Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-241-185-2011-59

Teisėjas Nijolė Bražiūnienė Teisminio proceso Nr. 83-1-00115-10

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8;

1.1.8.10; 2,4.

NUTARTIS

2011 m. balandžio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., 65 str. 1 d. 1 p., ši bausmė subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir nustatyta galutinė 5 (penkerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 12 d., apie 15 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą smogdamas peiliu D. K. į krūtinės dešinę pusę, tuo padarydamas durtinę -pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su širdies dešinio skilvelio ir dešinio plaučio sužalojimu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

Teismas, apelianto manymu, neteisingai vertino D. K. kaip buto šeimininką. Buto šeimininkė R. Š. į butą jo įsileisti nenorėjo ir neleido - tik apgaulės dėka jis pateko į butą ir iš karto pradėjo smurtauti. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė advokato E. B. prašymą jo veiką perkvalifikuoti į BK 136 str. t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus.

Teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančią jokių abejonių išvadą, kad V. T. padarė jam inkriminuotą veiką, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir argumentas, kad jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus, yra paneigtas byloje sutrinktų bei teismo ištirtų įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nėra nauji, juos nuteistojo gynėjas išsakė pirmos instancijos teisme ir skundžiamame nuosprendyje yra aptarti (2 t., b.l. 50).

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolu, specialisto išvada. Reikia pažymėti ir tai, kad išvardintiems įrodymams neprieštaravo paties nuteistojo V. T. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo pobūdžio metu duoti parodymai. Gynėjo versija, kuriai apeliaciniame skunde pritarė ir nuteistasis, kad V. T. dūrė peiliu D. K. į krūtinės sritį būdamas labai susijaudinęs dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio D. K. poelgio, paneigta minėtais įrodymais.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikaltimas padarytas labai susijaudinus dėl nukentėjusiojo išsakytų necenzūrinių žodžių jo atžvilgiu, grasinimo bei fizinių veiksmų – apelianto žodžiais tariant, „sugriebęs pakėlė nuo kėdės ir pastūmė“. Tačiau vien dėl šios aplinkybės nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 136 str. nepakanka. BK 136 str. nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį.

Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis ar, apelianto žodžiais tariant - žiaurus, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2007).

Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra įrodymų, kad kaltinamasis buvo labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusio asmens poelgio. Nukentėjusiojo veiksmai, radus bute, kuriame jis gyvena, pašalinį asmenį ir sugyventinę, dienos metu gulinčią lovoje, turėjo pagrindą reikalauti, kad kaltinamasis pasišalintų. Nors V. T. žodžiais, D. K. nebuvo buto šeimininkas (ši aplinkybė, beja, nenurodyta ir nuosprendyje), tačiau jis pats skunde nurodo, kad nukentėjusysis buvo R. Š. sugyventinis, taigi, jiedu gyveno faktinėje santuokoje R. Š. priklausančiame bute, į kurį grįžo kaip į savo namus. Reikia pažymėti, kad kaltinamasis bute buvo tik svečias ir labai susijaudinti dėl nukentėjusio teisėto reikalavimo išeiti iš jo ir sugyventinės namų neturėjo pagrindo. Nepilnametė liudytoja A. R., tiesiogiai mačiusi įvykio situaciją, ikiteisminio tyrimo teisėjui papasakojo, kad nukentėjusysis kaltinamojo reikalavo tik pasišalinti iš buto ir tą padarė du kartus. Taip pat buvo jį suėmęs už drabužių, pakėlė nuo kėdės ir vėl paleido. Teisiamojo posėdžio metu V. T. parodė, kad jiedu apsižodžiavo, tačiau tvirtino, kad dėl to jis įžeistas nesijautė (2 t., b.l. 44). Dūrė peiliu nukentėjusiam į gyvybiškai svarbų organą - krūtinę, padarydamas jam sunkų kūno sužalojimą, po to, kai D. K. jį stumtelėjo. Esant minėtoms aplinkybėms, nukentėjusiojo pagrįstas pyktis, pasireiškęs apsižodžiavimu bei pastūmimu, negalėjo būti V. T. netikėtas, taigi ir afektinės jo būsenos iššaukti taip pat negalėjo. Be to įvykio metu V. T. buvo neblaivus. Apelianto veikos perkvalifikuoti pagal BK 136 str. nėra pagrindo.

Nustatant bausmės rūšį ir jos dydį, būtina atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, t.y., ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.). Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kolegija, patikrinusi ar pirmos instancijos teismas tinkamai individualizavo kaltininkui bausmę, nustatė, kad, skiriant bausmę buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, asmenybę ir kitas Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje nurodytas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas iki dešimties metų. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra, t.y., skirti V. T. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta Lietuvos Respublikos 135 str. 1 d. sankcijoje, nebuvo galima.

Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis baigtas nusikaltimas yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Veikos padarymo metu teistumas pagal anksčiau priimtus nuosprendžius buvo išnykęs, tačiau tai charakterizuoja nuteistąjį, kai linkusį nusikalsti. Iš byloje pateiktos seniūnijos charakteristikos matyti, kad V. T. piktnaudžiauja, alkoholiu, agresyvaus būdo (1 t., b.l. 183) Teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis turi psichikos sutrikimą, kas galėjo turėti įtakos jo poelgiui, Pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad V. T. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 2 p., 3 p.). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Įvertinęs dvi atsakomybę lengvinančias ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį bei kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui. Taigi, paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė už sunkų sveikatos sutrikdymą negali būti laikoma aiškiai per griežta. Paskyrus pernelyg švelnią, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkančią bausmę, būtų pažeistas humaniškumo principas, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeistas jų orumas.

Bendrindamas bausmes, teismas įstatymo taip pat nepažeidė, todėl galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Kolegija daro išvadą, kad keisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.