- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-126-508-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 52-1-00235-09
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Emilija Akelienė
- Nuteistasis
- M. A., ir T
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-126-508/10
2010 m. kovo 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Emilijos Akelienės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Reginai Atkočaitienei, nuteistajam M. A.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl 2009-11-13 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal LR BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 22 str.1 d.,178 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 4 d., bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, paskiriant subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 ir 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008-05-19 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009-05-13 iki 2009-11-13.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. T., kuris nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. nuteistas už tai, kad 2009-02-18 apie 21.00-21.30 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, P. I. priklausančios sodybos kieme, esančiame Alytaus r., (duomenys neskelbtini) k., veikdamas bendrininkų grupėje su T. T., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė nukentėjusįjį A. N., kuriam T. T. tyčia sudavė smūgį koja į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl viršutinio žandikaulio dešinės pusės II danties išmušimo, o A. N. nugriuvus ant žemės, M. A. nuo rankos piršto numaudamas pagrobė auksinį žiedą, kurio vertė 500 Lt, tuo padarydami A. N. 500 litų turtinę žalą.
Be to, M. A. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje su T. T., turėdami tikslą įsibrauti į gyvenamąjį namą ir pagrobti svetimą turtą, T. T. išdaužus gyvenamojo namo langą ir tokiu būdu išviliojus nukentėjusįjį A. I. į kiemą, o pastarajam išėjus į kiemą ir nugriuvus, abu nukentėjusįjį įtempė į gyvenamojo namo prieškambarį, kur M. A. nukentėjusiajam smogė vieną kartą į galvos sritį, o pastarajam nugriuvus dar ne mažiau kaip du kartus smogė kumščiu į galvos sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, toliau tęsdami nusikalstamą veiką kartu su T. T. surišo siūlais nukentėjusiojo rankas, tokiu būdu atimdami galimybę pasipriešinti, pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajai N. T. priklausantį 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, telefono pakrovėją, kurio vertė 30 Lt, tuo padarydami N. T. 230 Lt turtinę žalą.
Be to, M. A. ir T. T. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino pagrobti R. V. I. priklausantį automobilį VW GOLF, kurio vertė 4000 litų, stovėjusį P. I. priklausančios sodybos kieme, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes dėl išsikrovusio akumuliatoriaus nepavyko užvesti variklio.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu prašo išteisinti pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., sušvelninti paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad T. T. patvirtino, jog nukentėjusysis A. I. pats davė automobilio raktelius, tai patvirtino ir nukentėjusysis. Jis nematė, kokiomis aplinkybėmis T. T. gavo automobilio raktelius ir kaip bandė užvesti automobilį. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė, kad jis kartu su J. K. augina keturis mažamečius vaikus ir vienas juos visus išlaiko finansiškai, be to padeda motinai, kuri yra 2 grupės invalidė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis ginčija kaltę dėl LR BK 22 str. 1d. 178 str. 2 d. ir prašo sušvelninti bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo M. A. nusikalstamą veiką ir pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
LR BK 2 str. yra įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šiame straipsnyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (LR BK 2 str.3d., 4d.).
Šiuo atveju M. A. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., yra pagrįsta tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 301 str. 1 d). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta LR BPK 20 str.5 d., kuri įgyvendinama taikant kitus LR BPK straipsnius. Reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas, nėra pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Pirmosios teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, jog T. T. teigia, kad automobilio raktelius jam davė pats nukentėjusysis A. I., ką patvirtino ir pastarasis. Šis skundo argumentas teisingas tik iš dalies. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamasis T. T. parodė, jog pritrūkus alkoholinių gėrimų jis pasiūlė nuvažiuoti į kitą kaimą jų nusipirkti. Nukentėjusysis A. I. jam padavė automobilio VW Golf raktelius ir sakė: ,,jei užkursit mašiną, galit važiuot“. Rakteliu T. T. automobilio neužvedė, atsidarius kapotą variklį pavyko užkurti, bet tik trumpam. Po to, kai sumušė A. N., dar kartą ėjo bandyti užkurti automobilį. Teisme parodė, kad būtų važiavę nusipirkti alkoholio, gal būtų ir negrįžę, gal automobilis būtų buvęs kaip priemonė pabėgti iš įvykio vietos. Be to parodė, kad įvykdžius plėšimus, išėjus iš A. I. namo, duris užrėmė kopėčiomis, ir vėl bandė užvesti automobilį. Iš esmės tapačius parodymus T. T. davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Teisme apklaustas nukentėjusysis A. I. parodė priešingai, kad nei T. T., nei M. A. automobilio VW Golf raktelių iš jo neprašė, jis niekam jų nedavė. Rakteliai kabojo prieškambaryje ant sienos. Automobilis buvo sugedęs, nevažiuojantis. Kai jis gulėjo surištomis rankomis, girdėjo, kad išėjus T. T. ir M. A., pastarieji bandė automobilį užvesti. Vėliau matė, kad VW Golf buvo pajudintas iš vietos. Tapačius parodymus nukentėjusysis A. I. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad automobilio raktelių niekam nedavė, rakteliai kabojo prieškambaryje ant sienos, matomoje vietoje. Jis žinojo, jog automobilis nevažiuojantis, todėl nebūtų prašęs juo parvežti alkoholio.
Nukentėjusysis R.V. I. parodė, kad grįžęs į sodybą pastebėjo, jog jam priklausančio automobilio VW Golf durelės pradarytos, užvedimo spynelėje paliktas raktas, buvo sukeisti laidai, automobilis apie 1 metrą pajudintas iš vietos, nors realiai automobilis buvo nevažiuojantis, kadangi išsikrovęs akumuliatorius. Rakteliai visada kabodavo prieškambaryje ant sienos, matomoje vietoje. Tapačius parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Pažymėtina, kad T. T. nurodė bandęs užvesti automobilį VW Golf ne vieną kartą: ne tik pradžioje, kada anot jo, pritrūko alkoholio. Užvesti bandė ir po to, kai sumušė A. N. ir po to, kai įvykdė abu plėšimus ir, užrėmę duris kopėčiomis, norėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Savo sumanymo, svetimu automobiliu VW Golf pasišalinti iš įvykio vietos, t.y. jį pagrobti, T. T. ir M. A. neužbaigė dėl nuo jų valios priklausančių aplinkybių, nes automobiliu VW Golf be funkcionuojančio akumuliatoriaus nebuvo galimybės važiuoti. Nukentėjusįjį A. I. sumušė abu kaltinamieji, atitinkamai M. A. negalėjo manyti, kad patyręs fizinį smurtą A. I. gera valia būtų leidęs smurtautojams vairuoti automobilį.
Apeliantas, kuris savo kaltę dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį, neigia, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš esmės. Šią aplinkybę teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jis nurodė, kad nusikaltimų darymo metu buvo neblaivus, todėl ne viską gerai atsimena. Be to patvirtino, kad visiems T. T. daromiems veiksmams pritarė. Jis suvokė, kad norint pasišalinti iš įvykio vietos, kur įvykdė du plėšimus, reikalinga transporto priemonė. Darytina išvada, kad šiuo atveju negalima laikyti, jog T. T. veikė individualiai, nebuvo vykdytojo eksceso dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį, M. A. ir T. T. veika vertinama kaip tyčinis bendras dviejų tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką - bedrininkavimas (LR BK 24 str.1 d.). Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
Visos dėl bendros veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką.
Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. A. įvykdė jam inkriminuotą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.
Atmestinas ir kitas apelianto prašymas švelninti paskirtą bausmę.
Teismas skiria bausmes LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose ir laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1, 2 d.).
Parinkdamas bausmės rūšį M. A., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių du (LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d.) priskiriami apysunkiems nusikaltimas, o nusikaltimas, numatytas LR BK 180 str. 2 d. - sunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str.). M. A. anksčiau teistas keturis kartus taip pat už tyčinių nusikaltimų padarymą, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal LR BK 27 str. 1 d., jeigu asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, laikytinas recidyvistu, o LR BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Darytina išvada, kad tik realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti LR BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, t.y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, tačiau ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam skyrė pagrįstai.
Nustatydamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. A. kaltu prisipažino, atsiprašė nukentėjusiųjų, savo veiksmus vertina kritiškai. Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi, vertino ir tai, kad yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Esant kaltininko atsakomybę lengvinančioms ir sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 str. 2 d.). M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už atskirus nusikaltimus yra žymiai mažesnės už LR BK 180 str. 1 d., 180 str. 2 d., 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. sankcijose numatytos tos rūšies bausmės vidurkius. Atsižvelgiant į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tyčinių nusikaltimų recidyvą, laikytina, kad paskirtosios bausmės neprieštarauja teisingumo principui ir dar labiau jas švelninti nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LR BK 63str.1d., 4d. paskirtosios bausmės už nusikaltimus buvo subendrintos ne visiškai, tačiau sudedant tik iš dalies.
Galutinį bausmės dydį – laisvės atėmimą dvejiems metams ir trims mėnesiams lėmė tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė buvo bendrinama su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008-05-19 nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Kaip reikalauja baudžiamasis įstatymas, sudedant bausmes iš dalies, galutinė bausmė pagal dydį turi būti didesnė nei bet kuri iš bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis kartu su J. K. augina keturis mažamečius vaikus ir vienas juos visus išlaiko finansiškai, be to padeda motinai, kuri yra 2 grupės invalidė. Pažymėtina, kad skiriant bausmę yra vertinama aplinkybių visuma, apelianto nurodytos aplinkybės neturi pranašumo prieš jau aptartas aplinkybes, lėmusias bausmės paskyrimą. Bausmė skundžiamu nuosprendžiu paskirta motyvuotai, vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, reglamentuotais LR BK VIII skyriuje, todėl nėra abejonių dėl paskirtos bausmės teisėtumo.
Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisinti M. A. pagal LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.