,89 ha žemės sklypą Aukštuosiuose Petrašiūnuose, 0,60 ha žemės sklypą Žemuosiuose Petrašiūnuose ir 0,04 ha Petrašiūnuose (juridinį faktą nustatė Kauno miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 1 d. sprendimu (civ. byla Nr. 2-4518/99). Komisija nustatė, kad žemės savininkas V. N. miręs. Prašymus atkurti nuosavybės teisę į V. N. žemę pateikė: dukra M. N., dukra J. S. (mirusi 1994 m. ), mirusios dukters A. dukra J. R., sūnus V. J. N. (miręs), mirusios dukters Stefanijos vaikai: D. G., L. T., mirusio sūnaus Prano vaikai: R. N., P. N., R. B. ir V. D., mirusio sūnaus Aleksandro vaikai: V. N., A. N. (miręs) ir žmona M. N.. Komisija pripažino, kad visi pretendentai Lietuvos Respublikos pilietybę ir giminystės ryšį su žemės savininku įrodė pateiktais dokumentais. Todėl komisija pasiūlė atkurti nuosavybės teisę į V. N. žemę: J. S. (mirusi),V. J. N. (miręs) V. D., R. B., P. N., R. N. (2006-08-09 pažyma). Iki šios nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune 2006-08-09 pažymos surašymo Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2005-08-17 raštu Nr. 623 informavo pretendentus, nurodytus pažymoje, jų įpėdinius, jog jie yra kviečiami atvykti į Kauno miesto žemėtvarkos skyrių susipažinti su pateikta grafine medžiaga ir pateikti rašytinį susitarimą, kokiomis dalimis pageidauja atkurti nuosavybės teisę natūra į laisvą (neužstatytą) iki 1940 m. turėtą žemę. Pranešimas dėl susitarimo surašymo buvo išsiųstas pretendentams į mirusio V. N. žemę, tarp pretendentų, kuriems išsiųstas pranešimas, taip pat nurodyti J. S. įpėdiniai R. L. ir E. I., kuris tuo metu jau buvo miręs (2005-04-23), todėl pranešimas E. I. nebuvo įteiktas, grąžintas su prierašu, kad nurodytu adresu E. I. negyvena. Apklausti byloje apeliantai neneigė, kad jiems buvo žinoma, jog E. I. mirė, kad turi dukterį, tačiau pretendentai Žemėtvarkos skyriui apie tai informacijos nepateikė ir surašė ginčo 2006-07-01 susitarimą nedalyvaujant ieškovei. Tad šis pretendentų susitarimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikintas, o pretendentų veiksmai pripažinti nesąžiningais dėl informacijos apie vieno iš pretendentų mirtį nuslėpimo. Bylos duomenimis, ieškovė nuo 2006 m. kovo 10 d. priėmė mirusios J. S. įpėdinio E. I. palikimą, taigi perėmė E. I. teises ir pareigas ir įgijo teisę pasirašyti pretendentų būtinus nuosavybės teisių atkūrimo procese dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingas vertinant ginčo 2006-07-01 susitarimo teisėtumą apeliantų motyvas dėl termino, per kurį ieškovė kreipėsi į notarinę kontorą, kadangi ieškovė atliko visus formalumus 2006 m. kovo 10 d., taigi iki ginčo susitarimo surašymo. Ši aplinkybė byloje neginčijama, dėl to jai išduoti paveldėjimo teisę patvirtinantys dokumentai, tad ji yra E. I. įpėdinė ir turi teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kasacinės instancijos teismo konstanta, kad šis specialus reglamentavimas, pagal kurį subjektines nuosavybės teises įgyja miręs asmuo, kuris nebėra civilinių teisinių santykių subjektas, nes mirties momentu yra pasibaigęs jo subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas), suponuoja teismui pareigą šiuo atveju ir paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas aiškinti taip, kad jos neprieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo proceso ypatumas toks, kad nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendimo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, priėmimo asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises, privalo ne kartą išreikšti valią su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais klausimais (dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ar lygiaverte natūra, dėl konkrečios žemės sklypo vietos, ribų ir pan.). Suprantama, kad tokiu atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, turintis daugiausia teisių tai daryti, t. y. asmuo, kuris paveldės mirusiojo turtą. Dėl šios priežasties teismų praktika pripažįsta, kad, mirus teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Vadinasi, tuo atveju, kai palikimą, kurį sudaro turtas, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), priima keli įpėdiniai, jie proporcingai paveldėto turto daliai įgyja mirusio pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą, turėtą ir paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises, jau pradėtą įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. reikalavimo teisę, kurios ypatumas yra tas, kad šią teisę įgyvendinus subjektinės nuosavybės teisės į materialų turtą turėtoju tampa ne šią teisę turėjęs ir įgyvendinęs, o miręs asmuo, ir kiekvienam įpėdiniui perduodamas nuosavybėn tas materialus turtas, kuris buvo gautas jam įgyvendinus reikalavimo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl apeliantų motyvas, kad ieškovė neįgijo subjektinių teisių dalyvauti nuosavybės teisių atkūrime, yra nepagrįstas, kadangi tai prieštarauja bylos medžiagai ir suformuotai kasacinės instancijos teismo praktikai. Apeliantų motyvas, kad nuo jų valios nepriklausė asmenų, valstybės institucijos valia įtrauktų į sąrašą asmenų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į V. N. turtą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pretendentų sąrašas buvo formuojamas be apeliantų žinios ir valios. Apeliantai keletą metų dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, apeliantų iniciatyva buvo nustatomi asmenys, kurie įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo procese ne kartą keitėsi pretendentų duomenys, pretendentai buvo keičiami ir jų pačių iniciatyva, pateikus atitinkamus duomenis apie išstojusius iš šio proceso asmenis (mirusius pretendentus) nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai. Todėl negalima pripažinti, jog informacijos teikimo prasme pretendentai neturėjo jokių teisių ir sužinoję apie mirusį J. S. įpėdinį E. I. negalėjo informuoti valstybės institucijos apie galimus šio asmens įpėdinius, be to, būdami susiję giminystės ryšiais padėti valstybės institucijai įpėdinius išaiškinti. Tad nustačius byloje, kad ginčo susitarimo surašymo metu į 2006-07-01 susitarimą dėl nuosavybės atkūrimo dalių nustatymo laisvame (neužstatytame) 2809 kv. m žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), nebuvo įtraukta ieškovė I. P., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pažeidimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 patvirtintų, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. reikalavimus (susitarimas turėjo būti sudarytas visų pretendentų) ir ieškovės reikalavimus patenkino. Negalima sutikti su apeliantų motyvais, kad ieškovė neįgijo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, kadangi ieškovės tėvas norėjo gauti žemę ne natūra, o piniginę kompensaciją už jam tenkančio nekilnojamo turto dalį. CK 5.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę turtinės teisės perduodamos ir paveldimos. CK 5.1 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės, taip pat kitos turtinės teisės. Aukščiausiasis Teismas ne kartą (pvz., Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. T. J., bylos Nr.3K-3-30/1999; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Č. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-583/2000) yra pažymėjęs, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. I. pareiškime 2001-08-09 prašė išduoti pažymą apie žemę J. S. byloje. Vėlesnis 2003-11-03 E. I. prašymas patvirtina, kad įgaliotas asmuo prašė grąžinti už žemę vertybiniais popieriais tik dėl to, jog žemės valstybė negrąžina. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) įtvirtina piliečių teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. pranešti valstybės institucijoms apie savo ketinimus pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, todėl šioje byloje nėra teisiškai reikšmingas įgalioto asmens surašytas 2003-11-03 E. I. vardu prašymas dėl akcijų išmokėjimo už žemę, kadangi prašymas paduotas pasibaigus įstatyme nustatytam terminui. Pažymėtina, kad konsultacijoje teismams išaiškinta, kad nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, nei Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1112 patvirtinta Pradėtų vykdyti sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kai pilietis pakeičia valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, panaikinimo tvarka tiesiogiai neatsako į klausimą, ar mirusio fizinio asmens, kurio vardu yra atkurtos nuosavybės teisės, įpėdiniai gali kreiptis į institucijas, nagrinėjančias prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, su prašymais panaikinti priimtus ir pradėtus vykdyti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo sumokant piniginę kompensaciją, todėl sprendžiant šį klausimą reikia atsižvelgti į paveldėjimo sampratą ir teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį. Todėl įvertinus byloje surinktus dokumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės institucijos nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo E. I., esantys byloje dokumentai patvirtina, kad valstybės institucija nutarė pretendentams grąžinti žemę natūra (nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentų byla Nr. 115 a), tad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė negalėjo pretenduoti į nuosavybės atkūrimą natūra (žemės sklypu). Taip pat negalima sutikti su apeliantų motyvais, kad ieškovė žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą, dėl to galėjo anksčiau pasirūpinti savo teisėmis. Bylos duomenimis, ieškovė įstojo į nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuo 2006-03-10, taigi tuo metu nuosavybės teisių atkūrime procese dalyvavusiems atsakovams buvo žinomi KAVA Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2005-08-17 raštai (pasiūlymai) dėl galimumo susipažinti su grafine medžiaga, būtinumo surašyti pretendentų susitarimą dėl žemės grąžinimo natūra, kurie buvo siunčiami ir mirusios J. S. įpėdiniams – mirusiam E. I. ir R. L.. Todėl apeliantai neturi pagrindo teigti, kad ieškovė, dalyvaudama teismo posėdyje 2006-08-31, žinojo daugiau apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą negu apeliantai ir nesikreipė į atitinkamas institucijas, nes susitarimo surašymą inicijavo patys pretendentai, kurie nuslėpė nuo ieškovės faktą, kad susitarimą jau surašė 2006-07-01 ir jį pateikė valstybės institucijai sprendimui priimti. Todėl neįtraukus ieškovės į pretendentų susitarimą, ieškovė neteko teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, taigi ieškovei kreipusis į valstybės instituciją ir esant 2006-07-01pretendentų susitarimui, ieškovė negalėtų realizuoti savo teisių į nuosavybės atkūrimą, o turėtų inicijuoti teisminį procesą dėl susitarimo panaikinimo, o tai ir padarė šiuo konkrečiu atveju. Negalima sutikti su apeliantų motyvais, kad dėl ieškovės inicijuoto teismo proceso apeliantai patirs nuostolius, susijusius su žemės mokesčių sumokėjimu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atstovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad apeliantai, veikdami neteisėtai, negalėjo tikėtis naudos iš savo veiksmų. Kaip nustatyta anksčiau, iki ieškovės ginčijamų administracinių aktų priėmimo atsakovai, veikdami protingai, teisingai ir sąžiningai, turėjo galimybę atšaukti pateiktą valstybinei institucijai susitarimą dėl likusios grąžintinos žemės dalių nustatymo kiekvienam iš bendraturčių, tačiau to nepadarė, dėl to panaikinus ginčijamus administracinius aktus prarado išleistas lėšas, tad dėl savo netinkamo elgesio negali kaltinti ieškovės. Kad ieškovė suklaidino valstybės institucijas ar kitaip prisidėjo prie atsakovų nuostolių, byloje neįrodyta (CPK 176 str.). Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantų motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino surinktus byloje įrodymus ir ieškovės teisę į nuosavybės atkūrimą natūra, nes ieškovės pirmtakams įvairiais būdais jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į nemažą jiems priklausančią atkurti dalį. Bylos duomenimis, 2000-08-24 KAVA įsakymu Nr. 02-01-6373 buvo nustatyta J. S. įpėdinių teisė pasirinkti nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą už likusią nesugrąžintą žemę. Mirusios J. S. įpėdiniai R. L. ir ieškovė pasirinko nuosavybės atlyginimo būdą žemės sklypu, tai yra pretendentės įpėdinių teisę, tokia teisė nepriklauso nuo to, kiek turto įpėdinei ar jos pirmtakei atkurta anksčiau, nes, kaip neginčytinai nustatyta byloje, valstybės institucijos atkūrė pretendentams nuosavybės teisę į turtą dalimis įsipareigoję vėliau grąžinti likusią negrąžinto pretendentams turto dalį. Taigi ir šis apeliantų motyvas atmestinas kaip nepagrįstas. Kiti apeliantų motyvai, tarp jų ir dėl prierašų, kurie atsirado valstybės institucijos dokumentacijoje, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl kolegija dėl šių motyvų byloje nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad CPK 326 str. nurodytos apeliacinės instancijos teisės, todėl teisėjų kolegijos priimti procesiniai dokumentai turi atitikti įstatymo nuostatas, taigi apeliantų prašymas pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus neatitinka paminėto įstatymo nuostatų. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, taigi ir dėl to nėra pagrindo tenkinti apeliantų skundą. CPK 328 str. pasakyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl keisti ar panaikinti teismo sprendimą pagrindo nėra, taigi apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo nekeisti.